2016-11-24 Nr. AB-22209-3-61-3-00195-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2224-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00195-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei R. M. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3), kurį patikslino (b. l. 53), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2014 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (1.23)-7R-8389; 2) įpareigoti išnagrinėti jo 2014 m. gruodžio 3 d. skundą bei pateikti atsakymą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Eur žalos atlyginimo.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad antstolė R. M. 2014 m. spalio 6 d. patvarkymu vykdymo byloje Nr. 0064/07/01558 nutarė pakartotinai iš jo išieškoti atitinkamą skolą, nors ši suma minėtoje vykdymo byloje jau buvo išieškota 2008 m. sausio 3 d. patvarkymu. 2014 m. gruodžio 9 d. patvarkyme antstolė atsisakė panaikinti neteisėtus veiksmus dėl pakartotinio 6 Lt skolos išieškojimo. 2014 m. gruodžio 3 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kuri ginčijamu 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23)-7R-8389 atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nurodydama, jog į jo skundą dėl antstolės veiksmų jau atsakyta 2014 m. lapkričio 18 d. rašte. Dėl Teisingumo ministerijos atsisakymo atsakyti į pareiškėjo skundą jam buvo padaryta 30 000 Eur žala, dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą antstolei R. M. – 20 000 Eur žala.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 59–61) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises. Pareiškėjas šiuo atveju turėjo nurodyti, kokias konkrečiai materialaus pobūdžio teises pažeidė aptariamas Teisingumo ministerijos raštas. Pareiškėjas turi įrodyti, kad tenkinant jo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ir tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Su skundu pateikti įrodymai nepatvirtina neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas (toliau – ir Antstolių įstatymas) nenustato besąlyginės Teisingumo ministerijos pareigos iškelti antstoliui drausmės bylą vien tik prašymo pagrindu. Teisingumo ministerija 2014 m. lapkričio 18 d. rašte Nr.(l.23.)7R-7828 paaiškino pareiškėjui, jog atsižvelgdami į tai, kad skundo nagrinėjimo metu nenustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, kad antstolė pažeidė Antstolių įstatymo, Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatas, todėl spręsti dėl antstolės R.

M. drausminės atsakomybės nėra pagrindo. Taip pat nebuvo duomenų, kad ir nenustatytos aplinkybės, kurios galėtų būti pagrindu kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą. Iškėlus drausmės bylą antstoliui, neaišku, kokios pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai bus apginti. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Antstolių įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš šios nuostatos matyti, kad, jeigu pareiškėjas mano, jog žala atsirado dėl antstolio neteisėtų veiksmų, jis gali reikalauti žalos atlyginimo iš antstolio. Teisingumo ministerija neatliko vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, kuriose skolininku buvo pareiškėjas, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 112–115) pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (1.23)-7R-8389 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl žalos, kildinamos iš Teisingumo ministerijos veiksmų, atlyginimo. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 2 d. skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl antstolės R. M. neteisėtų veiksmų vykdymo bylose pakartotinai bandant areštuoti 334,92 Lt vykdymo išlaidas, taip pat prašė patraukti antstolę drausminėn atsakomybėn ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Teisingumo ministerija 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (1.23.)7R-7828 nurodė, kad, antstolės paaiškinimu, 2014 m. spalio 6 d. patvarkyme įvyko klaida (dėl kurios nuoširdžiai apgailestauja), ji vykdo Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartį dėl 334,92 Lt vykdymo išlaidų išieškojimo (vykdymo išlaidos jau yra išieškotos). Šią klaidą pastebėjo nagrinėdama pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. skundą dėl reikalavimo apmokėti 334,92 Lt vykdymo išlaidų. Išnagrinėjusi skundą, priėmė patvarkymą, kuriuo panaikino reikalavimą sumokėti minėtas vykdymo išlaidas. Taip pat patikslino 2014 m. spalio 6 d. patvarkymą areštuoti lėšas. Patikslintą patvarkymą išsiuntė Teisingumo ministerijai ir pareiškėjui. Dėl antstolės patraukimo drausminėn atsakomybėn atsakovas nurodė, kad skundo nagrinėjimo metu nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad antstolė pažeidė Antstolių įstatymo, Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatas, todėl spręsti dėl antstolės R. M. drausminės atsakomybės neturi teisinio pagrindo. Taip pat nurodė, kad neturi duomenų ir nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą. Išaiškino pareiškėjui, jog visgi manydamas, kad antstolės R. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, pats turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas su 2014 m. gruodžio 3 d. pakartotinu skundu vėl kreipėsi į Teisingumo ministeriją, išreiškė nepasitenkinimą antstolės veikla, prašė patraukti antstolę drausminėn atsakomybėn ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

Teisingumo ministerija 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8389, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo pakartotinis skundas iš esmės yra tuo pačiu klausimu kaip ir 2014 m. lapkričio 2 d. skundas, į kurį buvo atsakyta, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 6 dalimi ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 12 punktu, informavo, kad pakartotinai tos pačios aplinkybės nebus nagrinėjamos.

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta Taisyklių 12 punkte.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus ir ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 2 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. Teisingumo ministerijai pateikė iš esmės tokio pat pobūdžio skundus, t. y. ir 2014 m. lapkričio 2 d., ir 2014 m. gruodžio 3 d. skundais reiškė nepasitenkinimą antstolės veikla ir siekė, kad ji būtų patraukta drausminėn atsakomybėn ir kreiptasi į ikiteisminio tyrimo institucijas.

Teismo vertinimu, Teisingumo ministerija 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8389 pagrįstai nurodė, kad į pareiškėjo prašymą jau atsakė 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (1.23.)7R-7828, kuriame nurodė, kad antstolė dėl padarytos klaidos apgailestauja, klaidą ištaisė, teisinio pagrindo iškelti antstolei drausminę bylą ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas atsakovas nenustatė. Išaiškino pareiškėjui teisę pačiam kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, taip pat atsakymo apskundimo tvarką. 2014 m. gruodžio 3 d. skunde pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių skundo pagrindą, nepateikė jokių papildomų argumentų, įrodymų, patvirtinančių, kad teikia naują skundą (paties pareiškėjo teigimu ir įvardijimu tai pakartotinis skundas), todėl nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d. pakartotinį skundą Teisingumo ministerija atsisakė pagrįstai. Teisingumo ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. (1.23.)7R-8389 yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Konstatavus, kad ginčijamas aktas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d. skundą bei pateikti atsakymą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjui žalą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, todėl prašymas atlyginti žalą yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 121–122) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi nagrinėjamu atveju yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – pažeistos proceso bei materialinės teisės normos. Teismas pažeidė ABTĮ 5, 85, 86 ir 87 straipsnių nuostatas, nes nenurodė, kodėl atmeta byloje pateiktus įrodymus (pareiškėjas pažymi, kad kartu su skundu pateikė atitinkamus įrodymus teismui, dėl kurių nepasisakyta). Teismas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjo 2014 m. lapkričio 2 d. bei 2014 m. gruodžio 3 d. skundai nėra tapatūs. Atsakovo teigimu, antrą kartą į atsakovą kreipėsi dėl to, kad antstolė tęsė savo neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, t. y. neteisėtai bandė išieškoti iš jo 6 Lt vykdymo išlaidų, kurios jau buvo išieškotos ankstesniu jos patvarkymu.

Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 143–144), kuriame nurodė, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, o pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą prašo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė R. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 138–140) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apelianto trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei R. M. advokato pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, apeliantas neįrodė, kad jo 2014 m. gruodžio 3 d. skundas nebuvo pakartotinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo A. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas iškelti drausmės bylą antstolei R. M., į Teisingumo ministeriją kreipėsi su 2014 m. lapkričio 2 d. skundu (b. l. 29). Šiame skunde pareiškėjas nurodė, kad minėta antstolė bandė areštuoti 334,92 Lt vykdymo išlaidų, kurias jau buvo išieškojusi ankstesniais savo patvarkymais. Teisingumo ministerija į šį pareiškėjo skundą atsakė 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (1.23)7R-7828 (b. l. 10). Pareiškėjas su 2014 m. gruodžio 3 d. skundu (pavadintu „pakartotiniu skundu“, b. l. 8) kreipėsi į Teisingumo ministeriją, dar kartą prašydamas iškelti antstolei R. M. drausmės bylą. Šį savo skundą pareiškėjas grindė iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė ir 2014 m. lapkričio 2 d. skunde.

Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 6 dalimi ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punktu, 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8389 informavo pareiškėją, kad pakartotinai tos pačios aplinkybės nebus nagrinėjamos.

Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar pagrįstai Teisingumo ministerija 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8389 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškimą kaip kartotinį.

Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punktas nustato, jog prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu; kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje. Taigi iš šių teisės normų matyti, jog tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, jog A. B. 2014 m. gruodžio 3 d. atsakovui pateiktame skunde iš esmės jokių naujų aplinkybių, kurių atsakovas nebūtų išnagrinėjęs anksčiau pareiškėjo atžvilgiu priimtame 2014 m. lapkričio 18 d. sprendime Nr. (1.23)7R-7828, nenurodė. Tiek 2014 m. lapkričio 2 d., tiek 2014 m. gruodžio 3 d. atsakovui pateiktame skunde pareiškėjas siekė, kad antstolei R. M., priėmusiai patvarkymą dėl atitinkamos sumos pakartotinio išieškojimo, būtų iškelta drausmės byla. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas 2014 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8389 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d. skundą kaip kartotinį. Vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, o tiesiog jiems pritaria.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis nagrinėjamoje byloje esančia medžiaga. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, o ginčui aktualias materialinės bei proceso teisės normas taikė tinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo iš esmės tuos pačius teiginius, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, ir jokių naujų argumentų ar įrodymų nepateikė. Papildomai apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymėjo tik tai, kad antrą kartą į atsakovą kreipėsi nes, antstolė R. M. tęsė savo neteisėtus veiksmus, t. y. pakartotinai pareikalavo sumokėti 6 Lt vykdymo išlaidų, kurios jau buvo iš pareiškėjo išieškotos. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad 6 Lt vykdymo išlaidų iš pareiškėjo buvo išieškoti pagal minėtos antstolės 2008 m. sausio 3 d. vykdomąjį raštą Nr. 0064/07/01558. Dėl pareiškėjo skolos pagal minėtą vykdomąjį raštą priteisimo Teisingumo ministerija 2014 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. (1.23)7R-7828 taip pat pasisakė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė R. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 138–140) pateikė prašymą priteisti iš apelianto jos naudai 100 Eur advokato pagalbos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidoms apmokėti.

Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas netenkinamas, kadangi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nurodytas išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nelaiko būtinomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo yra antstolė, turinti teisinį išsilavinimą, todėl, atsižvelgiant į jos pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį ir nesudėtingumą, spręstina, kad jai nebuvo būtina advokato pagalba šiam procesiniam dokumentui parengti (apimtis – nepilni trys puslapiai, iš kurių tik vienas (nepilnas) puslapis skirtas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams aptarti, be to, nesutikdama su apelianto pozicija, antstolė R. M. nurodo tik tai, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens R. M. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė