2022-08-04 Nr. AB-19906-3-61-3-01361-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3339-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė A. S. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 21S38028 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2 – osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K-1908 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėja skunde nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl jos nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jos pasakojimą patikimu įrodymu. Pareiškėja teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad jos pasakojimas negalėjo būti pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, nes pareiškėja skubėdama išvykti, neturėjo galimybės tai įrodančių dokumentų pasiimti. Taigi, rašytinių įrodymų stygius negali patvirtinti visuotinai žinomą faktą, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėja negali pasilikti ar sugrįžti į savo kilmės šalį, nes pareiškėjai šiuo metu kilmės šalyje yra nesaugu, ji gali būti persekiojama. Pareiškėja visiškai pagrįstai bijo gresiančio smurto ir nurodė, kad savo kilmės šalyje jaučiasi nesaugi ir dėl esamos grėsmės kilmės šalyje nusprendė išvykti iš kilmės šalies. Pareiškėja negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir negali sugrįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjos teisės nėra ginamos kilmės šalies teisėsaugos institucijų.

4. Pareiškėjos teigimu, nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjos individualios persekiojimo rizikos tikimybe. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjos pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos, galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat nesutinka su Migracijos departamento skundžiamo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta ją išsiųsti į kilmės valstybę. Aplinkybė, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas atmestas kaip nepagrįstas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad prieglobsčio prašytoja teigė, jog negali grįžti į savo kilmės šalį, nes ten jai yra grasinama, (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, skundžiamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

7. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad jos išvardintos išvykimo iš kilmės šalies priežastys neprilygsta „persekiojimui“. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmeniui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

8. Migracijos departamentas, remdamasis kilmės valstybės informacija nustatė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl prieglobsčio prašytoja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Skirtingai, nei pasakoja prieglobsčio prašytoja, nei (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas nesuderinamas su kilmės valstybės informacija, atsakovas jį vertino kritiškai bei nelaikė jo patikimu įrodymu. Atitinkamai pripažino, jog prieglobsčio prašytojos pasakojimas nepagrindžia rizikos, jog grįžus į (duomenys neskelbtini).

9. Migracijos departamentas, remdamasis surinkta kilmės valstybės informacija nustatė, jog (duomenys neskelbtini). Kadangi skundžiamu sprendimu nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl nebuvo reikalinga vertinti kriterijaus dėl priklausymo (duomenys neskelbtini).

10. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovas sprendė, jog atsisakius suteikti prieglobstį ir vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti. Remdamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, pasak atsakovo, neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos A. S. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento komisijos Sprendimo dalį, o kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

12. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, įvertino pareiškėjo pasakojamus apklausų metu, teisme duotus paaiškinimus bei atsakovo surinktą informaciją.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių surinktą informaciją ir jos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjos pasakojimas iš esmės neatitinka kilmės valstybės informacijos. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Tuo labiau, kad pati pareiškėja nepriklausė (duomenys neskelbtini). Teismas pareiškėjos deklaruojamą baimę tapti smurto auka vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė pagrįsta. Be to, pareiškėjos pasakojimui trūksta nuoseklumo ir detalumo, todėl pareiškėjos pasakojimo trūkumai leidžia kritiškai vertinti jo tikrumą.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos byloje pateiktą buvusio (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog pareiškėja neįrodė individualių, su jos asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad ji savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Bendro pobūdžio teiginiai apie kilmės valstybę ir saugumo padėtį joje nesudaro pagrindo spręsti palankiai pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjai būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Todėl teismas atsižvelgęs į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojos pasakojimas nepagrindžia jos baimės patirti persekiojimą, konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė nėra pagrįsta.

15. Teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjai, nurodė, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su papildomos apsaugos pareiškėjai suteikimo galimybe bei pagrįstai padarė išvadą, kad tokia apsauga pareiškėjai nepriklauso. Nors pareiškėja nurodo, kad jos kilmės valstybėje neužtikrinamos žmogaus teisės, tačiau tai savaime nėra pagrindas pareiškėjai suteikti tarptautinę apsaugą. Įvertinęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, jos paaiškinimus, teiktus apklausose ir duotus teismo posėdyje, kitus byloje esančius įrodymus, Migracijos departamento pateiktą medžiagą, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas atliko pakankamą pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties jos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų, pažymėjo, jog tikėtina, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti, todėl pagrįstai buvo pritaikyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

17. Dėl nustatyto maksimalaus draudimo laikotarpio pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas nurodė, jog 5 (penkerių) metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos nėra motyvuotas ir proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Tvarkos kriterijų. Nors teismas vertino, kad nustatytų aplinkybių visuma leidžia pripažinti, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau konstatavo, kad būtų proporcinga šiuo atveju pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas, nusprendęs pakeisti Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinti draudimo atvykti laikotarpį, pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeisdamas šį laikotarpį į 2 (dvejus) metus.

III. 18. Pareiškėja A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

19. Pareiškėja nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Skundžiamas sprendimas, anot pareiškėjos, priimtas neįsigilinus į jos nurodytas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias realią individualią persekiojimo grėsmę. Pareiškėja teigia negalinti pasilikti kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

20. Pareiškėjos teigimu, kilmės šalies informacija suderinama su pareiškėjos pasakojimu, kad ji realiai gali būti persekiojama dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja akcentuoja, jog teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai užtikrinama. Atsakovas nesurinko informacijos, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų baudžiami arba sudrausminami.

21. Pareiškėjos tvirtinimu, atsakovas subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru ir abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes bei surinkti aktualiausią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento ir Migracijos departamento Komisijos sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismas vertino, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl pakeitė Migracijos departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes ir padėtį kilmės valstybėje.

27. Pareiškėja ir atsakovas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Pareiškėja teismo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti, o atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Pareiškėja palaiko apeliacinio skundo reikalavimus, teigia, kad atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje gauti. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog Migracijos departamentas atliko neišsamų tyrimą ir pareiškėjos situacijos neįvertino individualiai, vertino aplinkybes, kuriomis pareiškėja negrindė savo pasakojimo. Skundžiamas sprendimas, anot pareiškėjos, neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl turėtų būti naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą iš naujo.

28. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose pažymi, kad priešingai nei nurodo pareiškėja, jos pasakojimas buvo detaliai išnagrinėtas, o 2021 m. rugpjūčio 11 d. pirminėje apklausoje pareiškėja pati nurodė, kad pagrindinis jos išvykimo iš kilmės šalies motyvas tas, (duomenys neskelbtini). Dėl kilmės valstybės informacijos nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi oficialiais ir nenuginčijamais šaltiniais, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Naujesnės ir patikimesnės kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias, nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėja nepateikė, todėl nėra pagrindo naikinti priimtą sprendimą. Migracijos departamentas papildomai atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pareiškėja 2022 m. liepos 27 d. pasišalino iš apgyvendinimo vietos. Pasak atsakovo, pareiškėja tokiais savo veiksmais tik patvirtino, kad jai nėra reikalingas prieglobstis Lietuvos Respublikoje bei paneigė savo skundo argumentus dėl jai tariamai kylančios grėsmės kilmės šalyje. Tuo pačiu pabrėžė, jog nei pareiškėjos pasakojimas, nei surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina kilmės šalyje jai tariamai kylančios grėsmės.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).‏‏‎

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo ir rašytinių paaiškinimų argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, kad negali sugrįžti į savo kilmės valstybę, (duomenys neskelbtini).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prieglobsčio prašyme nurodytas aplinkybes, pareiškėjos ir atsakovo paaiškinimus, teiktus tiek žodžiu, tiek raštu, Migracijos departamento Sprendimo turinį bei kitą bylos rašytinę medžiagą, sutinka tiek su Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie tariamai jos patirtą persekiojimą yra detalus, tačiau jis prieštarauja turimai kilmės valstybės informacijai. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

40. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nenurodė bei nedetalizavo tariamo persekiotojo tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją, išskyrus tai, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos argumentai, kad ji negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir negali sugrįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjos teisės nėra ginamos kilmės valstybės teisėsaugos institucijų vertintini kritiškai, kadangi jie nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugą nuo tariamo persekiojimo byloje nėra.

41. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Nenustatė ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio, vien dėl buvimo toje teritorijoje pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl, pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to, atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėjos atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią, iš įvairių šaltinių gautą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Skundžiami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, todėl ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl šios priežasties, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis