2016-05-09 Nr. AB-10476-3-61-3-00033-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1350-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00033-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P.-K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. P.-K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 13 d.

Pareiškėja skunde (b. l. 1-2, 83-84) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. buvo laikoma Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitinka nustatytų standartų, pažeidžia jos teises bei prilygsta žmogaus kankinimui ir žeminimui. Kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, drėgmė, pelėsis, plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto, taip pat nebuvo įrengtų spintelių asmeniniams daiktams susidėti, daiktus turėjo laikyti krepšiuose, kuriuose jie pelydavo. Sanitarinis mazgas kamerose taip pat neatitiko sanitarinių-higieninių normų, tualetai pritaikyti labiau vyrams, neįrengti klozetai. Medinės grindys nedažytos, iš po lentų kyla žemės, o valymo ir šveitimo priemonės nebuvo išduodamos, nors tvarkos ir švaros administracija reikalauja. Kameros nuolat perpildytos, tokiu būdu varžoma judėjimo laisvė, kamerose tamsu, nuo nuolatinio apšvietimo nusilpo regėjimas. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis jautėsi nepatogiai, nepagrįstai buvo baudžiama, kankinama, dvasiškai gniuždoma, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. gruodžio 23 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. išvyko į Panevėžio pataisos namus. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2010 m. gruodžio 23 d. vakare, nuo 2010 m. gruodžio 24 d. iki 2012 m. vasario 1 d., 2012 m. vasario 9 d. vakare, nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2012 m. vasario 22 d., 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 1 d. vakare, nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. gegužės 13 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 9 d. pareiškėjos nebuvo Lukiškių TI-K, ji buvo išvykusi.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą ir maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas taip pat kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat išduodama soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsakovas atsiliepime teigė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra didesnės arba mažesnės. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ir kitų baldų.

Kameroje pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Dėl senų unitazų „tupyklų“ nurodė, kad tai yra sertifikuoti gaminiai, kurie atitinka Europos Sąjungos kokybės standartus, jų įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vedina kameras, problemų dėl pelėsio ir drėgmės neturi. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, didžiausia dalis kalinimo laiko atitiko teisės aktų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, todėl šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Taip pat prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos R. P.-K. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjos R. P.-K. teisė laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d. būti kalinamai Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. gruodžio 23 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. išvyko į Panevėžio pataisos namus. Pareiškėja prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., atsakovė pareiškėjos reikalavimui prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas, remdamasis CK 1.124 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.131 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir nenustatęs pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti, nustatęs, kad skundas teismui pateiktas 2014 m. gruodžio 29 d., pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė ieškinio senaties terminą laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. ir pareiškėjos skundą šioje dalyje atmetė.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pažymėjo, kad pareiškėjos kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (nagrinėjamas laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 13 d.), išskyrus laikotarpį nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d., kai kameros plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, pareiškėjos teisė į kalinimą kamerose, kuriose jai tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3.6 kv. m), nebuvo pažeista. Laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d. įskaitytinai pareiškėja buvo kalinama Lukiškių TI-K kameroje, kurioje vienam asmeniui teko 3,37 kv. m kameros ploto, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai galėjo kilti atitinkamos pasekmės. Pareiškėjos teiginius dėl laikymo sąlygų kamerose, kuriose buvo drėgna, nebuvo spintelių daiktams susidėti, neišduodamos valymo priemonės blogas apšvietimas, kameros neremontuotos, sanitarinis mazgas (tualetas) nepritaikytas moterims, kadangi neįrengtas klozetas, laikė nepagrįstais, kadangi remdamasis byloje pateiktais įrodymais nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka teisės aktų ir Lietuvos higienos normų reikalavimus: kamerose, kuriose buvo kalinama pareiškėja, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (ne tupyklos, kaip skunde teigia pareiškėja), patalpos vėdinamos per langą, kamerose yra 1 stalas, 2 suolai, 1 lentyna maisto produktams laikyti, 4 viršutinių drabužių pakabos, spintelės prie lovų (1 spintelė 2 asmenims).

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012 m. gegužės 28 d. – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kuri įsipareigojusi atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus 1 kartą per mėnesį. Kamerose tvarką palaiko patys suimtieji ir nuteistieji, kuriems administracija išduoda reikalingą tvarkai ir švarai palaikyti inventorių, kurie patys atsakingi už tvarką kamerose. Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Taip pat Lukiškių TI-K yra nurodęs, kad kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti ir atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkto reikalavimus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja kokie sanitariniame mazge (tualete) turi būti santechnikos įrenginiai: klozetai ar tupyklos, skirtingi ar tokie pat moterims ir vyrams. Sanitariniai įrenginiai yra sertifikuoti ir atitinka kokybės bei higienos normų reikalavimus. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais ir įrodymais teismas neturi pagrindo. Byloje esanti Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 12 d. pažyma Nr. 24-145 taip pat patvirtina, kad pareiškėja su skundais dėl netinkamų jos laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos skundo argumentus dėl netinkamų jos laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, ir paneigiančių atsakovės pateiktus įrodymus, byloje nėra pateikta, tokių įrodymų nepateikė ir pareiškėja.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, byloje nustatytas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d., kai kameros plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjos subjektinę teisę būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Tačiau, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertino ir tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos laikymas kameroje nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d., kai jai nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, turėjo neigiamos įtakos jos fizinei ir emocinei sveikatos būklei , taip pat tai, kad į įstaigos administraciją dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėja nesikreipė, be to kameros plotas šiuo laikotarpiu buvo artimas teisės aktų nustatytam minimaliam kameros plotui, teismo vertinimu, pareiškėjos išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę (7 dienos) laikytini tokiais, jog jos teisių pažeidimo į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas pareiškėjos R. P.-K. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d. būti kalinamai Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja R. P.-K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo pareiškėjai 15 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, pareiškėja dėl to patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, buvo pažeista teisė į orumą. Kameros, kurios pareiškėja buvo laikoma, neatitinka higienos reikalavimų, netinkamai įrengta ventiliacija, trūko šildymo, neužtikrintas karšto vandens tiekimas kiekvieną dieną, kamerose rūkoma, todėl patalpos nepakankamai ventiliuojamos. Dalį vienam asmeniui tenkančio ploto užima baldai, pareiškėja neturėjo galimybės laisvai judėti. Nors, pareiškėjos teigimu, byloje ir nėra duomenų, kad kalinimas tokiomis sąlygomis pareiškėjai sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai ilgą laiką nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra pagrindo konstatuoti, kad minėti pažeidimai sukėlė jai neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėja taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Pareiškėja į Panevėžio pataisos namus išvyko 2013 m. gegužės 13 d., todėl jos teigimu, senaties terminas baigiasi 2016 m. gegužės 13 d. Kadangi buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, Konvencijos 3 straipsnis, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jai tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. atsakovo prašymu, taip pat nenustačius jokių objektyvių aplinkybių ir pagrindų jį atnaujinti, taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjos skundą tenkino dalyje, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d. būti kalinamai Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo, pareiškėjos teigimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjos kalinimo sąlygas, todėl nepagrįstai nepriteisė jai neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja skundu siekia, jog jai būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, kuriame ji buvo laikoma nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., tačiau skundą teismui pareiškėja išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 29 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjai.

Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jos nurodomų pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jos teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Pareiškėja nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjai praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt patyrė, kai buvo kalinama Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d., priteisimo, todėl teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. taikė ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė.

Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad kamerose nebuvo įrengta teisės aktų reikalavimus atitinkanti ventiliacija, nepakankamas šildymas, ne kiekvieną dieną tiekiamas karštas vanduo, kamerose buvo rūkoma, tačiau šių aplinkybių teismui pateiktame skunde nebuvo nurodžiusi ir jomis galimai padarytos neturtinės žalos negrindė.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėja nenurodė, todėl faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde ir kuriomis pareiškėja grindžia jai padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins.

Šiuo atveju pareiškėja, kaip matyti iš jos pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. pelėsio kamerose nebuvimo, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, tinkamo apšvietimo, nebuvo spintelių asmeniniams daiktams susidėti, kamerose buvo drėgna.

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisimo sąlygomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjos skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jai neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su tuo, kad nebuvo užtikrintas drėgmės ir pelėsio kamerose nebuvimas, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, tinkamas apšvietimas, nebuvo spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Pareiškėjos teigimu, dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo ji patyrė neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad per visą ginčijamą laikotarpį - nuo 2012 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 13 d., pareiškėjos teisė į kalinimą kamerose, kuriose jai tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, buvo pažeista tik laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. kovo 1 d., kai pareiškėjai teko 3,37 kv. m kameros ploto, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip to reikalavo minėto įsakymo nuostatos. Šie Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjai atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Pareiškėja skunde pakankamai abstrakčiai teigė, jog buvo laikoma kamerose, kuriose buvo pelėsis, drėgna, tamsu, sanitarinis mazgas neatitinka higienos normų reikalavimų, neįrengti klozetai. Šiems pareiškėjos teiginiams paneigti atsakovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 14 d. pažymą Nr. 24-4369 apie kamerose, kuriose buvo kalinama pareiškėja, būklę bei esančius baldus. Pareiškėjos nurodyti pažeidimai nėra nustatyti, pareiškėjos teiginiai, kad kamerose nėra įrengta spintelių, sanitarinis mazgas neatitinka higienos normų reikalavimų, neįrengti klozetai, neatitinka tikrovės, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris pareiškėjos argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir higienos normų pažeidimo vertino kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginio dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodyta suma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjos patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja pažeidžiant teisės aktų reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto Lukiškių TI-K buvo laikoma 7 paras, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį, kuriuo jai teko apie 3,37 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. jis buvo tik nežymiai mažesnis (0,23 kv.

m) nei nustatytas minimalus. Be to, pareiškėjos sveikatos sutrikimai būtent dėl jos kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja dėl byloje nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu būtų kreipusis dėl medicininės ir (ar) psichologinės pagalbos, kad tokia pagalba jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėja nepateikė.

Byloje taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikri nepatogumai ir su kalinimu susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėja iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jai buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjos nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjos teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. P.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas