2020-12-16 Nr. AB-23950-3-62-3-00036-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2431-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00036-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kauno tardymo izoliatoriaus apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. spalio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Kauno TI perpildytose kamerose, kuriose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl jam turėjo būti leidžiama naudotis dušu pagal poreikį, o ne kartą per savaitę.

2.2. Kalinimo sąlygas Kauno TI pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidusias nacionalinės teisės aktus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Kauno TI administracijai neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjui didžiąją ginčo laikotarpio dalį tekdavo didesnis gyvenamasis plotas, nei numatyta teisės aktuose, o minimali ploto norma buvo pažeista tik nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Pažeidimas buvo trumpalaikis ir nežymus, todėl negalėjo sukelti pareiškėjui skunde nurodytų pasekmių.

3.2. Pareiškėjo teiginiai apie leidimą naudotis dušu pagal poreikį yra nepagrįsti teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė praustis duše kartą per savaitę, kaip numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundais dėl ploto trūkumo ar naudojimosi dušu tvarkos nesikreipė į Kauno TI administraciją. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes, pareiškėjo argumentai apie patirtą neturtinę žalą nekonkretūs, jis neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo 24 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo patalpos ploto, vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. buvo laikomas kamerose, kuriose, įvertinus kameros plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, pareiškėjui nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 170 teko 3,51 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo pažeista teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, todėl nustatytas ploto normos pažeidimas buvo trumpalaikis. Nenustačius duomenų, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar atsiradę kitokio pobūdžio sunkių padarinių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Kauno TI buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas vertino, kad nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nagrinėjamo ginčo atveju nenustatytas, tačiau valstybės valdžios institucija tris paras neužtikrino pareiškėjui tardymo izoliatoriuje nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu teismas sprendė, kad Kauno TI administracija neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui kilo dvasinių išgyvenimų ir nepatogumas, pagal CK 6.250 straipsnį vertinamų kaip neturtinė žala.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad neturtinę žalą jis patyrė, nes jam, (duomenys neskelbtini), turėjo būti leidžiama maudytis duše pagal poreikį, o ne kartą per savaitę, teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad nenustatyta, jog Kauno TI ginčo laikotarpiu būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 107 punkto, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo (Kauno TI direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 1-45 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 13–15 punktų nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pripažino, jog jam buvo sudaryta galimybė dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu ne Tvarkos aprašo nustatyta tvarka, ar kad jo prašymai būtų netenkinti.

8. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę ir pobūdį (tris paras neužtikrinta minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto normos (trūko 0,5 kv. m), nenustatęs duomenų, kad Kauno TI administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui būtų atsiradę sunkių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų, atsižvelgęs į valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 24 Eur.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde ir patikslintame apeliaciniame skunde nurodoma:

9.1. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų aplinkybių dėl pareiškėjo pažeistų teisių laikant jį Kauno TI. Apskaičiuojant asmeniui kameroje tekantį plotą, į bendrą kameros plotą neturėtų būti įskaičiuoti patalpoje esantys baldai ir sanitarinio mazgo įrenginiai. Išskaičiavus baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, pareiškėjui teko 2 kv. m grindų ploto.

9.2. Pareiškėjas tardymo izoliatoriuje prabuvo 11 mėnesių, jis yra (duomenys neskelbtini), todėl adekvati suma patirtai žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti yra 5 000 Eur.

10. Patikslintame apeliaciniame skunde, nesutikdamas su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, pareiškėjas cituoja teismų praktiką, nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas.

11. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią fizinę ar psichinę sveikatą, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų. Taigi šiuo atveju yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas realiai dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) nepatyrė. Bet koks neigiamas poveikis pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai turėjo būti labiausiai juntamas laiku, kai jį veikė kančias sukeliantys veiksniai, tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2019 m., t. y. po daugiau nei trejų mėnesiu nuo pažeidimo padarymo.

11.2. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime netiksliai nurodė, jog pareiškėjui pažeidimo metu buvo užtikrintas tik 3,1 kv. m plotas kameroje, todėl trūko 0,5 kv. m ploto. Iš Kauno TI pateiktos 2019 m. vasario 1 d. pažymos Nr. 11-557 matyti, jog pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas 3,51 kv. m plotas, o trūko tik 0,09 kv. m.

11.3. Byloje nenustatyta, kad Kauno TI pareigūnai ir kiti darbuotojai būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Ploto normos pažeidimas buvo mažareikšmis ir smulkmeniškas. Higienos normų ar bet kokių kitų pažeidimų ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuota.

11.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Kauno TI pateiktus argumentus ir papildomus įrodymus apie suimtųjų (nuteistųjų) užimtumą ir laisvalaikį Kauno TI, kas turi įtakos kalinimo sąlygoms. Teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi šiuo atveju pareiškėjo pažeistos teisės pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

12. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo nustatyti pareiškėjui terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti arba skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

12.1. Apeliacinis skundas, kaip byloje dalyvaujančio asmens procesinis dokumentas, turi atitikti apeliaciniams skundams keliamus reikalavimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių motyvų ar argumentų, kodėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtu būti panaikintas. Iš apelianto skundo nėra aišku, kokius konkrečius pirmosios instancijos teismo motyvus pareiškėjas ginčija, kokiomis aplinkybėmis jis grindžia teismo sprendimo neteisėtumą. Vien nurodymas, jog jis nėra patenkintas teismo sprendimu, nėra ir negali būti laikomas tinkamu apeliacinio skundo argumentu. Kauno TI nesupranta, kaip atsiliepti į tokį pareiškėjo apeliacinį skundą, ką konkrečiai jis ginčija, todėl skundas turi būti tikslinamas.

13. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo tenkinti jo paties pateiktą apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), todėl netinkamo kalinimo poveikis negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir smulkmeniškas. Dėl pablogėjusios fizinės ar psichinės būsenos jis nesikreipė į Kauno TĮ administraciją ar kitas kompetentingas instancijas, bet tai nereiškia, jog nepatyrė neigiamų padarinių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjui tris paras nebuvo užtikrintas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas, tačiau kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 24 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu gyvenamojo ploto normos apskaičiavimu, taip pat priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo atstovas neginčija teismo nustatyto pažeidimo fakto, tačiau nesutinka su sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad kameroje esantys sanitarinis mazgas ir baldai mažino laisvą jam turintį tekti plotą, teisėjų kolegija pažymi, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

19. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. kameroje Nr. 170 pareiškėjui teko 3,51 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo pažeista teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau pažymi, kad išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,5 kv. m), pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto, todėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pagrįstai teismo nebuvo pripažintas.

21. Vertinant atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad Kauno TI administracija iš esmės neginčija teismo nustatyto pažeidimo fakto, tačiau nesutinka su sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime netiksliai nurodė, jog pareiškėjui pažeidimo metu buvo užtikrintas tik 3,1 kv. m plotas kameroje, todėl trūko 0,5 kv. m ploto. Iš Kauno TI pateiktos 2019 m. vasario 1 d. pažymos Nr. 11-557 matyti, jog pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas 3,51 kv. m kameros plotas, todėl trūko tik 0,09 kv. m ploto.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su atsakovo atstovo argumentu, kad pareiškėjui nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 170 trūko 0,09 kv. m gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjui nurodytu laikotarpiu trūko 0,5 kv. m gyvenamojo ploto, vertinimą atliko iš kameros gyvenamojo ploto išskaičiavęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, t. y. iš 14,04 kv. m (kameros Nr. 170 plotas) atėmęs 1,5 kv. m (sanitarinio mazgo užimamas plotas) ir padalindamas gautą skaičių iš 4 (kameroje buvęs maksimalus asmenų skaičius). Teisėjų kolegijos nuomone, apskaičiuodamas, kiek pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto kameroje Nr. 170, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš bendro kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą. Toks išskaičiavimas reikšmingas tik vertinat, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 170 pareiškėjui teko 3,51 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,09 kv. m kameros ploto).

23. Vertindama pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

24. Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl minimalios ploto normos neužtikrinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

26. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

27. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

28. Pareiškėjas prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), jam nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2018 m. birželio 21 d. buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), savaime nesudaro pagrindo priteisti prašomą neturtinės žalos sumą, kadangi pareiškėjas be šios aplinkybės patirtos neturtinės žalos fakto neįrodinėjo jokiais kitais įrodymais (pvz. medicininiais dokumentais apie jo fizinę ir psichinę būklę).

29. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę (tris paras pareiškėjui trūko 0,09 kv. m kameros ploto), į tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-822/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį byloje Nr. A-440-525/2018, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1631-415/2019), kuriuose atsakovu dalyvavo Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad šiuo atveju pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas parinko neproporcingą pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo būdą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina pripažįstant, kad pažeidimo pripažinimas dėl gyvenamojo ploto trūkumo nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 170 (trūko 0,09 kv. m kameros ploto) ir yra pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti ir atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kauno tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. Č. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan