2020-07-22 Nr. AB-13869-3-61-3-01883-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3202-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01883-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2019 m. sausio 15 d. (1 parą) ir 2019 m. sausio 21 d. (1 parą) buvo kalinamas Lukiškių TI-K karantino kameroje ir patyrė didelius išgyvenimus, diskomfortą, fizinį skausmą, peršalo, (duomenys neskelbtini). Kameroje buvo itin šalta, per langą pūtė vėjas, pareiškėjas šias aplinkybes nurodė pareigūnams, tačiau tai buvo ignoruojama. Pareiškėjui taip pat teko per mažas plotas. Nebuvo užtikrintas ir pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kamerose, nes pareiškėjas, naudodamasis tualetu, buvo matomas kito kameroje laikomo asmens ir pareigūnų per durų stebėjimo langelį. Be to, dėl kameroje įrengto tualeto pareiškėjas jautė nemalonius kvapus. Pareiškėjas miegojo ne ant lovos, o ant gultų, kurie buvo kreivi, surūdiję ir kurie buvo nekeisti 30–40 metų. Taigi pareiškėjas buvo laikomas pavojingoje jo sveikatai ir gyvybei aplinkoje. Dėl sudarytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. sausio 15 d. (kamera Nr. 112A, buvo laikomas vienas) ir išvyko 2019 m. sausio 16 d., taip pat atvyko 2019 m. sausio 21 d. (kamera Nr. 117, buvo laikomas su dar vienu asmeniu) ir išvyko 2019 m. sausio 22 d. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, o Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi etikos taisyklių, taip pat vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų bei stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo langelių, nes priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti kalinamų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas (tualetas) (0,56 kv. m) nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas pertvara, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kameros buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Kamerose buvo įrengtos lovos. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Kameros buvo vėdinamos per langus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

4. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame nurodė, kad atsakovo atstovas klaidina teismą, nurodydamas, kad jis kameroje Nr. 112A buvo laikomas vienas, nes iš tiesų jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Dar kartą pažymėjo, kad jam teko per mažas plotas kamerose ir buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes jo atskyrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida neužtikrino privatumo. Pareiškėjas, patikslindamas skunde nurodytas aplinkybes, papildomai nurodė, kad sanitariniame mazge taip pat nebuvo įrengta atskira oro ventiliacija, buvo didelė drėgmė (veisėsi pelėsis).

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais nurodė, kad pagal turimus duomenis pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo laikomas vienas, t. y. 2019 m. sausio 15 d., 8 val., patikrinta kamera Nr. 112A buvo tuščia. Pareiškėjas į minėtą kamerą buvo uždarytas tą pačią dieną šiek tiek vėliau. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų perkėlimai iš vienos kameros į kitą dienos metu Lukiškių TI-K galėjo įvykti net po kelis kartus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 16 d. ir nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 22 d.

8. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 112A, kurios plotas buvo 6,34 kv. m., 2019 m. sausio 16 d. išvyko iš Lukiškių TI-K, o 2019 m. sausio 21 d. vėl atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 117, kurios plotas buvo 7,31 kv. m., 2019 m. sausio 22 d. vėl išvyko iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo laikomas vienas, o kameroje Nr. 117 buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Vilniaus PN pateikė papildomus duomenis, pagal kuriuos nustatyta, kad tikrinant kamerą Nr. 112A 8 val. ryte ji buvo tuščia, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 8.30 val., ne ilgiau kaip dviem valandoms buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, o vėliau perkeltas į kamerą Nr. 112A. Taigi pareiškėjui visą ginčui aktualų laikotarpį teko teisės aktų reikalavimus atitinkantis gyvenamasis plotas.

10. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, o užuolaidų įrengimas nebuvo pakankamas asmens privatumui kameroje užtikrinti. Todėl teismas pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) galėjo būti pažeistas. Visgi pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo laikomas vienas, todėl vertintina, kad pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo sunkus.

11. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas nurodė, jog kameroje buvo itin šalta, per langą pūtė vėjas, jis šias aplinkybes nurodė pareigūnams, bet tai buvo ignoruojama, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, nenurodė apie kurią konkrečią kamerą jis taip teigia. Pareiškėjui nedetalizavus šių teiginių, nenurodžius konkrečios kameros, kurios įrengimas ar sąlygos jo netenkino, o atsakovo atstovui pateikus duomenis, jog Lukiškių TI-K kamerose nuolat buvo atliekami patikrinimai dėl atitikimo higienos normų reikalavimams, esant nustatytiems pažeidimams jie nedelsiant buvo šalinami, pareiškėjo argumentai dėl kamerų neatitikties higienos normų reikalavimams teismo vertinti kaip nepagrįsti.

12. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjas savo teiginiams dėl netinkamų lovų pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu pakeisti lovą. Pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose, todėl tinkamai nenurodžius, kurią dieną, kurioje kameroje buvo netinkamos (surūdijusios) lovos, jo teiginiai dėl netinkamų lovų negali būti laikomi pagrįstais.

13. Teismas apibendrindamas nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso tik 4 paras, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Pats pareiškėjas savo neturtinę žalą sieja tik su tomis dienomis, kai atvyko į Lukiškių TI-K, t. y. 2019 m. sausio 15 d. ir 2019 m. sausio 21 d. Teismas darė išvadą, kad tokios kalinimo sąlygos galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumus, tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintinas nurodyto pažeidimo mastas ir trukmė. Pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, kad jo teisės į privatumą pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos neturtinės žalos atlyginimo forma. Todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad jo skundai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijos (pareigūnų) buvo ignoruojami. Nurodo, kad jam teko gulėti ne ant lovos, o ant skardinių gultų, kurie buvo surūdiję, nes tiek kameroje Nr. 112A, tiek kameroje Nr. 117 buvo didelė drėgmė. Iš tualeto sklido vėsa ir nemalonus kvapas, o prie sanitarinio mazgo veisėsi pelėsis. Priešingai nei nurodo atsakovo atstovas, pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo laikomas ne vienas. Pabuvęs Lukiškių TI-K pareiškėjas susirgo. Taip pat buvo pažeistas pareiškėjo privatumas jam naudojantis tualetu, nes sanitarinis mazgas nevisiškai buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Be to, sanitariniame mazge nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamu kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 15 d. (1 parą, t. y. iki 2019 m. sausio 16 d.) ir 2019 m. sausio 21 d. (1 parą, t. y. iki 2019 m. sausio 22 d.), atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas minėtą sprendimą priėmė, konstatavęs, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) kamerose buvo pažeistas. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą teismo sprendimą, tačiau iš jo apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka tik su ta teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo skundas.

18. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumento, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą pažymi, jog, atsižvelgiant į apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinio proceso stadijoje ribas, neturi pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu magu kameroje Nr. 112A (2019 m. sausio 15 d., kol pareiškėjas 2019 m. sausio 16 d. išvyko iš Lukiškių TI-K) ir kameroje Nr. 117 (2019 m. sausio 21 d., kol pareiškėjas 2019 m. sausio 22 d. išvyko iš Lukiškių TI-K) buvo pažeista. Šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

20. Nagrinėjant likusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pabrėžtina, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai vertinami vadovaujantis minėtomis suformuotomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis tokio pobūdžio bylose.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo argumentą, kad jis kameroje Nr. 112A buvo laikomas ne vienas, vertina, jog pareiškėjas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvadą, kad, įvertinus, jog pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo laikomas vienas, jam teko pakankamai ploto šioje kameroje. Teismas konstatavo, kad Įsakymo 1.3.1 punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nebuvo pažeistas.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors iš tiesų pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 10) kameroje Nr. 112A 2019 m. sausio 15 d. (nėra ginčo, kad pareiškėjas šią dieną, iki kol 2019 m. sausio 16 d. buvo išvežtas iš Lukiškių TI-K, buvo kalinamas kameroje Nr. 112A) buvo tik vienas asmuo, tačiau nagrinėjamu atveju būtina atkreipti dėmesį į papildomus Vilniaus PN pateiktus paaiškinimus, kuriais nurodyta, kad kalinamų asmenų skaičius kameroje Nr. 112A 2019 m. sausio 15 d. buvo tikrinamas 8 val. ryte (tuomet kamera buvo tuščia), o vėlesniu laiku tą pačią dieną kalinamų asmenų skaičius minėtoje kameroje nebuvo tikrinamas. Vilniaus PN papildomais paaiškinimais taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K būdavo dienų, kai kalinamų asmenų perkėlimai iš vienos kameros į kitą dienos metu galėjo įvykti net po kelis kartus. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, tai, kad pareiškėjas tvirtina, jog kameroje Nr. 112A jis buvo laikomas ne vienas, ir tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kameroje Nr. 112A visą laiką (t. y. nuo 2019 m. sausio 15 d., kada jis buvo nuvestas ir kalinamas kameroje Nr. 112A, iki tol, kol 2019 m. sausio 16 d. buvo išvežtas iš Lukiškių TI-K) buvo laikomas vienas, konstatuotina, kad atsakovo atstovas nagrinėjamu atveju įrodymais nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kameroje Nr. 112A jis dar buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu. Būtent atsakovo atstovas turėjo pareigą šioje byloje paneigti pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis kameroje Nr. 112A buvo laikomas ne vienas, todėl jam to nepadarius, pripažintina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis kameroje Nr. 112A buvo ne vienas, yra pagrįsta.

23. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad kameros Nr. 112A plotas buvo 6,34 kv. m, o sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose užėmė apie 0,56 kv. m ploto. Šių duomenų pareiškėjas neginčijo. Teisėjų kolegija šiais duomenimis taip pat neturi pagrindo abejoti. Taigi, įvertinus minėtus duomenis ir atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 15 d. (iki kol 2019 m. sausio 16 d. buvo išvežtas iš Lukiškių TI-K) kameroje Nr. 112A buvo kalinamas su dar vienu asmeniu, konstatuotina, kad kameroje Nr. 112A pareiškėjui teko tik 3,17 kv. m ploto (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto) (2,89 kv. m ploto – atskaičius sanitarinio mazgo plotą). Todėl konstatuotina, kad buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, pagal kurį pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Nors pareiškėjui kameroje Nr. 112A atskaičius sanitarinio mazgo plotą teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o toks tenkantis mažas plotas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką gali sudaryti prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr. 7334/13). Todėl pripažintina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (pažeistas Įsakymo 1.3.1 p.).

24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad net pripažįstant, jog Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų šiuose aspektu, kadangi jokie teisės aktai ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė, kad tokia vėdinimo sistema turi būti įrengta.

25. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog jam teko gulėti ne ant lovos, o ant skardinių gultų, kurie buvo surūdiję, yra abstraktaus pobūdžio, išsamiau nedetalizuoti (pvz., pareiškėjas nenurodė, kaip jo nurodomi gultai atrodė, kuo jie skiriasi nuo lovų, ar gultai buvo visi surūdiję, ar tik dalis jų), dėl to vertintini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime į skundą aiškiai nurodyta aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos lovos. Dėl to konstatuoti neteisėtus veiksmus, susijusius su netinkamomis lovomis (jų įrengimu), nėra pagrindo.

26. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (tiek kameroje Nr. 112A, tiek kameroje Nr. 117 buvo didelė drėgmė; iš tualeto sklido vėsa ir nemalonus kvapas, o prie sanitarinio mazgo veisėsi pelėsis; skundai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijos (pareigūnų) buvo ignoruojami; pabuvęs Lukiškių TI-K pareiškėjas susirgo) irgi yra abstraktaus pobūdžio, neišsamūs, t. y. nėra itin aiškūs ir konkretūs, kad vien remiantis jais būtų galima pripažinti šiuos argumentus pagrįstais. Byloje nėra duomenų, kad kamerose Nr. 112A ir Nr. 117 ginčui aktualiu laikotarpiu ar nuo ginčui aktualaus laikotarpio itin nenutolusiu laikotarpiu būtų nustatyti kokie nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nustatančios higienos reikalavimus (visuomenės sveikatos saugos reikalavimus), pažeidimai. Net pripažįstant, kad pareiškėjas galėjo susirgti po kalinimo Lukiškių TI-K, tai vis tiek savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas susirgo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus ir šiame Nutarties punkte aptartais pareiškėjo nurodytais aspektais.

27. Visgi nustačius, kad pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (pažeistas Įsakymo 1.3.1 p.) ir pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) kamerose Nr. 112A ir Nr. 117 buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Įvertinus padarytų pažeidimų trukmę (pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis buvo kalinamas apie vieną parą, o teisės į privatumą pažeidimas truko apie 2 paras), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas galėjo patirtį didelę neturtinę žalą. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Pažymėtina, kad toks teisių gynybos būdas yra galimas tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal LVAT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (patirtai neturinei žalai kompensuoti).

29. Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Įsakymo 1.3.1 punkto pažeidimo pareiškėjui kalint kameroje Nr. 112A, tačiau šis trūkumas nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė