2023-03-01 Nr. AB-4651-3-61-3-02202-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-485-492/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02202-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas, nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už žmogaus teisių pažeidimus jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d.

2. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis laikytas, buvo šalta, drėgna, išdaužyti langai, netvarkinga sienų ir lubų danga, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nebuvo pakankamai vietos judėti, į dušą vesdavo tik kartą per savaitę, juose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos, dėl to pareiškėjas užsikrėtė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui taip pat nebuvo suteiktas gydymas dėl per sulaikymą patirtos kojos traumos. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas teigia, kad buvo pažeistos jo žmogaus teisės.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, kameros plotas, sanitariniai mazgai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją dėl skunde išvardytų pažeidimų. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo D. M. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 220 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (102 paras). Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą dėl vienam asmeniui tekusio per mažo kameros ploto, nustatęs, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis, nei teisės aktuose reglamentuota minimali kameros ploto norma (3,6 kv. m.).

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas, nebuvo įrengtos durys ar užuolaidos, jis galėjo būti matomas tiek pareigūnų, tiek kitų kameroje kalinamų asmenų, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, todėl konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d., iš viso 102 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgdamas į tai, kad dalį šio laiko (16 parų) pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, teismas laikė, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad kamerose buvo išdaužyti langai, drėgna, šalta, nuo lubų ir sienų ant galvos ir rūbų krisdavo betonas, tinkas, dažai, konstatavo, kad pareiškėjas šių teiginių visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas, įvertinęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus, bei tai, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl higienos normų kamerose pažeidimo, atmetė minėtus skundo argumentus kaip nedetalizuotus ir paneigtus į bylą pateiktais Vilniaus PN paaiškinimais ir įrodymais.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dušu jis galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušuose buvo užsikišusios ir nevalytos nuotekų angos, dėl ko užsilaikydavo vanduo nuo prieš tai dušu pasinaudojusių asmenų, nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų, bei pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos suimtiesiems sudaryti galimybę praustis po dušu kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau. Teismas nenustatė naudojimosi dušu užtikrinimo pažeidimų.

10. Teismas, vertindamas skundo aplinkybes dėl pareiškėjo per sulaikymą sužalotos kojos ir jos netinkamo gydymo, akcentavo, kad 2021 m. liepos 5 d. teismas, priimdamas nagrinėti pareiškėjo skundą, nutartyje nurodė, kad šios aplinkybės nebus tiriamos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio nuostatas administracinio teismo kompetencijai nepriskirtina nagrinėti medicininių paslaugų suteikimo užtikrinimo funkcija.

11. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės tik užuolaida ar 1,5 m aukščio sienele nebuvo pakankamas tualetu besinaudojančio asmens privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjo privatumas buvo pažeistas 102 paras, nors 16 iš jų – ne taip intensyviai (įvertinta, kad pareiškėjas16 parų kameroje buvo laikomas vienas). Teismo vertinimu, konstatuoti pažeidimai pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, kuriems atlyginti priteistina 220 Eur.

III. 12. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jo skundo reikalavimai, ir skundą tenkinti visiškai, priteisiant jam 3 500 Eur.

13. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis dėl patalpų dezinfekavimo kartą per mėnesį. Pareiškėjas taip pat iš esmės pakartojo skunde išdėstytus savo nusiskundimus dėl neužsidarančių langų, šalčio ir drėgmės, dėl nešvarių dušų, tvirtindamas, kad teismas netinkamai juos išnagrinėjo ir neįvertino iš tiesų pareiškėjo patirtos neturtinės žalos (įskaitant nurodytus sveikatos sutrikimus). Pareiškėjas nesutiko su priteista žalos suma, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas ją netinkamai įvertino.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

15. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus (visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvaromis, o asmenų didesniam privatumui užtikrinti buvo įrengtos tam tikros užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse). Dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų konstrukcinių ypatybių bei pareigos užtikrinti nuolatinę nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinių mazgų kabinų nebuvo techninių galimybių, o papildomo finansavimo šių problemų išsprendimui rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant gyvenamąsias kameras skiriama nebuvo, o Lukiškių TI-K, nebūdamas asignavimų valdytoju, neturėjo galimybės laisvai disponuoti valstybės biudžeto asignavimais ar juos perskirstyti.

16. Atsakovas nurodė, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgdamas į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsakovo atstovas darė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

17. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas įrodymais nepagrindė savo teiginių apie patirtą neturtinę žalą ir jos dydį.

18. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė šį skundą atmesti, iš esmės pakartodamas savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

IV. 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi (administracinė byla Nr. TA-1078-422/2022) atmetė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą, ir iš dalies tenkino pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą, t. y. pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, o išanalizavęs atsakovo pateiktus įrodymus (be kita ko, nuotraukas), priėjo prie išvados, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusios gyvenamosios kameros dalies buvo atskirti pertvara ir uždengti užuolaida, todėl pagrįstai pripažinta, kad nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d. pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (102 paras pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais) bei kitas aplinkybes, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina neatitinkančia teismų praktikos ir yra didintina iki 1 000 Eur.

V. 21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. vasario 1 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. TA-1078-442/2022 Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą paskelbė Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė. Administracinę bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo išnagrinėjo ir 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą paskelbė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas). Kadangi nebuvo sudarytos pakankamos galimybės nešališkai peržiūrėti šią administracinę bylą apeliacine tvarka ir užtikrinti pasitikėjimą teismu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad dėl šių aplinkybių (neteisėtos bylą išnagrinėjusio teismo sudėties) procesas turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 23. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti jam 3 500 Eur neturtinę žalą už žmogaus teisių pažeidimus jį laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės tik užuolaida ar 1,5 m aukščio sienele nebuvo pakankamas tualetu besinaudojančio asmens privatumui užtikrinti (įvertinta, kad pareiškėjas 16 parų kameroje buvo laikomas vienas, todėl tuo laikotarpiu pažeidimo intensyvumas nebuvo didelis), todėl priteisė pareiškėjui 220 Eur žalos atlyginimą. Apeliacinius skundus išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. nutartimi (administracinė byla Nr. TA-1078-422/2022) atmetė atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą, ir iš dalies tenkino pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą, t. y. pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. vasario 1 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. TA-1078-442/2022 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punktą – jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. ABTĮ 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skundžiami teismo sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka. ABTĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, vadovaudamasis šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytomis taisyklėmis, teismas atnaujintą bylą nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

27. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. nutarties (administracinės bylos Nr. P-7-520/2023), procesas šioje byloje iš esmės buvo atnaujintas visa apimtimi, konstatavus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo užtikrintos pakankamos galimybės nešališkai peržiūrėti šią administracinę bylą apeliacine tvarka.

28. Kaip minėta, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundus šioje byloje pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas, iš esmės vadovaudamasis skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, todėl nepagrįstai pareiškėjui priteisė tik 220 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl, nenustačius atsakovo kaltės, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui neturėtų būti priteistas.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

30. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs bylos medžiagą ir aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė jo nurodomų argumentų dėl netinkamo kamerų įrengimo (šalčio, drėgmės, neužsidarančių langų, byrančios sienų ir lubų dangos), o rėmėsi tik deklaratyviais teiginiais. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat LVAT 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis dėl kamerų dezinfekavimo kartą per mėnesį., t. y. dėsto argumentus, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde (dėl kamerų dezinfekavimo), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais (šios nutarties 30 p.), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, išskyrus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose, jį nuo likusios kameros dalies atitveriant 1,5 m aukščio sienele, atitinka galiojančių tesės aktų reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas nepargrįstai nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus.

35. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 punktas nustatė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A.V ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. liepos 1 d., iš viso 102 paras, pagrįstai į šį laikotarpį įtraukė ir tuos laikotarpius, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020).

38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Lukiškių TI-K 102 paras neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, o atsakovas, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių teismo (praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

40. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

41. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

42. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (102 paros, iš kurių 16 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus ir naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir 4 kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 220 Eur suma yra per maža kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl ji didintina iki 1 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

45. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atsižvelgdama į proceso atnaujinimo byloje pagrindą (ABTĮ 156 str. 2 d. 9 p., neteisėta bylą išnagrinėjusio teismo sudėtis), panaikina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1078-442/2022, ir priima naują nutartį, kuria atmeta atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą, remdamasi šios nutarties 38-42 punktuose nurodytais motyvais (faktiniais bei teisiniais argumentais), ir iš dalies patenkina pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą, remdamasi šios nutarties 43-46 punktuose nurodytais motyvais, ir pakeičia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą, bei priteisia pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (ABTĮ 165 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1078-442/2022, ir priimti naują nutartį.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui D. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė