2019-10-23 Nr. AB-20264-3-63-3-00163-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2449-629-2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00163-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) Vidaus tyrimų poskyrio 2017 m. gruodžio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS3-40 „Dėl G. B. traumos“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) 2 ir 3 punktus; 2) įpareigoti Klaipėdos AVPK per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, atsižvelgiant į Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadoje nustatytą G. B. sveikatos sutrikdymo mastą.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ji 2017 m. spalio 23 d. tarnybos metu dalyvavo privalomuose pagal iš anksto sudarytą užsiėmimų grafiką savigynos mokymuose Klaipėdos AVPK sporto salėje. Mokymų metu ji patyrė (duomenys neskelbtini) traumą. Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimo poskyris skundžiamoje Tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažino, jog pareiškėjos sveikata sutrikdyta tarnybos metu, tačiau jos sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ar su jo statusu vykdant tarnybines pareigas (2 p.), todėl kompensacijos nusprendė nemokėti (3 p.). Klaipėdos AVPK Tarnybinių ginčų komisija, išankstine neteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 30 pareiškėjos skundo netenkino ir nepanaikino Tarnybinio patikrinimo išvados.

3. Pareiškėjos teigimu, policijos pareigūnų neatsiejama tarnybos dalis yra mokymai, kurių metu tobulinami fizinės prievartos veiksmai, o dalyvavimas šiuose mokymuose yra privalomas. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, jog kompensacija nemokama, jei pareigūno sveikata sutrikdyta dėl aplinkybių, nesusijusių su profesiniu mokymu. Šiuo atveju pareiškėjos sveikata sutrikdyta tarnybinių mokymų metu, t. y. dėl tarnybinių pareigų atlikimo ir policijos pareigūno statuso, todėl jai pagal Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalį priklauso piniginė kompensacija. Taip pat pareiškėja nurodė, kad jos gydymas dar nėra baigtas, todėl ji negali pateikti duomenų iš Centrinės medicinos ekspertizės komisijos apie patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. Pareiškėja teigė, kad Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimo poskyrio pareigūnai ir Klaipėdos AVPK Tarnybinių ginčų komisija netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 ir 7 dalies normas.

4. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažinta, jog pareiškėjos sveikata sutrikdyta tarnybos metu, jos sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ar su jo statusu vykdant tarnybines pareigas, todėl jai nepriklauso kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalyje. Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų ligoninės 2017 m. spalio 27 d. pažymoje Nr. 42 nurodyta, jog pareiškėjos patirta trauma prie sunkių nepriskiriama.

6. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog panašių užsiėmimų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Vidaus tarnybos statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje, o ne sveikatos sutrikdymu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) taikymo prasme.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pagal Klaipėdos AVPK viršininko 2017 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. 30-VC-115 „Dėl Klaipėdos AVPK 2017 m. pareigūnų šaudybos, profesinės taktikos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio parengimo pratybų tvarkaraščio, mokymo grupių sąrašo, teminio plano, sporto renginių plano ir sporto renginių sąmatos patvirtinimo“ 2017 m. spalio 23 d. Klaipėdos AVPK sporto salėje pareiškėja kartu su mokymų grupės dalyviais ruošėsi įskaitoms, kurių metu buvo kartojami fizinės prievartos veiksmai, lavinami tam būtini įgūdžiai. Minėtų mokymų metu pareiškėja patyrė traumą.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėja traumą patyrė vykdydama tiesiogines tarnybos funkcijas, tačiau šių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai, ar su jos statusu vykdant tarnybines pareigas, todėl jos sužalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Teismas darė išvadą, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje situacija pareiškėjos susižalojimo metu pagrįstai pripažinta įprasta atitinkamoms pareigoms ir nesusijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai, ar su jos statusu vykdant tarnybines pareigas, todėl nėra pagrindo naikinti Tarnybinio patikrinimo išvados 2 ir 3 punktų. Netenkinęs šio pareiškėjos reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Klaipėdos AVPK per 30 kalendorinių dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjai išmokėti kompensaciją.

III. 10. Pareiškėja G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

11. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi, pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 ir 7 dalies normas. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, išdėstytais pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškėjos skunde, papildomai nurodant, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tarnybinių santykių dalimi. Pareiškėja nurodo, kad ji jokiu sportu neužsiiminėjo, pratybos yra neatsiejama pareiškėjos tarnybos dalis, nes pareiškėja neturi teisės tokių mokymų atsisakyti.

12. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, išdėstė argumentus, kuriais vadovaujantis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2017 m. gruodžio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 30-IS3-40 „Dėl G. B. traumos“ 2 ir 3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Byloje nustatyta, kad pareiškėja patyrė kojos traumą 2017 m. spalio 23 d. mokymuose, kurių metu buvo kartojami fizinės prievartos veiksmai, lavinami tam būtini įgūdžiai. Minėti mokymai vyko pagal Klaipėdos AVPK viršininko 2017 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. 30-VC-115 „Dėl Klaipėdos AVPK 2017 m. pareigūnų šaudybos, profesinės taktikos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio parengimo pratybų tvarkaraščio, mokymo grupių sąrašo, teminio plano, sporto renginių plano ir sporto renginių sąmatos patvirtinimo“. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.

16. Skundžiamoje Tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažinta, jog pareiškėjos sveikata sutrikdyta tarnybos metu, ir kad jos sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ar su jos statusu vykdant tarnybines pareigas, taip pat nurodyta, jog pareiškėjai nepriklauso kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalyje.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju tarnybinių pareigų atlikimas, kurio metu pareiškėja patyrė traumą, nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai, ar su jos statusu vykdant tarnybines pareigas, todėl jos sužalojimas neatitinka Vidaus tarnybos Statuto 50 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundų ribų.

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 ir 7 dalies normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytinas tarnybinių santykių dalimi, ir nurodyta, kad pratybos yra neatsiejama pareiškėjos tarnybos dalis, nes pareiškėja neturi teisės tokių mokymų atsisakyti, toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes dėl Tarnybinio patikrinimo išvados neteisėtumo ir nepagrįstumo, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

23. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančiomis teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjos sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ar su jos statusu vykdant tarnybines pareigas, todėl pareiškėjai nepriklauso kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalyje.

24. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių vertinimo, pareiškėjos nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamos Tarnybinio patikrinimo išvados neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo formuojamą praktiką. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas nagrinėjamam atvejui analogišką situaciją, kai asmens sveikata buvo sužalota kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kuriuose buvo imituojamos atitinkamos situacijos, kuriose policijos pareigūnai turėtų panaudoti fizinės prievartos veiksmus, 2010 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-193/2010 konstatavo, jog sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu, todėl nepripažino asmens teisės į kompensaciją, numatytą pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Iš esmės tokių pat išvadų Lietuvos vyriausiasis teismas priėjo ir 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010, iš esmės panašioje byloje, vertindamas situaciją, kai trauma buvo patirta Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras” alpinizmo ir kliūčių įveikimo treniruotės metu. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

26. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl skundžiamos Tarnybinio patikrinimo išvados dalies teisėtumo ir pagrįstumo, šių motyvų nekartoja.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė