2015-10-19 Nr. AB-20530-3-61-3-04491-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1395-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04491-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl socialinio būsto suteikimo judėjimo negalią turintiems asmenims, buvo įtrauktas į eilę 32 numeriu. Nuo kreipimosi būsto negavo, eilė nepasistūmėjo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota pakeisti 2010 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams. Jam socialinis būstas nebuvo skirtas remiantis šiuo aktu, kuris yra neteisėtas. Nesuteikus būsto patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus, pažeminimą, todėl prašė atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (b. l. 59–63) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo šeima yra įrašyta į sąrašą socialinio būsto nuomai pagal pareiškėjo žmonos E. B. 2005 m. spalio 10 d. prašymą. 2012 m. liepos 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje gautas pareiškėjo prašymas ir dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo dukra juda neįgaliųjų vežimėlio pagalba. Pareiškėjo šeima yra įrašyta į sąrašą socialinio būsto nuomai 345 numeriu, o neįgaliųjų asmenų su judėjimo negalia sąraše – 30 numeriu. Pastarasis sąrašas sudaromas praktiniais sumetimais, pagal jį išnuomojamas būstas, kuris pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims. Pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, aplinkybė, kad pareiškėjo dukra turi judėjimo negalią, nesuteikia pirmenybės prieš kitus neįgaliuosius, o tik patvirtina, kad pareiškėjo šeimai reikalingas socialinis būstas, kuris yra pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi buvo išnagrinėtas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“, kuris neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl šis nepagrįstai teigė, kad jam buvo sukelta žala neteisėtais veiksmais. Eilė, į kurią įrašyta pareiškėjo šeima, nebuvo panaikinta ir yra galiojanti. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą ir, be to, priežastinio ryšio tarp jo nurodomos žalos bei Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu (b. l. 80–83) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinant pareiškėjo šeimos teisę į socialinio būstą nuomą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą (toliau – ir Įstatymas).

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo žmona E. B. 2005 m. spalio 10 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įrašyti ją į neįgaliųjų sąrašą socialinio būsto nuomai. Nurodė, kad šeimą sudaro 4 asmenys – E. B., jos vyras A. B., sūnus E. B. ir dukra S. B. 2012 m. liepos 19 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įrodymus, patvirtinančius jo dukters S. B. specialiuosius poreikius dėl kojų paraplegijos. Pareiškėjas 2011–2014 m. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl socialinio būsto suteikimo, į šiuos kreipimusis Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsakymus, informuodama, kad nėra pagrindo pareiškėjo šeimai suteikti socialinį būstą pirmenybės tvarka kitų neįgalių asmenų atžvilgiu, taip pat išaiškino, kad pareiškėjo šeima įrašyta į Neįgaliųjų asmenų sąrašą socialinio būsto gavimui, taip pat yra asmenų, turinčių judėjimo negalią, apskaitoje, užbaigus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybą, bus atsižvelgta į pareiškėjo dukros S. B. specialiuosius poreikius.

Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog pareiškėjo šeima yra įrašyta į neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys, šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą. Tai atlikta atsižvelgiant į 2012 m. liepos 19 d. pareiškėjo pateiktus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo dukters S. B. judėjimo negalią.

Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjo šeima įrašyta į Neįgaliųjų asmenų sąrašą socialinio būsto gavimui 345 numeriu, o asmenų, turinčių judėjimo negalią, apskaitoje jos numeris yra 30. Atsakovas atsiliepimu paaiškino, kad asmenų, turinčių judėjimo negalią, apskaita išskiriama dėl patogumo ir aiškumo – praktiniais sumetimais, atsiradus būstui, kuris pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims, jis turi būti išnuomotas būtent tiems asmenims. Paminėtas turinčių judėjimo negalią asmenų sąrašas išskirtas tam, kad, atsilaisvinus šiems asmenims priskirtinam būstui, jis būtų suteikiamas būtent šiems asmenims, tačiau teisės aktuose nenumatyta pirmenybė šiems asmenims išnuomoti nepritaikytą judėjimo negalią turintiems asmenims socialinį būstą pagal bendrąjį Neįgaliųjų asmenų sąrašą socialinio būsto gavimui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog atsakovas neteisėtais veiksmais jam sukėlė žalą. Atsakovo veiksmų neteisėtumą siejo su pareiškėjo lygių galimybių pažeidimu taikant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“, kurio nuostatos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1365-171/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014 buvo pripažintos prieštaraujančiomis Įstatymui bei teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams.

Šiais teismo aktais buvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios aktams 2010 m. kovo 17 d. sprendimo 1.2 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į socialinio būsto nuomos sąrašus, kadangi sudarė prielaidą manyti, jog ir asmuo, kuris yra vienišas ir turi judėjimo negalią, taip pat privalo būti įtrauktas į tokį sąrašą. Todėl ši 2010 m. kovo 17 d. sprendimo 1.2 punkto dalis prieštaravo Įstatymo 11 straipsnio 6 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.

Taip pat 2010 m. kovo 17 d. sprendimo 1.2 punktas pripažintas prieštaraujančiu Įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, teisėtumo principui, kadangi šiame punkte nurodyti būstai, buvę socialinio būsto fonde, tačiau ginčijamo sprendimo 1.2 punktas nustatė, jog, skirstant socialinius butus pagal sąrašus, jie neįtraukiami (neįskaičiuojami) į bendrą neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašui ar kitiems sąrašams skirtų butų skaičių, taip pat ir į socialinio būsto paskirstymo pagal sąrašus procentus, dėl to faktiškai neįmanoma nustatyti, koks galutinis procentas socialinio būsto fonde esančių butų skiriamas kiekvienam sąrašui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas paminėtu 2014 m. sausio 27 d. sprendimu išaiškino, kad, savivaldybei nustačius tokį reguliavimą, faktiškai nėra įmanoma nustatyti, koks galutinis procentas socialinio būsto fonde esančių butų yra skiriamas kiekvienam sąrašui, o tai reiškia, kad 2010 m. kovo 17 d. sprendimo 1.2 punktu yra sukuriamos prielaidos pakeisti šio sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nustatytus sąrašų prioritetus ir pažeisti imperatyvią Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad pirmumas turi būti teikiamas buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai neatitinka aptartų požymių, kuriems esant galėtų būti taikomos paminėtos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo 1.2 punkto nuostatos – pareiškėjas siekia apsigyventi socialiniame būste su šeima (t. y. nėra vienišas negalią turintis asmuo), nėra buvęs našlaitis ar be tėvų globos likęs asmuo. Teismo vertinimu, pareiškėjui ir jo šeimos nariams įgyvendinant pareiškėjo šeimos teisę į socialinio būstą nuomą, jų atžvilgiu neturėjo ir nebuvo taikomos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo nuostatos, kurios buvo pripažintos neteisėtomis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1365-171/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014.

Teismas, be to, pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad ginčo santykiuose Vilniaus miesto savivaldybė veikė neteisėtai. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, taip pat numatytas ir CK 6.271 straipsnyje. Kadangi byloje nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas.

Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 89–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo proceso metu nebuvo nagrinėta ir atsižvelgta į pridėtą informaciją (įrodymus) apie atsakovo veiksmus, prieštaraujančius Konstitucijos 29 straipsniui, Lygių galimybių įstatymo, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatoms. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai suteikė prioritetus dėl socialinio būsto suteikimo darbingiems, sveikiems asmenims. Dėl šios priežasties neįgalieji (tarp jų ir pareiškėjo šeima, kurioje yra du neįgalūs, nedarbingais pripažinti asmenys), laukiantys socialinio būsto, buvo diskriminuojami.

2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1365-171/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014, kuriais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymui bei teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams. Taigi yra akivaizdus pagrindas pripažinti atsakovą kaltu pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo šeima (su dviem neįgaliais asmenimis) buvo įrašyta tik į bendrą eilę socialiniam būstui gauti. Visą šį laikotarpį negalėjo įsigyti ar išsinuomoti jokio būsto dėl per mažų bendrų šeimos pajamų. Neturėjo artimųjų, pas kuriuos galėjo bent laikinai prisiglausti. Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo sunkią materialinę padėtį, nors nei vienas iš trijų asmenų negali dirbti.

3. Teismas nenagrinėjo atsakovo veiksmų atitikimo teisėtumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Atsakovas, sudarydamas sąlygas įsigyti socialinį būstą ne eilės tvarka sveikiems, darbingo amžiaus ir darbingiems asmenims, kurie turi visas galimybes dirbti, užsidirbti ir įsigyti būstą kreditavimo būdu (arba nuomotis), neproporcingai, neteisėtai ir neteisingai skirstė socialinius būstus sunkią negalią turinčių asmenų atžvilgiu. Pastarieji neturi galimybės dirbti (pripažinti nedarbingais), turi specialių poreikių ir išlaidų dėl savo sveikatos būklės (vaistai, speciali įranga ir kitos medicininės paslaugos), dėl to yra jų sunki materialinė padėtis ir negali gauti kredito būstui įsigyti ar jį išsinuomoti.

4. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė (nors šis klausimas pareiškėjo buvo iškeltas teisminio proceso metu) dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendime Nr. 1-1447 įtvirtintos diskriminacinės nuostatos skiriant socialinį būstą prioritetą (ne eilės tvarka) teikti vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims. Joks nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas tokios teisės, o tuo labiau pareigos atsakingam subjektui nesuteikia. Nagrinėjant bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kodėl vieniši judėjimo negalią turintys asmenys yra labiau remtini nei kitas sunkias negalios formas turintys neįgalieji.

5. Teismas neatsižvelgė į atsakovo 2014 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. A63-872/14 (3.2.1-EMU) pateiktą informaciją. Šis įrodymas patvirtina, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai skirsto socialinius būstus, suteikdamas vieniems asmenims nepagrįstus prioritetus (ne eilės tvarka). Vadovaujantis tokia praktika, neįgalieji, kuriems nustatytas nuolatinis slaugos ir priežiūros poreikis, pripažinti nedarbingais, yra prilyginami prie sveikų, darbingų asmenų. Jiems pagal galiojančią tvarką numatyta tokia pat procentinė socialinių būstų kvota (20 proc.). Atsakovas nevykdo (pareiškėjo atžvilgiu) ir / arba netinkamai vykdo visų kitų neįgaliųjų atžvilgiu Įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punkto, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio 2 dalies 2 punkto įpareigojančias nuostatas.

6. Teismas neatsižvelgė, kad duomenys apie pareiškėjo dukros S. B. negalią, susijusią su judėjimo netekimu, atsakovui buvo perduoti 2005 m. spalio 10 d. Tačiau atsakovas neįtraukė pareiškėjo šeimos į socialinių būstų eilę, skirtą judėjimo negalią turintiems asmenims. Tai buvo padaryta tik 2012 m. liepos 19 d. Dėl šios priežasties pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė gauti socialinį būstą žymiai anksčiau.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95–100) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Įstatymas aiškiai nurodo, kam turi būti teikiama pirmenybė suteikti socialinį būstą, t. y. buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 1.1 punktas paneigia apelianto teiginius, kad atsakovas nepagrįstai suteikė prioritetą sveikiems, darbingiems asmenims. Nepagrįstas teiginys, jog atsakovas diskriminuoja neįgaliuosius, kartu ir pareiškėjo šeimą.

2. Priimtų teismų sprendimų turinys paneigia apelianto teiginius, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 1-1447 buvo pripažintas prieštaraujančiu Įstatymui bei teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ginčijo tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 1.2 punktą, o ne visą sprendimą. Teismas teisingai konstatavo, kad šio sprendimo 1.2 punktas prieštaravo Įstatymo 11 straipsnio 6 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, o ne visas sprendimas.

3. Pareiškėjo šeima yra įrašyta ir visada buvo įrašyta bei galėjo būti įrašyta tik į Neįgaliųjų asmenų sąrašą socialiniam būstui gauti, kaip ir visi kiti neįgalieji, kurių sąraše šiuo metu yra 1036 šeimos. Pareiškėjo numeris sąraše yra 345.

4. E. B. yra įrašyta į Neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašą socialinio būsto nuomai nuo 2005 m. Būtent šis sąrašas yra išvardytas Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Neįgaliųjų asmenų su judėjimo negalia sąrašas yra sudarytas Socialinio būsto skyriaus dėl aiškumo ir jis jokiais būdais nėra neoficialus ar sudarytas iš asmenų, kurie nėra įrašyti į Neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašą socialinio būsto nuomai. Pareiškėjui pateikus 2012 m. dokumentus, patvirtinančius dukters judėjimo negalią, nesuteikta pirmenybė prieš kitus neįgaliuosius, paprasčiausiai šie dokumentai patvirtino, kad pareiškėjo šeimai yra būtinas socialinis būstas, kuris yra pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad duomenys apie pareiškėjo dukros negalią, susijusią su judėjimo netekimu, atsakovui buvo perduoti 2005 m. spalio 10 d.

5. Apelianto šeima yra įrašyta į Neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašą socialinio būsto nuomai, nes jų šeimos narys, dukra, yra neįgali. Akivaizdu, kad pareiškėjas ar jo dukra nėra priskiriami prie vienišų asmenų, todėl jiems socialinis būstas negali būti suteiktas ne eilės tvarka (Įstatymo 11 str. 6 d.).

6. Įstatyme numatyta, kad socialinis būstas yra suteikiamas pagal eiliškumą. Pareiškėjo šeima yra įrašyta į Neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašą socialiniam būstui gauti, jos numeris sąraše yra 345. Tame pačiame ir kituose lygiaverčiuose sąrašuose socialiniam būstui gauti yra didelis skaičius asmenų, kurie taip pat, kaip ir pareiškėjo šeima, laukia savo eilės.

7. Apeliantas prašo panaikinti teismo sprendimą, tačiau neargumentuoja, kaip jis patyrė prašomą priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, turi įrodyti žalos, ją sukėlusio asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio faktus. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka būtent pareiškėjui. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliantas nenurodo nei vieno pagrindo, kodėl jis turėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jo nurodytos neturtinės žalos atlyginimo iš savivaldybės, teigdamas, kad ši žala atsirado dėl netinkamo (neteisėto) atsakovo neveikimo administruojant teisinius santykius dėl socialinio būsto suteikimo judėjimo negalią turintiems asmenims, kurių kategorijai priklauso jo (pareiškėjo) dukra S. B. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas iškėlė Vilniaus miesto savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą, kuris yra reglamentuojamas specialiosios tokią atsakomybę nustatančios teisės normos – CK 6.271 straipsnio. Šiame straipsnyje yra nurodytos būtinos savivaldybės deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos, tarp jų savivaldybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas. Todėl, nagrinėjant šią administracinę bylą, pirmiausia yra būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytoje faktinėje situacijoje atsakovas elgėsi neteisėtai, t. y. taip, kaip valstybės valdžios veiksmų (neveikimo) neteisėtumą apibūdina CK 6.271 straipsnio 4 dalis.

Pagal šią nurodyto straipsnio dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kalbant apie faktinę nagrinėjamos bylos situaciją, pažymėtina, kad (kaip matyti iš byloje esančių ir šio ginčo šalių nekvestionuojamų įrodymų) pareiškėjo keturių asmenų šeima, kurioje yra du neįgalūs asmenys, tarp jų paminėta pareiškėjo dukra, kuri turi judėjimo negalią, yra įtraukta į šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys, sąrašą socialiniam būstui gauti eilės numeriu 345, o asmenų, turinčių judėjimo negalią, apskaitoje jos numeris yra 30. Pareiškėjas teigė, kad iki šiol jo šeima negavo socialinio būsto ir jos eilė nepasistūmėjo į priekį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“, kuris teismo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-01-27 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1365-171/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-08-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014) buvo pripažintas neteisėtu. Būtent su šio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 neteisėtumu pareiškėjas sieja atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina pasisakyti dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 reikšmės pareiškėjo šeimos teisei gauti socialinį būstą, taip pat dėl jo reikšmės CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-1523/2014, neatitinkančiu aukštesnę galią turinčių teisės aktų buvo pripažintas ne pats (ne visas) šis sprendimas, o jo 1.2 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir pateikusiems medicininę pažymą apie specialiųjų poreikių tenkinimo būtinumą. Šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus. Šio punkto nuostatos „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai“ bei „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ buvo pripažintos neteisėtomis, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio (kuris yra specialioji teisinius santykius dėl socialinio būsto nuomos tvarkos ir sąlygų reglamentuojanti teisės norma) 6 dalyje nurodytų vienišų judėjimo negalią turinčių asmenų galimą teisių diskriminavimą ir dėl to, kad, esant pastarajai nuostatai, faktiškai nėra įmanoma nustatyti, koks galutinis procentas socialinio būsto fonde esančių butų yra skiriamas kiekvienam sąrašui. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, pareiškėjo judėjimo negalią turinti dukra gyvena kartu su pareiškėjo šeima. Todėl Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu, ji negali būti laikoma vienišu judėjimo negalią turinčiu asmeniu. Tai reiškia, kad paminėtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 1.2 punkto pripažinimas neteisėtu nenulėmė nei pareiškėjo dukros, nei pareiškėjo šeimos teisių į socialinį būstą, t. y. neturėjo įtakos pareiškėjo šeimos eiliškumui gauti tokį būstą.

Kitų, su paminėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 1-1447 nesietinų, galimo atsakovo veiksmų neteisėtumo aplinkybių (argumentų) pareiškėjas nenurodo. Todėl kolegija, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu išsakytiems argumentams (jų nekartodama), sutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio 4 dalies, taip pat savivaldybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme, byloje nenustatytas.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė