2016-05-17 Nr. AB-10978-3-61-3-02275-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2043-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02275-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (nuo 2015 m. liepos 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–12) ir patikslintu skundu (b. l. 28–40), prašydamas panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, ir VVGTPT, ir Tarnyba) 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (1.7) S-1003-1223-15; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 14 d. prašymą ir jį patenkinti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 20 Eur turtinės žalos ir 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. kovo 25 d. jis kreipėsi į VVGTPT su prašymu (reg. Nr. (1.7.) ATP-1003-15) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tarnyba 2015 m. balandžio 1 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjas nėra sumokėjęs įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistų 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas nesutinka su faktu, jog jis turi įsiskolinimą Tarnybai, o skundžiamas sprendimas yra diskriminacinis, nes jis yra valstybės išlaikomas asmuo ir bus apribota jo teisė į teisminę gynybą, nes pareiškėjas negalės gauti teisinės pagalbos iki sumokės skolą.

Atsakovas VVGTPT atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 45–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes jis nebuvo sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant jam antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, ir vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 buvo įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 1 360,64 Lt jam teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2014 m. spalio 2 d. gavusi informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs minėtos sumos, pagrįstai atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba taip pat nurodė, jog nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes jis nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 80–82) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VVGTPT 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. (1.7) S-1003-1223-15 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 25 d. pareiškėjas pateikė VVGTPT prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. VVGTPT skundžiamu sprendimu atsisakė patenkinti jo prašymą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto ir 18 straipsnio pagrindu, nes pareiškėjas nėra sumokėjęs priteistų 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas įrodymų, kad yra sumokėjęs priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir įstatymų nuostatas, konstatavo, jog Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. kovo 25 d. prašymą reg. Nr. (1.7.) ATP-1003-15 ir tai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjo reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą atmestas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, jog pirmasis reikalavimas yra atmestas, kaip išvestinis reikalavimas atmestas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 14 d. prašymą ir jį patenkinti.

Teismas nurodė, kad viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Nurodyto straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kadangi nėra konstatuotas VVGTPT pareigūnų veiksmų neteisėtumas, nesant vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovo civilinei atsakomybei kilti teisinio pagrindo nėra, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 88–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priėmė skundžiamą sprendimą pagal motyvus, kurie pareiškėjui nesuprantami, dėl to, kad jis lietuviškai neskaito.

2. Teismas ignoravo bylos faktus ir paprasčiausiai nurašė faktus, kurie paremti melu ir sufabrikuotais duomenimis.

3. Teismas ignoravo, jog jis yra bedarbis, socialiai remtinas asmuo ir gyvena tik iš pašalpos, dėl ko niekada negalės atsiskaityti su atsakovu jo sufabrikuotoje byloje. Teismas ignoravo, jog atsakovas niekada nereikalavo šių sumų, negavo vykdomųjų dokumentų ir nenukreipė jų išieškojimui, taip pat teismas ignoravo, jog baigėsi terminai šiam įsiskolinimui reikalauti.

4. Teismas nepasisakė, jog atsakovas pažeidžia Konvencijos 14 straipsnį, draudžiantį diskriminaciją dėl turtinės padėties, o taip pat 6 straipsnį – teisingumo pasiekimas, kas tampa neįmanoma be teisinės pagalbos.

5. Teismas, jeigu susidarė sudėtinga situacija ir nėra precedentų tokiuose ginčuose, turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties LR Konstitucijai ir fundamentalioms žmogaus teisėms.

6. Taip pat ignoruotas tas faktas, jog skundžiamą sprendimą pasirašiusi direktorė A. B. yra su juo interesų konflikte.

7. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 ir 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3300-492/2015 pateiktas aiškinimas dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatų taikymo, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms. LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje nurodė, kad loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, jog minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisines pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-502-803/2010, kuriuo iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteista 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, ne patvirtina, o priešingai, paneigia Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo galimybę, nes minėtas sprendimas priimtas remiantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsiradusių tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne Įstatymo 19 straipsnio pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus.

8. Atsakovo veiksmai buvo akivaizdžiai nukreipti prieš pareiškėjo teisėtus interesus. Atsakovas jam sistemiškai daro materialinę ir nematerialinę žalą. Pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino bei pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo. Tarnyba palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Tikrinamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. (1.7) S-1003-1223-15, kuriuo buvo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. nustačius, kad pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų; taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą, tačiau nustačiusi faktą, kad pareiškėjas ja piktnaudžiauja, 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą ir kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, prašydama priteisti iš V. S. antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą, išlaidas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 iš pareiškėjo į valstybės biudžetą priteisė 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju yra reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 ir 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3300-492/2015 pateiktas aiškinimas dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos taikymo, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms.

Taigi aptariamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovui Tarnybai buvo pagrindas taikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, ir atsižvelgti į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės normos turinį, pareiškėjo paminėtose administracinėse bylose Nr. A-3017-502/2015 ir Nr. A-3300-492/201 yra nurodęs, jog šis atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo.

Pažymėtina, kad kitoje LVAT 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2730-624/2015, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymas nebuvo siejamas vien tik su Įstatymo 19 straipsniu, nustatančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija sprendė, kad remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, antrinės teisinės pagalbos teikimas gali būti ribojamas ir pareiškėjui, kuris neapmoka išlaidų, nustatytų dėl jo piktnaudžiavimo savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. T. y., kai antrinės teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).

Taigi šioje administracinėje byloje aktualus klausimas, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pareiškėjas nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam pagal to paties įstatymo 19 straipsnį, t. y., kai pareiškėjas per nustatytą terminą nėra apmokėjęs skirtumo, susidariusio tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusios 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai pareiškėjas yra neapmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam kitais pagrindais.

LVAT administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 išplėstinė teisėjų kolegija sudaryta siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, jog „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).“.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje buvo iškilęs analogiškas ginčas dėl sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, priėjo išvadą, kad šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šiuo bylai aktualaus teisinio reglamentavimo išaiškinimu, pateiktu išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (1.7) S-1003-1223-15 pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, jog jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

Pažymėtina, kad LVAT 2016 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2304-822/2016, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, teismų praktikos kontekste taip pat laikėsi tokio Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto aiškinimo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundžiamo Tarnybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo neteisėtumą grindžia taip pat Konvencijos 6 ir 14 straipsniais.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje nurodė, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas). Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia, nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms yra paliktas pasirinkimas, kokiomis priemonėmis bylos šalims bus garantuojamos šios teisės. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas yra viena iš tokių priemonių, tačiau yra ir kitų, pavyzdžiui, taikomų procedūrų supaprastinimas (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas, 2005 m. gegužės 7 d. sprendimą McVicar prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 46311/99, 48 ir 50 punktai, 2002 m. liepos 16 d. sprendimą byloje P., C. ir S. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 56547/00, 91 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei ribojimais nepažeidžiama pati šios teisės esmė, jais siekiama teisėto tikslo ir jie yra proporcingi (1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78, 57 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors proceso vedimas asmeniškai bylos šaliai kartais gali būti nelengva, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia, kad teisinės pagalbos sistema gali veikti, tik jei yra taikomas atrankos mechanizmas, ir konkrečiais atvejais gali būti parodyta, kad šis mechanizmas neveikia savavališkai ar neproporcingai, ir nepažeidžia pačios teisės kreiptis į teismą esmės (2002 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Del Sol prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 46800/99). Gali būti, kad pagalbos teikimas konkrečiu atveju yra ribojamas kitų faktorių, susijusių su teisingumo vykdymu (tokių kaip spartos būtinumas ar kitų asmenų teisės), tačiau toks ribojimas taip pat turėtų tenkinti anksčiau išvardintus kriterijus (P., C. ir S., cituota anksčiau, 90 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Komisija 1996 m. sausio 18 d. sprendime byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27788/95) yra pažymėjusi, kad tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisine pagalba pats savaime yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu, tačiau turi būti pasirinktos proporcingos priemonės jam pasiekti. Dėl proporcingumo, Europos Žmogaus Teisių Komisijos nuomone, absoliutus, griežtai įgyvendinamas draudimas teikti prašymus suteikti teisinę pagalbą konkrečiam asmeniui keltų rimtų problemų teisės kreiptis į teismą atžvilgiu pagal Konvenciją – kad ir kiek asmuo išnaudojo sistemą praeityje, neįmanoma atmesti galimybės, kad ateityje jis gali turėti pagrįstą skundą, kurio atžvilgiu pagal Konvencijos 6 straipsnį teisinė pagalba turi būti prieinama.“.

Atsižvelgusi į pareiškėjo reikalavimo, dėl kurio jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį, į tai, kad reikalavimas, dėl kurio pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, yra nesudėtingas tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Tarnybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. kovo 25 d. prašymą, atsižvelgiant į išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ginčijamu Tarnybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu jis buvo diskriminuojamas dėl savo turtinės padėties (Konvencijos 14 str.).

Kaip minėta, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia būtinybę tam tikrais atvejais riboti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. kovo 25 d. prašymą nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog ribojimas gauti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo proporcingas ir siekė teisėto tikslo, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas pagal Konvencijos 14 straipsnį, siejant jį su 6 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 20 Eur turtinei ir 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Tarnybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius