02e15b88-0dbd-4ff2-9958-fa2c29ebbda8 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                   Civilinė byla Nr. 2-786-798/2018                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02978-2012-6                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.8.3;

                                                                                  3.4.3.5.4; 3.4.3.7.1; 3.3.2.5LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 3 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo kreditoriaus M.

Å . (M. Å .) atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties G. B. personalinės įmonės bankroto byloje pagal pareiÅ¡kėjo kreditoriaus M. Å . pareiÅ¡kimÄ dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo ir bankroto administratorės nuÅ¡alinimo, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, antstolis R. V., kreditorius E. B. (E. B.), ir n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi G. B. personalinei įmonei buvo iÅ¡kelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Pacta servanda“. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi G. B. personalinė įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. PareiÅ¡kėjas prašė patikrinti VMI reikalavimus ir juos atmesti, iÅ¡braukti VMI iÅ¡ kreditorių sÄ raÅ¡o, patikrinti VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus ir juos atmesti arba įpareigoti pateikti patikslintus reikalavimus, nustatyti kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliÅ¡kumÄ iÅ¡ realizuojamo 0,1511 ha žemės sklypo, į procesÄ Ä¯traukti visus suinteresuotus asmenis, atstatydinti bankroto administratorę ir paskirtį naujÄ .Nurodė, jog VMI praleido terminÄ per kurį galėjo pareikÅ¡ti savo finansinį reikalavimÄ bankroto byloje.

Å is terminas turėjo pasibaigti 2013 m. kovo 21 d. VMI finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, kreditorė neturėjo teisės bankroto proceso metu kreiptis į antstolį dėl priskaičiuotos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo ne ginčo tvarka, o antstolis privalėjo vykdomÄ jÄ bylÄ nutraukti. Bankroto administratorė savavaliÅ¡kai surašė praÅ¡ymÄ VMI įtraukti į kreditorių sÄ raÅ¡Ä , taip pat nepatikrino Å¡io finansinio reikalavimo pagrįstumo. Teismas nepagrįstai nevykdė savo pareigos patikrinti VMI finansinio reikalavimo pagrįstumo.VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai nevykdė savo pareigos laiku ir objektyviai apskaičiuoti savo reikalavimus, nurodyti, kokiu pagrindu apskaičiavo mokesčius už visÄ laikotarpį nuo 2000 m. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

VSDFV turėjo teisę apskaičiuoti sumas už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį. Byloje nepateikta įrodymų, ar buvo inicijuoti iÅ¡ieÅ¡kojimo procesai. VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas tikslintinas ir sprendžiant klausimÄ dėl delspinigių pagrįstumo, kadangi jiems taikytinas 5 metų senaties terminas. Reikalavimas už priskaičiuotÄ skolÄ iki 2008 metų yra atmestinas.Bankroto administratorė siÅ«lo mažinti 0,1511 ha žemės sklypo pardavimo kainÄ , todėl nebus galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Kadangi žemės sklypas grÄ Å¾intas tam, kad bÅ«tų patenkinti tik pareiÅ¡kėjo reikalavimai, todėl pirmiausiai turėtų bÅ«ti patenkinamas pareiÅ¡kėjo finansinis reikalavimas. Bankroto administratorė yra Å¡aliÅ¡ka, nevykdo savo pareigų, sÄ moningai dengia nepagrįstus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimus, kartu su antstoliu ir VMI atstovu apgavo teismÄ Ä¯ bankroto bylÄ Ä¯traukiant VMI, savo praÅ¡ymais ir veiksmais klaidina teismÄ , siekdama įgyti neribotÄ disponavimo teisę į 0,1511 ha žemės sklypuBankrutavusi G.

B. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pacta servanda“ nesutinka su pareiÅ¡kimu, praÅ¡o jį atmesti, taikyti senaties terminÄ atskiriesiems skundams dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių reikalavimai, paduoti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad VMI finansinis reikalavimas atsirado ne iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o bankroto proceso metu, t.y. paskyrus baudÄ Ä¯monės savininkui. Antstolio pateiktas patvarkymas atitiko finansiniam reikalavimui keliavimus reikalavimus.

PareiÅ¡kėjas, nesutikdamas su VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimais, galėjo juos apskųsti apeliacine tvarka, tačiau tokia teise nepasinaudojo. PareiÅ¡kėjas klaidingai vertina civilinės ir vieÅ¡osios teisės normas, kadangi, apskaičiuojant delspinigius, vieÅ¡osios teisės normoms senaties terminas netaikytinas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – Ä®BÄ®) nenumato iÅ¡lygų pareiÅ¡kėjo finansinį reikalavimÄ tenkinti pirmiau nei kitų kreditorių finansinius reikalavimus.

Administratorės nesutikimas veikti pagal pareiÅ¡kėjo reikalavimus negali bÅ«ti traktuojamas kaip jos Å¡aliÅ¡kumas ar piktnaudžiavimas.Suinteresuotas asmuo VMI nesutiko su pareiÅ¡kimu, prašė pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ iÅ¡braukti VMI ir VSDFV Vilniaus skyrių iÅ¡ kreditorių sÄ raÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, jog antstolis R. V. pagal VMI iÅ¡duotÄ sprendimÄ vykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ valstybei iÅ¡ skolininko G. B., todėl jo įmonei iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , patvarkymas buvo perduotas bankroto bylÄ nagrinėjančiam teismui.

Vilniaus apygardos teismas atitinkamai patikslino kreditorių sÄ raÅ¡Ä ir patvirtino VMI finansinį reikalavimÄ . VMI finansinį reikalavimÄ sudaro įmonės savininko žemės mokesčio nepriemoka.Suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius nesutiko su pareiÅ¡kimu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad įmonės savininkas privalėjo už save mokėti privalomas VSD ir PSD įmokas, tačiau nuo 2001 m. balandžio 1 d. Å¡ios prievolės nevykdė. VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas buvo tikslinamas po bankroto administratorės praÅ¡ymo pateikimo VMI dėl įmonės veiklos sustabdymo nuo 2013 m. sausio 1 d.

Suinteresuotas asmuo nuolat įmonei taikė priverstinio išieškojimo priemones. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi civilinės bylos dalį dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo nutraukė. Pareiškėjo M. Š. prašymo dėl bankroto administratorės nušalinimo netenkino ir priteisė iš pareiškėjo M. Š. 308,76 Eur bylinėjimosi išlaidų bankrutavusiai G. B. personalinei įmonei.Teismas nustatė, jog 2013 m. birželio 3 d. nutartimi G.

B. personalinės įmonės bankroto byloje VSDFV Vilniaus skyrius buvo įtrauktas į kreditorių sÄ raÅ¡Ä ir patvirtintas jo 13 951,74 Lt finansinis reikalavimas, kuris teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo sumažintas iki 4 014,64 Eur. Nutartys įsiteisėjusios. Å ių nutarčių pareiÅ¡kėjas apeliacine tvarka neskundė. Taip pat teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi VMI buvo įtraukta į bankrutuojančios įmonės kreditorių sÄ raÅ¡Ä ir patvirtintas jos 121,88 Eur finansinis reikalavimas.

Nutartis įsiteisėjusi. Dėl Å¡ios nutarties pareiÅ¡kėjas atskirojo skundo taip pat neteikė. CPK 293 straipsnio 3 punktas numato, kad teismas nutraukia bylÄ , jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nustačius, kad dėl kreditorių VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus nutartys, kuriomis patvirtinti jų finansiniai reikalavimai, yra įsiteisėjusios, ginčas tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu iÅ¡ naujo negali bÅ«ti pradėtas, todėl bylos dalis dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo nutrauktina pagal CPK 293 straipsnio 3 punktÄ .

Teismas nenustatė pagrindų atstatydinti bankroto administratorę. Bankroto administratorė Ä®BÄ® nustatytų teisių ir pareigų nepažeidė, tinkamai atlieka bankroto procedÅ«ras. PareiÅ¡kėjo argumentus dėl to, kad bankroto administratorė sÄ moningai dengia nepagrįstus kreditorių VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi minėtų kreditorių finansinių reikalavimų pareiÅ¡kėjas laiku neginčijo. Teismas atmetė pareiÅ¡kėjo argumentus, kad bankroto administratorė savo veiksmais klaidina teismÄ , siekdama įgyti neribotÄ disponavimo teisę į 0,1511 ha žemės sklypÄ , kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-155-798/2018 nenustatė bankroto administratorės neteisėtų veiksmų, siekiant parduoti nurodytÄ Å¾emės sklypÄ .

Teismas netenkino suinteresuoto asmens bankrutavusios G. B. personalinės įmonės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Pacta servanda“ praÅ¡ymo taikyti senaties terminÄ atskiriesiems skundams dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių reikalavimai, kadangi tai nėra ginčo nagrinėjimo dalykas. Bankrutavusi G. B. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pacta servanda“ prašė iÅ¡ pareiÅ¡kėjo priteisti 308,76 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, kurias teismas pripažino pagrįstomis ir proporcingomis, todėl priteisė iÅ¡ pareiÅ¡kėjo (CPK 93 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Atskiruoju skundu pareiÅ¡kėjas M. Å . praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir klausimÄ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ esmės arba grÄ Å¾inti jį nagrinėti pirmos instancijos teismui iÅ¡ naujo, pripažinti, kad keliamus klausimus reikia nagrinėti žodinio proceso tvarka pagal ginčo teisenos taisykles. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinių reikalavimų patikslinimo pagal CPK 293 straipsnio 3 punktÄ .

Pagal teismų praktikÄ kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas, nors pagal savo teisinę prigimtį ir yra panaÅ¡us į pareikÅ¡to ieÅ¡kinio nagrinėjimÄ , tačiau procesiniu požiÅ«riu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės kaip nagrinėjant civilinę bylÄ ginčo teisena. Ä®BÄ® 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri iÅ¡lieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylÄ arba sprendimÄ dėl įmonės pabaigos.

Å io straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė tokiÄ nutartį skųsti administratoriui, kreditoriams, kuriems jos priimtos, ir kitiems kreditoriams, tenkinantiems Å¡ioje dalyje įtvirtintas sÄ lygas. Taigi bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali bÅ«ti prilyginama teismo sprendimui, priimamam iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimÄ ar Å¡io atsisakyti reiÅ¡kia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriÅ¡ko draudimo šį reikalavimÄ keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).

Paprastai bankroto administratoriaus ir kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimÄ , kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama Ä®BÄ® 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirÄ jį skundÄ dėl tokios nutarties peržiÅ«rėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai bankroto administratorius ar kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiÅ¡kiai nepagrįsto reikalavimo buvimÄ , neturi bÅ«ti užkirsta galimybė praÅ¡yti teismo tokį reikalavimÄ patikslinti, taigi ir paÅ¡alinti kitÄ kreditorių iÅ¡ sÄ raÅ¡o (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Nagrinėjamoje byloje VSDFV Vilniaus skyriaus 4 040,70 Eur finansinis reikalavimas buvo patvirtintas 2013 m. birželio 3 d., t.y. dar iki pareiÅ¡kėjo įtraukimo į kreditorių sÄ raÅ¡Ä , todėl jam dėl objektyvių priežasčių nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su minėto kreditoriaus reikalavimų patvirtinimu. Pažymėtina, kad praėjus penkerių metų senaties terminui VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisės pradėti naujo iÅ¡ieÅ¡kojimo proceso. Teismas, tvirtindamas VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus, neįvykdė pareigos veikti aktyviai ir pakartotinai patikrinti reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo klausimÄ .

Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 3 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, kuriuo pagrindu taip pat buvo skaičiuojami delspinigiai už nesumokėtus Sodrai mokesčius, prieštaravo Konstitucijai. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius yra neteisėtai priskaičiavęs delspinigius už didesnį negu 180 dienų laikotarpį. Teismas nepagrįstai sureikšmino 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir neteisingai pasisakė dėl šios nutarties teisinių pasekmių.

Å i nutartis buvo priimta, neinformavus apie procesÄ pareiÅ¡kėjo. Å ios nutarties priėmimo metu dar nebuvo žinoma, ar užteks 0,1511 ha žemės sklypo vertės visų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Bankroto administratorei visada buvo žinoma pareiÅ¡kėjo pozicija, kad jeigu iÅ¡ nuginčyto sklypo nebus įmanoma patenkinti visų kreditorių reikalavimų, tada reikės spręsti klausimÄ dėl reikalavimų patenkinimo eilės nustatymo iÅ¡ 0,1511 ha žemės sklypo. PareiÅ¡kėjas niekada nebuvo atsisakęs įgytų pirmenybės teisių į reikalavimų patenkinimÄ iÅ¡ nuginčyto 0,1511 ha žemės sklypo.

Teismas nemotyvavo savo atsisakymo iÅ¡spręsti klausimo dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo iÅ¡ žemės sklypo gautų lėšų eilės nustatymo. Visų instancijų teismai tenkino pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinį actio Pauliana pagrindu. Å ių teismų sprendimas ir nutartys įsiteisėjo dar iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, o kiti kreditoriai ir bankroto administratorė praleido tiek savo ieÅ¡kinių padavimo terminÄ , tiek praÅ¡ymų dėl proceso atnaujinimo terminus, todėl jie jau negali įgyti lygiaverčių teisių į savo reikalavimų patenkinimÄ .

PareiÅ¡kėjas nebuvo įmonės kreditorius, bet sandorį nuginčijo, bÅ«damas G. B. kreditoriumi. Pažymėtina, kad Ä®BÄ® nustato tik įmonių kreditorių eiliÅ¡kumÄ ir nereglamentuoja situacijos, kaip turi bÅ«ti realizuotos pareiÅ¡kėjo pirmenybės teisės į reikalavimų patenkinimÄ iÅ¡ 0,1511 ha žemės sklypo. Todėl bÅ«tina vadovautis analogijos principu ir teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo kriterijais. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-783-464/2016 iÅ¡aiÅ¡kino, kad CK 6.66 straipsnio 4 dalis – tai iÅ¡imtis iÅ¡ bendrosios taisyklės, aiÅ¡kiai nustatanti, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinės pasekmes tik ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiÅ¡kusiam kreditoriui, kad Å¡ioje materialinėje teisės normoje tiesiogiai įtvirtintos kreditoriaus, pareiÅ¡kusio actio Pauliana ieÅ¡kinį, reikalavimo patenkinimo tvarkos bei bÅ«do pakeitimo negali nulemti procesinės teisės normos.

Bankroto administratorei buvo žinomos pareiÅ¡kėjo abejonės ir pretenzijas dėl patvirtintų VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų dydžio. Kadangi po VMI įtraukimo į bankroto bylÄ , bankroto administratorė atsisakė pateikti atitinkamus paaiÅ¡kinimus, pradėjo ignoruoti pareiÅ¡kėjo raÅ¡ytinius praÅ¡ymus dėl informacijos pateikimo, pasiÅ«lymus dėl kreditorių susirinkimo dienotvarkės, atsisakė kreiptis į teismÄ , todėl bet koks tolesnis konstruktyvus bendradarbiavimas jau neįmanomas.

Taigi bÅ«tina iÅ¡spręsti klausimÄ dėl bankroto administratorės pakeitimo. Bankroto administratorė iÅ¡ kilusio ginčo bandė pasipelnyti, nes prašė teismo priteisti piniginę sumÄ už atsiliepimo į pareiÅ¡kimÄ suraÅ¡ymÄ .Kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo M. Å . atskirÄ jį skundÄ nesutinka su skundu, praÅ¡o jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais:

Teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo ir netenkino pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo dėl bankroto administratorės nuÅ¡alinimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus patikslintas 4 014,64 Eur finansinis reikalavimas pagrįstas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDÄ®) normomis, kurios reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimÄ ir mokėjimÄ .

Vadovaujantis VSDÄ® redakcija, galiojusia nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami bazinei pensijai ir turėjo mokėti 50 proc. bazinės pensijos dydžio VSD įmokas. Pagal VSDÄ® redakcijÄ , galiojusiÄ nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Pagal VSDÄ® redakcijÄ , galiojusiÄ nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) iÅ¡mokoms gauti ir sveikatos draudimu.

Individualios įmonės už įmonių savininkus privalėjo kiekvienÄ mėnesį mokėti 28,5 procento dydžio valstybinio socialinio draudimo (toliau - VSD) įmokas ir 9,0 procento dydžio privalomojo sveikatos draudimo (toliau - PSD) įmokas. G. B. personalinės įmonės savininkas privalėjo mokėti už save privalomas VSD ir PSD įmokas, tačiau nuo 2001 m. balandžio 1 d. jis Å¡ios prievolės nevykdė, todėl įmokų įsiskolinimas pagal patikslintÄ finansinį reikalavimÄ 2016 m. 2 ketvirčio Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinių ataskaitų duomenimis sudarė 4 014,64 Eur, iÅ¡ jų:

VSD įmokos už savininkÄ 2 968,54 Eur ir 249,79 Eur delspinigių, PSD įmokų už savininkÄ 757,94 Eur ir 38,37 Eur delspinigių. VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas buvo tikslinamas po bankroto administratorės praÅ¡ymo pateikimo VMI dėl G. B. personalinės įmonės veiklos sustabdymo nuo 2013 m. sausio 1 d. Pagal VSDÄ® 19 straipsnio 7 dalį nesumokėtų į Fondo biudžetÄ socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palÅ«kanų ir baudų priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo senaties terminas yra 5 metai.

To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad teisė priverstinai iÅ¡ieÅ¡koti įmokas, delspinigius, palÅ«kanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palÅ«kanos ir baudos turėjo bÅ«ti sumokėtos, priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai iÅ¡ieÅ¡koti laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palÅ«kanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentÄ .

VSDFV Vilniaus skyrius nuolat taikė priverstinio skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo bÅ«dus G. B. individualiai įmonei, kurie nustatyti VSDÄ® 20 straipsnyje, todėl priverstinio skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo terminas nebuvo praleistas. VSDFV Vilniaus skyrius nuolat teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka iÅ¡ įmonės ir savininko sÄ skaitų, teikė sprendimus antstoliui dėl periodiÅ¡kai susidariusios skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ G. B. personalinės įmonės turto. Tačiau skola pagal pateiktus sprendimus nebuvo iÅ¡ieÅ¡kota.

Antstolis, vykdydamas skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal pateiktus sprendimus, pardavinėjo varžytynėse G. B. priklausančiÄ turtinę teisę į 0,6889 ha ploto žemės sklypÄ , tačiau varžytynėse teisė nebuvo parduota. Kadangi draudėjas skolos nesumokėjo, VSDFV Vilniaus skyrius pateikė ieÅ¡kinį Vilniaus apygardos teismui dėl G. B. personalinės įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir 2013 m. sausio 25 d. nutartimi buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Atsakomybė už ne laiku ir neteisingÄ socialinio draudimo įmokų mokėjimÄ nustatyta VSDÄ® 19 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai.

Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai socialinio draudimo įmokos turėjo bÅ«ti sumokėtos, ir baigiami skaičiuoti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo dienÄ Ä¯skaitytinai. Delspinigiai negali bÅ«ti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai iÅ¡ieÅ¡koti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarkÄ nustato Lietuvos Respublikos finansų ministras. VSDFV Vilniaus skyrius G. B. personalinei įmonei periodiÅ¡kai apskaičiuodavo delspinigius už laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas laikantis VSDÄ® nustatytos tvarkos ir taikė priverstinį jų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ kartu su nesumokėtomis socialinio draudimo įmokomis, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus teismo patvirtintame finansiniame reikalavime delspinigių suma yra pagrįsta ir teisėta.

Nagrinėjamoje byloje atstatydinti bankroto administratorę nėra jokio pagrindo, nes ji nepažeidė Ä®BÄ® nustatytų teisių ir pareigų ir tinkamai atlieka bankroto procedÅ«ras. PrieÅ¡ingai, pareiÅ¡kėjas M. Å . trukdo bankroto administratorei operatyviai vykdyti G. B. personalinės įmonės bankroto procedÅ«rÄ . PareiÅ¡kėjo atskirasis skundas vertintinas kaip siekis panaikinti teismo patvirtintus teisėtus antros eilės kreditorių finansinius reikalavimus G. B. personalinės įmonės bankroto byloje ir padidinti trečios eilės kreditoriams, į kurių sÄ raÅ¡Ä Ä¯trauktas ir M.

Å ., galimybę atgauti lėšas iÅ¡ parduodamo turto.Atsakovė G. B. personalinė įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Pacta Servanda“ atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo M. Å . atskirÄ jį skundÄ nesutinka su skundu, praÅ¡o jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais: Kreditorių reikalavimai gali bÅ«ti keičiami ir tikslinami, tačiau tam turi bÅ«ti teisinis pagrindas, kurio Å¡ios bylos nagrinėjimo atveju nėra.

Visos aplinkybės dėl kreditoriaus reikalavimo dydžio, jo patvirtinimo trečios eilės kreditorių eilėje buvo apeliantui žinomos nuo teismo nutarčių priėmimo momento. Naujų faktinių aplinkybių tikslinti pareiÅ¡kėjo (kreditoriaus) finansinį reikalavimÄ , jį įtraukiant į pirmos eilės kreditorių sÄ raÅ¡Ä arba suteikiant jam hipotekos kreditoriaus statusÄ , arba taikant kitokiÄ pirmenybę prieÅ¡ kitus kreditorius, nėra. Faktas, kad žemės sklypas grÄ Å¾intas G. B. (įmonės savininkui) teismų sprendimais bÅ«tent apelianto pastangomis, neturi jokios įtakos tam, kad bÅ«tų tenkintas tik kreditoriaus M.

Š. kreditoriniai reikalavimai. Apelianto argumentai dėl VMI ir VSDFV kreditorinių reikalavimų tvirtinimo iš esmės yra analogiški, ir neturi jokio teisinio pagrindo. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.Apeliacijos objektÄ sudaro teismo nutarties, kuria buvo netenkintas bankrutavusios įmonės kreditoriaus praÅ¡ymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, o bylos dalis dėl praÅ¡ymo patikslinti kreditorių VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimoCPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus atvejus, kai šį skundÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bÅ«tinas žodinis nagrinėjimas. Taigi, kokia forma vyks apeliacijos procesas, yra skundus nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Apeliantas atskiruoju skundu prašė teismo pripažinti, kad keliamus klausimus reikia nagrinėti žodinio proceso tvarka pagal ginčo teisenos taisykles, tačiau nepateikė jokių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju yra bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas.

Visi atskirajame skunde nurodyti argumentai ir nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi motyvai yra susiję su byloje esančių raÅ¡ytinių dokumentų vertinimu bei teisės normų taikymu ir egzistuojančios teismų praktikos aiÅ¡kinimu. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos.Pažymėtina, jog Ä®BÄ® nenustato konkrečios teismo posėdžių formos kreditorių reikalavimų tvirtinimo nagrinėjimui, todėl teismas taip pat turi diskrecijos teisę pasirinkti tinkamÄ posėdžio formÄ .

Pripažintina, kad ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu pareiÅ¡kėjo reikalavimai buvo pagrįsti byloje esančiais raÅ¡ytiniais dokumentais ir įstatymo taikymo aiÅ¡kinimu. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pareiÅ¡kėjo reikalavimus nagrinėjo raÅ¡ytinio proceso tvarka.Dėl kreditorių VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimųByloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 3 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios G. B. personalinės įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä , kurį sudarė tik VSDFV Vilniaus skyriaus 13 951,74 Lt (4 040,70 Eur) dydžio finansinis reikalavimas.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtino trečios eilės kreditoriaus M. Å . 91 974,95 Lt dydžio reikalavimÄ , kuris 2014 m. vasario 28 d. nutartimi buvo padidintas iki 92 971,73 Lt. (26 926,47 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi į kreditorių sÄ raÅ¡Ä buvo įtraukta VMI su 121,88 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, o kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas sumažintas iki 4 014,64 Eur.Pirmos instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl pareiÅ¡kėjo reikalavimo iÅ¡braukti VMI iÅ¡ kreditorių sÄ raÅ¡o ir patikslinti VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus pagal CPK 293 straipsnio 3 punktÄ , kadangi teismo sprendimai dėl VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų patvirtinimų jau yra įsiteisėję.

Apeliantas nesutinka su tokiu civilinės bylos dalies nutraukimo pagrindu, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal Å¡io kodekso taisykles, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®), o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklÄ , kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimÄ ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieÅ¡tarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (Ä®BÄ® 1 straipsnio 3 dalis).

Ä®BÄ® 26 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorių ir jų reikalavimų sÄ raÅ¡o patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylÄ arba sprendimÄ dėl įmonės pabaigos.Sutiktina su apelianto argumentu, jog kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimÄ , kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama Ä®BÄ® 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirÄ jį skundÄ dėl tokios nutarties peržiÅ«rėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiÅ¡kiai nepagrįsto reikalavimo buvimÄ , neturi bÅ«ti užkirsta galimybė praÅ¡yti teismo tokį reikalavimÄ patikslinti, taigi ir paÅ¡alinti kitÄ kreditorių iÅ¡ sÄ raÅ¡o.

PrieÅ¡ingu atveju bÅ«tų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedÅ«rų vykdymÄ užtikrinti, kad bÅ«tų visiÅ¡kai arba iÅ¡ dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013). Tačiau, remiantis cituota teismo praktika, esminę reikÅ¡mę pakartotiniam teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo tikrinimui turi objektyvios priežastys, dėl kurių pareiÅ¡kėjui negalėjo bÅ«ti žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiÅ¡kiai nepagrįsto reikalavimo buvimÄ .

Be to, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimÄ nesuteikia galimybės bankroto proceso dalyviams patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiÅ«rėti nesant tokio teisės aktuose nustatyto pagrindo. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiÅ¡kėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).PareiÅ¡kėjo kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi.

Taigi, jis turėjo galimybę susipažinti su visais bankroto byloje esančiais dokumentais, dalyvauti kreditorių susirinkimuose, todėl jam turėjo bÅ«ti žinomi kiti G. B. personalinės įmonės kreditoriai bei jų reikalavimų dydis ir eilė. Pažymėtina, jog pati įmonės bankroto byla buvo iÅ¡kelta pagal kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus pareiÅ¡kimÄ . Todėl byloje nuo pat jos pradžios buvo pateikta pakankamai duomenų apie VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimo pagrįstumÄ , kuris buvo vertinamas teismo nuo pat pareiÅ¡kimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo priėmimo.Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas buvo tik sumažintas iki 4 014,64 Eur, o į kreditorių sÄ raÅ¡Ä buvo įtraukta VMI su 121,88 Eur dydžio finansiniu reikalavimu.

Vienintelis argumentas, kuriuo pareiÅ¡kėjas ginčija VMI reikalavimo patvirtinimÄ yra praleistas praÅ¡ymo dėl reikalavimo patvirtinimo terminas. Kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos, konkretų pateikimo terminÄ nustato ne įstatymas, o teismas, todėl Ä®BÄ® 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino pasibaigimo faktas pats savaime nesudaro kliūčių tokiam kreditoriui kreiptis į teismÄ dėl jo reikalavimo patvirtinimo, kadangi įstatymas jam suteikia teisę praÅ¡yti atnaujinti praleistÄ terminÄ (Ä®BÄ® 10 straipsnio 9 dalis, CPK 78 straipsnis).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog Ä®BÄ® 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte reglamentuojamas terminas yra procesinis, todėl jo atnaujinimo terminas sprendžiamas CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1356-178/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2671/2013 ir kt.).Pagal CPK 78 straipsnio 5 dalį atnaujindamas procesinį terminÄ , teismas priima rezoliucijÄ . Atsisakydamas patenkinti pareiÅ¡kimÄ dėl procesinio termino atnaujinimo, teismas dėl jo priima motyvuotÄ nutartį.

Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiÅ¡kimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali bÅ«ti duodamas atskirasis skundas (CPK 78 straipsnio 6 dalis). Taigi nurodytas teisinis reguliavimas neįpareigoja teismo motyvuoti sprendimo atnaujinti terminÄ , o nutartis (jos dalis) atnaujinti procesinį terminÄ atskiruoju skundu pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 1-2 punktus negali bÅ«ti skundžiama. Be to, pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę atnaujinti praleistÄ terminÄ ir savo iniciatyva. Todėl aplinkybė, jog teismas patvirtino VMI kreditorinį reikalavimÄ , kartu reiÅ¡kia ir tai, jog teismas pripažino, kad yra pagrindas atnaujinti terminÄ tokio reikalavimo pareiÅ¡kimui.

Pats VMI reikalavimo pagrindas buvo skolininko G. B. 121,88 Eur žemės mokesčio nepriemoka, tai yra VMI, kaip ir pats pareiÅ¡kėjas, buvo ne bankrutuojančios įmonės, o jos savininko kreditorė. Taigi terminÄ kreditoriniam reikalavimui VMI praleisti galėjo ir dėl objektyvių priežasčių.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiÅ¡kėjas ginčyti teismo patvirtintus kreditorių VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimus pradėjo tik 2017 m. rugpjūčio 24 d., tai yra po to, kai teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi leido iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipti į G.

B. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypÄ nepatenkintų kreditorinių reikalavimų apimtimi ir kada kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimų metu priimtų nutarimų dėl Å¡io žemės sklypo pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. PareiÅ¡kėjas nenurodė jokių naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių dėl antros eilės kreditorių patvirtintų reikalavimų nepagrįstumo, kurios jam negalėjo bÅ«ti žinomos dar 2013 m. spalio 28 d. ar 2016 m. rugpjūčio 11 d. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai Å¡iÄ bylos dalį nutraukė.Dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės iÅ¡ parduodamo 0,1511 ha žemės sklypo patikslinimoVienas iÅ¡ pareiÅ¡kėjo reikalavimų nagrinėjamoje byloje buvo jo reikalavimo patenkinimo iÅ¡ lėšų, gautų pardavus 0,1511 ha žemės sklypÄ , eilės patikslinimas.

Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje Å¡io klausimo neanalizavo ir dėl jo visiÅ¡kai nepasisakė nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje nutarties dalyje. Teismas tik atmetė pareiÅ¡kėjo argumentus, kad bankroto administratorė siekia įgyti neribotÄ disponavimo teisę į 0,1511 ha žemės sklypÄ , kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-155-798/2018 nenustatė bankroto administratorės neteisėtų veiksmų, siekiant parduoti pareiÅ¡kėjo nurodytÄ Å¾emės sklypÄ .

Tačiau teismas visai nevertino pareiÅ¡kėjo pateiktų duomenų, susijusių su jo teise į savo reikalavimo patenkinimÄ iÅ¡ Å¡io sklypo gautomis lėšomis.Pažymėtina, jog cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartyje buvo vertinamas tik pareiÅ¡kėjo ginčytas kreditorių susirinkimo nutarimo dėl Å¡io žemės sklypo kainos ir pardavimo iÅ¡ varžytynių nustatymo teisėtumas. Tuo tarpu galima pareiÅ¡kėjo reikalavimo patenkinimo eilė nebuvo analizuojama, kadangi buvo nustatyta, jog minėtas klausimas kartu su VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų patikslinimu buvo paskirtas nagrinėti pirmos instancijos teisme.Apeliacinės instancijos teismas tik pažymėjo, jog galutinė patikslinta kreditorių eilė ir jų reikalavimai buvo nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi.

Ä®BÄ® 33-35 straipsniai nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarkÄ , kurioje yra aiÅ¡kiai ir griežtai apibrėžta, kokių kreditorių reikalavimai tenkinami pirmÄ ja, antrÄ ja ir trečiÄ ja eile, iÅ¡skiriant tik kreditorius, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka ar įkeitimu, kurių reikalavimai tenkinami pirmiausiai iÅ¡ parduoto įkeisto turto vertės. Apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su kreditoriaus veiksmais dėl skolos iÅ¡ bankrutavusios įmonės iÅ¡siieÅ¡kojimu, jo procesiniu aktyvumu, neturi jokios įtakos Ä®BÄ® nustatytai kreditorių tenkinimo eilei.

Tačiau apeliacinės instancijos teismui nebuvo žinomos visos su pareiÅ¡kėjo patvirtintu reikalavimu susijusios aplinkybės ir dokumentai, kuriuos jis pateikė pirmos instancijos teismui nagrinėjamoje byloje. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiÅ¡kėjo reikalavimas bankrutavusios įmonės savininkui atsirado pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. teismo įsakymÄ civilinėje byloje Nr. L2-7967-294/2006. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu tenkino ieÅ¡kovo M.

Å . ieÅ¡kinį ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restitucijÄ ir grÄ Å¾ino G. B. žemės sklypÄ . Taigi reikÅ¡mę, vertinant pareiÅ¡kėjo reikalavimo tenkinimo eilę, turi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas, jog nei CK, nei Ä®BÄ®, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad pasibaigia individualios įmonės savininko prievolės, kurias jis asmeniÅ¡kai prisiėmė, po jo įmonės likvidavimo dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017).Kadangi pirmos instancijos teismas visiÅ¡kai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiÅ¡kėjo reikalavimo nustatyti jo reikalavimo tenkinimo iÅ¡ lėšų, gautų pardavus 0,1511 ha žemės sklypÄ , eilę, bylos dalis dėl Å¡io klausimo iÅ¡nagrinėjimo perduotina iÅ¡ naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.Dėl bankroto administratorės atstatydinimo Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo atstatydinti bankroto administratorę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindinė pareiÅ¡kėjo keliama problema dėl jo reikalavimo tenkinimo eilės nustatymo nėra detaliai reglamentuota nei Ä®BÄ®, nei aptarta teismų praktikoje, todėl jÄ tinkamai gali iÅ¡spręsti tik teismas. Todėl aplinkybė, jog bankroto administratorė nesutinka su pareiÅ¡kėjo pateiktu įstatymų aiÅ¡kinimu dėl jo reikalavimo eilės nustatymo, negali bÅ«ti pagrindas pripažinti, jog bankroto administratorė bÅ«tų pažeidusi Ä®BÄ® jai nustatytas teises ir pareigas ar bÅ«tų netinkamai atlikusi bankroto procedÅ«ras.Apibendrindamas tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nutraukė bylos dalį dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo bei netenkino pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo dėl bankroto administratorės atstatydinimo, tačiau neatskleidė ir nenagrinėjo pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo dalies dėl jo reikalavimo patenkinimo eilės nustatymo, todėl Å¡is klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

 Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjas, n u t a r i a:                    Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria nepasisakyta dėl pareiÅ¡kėjo M. Å . praÅ¡ymo nustatyti jo reikalavimo tenkinimo iÅ¡ lėšų, gautų pardavus 0,1511 ha žemės sklypÄ , eilę, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.             Teisėjas                                                                                           Antanas Rudzinskas                                                                 Â