03195b31-5568-4f63-b54c-9ea220fb2c19 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. eI2-605-541/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01370-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. kovo 4 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų JÅ«ratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiÅ¡kėjams A. J. (A. J.) ir R. J., atsakovo atstovėms D. K., J. D., vieÅ¡ame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų A. J. ir R. J. skundÄ atsakovui Lietuvos bankui dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjai A. J. ir R. J. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydami:

1) panaikinti Lietuvos banko PriežiÅ«ros Tarnybos (toliau – ir Lietuvos bankas) 2020 m. kovo 13 d. atsakymÄ Nr. S 2020/(21.12.E-2101)-12-1703 (toliau – ir Atsakymas, RaÅ¡tas);

2) įpareigoti Lietuvos banko PriežiÅ«ros tarnybÄ pareiÅ¡kėjų 2020 m. vasario 19 d. praÅ¡ymÄ (toliau – ir PraÅ¡ymas) iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo. Skunde teismui pareiÅ¡kėjai nurodo, kad su PraÅ¡ymu kreipėsi į Lietuvos bankÄ , praÅ¡ydami konstatuoti:

1) kad Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (buvęs banko pavadinimas Nordea Bank Finland PLC) (toliau – ir Bankas), priimdamas sprendimÄ iÅ¡duoti pareiÅ¡kėjams kreditÄ KK 07/04/30D pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ ;

2) kad Bankas, priimdamas sprendimÄ (2007 m. liepos 4 d. Kredito anketoje) padidinti iÅ¡mokų skaičių ir panaikinti maksimalaus kredito ir įkeitimo rodiklį (dėl kreditavimo sutarties KK07/04/30D) pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ . PriežiÅ«ros institucijos praÅ¡oma konstatuoti visus kitus pažeidimus, kurie paaiÅ¡kės iÅ¡tyrus aplinkybes, susijusias su iÅ¡mokų skaičiaus iÅ¡ maksimalaus kredito ir įkeitimo rodiklio padidinimu;

3) kad Bankas, iÅ¡mokėdamas 2008 m. kovo 12 d. bÅ«sto kreditÄ Nr. BK 08/03/32D, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ . PriežiÅ«ros institucijos praÅ¡oma konstatuoti visus pažeidimus, kurie paaiÅ¡kės iÅ¡tyrus aplinkybes, susijusias su BK 08/03/32D kredito iÅ¡davimu (sprendimo neįforminimas, rizikos neįvertinimas, prisiimtų įsipareigojimų neįvertinimas, įmokų dydžio nesusiejimas su mėnesinėmis pajamomis ir kt.);

4) kad Bankas, 2009 m. rugsėjo 1 d. pakeisdamas BÅ«sto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D ir Kreditavimo sutartį KK07/04/30D, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ . PriežiÅ«ros institucijos buvo praÅ¡oma konstatuoti visus pažeidimus, kurie paaiÅ¡kės iÅ¡tyrus aplinkybes, susijusias su BK 08/03/32D ir KK 07/04/30D kreditavimo sutarčių pakeitimu (maržos padidinimas esant įsiskolinimams pagal abi sutartis, pagrindinių skolų sumų padidinimo ir kt.);

5) kad Bankas, 2010 m. kovo 19 d. pakeisdamas BÅ«sto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D ir Kreditavimo sutartį KK07/04/30D, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ . PriežiÅ«ros institucijos buvo praÅ¡oma konstatuoti visus pažeidimus, kurie paaiÅ¡kės iÅ¡tyrus aplinkybes, susijusias su BK 08/03/32D ir KK 07/04/30D kreditavimo sutarčių pakeitimu (dėl neteisingų pridėtų sumų, dėl Banko įmokų virÅ¡ijimo Å¡eimos pajamas, Banko nesiimtų jokių priemonių, nepriimtų sprendimų pasikeitus įkeisto turto vertei, dėl reikalavimo taikyti solidariÄ jÄ atsakomybę asmeniui, kuris, aiÅ¡kiai nurodyta, kad nėra laiduotojas, dėl hipotekos eiliÅ¡kumo);

6) Bankas, neiÅ¡saugodamas sprendimų dėl kredito suteikimo ar kreditavimo teisinių santykių, neiÅ¡saugodamas Å¡iuos sprendimus ir juose nurodomus duomenis pagrindžiančių dokumentų, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ , Finansų įstaigų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas;

7) kad Bankas, sutikdamas su 400 000 Lt kompensacija, kuri yra 380 225,96 Lt mažesnė už Banko atliktÄ vertinimÄ , už visuomenės poreikiams paimamo hipotekos objekto dalį, atsisakydamas hipotekos, gautÄ kompensacijÄ užskaitydamas kitaip nei numatė hipotekos sandoriai ir neatlikęs jokio Å¡ių sandorių pasekmių vertinimo, nepriėmęs dėl to jokių sprendimų, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, taip pat Å¡io įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ . PriežiÅ«ros institucijos buvo praÅ¡oma konstatuoti visus pažeidimus, kurie paaiÅ¡kės iÅ¡tyrus aplinkybes, susijusias su kompensacijos dydžiu, esant didesniam įvertinimui, hipotekos atsisakymu, kompensacijos užskaitymu, taip pat ir kitus pažeidimus, kurie bus nustatyti vertinant pateiktus dokumentus;

8) kad Bankas, užskaitydamas per Ä®mokų paskirstymo sÄ skaitas gautas sumas, netinkamai/neteisingai jas skaičiavo, nepagrindė Å¡ių sumų užskaitymo ir tuo pažeidė Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, bankų veiklÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. PriežiÅ«ros institucijos taip pat buvo praÅ¡oma iÅ¡samiai patikrinti, ar nėra kitų padarytų pažeidimų atliekant skaičiavimus, užskaitant įmokas, jas paskirstant ar vykdant kitas operacijas;

9) patikrinti, ar Bankas įskaitė visas įmokėtas sumas (tiek iÅ¡ kredito sÄ skaitų, tiek iÅ¡ Ä®mokų paskirstymo sÄ skaitų), ar gautos įmokos buvo tinkamai (teisėtai) paskirstytos, ar teisingai ir teisėtai buvo priskaičiuojamos palÅ«kanos (padidintos palÅ«kanos), ar pagrįstai prie skolos likučio buvo prijungiamos palÅ«kanos ir delspinigiai (įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos) ir vėliau nuo Å¡ių sumų vėl skaičiuojamos palÅ«kanos ir delspinigiai (įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos), ar teisėtai buvo prijungtos priskaičiuotos palÅ«kanos pagal KK 07/04/30D kreditavimo sutartį prie BK 08-03/32D bÅ«sto kreditavimo sutarties, ar pagrįstai taikyta padidinta marža, palÅ«kanos;

10) konstatuoti visus kitus Banko padarytus pažeidimus ar sudarytus neteisėtus sandorius, susijusius su BK 08/03/32D ir KK 07/04/30D kreditavimo sutarčių sudarymu, pakeitimu, vykdymu, nutraukimu;

11) nurodyti, kokio dydžio kreditas galėjo būti suteiktas pareiškėjams 2007 m. balandžio 4 d., kai pareiškėjo A. J. mėnesinės pajamos sudarė 1 378,28 Lt, sutuoktinės R. J. mėnesinės pajamos sudarė apie 2 874,53 Lt, kai A. J. buvo laidavęs 1 680 000 Lt sumai;

12) nurodyti, kokio dydžio antras kreditas galėjo bÅ«ti suteiktas pareiÅ¡kėjams 2008 m. kovo 12 d., kai pareiÅ¡kėjo A. J. mėnesinės pajamos sudarė apie 1 432,70 Lt, pareiÅ¡kėjos R. J. apie 2 603,48 Lt, pareiÅ¡kėjai buvo paėmę 1 650 000 Lt kreditÄ , pareiÅ¡kėjas buvo laidavęs 1 680 000 Lt sumai. Ä® šį pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ Lietuvos bankas atsakė skundžiamu RaÅ¡tu, su kuriuo pareiÅ¡kėjai nesutinka ir praÅ¡o teismo jį panaikinti. PareiÅ¡kėjų vertinimu, Lietuvos bankas neteisingai taikė teisės aktų nuostatas, o pareiÅ¡kėjai nekėlė klausimo dėl poveikio priemonių taikymo.

PareiÅ¡kėjų įsitikinimu, Lietuvos banko RaÅ¡te minėtos teisės aktų nuostatos nustato senaties terminÄ poveikio priemonėms taikyti, kurių pareiÅ¡kėjai neprašė, bet ne reikalavimams patikrinti konkrečius nurodytus faktus, susijusius su konkrečiomis kreditavimo sutartimis. PriežiÅ«ros institucijos teisė atlikti patikrinimÄ yra numatyta ne Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BÄ®) 73 straipsnio 2 dalyje, o BÄ® 69 straipsnyje. BÄ® 69 straipsnio 3–5 dalyse nustatyta, kad PriežiÅ«ros institucija turi teisę atlikti bet kokius priežiÅ«ros funkcijai vykdyti reikalingus su Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodytais asmenimis susijusius patikrinimus.

Priežiūros institucija organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, ar laikomasi šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai. Nurodo, kad BĮ nuostatos nenustato jokių ribojimų (laiko prasme) Lietuvos bankui, dėl kurių Lietuvos bankas negalėtų pradėti patikrinimo, o Atsakyme nurodyta BĮ 73 straipsnio 2 dalis netaikytina šiai situacijai, nes ji reglamentuoja senaties terminus poveikio priemonėms taikyti. Skunde taip pat akcentuojama, kad atsakovas, atsisakydamas tikrinti Banko veiksmus netinkamai taikė ir Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 421 ir 433 nuostatas.

Pažymi, kad LBÄ® Å¡iomis nuostatomis buvo papildytas tik 2018 m. birželio 5 d., kas pareiÅ¡kėjų vertinimu, leidžia daryti iÅ¡vada, jog galėjo bÅ«ti taikomos tik po Å¡ių nuostatų įsigaliojimo padarytiems pažeidimams, bet ne pažeidimams, padarytiems anksčiau. Lietuvos bankas, vadovaudamasis LBÄ® 421 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis, kokiais atvejais Lietuvos bankas nepradeda patikrinimo, turėjo taikyti ne LBÄ® 421 straipsnio 3 dalies 5 punktÄ ir 433 straipsnio 16 dalį (ir jame numatyti senaties terminai), o LBÄ® 421 straipsnio 3 dalies 5 punktÄ ir pažeidimo padarymo metu galiojusius Lietuvos banko įstatyme įtvirtintus senaties terminus (Papildymo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos banko įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., nenumatė jokių senaties terminų poveikio priemonėms taikyti, todėl Lietuvos bankas, vertindamas, ar LBĮ 421 straipsnio 3 dalies 5 punktas leidžia jam nepradėti patikrinimo, turėjo remtis Papildymo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi ir taikyti Lietuvos banko įstatymo nuostatas dėl senaties terminų, kurie galiojo prieš 10–12 metų. Kadangi prieš 10–12 metų Lietuvos banko įstatymas nenumatė senaties terminų, tai Lietuvos bankas, vadovaudamasis LBĮ 421 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir LBĮ nuostatomis, galiojusiomis 2006–2009 metais negalėjo atsisakyti pradėti patikrinimo.

Å iuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas (galiojanti Lietuvos banko įstatymo redakcija) nenumato Lietuvos banko teisės atsisakyti tirti aplinkybes, vadovaujantis po kreditavimo sutarčių nutraukimo įsigaliojusiu Å¡io įstatymo 421 straipsnio 3 dalies 5 punktu bei numato, kad Lietuvos bankas gali raÅ¡tu nurodyti veiklos trÅ«kumus, siÅ«lyti priemones jiems paÅ¡alinti (LBÄ® 42 straipsnio 4 dalies 5 punktas) bei už nustatytus pažeidimus netaikyti poveikio priemonių. Daro iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos bankas, iÅ¡ viso atsisakęs pradėti patikrinimÄ , netinkamai taikė LBÄ® nuostatas, nustatančias atvejus, kada patikrinimas nepradedamas bei nepagrįstai taikė poveikio priemonių taikymo senatį, kai pareiÅ¡kėjai neprašė taikyti poveikio priemonių, o prašė finansų rinko dalyvių priežiÅ«rÄ Ä¯vykdyti kitu, LBÄ® 42 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytu bÅ«du.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiÅ¡kėjų skundÄ nurodo, kad su pareiÅ¡kėjų skundu nesutinka ir praÅ¡o teismo pareiÅ¡kėjų skundo netenkinti. PaaiÅ¡kina, kad gavo pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymÄ iÅ¡tirti Banko galimai neteisėtus veiksmus, sudarant su pareiÅ¡kėjais 2007 m. balandžio 4 d. kredito sutartį Nr. KK07/04/30D (toliau – ir Sutartis Nr.1) ir 2008 m. kovo 12 d. sudarant su pareiÅ¡kėjais kredito sutartį Nr. BK08/03/32D (toliau – ir Sutartis Nr. 2), Å¡ias sutartis keičiant, administruojant ir teikiant informacijÄ .

Atsakovas nesutinka su pareiÅ¡kėjų skundo argumentais, kad PraÅ¡yme nebuvo reikalavimo taikyti Bankui poveikio priemonę, o tik patikrinti konkrečius nurodytus faktus. Pažymi, kad iki 2012 m. sausio 1 d. įvykusios finansų rinkos priežiÅ«ros sistemos pertvarkos, Lietuvos bankas iÅ¡ esmės vykdė tik rizikÄ ribojančiÄ bankų ir kitų kredito įstaigų priežiÅ«rÄ (LBÄ® 45 straipsnio 2 dalis, redakcija galiojusi nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. balandžio 3 d.). Ä®gyvendinus finansų rinkos priežiÅ«ros institucijų pertvarkÄ , Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu nuo 2012 m. pradžios Lietuvos banke yra sutelkta ir finansinių paslaugų priežiÅ«ra.

Tai reiÅ¡kia, kad Lietuvos bankas nuo 2012 m. ir Å¡iuo metu vykdo ir rizikÄ ribojančiÄ priežiÅ«rÄ , ir finansinių paslaugų bei rinkų priežiÅ«rÄ , pagal įstatymuose nustatytÄ kompetencijÄ . Taigi pareiÅ¡kėjų Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo metu, Lietuvos bankas vykdė tik rizikÄ ribojančiÄ priežiÅ«rÄ . Pažymi, kad pareiÅ¡kėjų, kad Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo metu galiojo tik rizikÄ ribojantys reikalavimai, patvirtina ir Finansų įstaigų įstatymo (toliau – ir FĮĮ) nuostatos.

Pastebi, kad pareiÅ¡kėjai PraÅ¡yme savo reikalavimus grindžia vienintele FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ Ä¯sigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientÄ , privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Atsakovo teigimu, nurodyta FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata skirta banko prisiimamai rizikai valdyti, o ne vartotojo interesams apsaugoti.

Tai, kad FĮĮ 31 straipsnis skirtas įmonės rizikai valdyti, o ne vartotojų apsaugai užtikrinti, įrodo ne tik FĮĮ 31 straipsnio pavadinimas „Verslo rizikos prisiėmimas“, tačiau ir kitos šio straipsnio nuostatos. Atsakingojo skolinimo principas ir pajamų bei įsipareigojimo santykio ribojimas, pirmiausia kaip kredito įstaigų rizikos valdymo priemonė, buvo įtvirtintas Atsakingojo skolinimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-22 patvirtinta nauja redakcija), kurie yra taikomi nuo 2011 m. lapkričio 1 d.

Minėti nuostatai netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti iki jų įsigaliojimo dienos (nutarimo 2.3 p.). Sutartis Nr. 1 sudaryta 2007 m. balandžio 4 d., Sutartis Nr. 2 sudaryta 2008 m. kovo 12 d., Banko sprendimai suteikti kreditus pareiškėjams turėjo būti priimami atitinkamai ne vėliau kaip iki 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d., todėl Atsakingojo skolinimo nuostatai šioms sutartims negalėjo būti taikomi. Atitinkamai Skundžiamame rašte Lietuvos bankas negalėjo pasisakyti dėl pareiškėjų prašymo įvertinti, ar pareiškėjams galėjo būti suteikti kreditai.

Atsiliepime nurodo, kad į pareiÅ¡kėjų PraÅ¡yme pateiktus 8 ir 9 klausimus, Lietuvos bankas atkreipė pareiÅ¡kėjų dėmesį į tai, kad kredito sutarčių, kai įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, priežiÅ«rÄ Lietuvos bankas atlieka tiek, kiek reguliuoja Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – ir SNTSKÄ®) nuostatos. Kredito sutarčių, kai įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, priežiÅ«rÄ Lietuvos bankas atlieka tik nuo 2017 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo SNTSKÄ® nuostatos, įgyvendinančios 2014 m. vasario 4 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iÅ¡ dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010. Tačiau SNTSKÄ® 58 straipsnio 4 dalyje nustatytas bendras principas, kad SNTSKÄ® nuostatos, iÅ¡skyrus 58 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus, netaikomos kredito sutartims, sudarytoms iki SNTSKÄ® įsigaliojimo dienos. Iki SNTSKÄ® įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.) su nekilnojamojo turto įkeitimu susiję vartotojų kreditavimo santykiai iÅ¡ esmės buvo reguliuojami tik bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis.

Lietuvos bankas nevykdo vadovaujantis CK nuostatomis sudarytų paskolos sutarčių priežiūros ir nėra teisės aktų įgaliotas prižiūrėti CK nuostatų laikymosi ar taikymo. Atitinkamai Skundžiamame rašte buvo nurodyta, kad kredito gavėjų teisės, susijusios su kreditavimo santykiais, t. y. kredito sutarčių sudarymu, vykdymu ir nutraukimu, yra reguliuojamos bendrosiomis CK nuostatomis, todėl turėtų būti ginamos bendrosios kompetencijos teismuose. Dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad Lietuvos bankas netinkamai taikė LBĮ 421 straipsnio nuostatas nurodė, kad Lietuvos banko atliekama finansų rinkos priežiūros funkcija įtvirtinta LBĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir LBĮ septintajame skirsnyje.

Lietuvos banko funkcijos atliekant finansų rinkos priežiÅ«rÄ yra nustatytos LBÄ® 42 straipsnyje ir atskiruose finansines paslaugas reguliuojančiuose įstatymuose. LBÄ® 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu Lietuvos bankas, prižiÅ«rėdamas, kaip prižiÅ«rimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinkÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atlieka finansų rinkos dalyvių (bankų, elektroninių pinigų įstaigų, mokėjimo įstaigų, užsienio valstybių bankų, elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje ir kitų minėtame straipsnyje nurodytų subjektų) priežiÅ«rÄ bei vykdo kitas pagal LBÄ® Lietuvos bankui priskirtas funkcijas.

Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais Lietuvos bankui suteikta teisė atlikti priežiÅ«rinius veiksmus tik vertinant, kaip finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinkÄ reguliuojančiuose teisės aktuose, kurių laikymosi priežiÅ«ra priskirta Lietuvos bankui, nustatytų reikalavimų (LBÄ® 42 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o ne kitais tikslais. Atsakovo teigimu, Lietuvos bankas nėra įgaliotas tikrinti vartotojų praÅ¡omus faktus. Lietuvos bankas turi teisę pradėti finansų rinkos dalyvio galimai padaryto pažeidimo tyrimÄ ir tokiam finansų rinkos dalyviui taikyti poveikio priemones tik dėl Lietuvos banko kompetencijai priskirtų teisės aktų reikalavimų pažeidimų.

Sprendimas pradėti pažeidimo tyrimo procedÅ«rÄ priimamas tik įvertinus informacijos apie teisės aktų pažeidimÄ pagrįstumÄ bei nustačius pakankamÄ pagrindÄ Ä¯tarti, kad buvo pažeisti tokių teisės aktų reikalavimai. Nustatęs, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jam taikomų finansinių paslaugų teikimÄ reglamentuojančių teisės aktų, kurių laikymosi priežiÅ«ra priskirta Lietuvos banko kompetencijai, reikalavimus, Lietuvos bankas sprendžia dėl poveikio priemonių tokiam finansų rinkos dalyviui taikymo.

Lietuvos bankas finansų rinkos dalyvio veiksmus priimant sprendimus dėl kreditų suteikimo, kredito sutarčių vykdymo ir (arba) nutraukimo vertina pagal atitiktį teisės aktų reikalavimams, o nustačius pažeidimÄ kartu sprendžia dėl poveikio priemonės finansų rinkos dalyviui skyrimo. PareiÅ¡kėjų Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo metu nebuvo atitinkamÄ kreditų teikimo paslaugÄ reguliuojančių teisės aktų, priskirtų Lietuvos banko kompetencijai, todėl nesant reguliavimo atsakovas neturėjo galimybės įvertinti Banko veiksmų ir patikrinti Banko veiksmų atitikties teisės aktų reikalavimams.

Vadovaujantis LBÄ® 421 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos bankas sprendžia dėl jam pateiktų skundų arba praneÅ¡imų apie galimus finansų rinkÄ reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus nagrinėjimo arba atsisakymo nagrinėti. LBÄ® 421 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pagrindai, kada Lietuvos bankas nepradeda patikrinimo pagal gautÄ skundÄ apie galimÄ finansų rinkÄ reglamentuojančių teisės aktų pažeidimÄ . Nesutinka su pareiÅ¡kėjų skundo argumentais, kad atsakovas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias finansų rinkos dalyvio galimai padaryto pažeidimo senaties terminus.

Remiasi LBÄ® 421 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad Lietuvos bankas nepradeda patikrinimo pagal gautÄ skundÄ apie galimÄ finansų rinkÄ reglamentuojančių teisės aktų pažeidimÄ , jeigu yra pasibaigę Å¡io įstatymo 433 straipsnio 16 dalyje nustatyti senaties terminai. LBÄ® 433 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad, jeigu kiti finansų rinkÄ reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip, Lietuvos banko sprendimas taikyti poveikio priemonę gali bÅ«ti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo pažeidimo padarymo dienos.

Taip pat atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) iÅ¡aiÅ¡kinimais, pateiktais administracinėje byloje A-552-2377/2012. Pažymi, kad Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta 2007 m. balandžio 4 d., Sutartis Nr. 2 – 2008 m. kovo 12 d., taigi Banko sprendimai suteikti kreditus pareiÅ¡kėjams turėjo bÅ«ti priimami atitinkamai ne vėliau kaip iki 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. Tuo tarpu PraÅ¡ymÄ Lietuvos bankas gavo 2020 m. vasario 19 d., t. y. tiek Sutarties Nr. 1, tiek Sutarties Nr. 2 atveju nuo galimai neteisėtų Banko veiksmų praėjus daugiau kaip 5 metams, todėl Lietuvos bankas, remdamasis LBÄ® 421 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir LBÄ® 433 straipsnio 16 dalimi bei vadovaudamasis BÄ® 73 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai ir teisingai skundžiamame raÅ¡te nurodė, kodėl negali bÅ«ti nagrinėjamos PraÅ¡yme nurodytos aplinkybės ir Lietuvos bankas nepradės patikrinimo pagal pateiktÄ PraÅ¡ymÄ .

Dėl skundo argumentų, kad atsakovas turėjo remtis ne LBÄ® 421 ir 433 straipsniais, bet LBÄ® pakeitimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi nurodė, kad ir Å¡ie pareiÅ¡kėjų argumentai nepagrįsti. Tokios pozicijos atsakovas laikosi, nes Lietuvos bankas, vykdydamas funkcijas ir spręsdamas dėl tyrimo pradėjimo, vadovaujasi Å¡iuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, t. y. LBÄ® septintuoju skirsniu (LBÄ® 42–46 straipsniais). Pažymi ir tai, kad, bet kuriuo atveju LBÄ® pakeitimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nukreipiama į atitinkamus pažeidimo padarymo metu galiojusių specialiųjų įstatymų nuostatas, nustatančias Lietuvos banko sprendimų taikyti poveikio priemones priėmimo senaties terminÄ .

Taigi, vadovaujantis BÄ® 73 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 30 d.) poveikio priemonės gali bÅ«ti skiriamos, jei praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo padarymo dienos, o jei yra tęstinis ar trunkamas pažeidimas – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamo pažeidimo pasibaigimo dienos. Taigi galimo pareiÅ¡kėjų teisių pažeidimo padarymo metu BÄ® buvo nustatyti netgi trumpesni senaties terminai nei Å¡iuo metu galiojančiame LBÄ® ar BÄ®, o Lietuvos bankas atsakydamas į pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymÄ Ä¯vertino bÅ«tent pareiÅ¡kėjams palankesnius ir ilgesnius senaties terminus, kurie, deja, irgi buvo pasibaigę.

Atsakovas nesutinka ir su argumentais, kad LBÄ® redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., nenumatė jokių senaties terminų poveikio priemonėms taikyti pažymėdamas, kad senaties terminai buvo įtvirtinti specialiuose įstatymuose kaip BÄ®, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme ir kt. Skunde iÅ¡dėstytus teiginius, kad pareiÅ¡kėjai neprašė taikyti poveikio priemonių, o prašė priežiÅ«rÄ vykdyti kitu, LBÄ® 42 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytu bÅ«du, laiko nepagrįstais, nes LBÄ® 42 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiÅ«rÄ , turi teisę raÅ¡tu atkreipti prižiÅ«rimų finansų rinkos dalyvių ir kitų asmenų dėmesį į pažeidimus ir jų veiklos trÅ«kumus, už kuriuos netaikytini įstatymų nustatyti privalomi nurodymai ar poveikio priemonės, ir siÅ«lyti imtis priemonių, kad bÅ«tų paÅ¡alinti pažeidimai, trÅ«kumai, jų priežastys ir sÄ lygos.

Pažymi, kad tai yra viena iÅ¡ Lietuvos banko teisių atliekant finansų rinkos priežiÅ«ros funkcijÄ , tačiau, vadovaujantis administracinių teismų praktika, pasibaigus senaties terminui, per kurį galima skirti poveikio priemones, valstybės institucija netenka teisės pateikti iÅ¡vadų, argumentų ar samprotavimų dėl finansų rinkos dalyvio veiksmų ir konstatuoti galimų teisės aktų pažeidimų, neatsižvelgiant į pažeidimo sunkumÄ . Be to, Lietuvos bankas vykdydamas finansų rinkos priežiÅ«ros funkcijas vadovaujasi galiojančiais LBÄ® ir kitų teisės aktų reikalavimais, taigi ir įgyvendindamas LBÄ® 42 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytÄ teisę privalo ir vadovautis nustatytais senaties terminais.

Lietuvos banko teigimu, vadovaujantis LBÄ® 421 ir 433 straipsniais, LBÄ® ir kituose specialiuosiuose įstatymuose nustatytas senaties terminas poveikio priemonei taikyti, kartu yra ir terminas ginti asmens pažeistÄ teisę, tuo pačiu priežiÅ«ros institucijai atsisakyti pradėti tyrimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad pareiÅ¡kėjai į Lietuvos bankÄ kreipėsi jau suėjus LBÄ® 433 straipsnio 16 dalyje bei BÄ® 73 straipsnio 2 dalyje (taip pat BÄ® 73 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 30 d.) nustatytiems senaties terminams, bei nesant specialiojo kredito, kai įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka, paslaugos reguliavimo pažeidimų padarymo metu (SNTSKÄ® įsigaliojo tik po Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo bei nutraukimo), o CK nuostatų, kuriomis remiantis buvo sudaryta Sutartis Nr. 1 ir Sutartis Nr. 2, laikymosi kontrolė nėra priskirta Lietuvos banko kompetencijai, bei įvertinus faktÄ , kad PraÅ¡yme nurodytos aplinkybės jau yra nagrinėjamos teisme, daro iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos bankas vadovaudamasis LBÄ® 421 straipsnio 3 dalies 5 punktu pagrįstai atsisakė pradėti patikrinimÄ pagal pateiktÄ PraÅ¡ymÄ . 2021 m. vasario 3 d. pareiÅ¡kėjai teismui pateikė papildomus raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovui pateikė PraÅ¡ymÄ nagrinėti vartojimo ginÄÄ , kuriame buvo praÅ¡oma įvertinti konkrečius finansų rinkos dalyvio veiksmus sudarant, vykdant Sutartį 1 ir Sutartį 2 bei atsiskaitymus pagal Å¡ias sutartis.

PareiÅ¡kėjų teigimu, jog atsižvelgiant tiek į Lietuvos bankui pateiktÄ praÅ¡ymo formÄ , tiek į jo turinį, atsakovas pareiÅ¡kėjų pateiktÄ praÅ¡ymÄ turėjo nagrinėti kaip vartotojų praÅ¡ymÄ . Pagal LBÄ® 47 straipsnio 6 dalį vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo tvarkÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas ir Lietuvos banko patvirtintos vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedÅ«ros Lietuvos banke taisyklės (toliau – ir ProcedÅ«ros taisyklės).

Pastarosios nustato, kad vartotojo praÅ¡ymo nagrinėti vartojimo ginÄÄ priėmimo klausimÄ Lietuvos bankas iÅ¡sprendžia priimdamas rezoliucija. ProcedÅ«ros taisyklių 25 punkto nuostatos nustato, kuomet Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartojimo ginÄÄ , o sprendimas atsisakyti nagrinėti ginÄÄ turi bÅ«ti priimtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo vartotojo praÅ¡ymo nagrinėti vartojimo ginÄÄ . PareiÅ¡kėjai paaiÅ¡kinimuose taip pat akcentuoja, kad atsakovas netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, nagrinėdamas pateiktÄ PraÅ¡ymÄ .

Teisminio nagrinėjimo metu pareiÅ¡kėjai palaikė skunde ir pateiktuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė teismo pareiÅ¡kėjų skundÄ tenkinti visÄ . PareiÅ¡kėja, atsakydama į teismo klausimus, nurodė, kad į atsakovÄ kreipėsi, praÅ¡ydami įvertinti Banko veiksmų teisėtumÄ , iÅ¡tirti padarytus pažeidimus, susijusius konkrečiai su pareiÅ¡kėjams suteiktais kreditais, tačiau atsakovas pasirinko netinkamÄ nagrinėjimo tvarkÄ . PaaiÅ¡kino, kad reikalavimai PraÅ¡yme ir Vilniaus apygardos teisme yra susiję, tačiau nėra tapatÅ«s. Kadangi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant bylÄ nepavyks iÅ¡siaiÅ¡kinti PraÅ¡yme nurodytų aplinkybių, todėl pareiÅ¡kėjai ir kreipėsi į Lietuvos bankÄ .

Atsakovo atstovės teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiÅ¡kėjų skundÄ iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė teismo pareiÅ¡kėjų skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovo atstovė J. D. atsakydama į pareiÅ¡kėjų naujai pateiktus argumentus, jog pareiÅ¡kėjai į Lietuvos bankÄ kreipėsi su PraÅ¡ymu nagrinėti vartojimo ginÄÄ paaiÅ¡kino, kad Lietuvos bankas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, vadovaujasi turinio virÅ¡enybės prie forma principu. Nors pareiÅ¡kėjai atsakovui praÅ¡ymÄ pateikė standartinėje formoje nagrinėjant vartojimo ginÄÄ , tačiau PraÅ¡ymo turinys ir jame keliami klausimai leido padaryti iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjai kreipėsi skundu.

Toks pareiÅ¡kėjų kreipimasis buvo nagrinėjamas vadovaujantis Taisyklių nuostatomis. Papildomai akcentavo, kad pareiÅ¡kėjai yra neteisÅ«s, jog nagrinėjant jų PraÅ¡ymÄ kaip vartojimo ginÄÄ nėra nustatyti jokie terminai. PrieÅ¡ingai – terminai yra dar trumpesni, t. y. pareiÅ¡kėjai į finansų rinkos dalyvį turi kreiptis per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie galimai pažeistas savo teises, o į Lietuvos bankÄ per 1 metus. PaaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjai kredito sutartis sudarė 2007 ir 2008 m., kuomet tokių sudarytų sutarčių priežiÅ«ra buvo reguliuojama Civilinio kodekso nuostatomis ir Lietuvos bankas negalėtų pasisakyti ir įverti, ar pareiÅ¡kėjams galėjo bÅ«ti suteikti kreditai.

Lietuvos banko įgaliojimai ir veiksmai dėl visų Banko paslaugų, kredito sutarčių sudarymo ir vykdymo nėra visiÅ¡kai absoliutus ir neriboti. Lietuvos bankas gali prižiÅ«rėti tik tuos veiksmus, kurie yra nustatyti teisės aktuose. Lietuvos bankas nevykdo Civilinio kodekso nustatyta tvarka sudarytų sutarčių priežiÅ«ros. Atstovė atsakydama į teismo klausimus nurodė, kad pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymas buvo nagrinėjamas kaip pateiktas skundas, bet ne kaip praÅ¡ymas nagrinėti vartojimo ginÄÄ , atsižvelgiant į PraÅ¡ymo turinį, t. y. pareiÅ¡kėjų visi 12 pateiktų klausimų yra dėl FĮĮ nuostatų pažeidimo.

Ä®takos, kad PraÅ¡ymas nebuvo nagrinėjamas kaip vartojimo ginčas, turėjo ir aplinkybės, kad vyksta teisminis ginčas bendrosios kompetencijos teisme. Teismas konstatuoja: Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos banko RaÅ¡to, kuriuo Lietuvos bankas atsisakė pradėti patikrinimÄ pagal pareiÅ¡kėjų PraÅ¡yme iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti Lietuvos bankÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymÄ . Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjai 2020 m. vasario 19 d. pateikė Lietuvos bankui praÅ¡ymÄ nagrinėti vartojimo ginÄÄ .

PraÅ¡yme pareiÅ¡kėjai atsakovo prašė konstatuoti Banko padarytus pažeidimus iÅ¡duodant pareiÅ¡kėjams bÅ«sto kreditus, sudarant ir keičiant bÅ«sto kreditavimo sutartis, administruojant suteiktus kreditus, teikiant informacijÄ . Lietuvos bankas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymÄ , 2020 m. kovo 13 d. raÅ¡tu Nr. S 2020/(21.12.E-2101)-12-1703 informavo pareiÅ¡kėjus, kad nepradės patikrinimo pagal pareiÅ¡kėjų PraÅ¡yme nurodytas aplinkybes. Atsakyme Lietuvos bankas nurodė, kad be kitų teisės aktuose įtvirtintų funkcijų, Lietuvos bankas ne teismo tvarka nagrinėja vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčus, tačiau, vadovaujantis galiojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartojimo ginÄÄ , kai ginÄÄ tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja kitas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, teismas arba arbitražas (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 233 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23 patvirtintų Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedÅ«ros Lietuvos banke taisyklių 25.2 papunktis).

Atsakovas pažymėjo, jog iÅ¡ pareiÅ¡kėjų PraÅ¡yme dėstomų aplinkybių matyti, kad tarp pareiÅ¡kėjų ir Banko ginčas yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. e2-247-640/2020), todėl tokio vartojimo ginčo ne teismo tvarka Lietuvos bankas nebÅ«tų įgaliotas nagrinėti. Lietuvos bankas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, savo veikloje visais atvejais vadovaujasi turinio virÅ¡enybės prieÅ¡ formÄ principu ir visų pareiÅ¡kėjų kreipimusis į Lietuvos bankÄ bei juose pateiktus praÅ¡ymus vertina ir kvalifikuoja pagal kreipimųsi turinį, jeigu iÅ¡ jų galima nustatyti pareiÅ¡kėjo pateiktų praÅ¡ymų pobÅ«dį ir (arba) tokių praÅ¡ymų tikslus.

Nurodė, jog nors pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymas buvo pateiktas ant standartinės vartotojo praÅ¡ymo nagrinėti vartojimo ginÄÄ formos, tačiau jame buvo formuluojami praÅ¡ymai (reikalavimai), iÅ¡ esmės susiję su Banko veiksmų pagrįstumo ir jų atitikimo teisės aktų reikalavimams vertinimu, patiems pareiÅ¡kėjams PraÅ¡yme aiÅ¡kiai nurodant, kad jų ir Banko individualus civilinis ginčas jau yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme. Dėl Å¡ios priežasties pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymas buvo vertintas kaip gautas skundas (praÅ¡ymas), skirtas Lietuvos bankui, kaip finansų rinkos dalyvių priežiÅ«rÄ vykdančiai institucijai, praÅ¡ant įvertinti Banko, su kuriuo kilusį ginÄÄ civilinio proceso tvarka nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, veiksmų atitikimÄ teisės aktų reikalavimams.

Teismas pažymi, jog ginčo tarp Å¡alių dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad kreditavimo sutartys buvo sudarytos 2007, 2008 metais, kad pareiÅ¡kėjų ir Banko ginčas yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme, nėra, todėl teismas Å¡ių faktinių aplinkybių nevertins ir dėl jų nepasisakys. PareiÅ¡kėjai raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose akcentavo, kad atsakovas pasirinko netinkamÄ pateikto pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymo nagrinėjimo tvarkÄ , t. y. pareiÅ¡kėjų ginÄÄ turėjo iÅ¡nagrinėti kaip vartojimo ginÄÄ .

Atsakovas teigia prieÅ¡ingai – pateiktas pareiÅ¡kėjų kreipimasis buvo iÅ¡nagrinėtas atsižvelgiant ne į kreipimosi formÄ , bet į patį kreipimosi turinį bei jame keliamus teisės aktų pažeidimus. Taigi, teismui bÅ«tina įvertinti, ar pagrįstai atsakovas pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymÄ iÅ¡nagrinėjo kaip skundÄ , vadovaudamasis PraÅ¡ymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 03-76 (toliau – ir Taisyklės) (2017 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 03-74 patvirtinta nauja redakcija), nuostatomis, ar turėjo pateiktÄ kreipimÄ si iÅ¡nagrinėti kaip vartojimo ginÄÄ .

Lietuvos banko funkcijos ir įgaliojimai skiriasi skirtingose veiklos srityse, t. y. vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka bei atliekant tokių institucijų kontrolę finansų rinkos priežiÅ«ros srityje. LBÄ® 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos bankas nagrinėja Å¡io straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų (toliau – vartotojai) ginčus su Å¡io įstatymo 42 straipsnyje nurodytais finansų rinkos dalyviais ir kitais juridiniais asmenimis, kylančius iÅ¡ finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, iÅ¡ draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, taip pat vartotojų ginčus su kitais Å«kio subjektais, kylančius dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme nustatytų reikalavimų laikymosi, kai ginčo nagrinėjimas Lietuvos bankui priskirtas finansų rinkÄ reglamentuojančiuose įstatymuose.

Lietuvos bankas taip pat nagrinėja vartotojų – Lietuvoje įsteigtų kolektyvinio investavimo subjektų, pensijų fondų dalyvių ginčus su Å¡ių subjektų ar fondų valdytojais, kylančius iÅ¡ dalyvavimo atitinkamame subjekte ar fonde santykių, pensijų anuitetų gavėjų ginčus su pensijų anuitetų mokėtoju, kylančius iÅ¡ pensijų anuitetų mokėjimo santykių, taip pat investuotojų ir emitentų, savo jėgomis vykdančių pirminę vertybinių popierių emisijÄ , ginčus, kylančius iÅ¡ vertybinių popierių platinimo santykių.

To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, atsirandančius iÅ¡ sutarčių ar su jais susijusių santykių, turi teisę kreiptis į teismÄ arba į vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančiÄ institucijÄ â€“ Lietuvos bankÄ . Vartotojo kreipimasis į Lietuvos bankÄ neatima vartotojo teisės kreiptis į teismÄ . LBÄ® 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad prižiÅ«rimi finansų rinkos dalyviai yra: bankai, užsienio valstybių bankų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, centrinės kredito unijos, kredito unijos, draudimo įmonės, perdraudimo įmonės, užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, draudimo brokerių įmonės ir užsienio valstybių draudimo ir perdraudimo tarpininkų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, elektroninių pinigų įstaigos, elektroninių pinigų įstaigų tarpininkai ir užsienio valstybių elektroninių pinigų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, finansų maklerio įmonės, finansų maklerio įmonės priklausomi tarpininkai, finansų patarėjo įmonės, reguliuojamos rinkos operatoriai, informacijos apie sandorius paslaugų teikėjai, lyginamojo indekso administratoriai, prižiÅ«rimi duomenų tiekėjai, valdymo įmonės, investicinės bendrovės, depozitoriumai, užsienio valstybių finansų maklerio įmonės ir valdymo įmonių filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, pensijų asociacijos, pensijų anuitetų mokėtojas, kontroliuojančiosios investicinės bendrovės ir emitentai, mokėjimo įstaigos ir mokėjimo įstaigų tarpininkai, vartojimo kredito davėjai, vartojimo kredito tarpininkai, kredito davėjai, tarpusavio skolinimo platformos operatoriai ir kredito tarpininkai, sutelktinio finansavimo platformų operatoriai, mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų operatoriai, nacionalinės plėtros įstaigos ir valiutos keityklų operatoriai.

IÅ¡ pacituotų teisės nuostatų matyti, kad vartotojų teisių gynimo (ginčų su finansų institucijomis sprendimo) srityje bei finansų rinkos priežiÅ«ros srityje Lietuvos bankas atlieka visiÅ¡kai savo tikslais, pobÅ«džiu ir pasekmėmis skirtingas funkcijas. Vienu atveju Lietuvos bankas veikia kaip ginčų nagrinėjimo ne teisme institucija, sprendžianti konkretų tarp vartotojo, manančio, kad jo teisės ir (ar) teisėti interesai yra pažeisti, bei banko kilusį ginÄÄ civilinių teisinių santykių srityje.

Vartotojo teisių gynimo procedÅ«ra inicijuojama pagal konkretaus vartotojo pateikto skundo turinį (jame nurodytus konkrečius jo teisių pažeidimus). Teisėjų kolegija pažymi, kad ne paisant to, jog pareiÅ¡kėjų 2020 m. vasario 19 d. pateiktas kreipimasis į Lietuvos bankÄ buvo pavadintas kaip praÅ¡ymas nagrinėti vartojimo ginÄÄ , tačiau, kaip teisingai atsakovas pabrėžė, paties kreipimosi turinys, kuriame buvo keliami Banko teisės normų pažeidimo klausimai, leido padaryti iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjai kreipėsi į atsakovÄ nagrinėti ne vartojimo ginÄÄ , bet skundÄ finansų rinkos priežiÅ«ros srityje.

Tokios iÅ¡vados teismas priėjo dar ir dėl to, kad ProcedÅ«rų taisyklių 10 punkte nustatyta, kad vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo teises arba teisėtus interesus, atsirandančius iÅ¡ sutarčių arba su jomis susijusių santykių, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos bankÄ , prieÅ¡ kreipdamasis į Lietuvos bankÄ privalo raÅ¡tu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimÄ . Vartotojas privalo kreiptis į finansų rinkos dalyvį ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kuriÄ vartotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių arba teisėtų interesų pažeidimÄ .

PareiÅ¡kėjai teismui nepateikia argumentų ir įrodymų, kad prieÅ¡ pateikdami PraÅ¡ymÄ atsakovui kreipėsi į BankÄ . Å ios aplinkybės papildomai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjai į atsakovÄ kreipėsi siekiu ne nagrinėti vartojimo ginÄÄ . PareiÅ¡kėja teismo posėdžio metu, atsakydama į teismo užduotus klausimus, pabrėžė, kad į Lietuvos bankÄ kreipėsi įvertinti Banko veiksmų teisėtumÄ , iÅ¡tirti padarytus pažeidimus. PareiÅ¡kėjos įsitikinimu, nagrinėjamojoje civilinėje byloje nepavyks iÅ¡siaiÅ¡kinti visų aplinkybių (PraÅ¡ymo 8, 9 punktuose), todėl tokius veiksmus prašė atlikti Lietuvos banko.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas sprendžia, jog pareiÅ¡kėjų argumentai, kad atsakovas pasirinko netinkamÄ PraÅ¡ymo nagrinėjimo tvarkÄ atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ProcedÅ«rų taisyklėse yra nustatyti vartotojų kreipimosi terminai – vartotojas privalo kreiptis į finansų rinkos dalyvį ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kuriÄ vartotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių arba teisėtų interesų pažeidimÄ (10 punktas); vartotojas, gavęs jo netenkinantį finansų rinkos dalyvio atsakymÄ , turi teisę kreiptis į Lietuvos bankÄ raÅ¡tu arba elektroniniu bÅ«du per vienus metus po kreipimosi į finansų rinkos dalyvį (14 punktas), todėl pareiÅ¡kėjų argumentai dėl kreipimosi terminų nagrinėjant vartojimo ginÄÄ netaikymo, atmestini.

PareiÅ¡kėjai skunde teismui taip pat akcentuoja, jog į atsakovÄ kreipėsi, siekiu patikrinti konkrečius nurodytus faktus, susijusius su konkrečiomis kreditavimo sutartimis bei konstatuoti PraÅ¡yme nurodytus pažeidimus, tačiau neprašė atsakovo taikyti poveikio priemonių. PareiÅ¡kėjų teigimu, taikyti senaties terminai skirti bÅ«tent taikomoms poveikio priemonėms, tačiau jie netaikomi finansinių rinkos dalyvio veiksmų vertinimui ir konstatavimui dėl galimų teisės aktų pažeidimų.

Kaip jau minėta, kad Lietuvos banko veikla pagal  Lietuvos banko įstatymÄ Â finansų rinkos dalyvių atžvilgiu yra organizuota, vykdant finansų rinkos priežiÅ«rÄ ir ginčų tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių nagrinėjimÄ ne teismo tvarka. Šios Lietuvos banko funkcijos yra atskiros ir įtvirtintos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose. Remdamasis Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos bankas, prižiÅ«rėdamas, kaip prižiÅ«rimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinkÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, be kita ko, atlieka bankų, užsienio valstybių bankų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, centrinių kredito unijų, kredito unijų priežiÅ«rÄ ir kitas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo, Lietuvos Respublikos centrinių kredito unijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Lietuvos bankui priskirtas funkcijas.

Taigi, atsakovui suteikta teisė atlikti priežiÅ«ros veiksmus tik vertinant, kaip finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinkÄ reguliuojančių teisės aktų nuostatų, tačiau ne kitais tikslais. Teismas sutinka su atsakovo pateiktu vertinimu, kad Lietuvos bankas turi teisę pradėti finansų rinkos dalyvio galimai padaryto pažeidimo tyrimÄ ir tokiam finansų rinkos dalyviui taikyti poveikio priemones tik dėl Lietuvos banko kompetencijai priskirtų teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tam, jog atsakovas galėtų konstatuoti pareiÅ¡kėjų praÅ¡omus PraÅ¡yme galimai padarytus Banko pažeidimus ir kitas aplinkybes, visų pirma jis turi pradėti tyrimo procedÅ«rÄ , kuriÄ pradėti galima tik įvertinus teisės aktų pažeidimus, ar pažeidimai buvo padaryti ar ne, ir t. t.

Pažymėtina, jog rengiamiems patikrinimams reikalavimai yra nustatyti LBÄ® 421 straipsnyje, kurio 3 dalis nustato pagrindus, kuomet atsakovas nepradeda patikrinimo pagal gautÄ skundÄ apie galimÄ finansų rinkÄ reglamentuojančių teisės aktų pažeidimÄ , iÅ¡ kurių vienas nustatytas 5 punkte – pasibaigę Å¡io įstatymo 433 straipsnio 16 dalyje nustatyti senaties terminai. LBÄ® 433 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad jeigu kiti finansų rinkÄ reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip, Lietuvos banko sprendimas taikyti poveikio priemonę gali bÅ«ti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo) dienos.

Lietuvos bankui pradėjus patikrinimÄ dėl galimo finansų rinkÄ reglamentuojančio teisės akto pažeidimo ir apie tai raÅ¡tu praneÅ¡us asmeniui, kuris įtariamas pažeidimo padarymu, nuo tokio praneÅ¡imo įteikimo dienos Å¡ioje dalyje nustatytas senaties terminas nutraukiamas, tačiau ir tokiu atveju Lietuvos banko sprendimas taikyti poveikio priemonę negali bÅ«ti priimtas, jeigu praėjo daugiau kaip 5 metai nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo) dienos.

BÄ® 73 straipsnio 2 dalis nustato, kad PriežiÅ«ros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemonę gali bÅ«ti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 5 metai nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo) dienos. PriežiÅ«ros institucijai pradėjus patikrinimÄ dėl galimo finansų rinkÄ reglamentuojančio teisės akto pažeidimo ir apie tai raÅ¡tu praneÅ¡us asmeniui, kuris įtariamas pažeidimo padarymu, nuo tokio praneÅ¡imo įteikimo dienos Å¡ioje dalyje nustatytas senaties terminas nutraukiamas, tačiau ir tokiu atveju priežiÅ«ros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemonę negali bÅ«ti priimtas, jeigu praėjo daugiau kaip 10 metų nuo pažeidimo padarymo (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo) dienos.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos bankas visiÅ¡kai pagrįstai pateiktame Atsakyme, vertindamas pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymo 1, 2, 3, 4, 5, 7, 11 ir 12 reikalavimus, jų nenagrinėjo dėl suėjusio senaties termino. PareiÅ¡kėjų skundo argumentai, kad atsakovas netinkamai taikė LBÄ® 421 ir 433 straipsnių nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjų iÅ¡reikÅ¡ta pozicija, jog atsakovas turėjo vertinimÄ atlikti LBÄ® 42 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytu bÅ«du laikytini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais, nes kaip jau minėta vertinimas gali bÅ«ti atliktas tik tuomet, kuomet nėra pasibaigę senaties terminai.

Pateikto PraÅ¡ymo 6 punkte pareiÅ¡kėjai atsakovo prašė konstatuoti, kad bankas, neiÅ¡saugodamas sprendimų dėl kredito suteikimo ar kreditavimo teisinių santykių, neiÅ¡saugodamas Å¡iuos sprendimus ir juose nurodomus duomenis pagrindžiančių dokumentų, pažeidė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ atsakingo skolinimo principÄ , FĮĮ ir kitų teisės aktų nuostatas. PraÅ¡ymo 10 punkte buvo praÅ¡oma konstatuoti visus kitus Banko padarytus pažeidimus ar sudarytus neteisėtus sandorius, susijusius su kreditavimo sutarčių sudarymu, pakeitimu, vykdymu, nutraukimu.

Lietuvos bankas Rašte bei atsiliepime nurodė, kad atsakingojo skolinimo principas ir pajamų bei įsipareigojimo santykio ribojimas, pirmiausia kaip kredito įstaigų rizikos valdymo priemonė, buvo įtvirtintas Atsakingojo skolinimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-22 patvirtinta nauja redakcija), kurie yra taikomi nuo 2011 m. lapkričio 1 d., tačiau jie netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti iki jų įsigaliojimo dienos.

Dėl FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos nurodė, kad ji skirta banko prisiimamai rizikai valdyti, o ne vartotojo interesams apsaugoti. PareiÅ¡kėjų įsitikinimu, minėta FĮĮ nuostata galiojo tiek sutarčių sudarymo metu, tiek ir dabar. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis nustato, kad finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ Ä¯sigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientÄ , privalo įsitikinti, kad: kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (2 punktas).

PareiÅ¡kėjai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu aiÅ¡kinimu civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, kurioje už Å¡ių nuostatų pažeidimÄ finansų įstaigai buvo taikyta civilinė atsakomybė (2019 m. lapkričio 4 d. nutartis). Pažymėtina, kad Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies normos taikymÄ , nurodė, kad Å¡ioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, kuris nurodo finansų įstaigai įsitikinti kliento finansiniu pajėgumu, taip užtikrinant geresnę jos pačios interesų apsaugÄ , kartu bendrÄ finansų sistemos stabilumÄ .

Taigi, finansų įstaiga, skolindama pinigus, privalo elgtis apdairiai, rÅ«pestingai ir, prieÅ¡ suteikdama kreditÄ , turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditÄ , turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grÄ Å¾inti kreditÄ . Å iÄ pareigÄ finansų įstaiga turi atlikti sÄ Å¾iningai, laikydamasi rÅ«pestingo bankininko standartų, todėl jei finansų įstaiga skolina pinigus tinkamai nesusipažinusi su kliento padėtimi ir neįvertinusi jo mokumo arba, nors ir įvertinusi jo mokumÄ , bet nesitikėdama, kad paskola bus grÄ Å¾inta, finansų įstaiga atlieka neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

Taigi, tai, jog už Å¡ių nuostatų pažeidimÄ finansų įstaigai buvo taikyta atsakomybė, nepaneigia atsakovo pateikto vertinimo, jog iÅ¡ esmės ji skirta banko prisiimamai rizikai valdyti, o ne vartotojo interesams apsaugoti. PareiÅ¡kėjai nurodė, kad atsakovas netinkamai taiko proceso ir materialines teisės normas ir nepagrįstai PraÅ¡ymo pateikimo dienai nesivadovauja pagal Å¡iuo metu galiojančias procesines normas. Teismas su Å¡iais pareiÅ¡kėjų argumentais sutikti negali. PareiÅ¡kėjai Lietuvos banko prašė konstatuoti Banko padarytus pažeidimus, galimai vykusius Sutarties 1, Sutarties 2 sudarymo bei sprendimo suteikti kreditus priėmimo metu.

Atsakingojo skolinimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (2017 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 03-22 patvirtinta nauja redakcija), kurie yra taikomi nuo 2011 m. lapkričio 1 d. 2.3 punkte nustatyta, kad jie netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti iki jų įsigaliojimo dienos. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (toliau – ir SNTSKĮ) įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. ir tik nuo šios dienos atsakovas atlieka priežiūra kredito sutarčių, kai įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka.

SNTSKĮ 58 straipsnio 4 dalis nustato, kad šio įstatymo nuostatos, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus, netaikomos kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog iki paminėtų teisės aktų nuostatų įsigaliojimo su nekilnojamojo turto įkeitimu susiję vartotojų kreditavimo santykiai iš esmės buvo reguliuojami tik bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis. Lietuvos bankas nevykdo vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis sudarytų paskolos sutarčių priežiūros ir nėra teisės aktų įgaliotas prižiūrėti šių nuostatų laikymosi ar taikymo.

Lietuvos bankas RaÅ¡te pagrįstai atsisakė tirti, ar Bankas, suteikdamas pareiÅ¡kėjams kreditus pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2, pažeidė atsakingo skolinimo principÄ , kadangi Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo metu nebuvo atitinkamÄ kreditavimo finansinę paslaugÄ reguliuojančių teisės aktų, priskirtų Lietuvos banko kompetencijai. PareiÅ¡kėjai atsakovo prašė įvertinti, ar kad Bankas, užskaitydamas per Ä®mokų paskirstymo sÄ skaitas gautas sumas, netinkamai/neteisingai jas skaičiavo, nepagrindė Å¡ių sumų užskaitymo ir tuo pažeidė Finansų įstaigų įstatymo nuostatas, bankų veiklÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

PriežiÅ«ros institucijos taip pat buvo praÅ¡oma iÅ¡samiai patikrinti, ar nėra kitų padarytų pažeidimų atliekant skaičiavimus, užskaitant įmokas, jas paskirstant ar vykdant kitas operacijas (8 punktas); patikrinti, ar Bankas įskaitė visas įmokėtas sumas (tiek iÅ¡ kredito sÄ skaitų, tiek iÅ¡ Ä®mokų paskirstymo sÄ skaitų), ar gautos įmokos buvo tinkamai (teisėtai) paskirstytos, ar teisingai ir teisėtai buvo priskaičiuojamos palÅ«kanos (padidintos palÅ«kanos), ar pagrįstai prie skolos likučio buvo prijungiamos palÅ«kanos ir delspinigiai (įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos) ir vėliau nuo Å¡ių sumų vėl skaičiuojamos palÅ«kanos ir delspinigiai (įsipareigojimų nevykdymo palÅ«kanos), ar teisėtai buvo prijungtos priskaičiuotos palÅ«kanos pagal KK 07/04/30D kreditavimo sutartį prie BK 08-03/32D bÅ«sto kreditavimo sutarties, ar pagrįstai taikyta padidinta marža, palÅ«kanos.

Teismo vertinimu, Å¡ie pareiÅ¡kėjų kelti praÅ¡ymai yra iÅ¡ esmės susiję su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-95-640/2021 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02011-2018-0). PareiÅ¡kėjos argumentai iÅ¡dėstyti teisminio nagrinėjimo metu, jog civilinėje byloje pareikÅ¡ti reikalavimai nėra tapatÅ«s atsakovui pateiktiems reikalavimams vertintini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, jog toks pareiÅ¡kėjų vertinimas iÅ¡ esmės yra ydingas, kadangi tai, jog reikalavimai teismui ir atsakovui nėra pažodžiui tapatÅ«s, nekeičia esmės, nes bendrosios kompetencijos teismas nagrinėdamas ginÄÄ dėl skolos priteisimo iÅ¡ pareiÅ¡kėjų Bankui, pagal atsakovų pateiktus prieÅ¡ieÅ¡kinius dėl kredito, laidavimo sutarčių galiojimo, įvertins Banko užskaitymus, mokėtas sumas, mokėtų sumų skaičiavimus ir įskaitymus ir t. t.

PareiÅ¡kėjos teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡dėstyti argumentai, kad minėtoje civilinėje byloje neiÅ¡eis iÅ¡siaiÅ¡kinti Å¡ių aplinkybių, todėl buvo kreipiamasi į Lietuvos bankÄ , vertintini kritiÅ¡kai, nenurodant Å¡ių argumentų visiÅ¡kai jokio pagrindimo. Apibendrinant iÅ¡dėstytas aplinkybes, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjų ginčijamas Lietuvos banko PriežiÅ«ros tarnybos 2020 m. kovo 13 d. raÅ¡tas Nr. S 2020/(21.12.E-2101)-12-1703 priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Å¡io raÅ¡to, vadovaujantis pareiÅ¡kėjų nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo.

Kadangi Lietuvos bankas pagrįstai nepradėjo patikrinimo pagal pareiÅ¡kėjų PraÅ¡ymÄ , pareiÅ¡kėjų reikalavimas įpareigoti Lietuvos banko PriežiÅ«ros tarnybÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjų 2020 m. vasario 19 d. praÅ¡ymÄ taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas nusprendžia:

PareiÅ¡kėjų R. J. ir A. J. (A. J.) skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjos JÅ«ratė Gaidytė-Lavrinovič Ina Kirkutienė Jolanta Vėgelienė