2018-09-11 Nr. AB-15485-3-61-3-04647-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1267-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04647-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2016 m. birželio 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, jose buvo įrengtos perteklinės miegamosios vietos, nebuvo suteikta vieta maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovykla, kamerose buvo buitinių parazitų. Lukiškių TI-K dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvaros, garantuojančios asmens privatumą. Dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis karštu dušu. Lukiškių TI-K neįrengti evakuaciniai išėjimai, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis. Naktį kamerose nebūdavo užtikrinama tamsa, dėl to atsirado miego ir sveikatos sutrikimų. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti jų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, tam išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo.

Visose kamerose, atsižvelgiant į tai, kiek jose yra įrengta miegamųjų vietų, yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams bei asmens higienos priemonėms laikyti, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Kamerose įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, teisės aktai nenustato ypatingų privatumo užtikrinimo reikalavimų dušo patalpose.

Pagal teisės aktais nustatytas normas du kartus per mėnesį vyrams išduodamas muilas ir tualetinis popierius, kas mėnesį – dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, pastarieji grąžinami sausi. Kiekvieno Lukiškių TI-K pastato kiekviename aukšte, taip pat kiekviename gyvenamajame korpuse yra gesintuvai, kurių gesinimo medžiagos kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka.

Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis bei gaisriniai čiaupai. Kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai į lauką, evakuacijos keliai tinkamai pažymėti, atitinka reikalavimus ir yra parengti žmonėms evakuoti. Evakavimo planai parengti pagal teisės aktų reikalavimus. Elektros instaliacija taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Išdėstęs visa tai, Lukiškių TI-K taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą – 4,26 Eur.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 360 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, taip pat netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 45 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,65 iki 2,67 kv. m. kameros ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam teko nuo 3,66 iki 8,22 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo įrengti pertekliniai baldai teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato pareigos iš bendro kameros ploto, tenkančio asmeniui, išskaičiuoti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikta vieta maisto produktams susidėti bei drabužių ir avalynės džiovykla, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.9 punktų nuostatomis, atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerose įrengtus baldus, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje pateiktais duomenimis, taip pat tuo, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl vietos trūkumo maistui laikyti nesikreipė. Atsižvelgdamas į šią bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl nesuteiktos vietos maistui laikyti atmetė kaip neįrodytus. Įvertinęs bylos duomenis, kad valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę bei kad tą pačią dieną drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami jau sausi, teismas pripažintino, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustato drabužių ar avalynės džiovyklos įrengimo tardymo izoliatorių kamerose, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

8. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvaros, garantuojančios asmens privatumą, o dėl kamerų perpildymo sumažėjo laikas naudotis karštu dušu asmeninės higienos priežiūrai. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato pareigos Lukiškių TI-K įrengti pertvaras dušuose, kad būtų užtikrinamas privatumas juo besinaudojantiems asmenims, o pareiškėjas tokio pobūdžio prašymų ar skundų Lukiškių TI-K administracijai nereiškė. Be to, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad Lukiškių TI-K II korpuso dušo patalpose dušų pertvaros buvo įrengtos. Pareiškėjas nekonkretizavo, kiek laiko jis turėjo galimybę naudotis karštu dušu, kada jam buvo sutrumpintas naudojimosi dušu laikas, o buvimo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šių aplinkybių nesikreipė.

9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo, evakuacijos išėjimų nebuvimo vertino kaip deklaratyvius, kuriuos paneigia atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo susidūręs su grėsme, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus evakuaciniais išėjimais, gaisro gesinimo priemonėmis, ar kad pareiškėjas būtų dėl to patyręs kitokių nepatogumų.

10. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginius, esą Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, paneigia atsakovo atstovo Ūkio skyriaus pažymoje nurodyti duomenys. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), o Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K tualetinis muilas, ūkiškas muilas, tualetinis popierius, geriamoji soda, kalcinuota soda išduodama pagal nustatytą bendrą tvarką – du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir viduryje); skutimosi peiliukai, dantų pasta, dantų šepetukas išduodami kartą per mėnesį, prireikus antrajam kartui – pateikus raštišką prašymą. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jis buvo netinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis, dėl higienos priemonių neišdavimo ar jų trūkumo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis.

12. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais (Lukiškių TI-K ir uždarosios akcinės bendrovės „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartimi ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo aktu), pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl buitinių kenkėjų buvimo Lukiškių TI-K kamerose atmetė kaip neįrodytus.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius, esą naktį kamerose nebūdavo užtikrinama tamsa ir kad dėl to jam atsirado miego ir sveikatos sutrikimų, paneigia byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nustatyta, kad kamerų dirbtinis naktinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamo naktinio apšvietimo ar tamsos kameroje neužtikrinimo. Byloje esančioje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas būtų skundęsis miego ar kitais panašaus pobūdžio sveikatos sutrikimais.

14. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 45 paras jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

15. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, taip pat tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, užtikrinančiomis jam teisę į teisės aktais nustatytą minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, pareiškėjas sveikatos sutrikimais iš esmės nesiskundė, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus įvertino 360 Eur suma.

16. Pirmosios instancijos teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas (4,26 Eur), konstatavo, jog dokumentus į bylą atsakovo atstovas pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl realių dokumentų kopijų darymo išlaidų Lukiškių TI-K nepatyrė. Be to, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai.

III. 17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K taip pat nurodo, jog ruošdamas medžiagą pirmosios instancijos teismui realiai turėjo padaryti dokumentų kopijas (skaitmeninės dokumentų kopijos įstaigoje nėra saugomos), todėl patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo.

19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, dėl to kreipsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT), tačiau atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 45 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, priteisė jam 360 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas T. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2018 m. birželio 1 d., reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei juo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, dėsto su tuo susijusius motyvus, teigia dėl šio teismo sprendimo kreipsiąsis į EŽTT, tačiau apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo nėra pateikęs, nors tokia teisė minėtame teismo sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas T. G. prašo atmesti apeliacinį skundą, jokių reikalavimų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo ir (ar) prašymo dėl šio sprendimo apskundimo termino atnaujinimo nereiškia, todėl nagrinėjamu atveju šį pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktą dokumentą nėra pagrindo vertinti kaip apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

22. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliacinį skundą Lukiškių TI-K iš esmės grindžia vienintele aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, bei kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl neturtinė žala jam priteista nepagrįstai.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 45 dienas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai (nagrinėjamu atveju išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą), jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 360 Eur.

30. Atsakovas taip pat teigia, jog iš pareiškėjo turėjo būti priteistas Lukiškių TI-K patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

31. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė