2015-12-21 Nr. AB-25108-3-62-3-01507-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2287-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01507-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų labdaros ir paramos fondo SOS VAIKŲ KAIMŲ LIETUVOJE DRAUGIJA ir viešosios įstaigos „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ skundą atsakovams Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai ir Kaišiadorių rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai labdaros ir paramos fondas SOS VAIKŲ KAIMŲ LIETUVOJE DRAUGIJA (toliau – ir SOS vaikai) ir viešoji įstaiga „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ (toliau – ir SOS vaikų kaimas) (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (3.5-V8)-3-2198 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“ priimtą sprendimą pareiškėjams nefinansuoti socialinės globos paslaugų kainos ir priteisti iš Kaišiadorių rajono savivaldybės, atstovaujamos Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos, ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pareiškėjų naudai 175 424,47 Eur sumą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėjai nurodė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 13 d. nutartimi A. M., V. M. rūpintoju ir E. M., D. M., R. M. (toliau – Nepilnamečiai vaikai) globėju buvo paskirtas SOS vaikai, pakeista nurodytų asmenų gyvenamoji vieta, ją nustatant SOS vaikų kaime, taip pat pakeistas nurodytų asmenų turto administratorius į SOS vaikai. Pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2007 m. balandžio 19 d., 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštais kartu su vaiko socialinės globos kainos paskaičiavimais kreipėsi į atsakovą Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo sutarčių sudarymo, tačiau atsakovas neveikė ir tokia sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjas SOS vaikų kaimas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierius) dėl vaiko globos įgyvendinimo. Minėta įstaiga savo pažymoje nurodė, jog nepaisant, kuriais metais vaikai buvo apgyvendinti socialinės apsaugos įstaigose, jie finansuojami iš savivaldybės biudžeto, savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą bei savo teritorijoje gyvenančių be tėvų globos likusių vaikų socialinės globos organizavimą, nepriklausomai nuo socialines paslaugas teikiančių įstaigų, kuriose teikiama vaiko globa, vietos, o taip pat, kad Kaišiadorių rajono savivaldybė privalo sudaryti iš šios teritorijos atvykusių Nepilnamečių vaikų socialinės globos finansavimo sutartį su SOS vaikai bei finansuoti dalį socialinės globos kainos Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija 2010 m. gegužės 21 d. rašte nurodė, kad siūlymai ir rekomendacijos sudaryti sutartis dėl socialinių paslaugų finansavimo negali būti įgyvendinti, kadangi vaikai apgyvendinti pareiškėjo SOS vaikų kaimas įstaigoje dar 2005 metais, kuomet nebuvo teisinio reglamentavimo dėl finansavimo, taip pat kad finansavimu turi rūpintis savivaldybė savo teritorijoje.

Pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2014 m. liepos 30 d. raštu kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas 92 182,29 Eur (318 287,00 Lt) sumai, pateikdamas sąskaitą faktūrą ir vaikų sąrašus su kainos, paremtos vidutinėmis socialines globos kainomis, detalizacijomis už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d. Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (3.5-V8)-3-2198 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“ nurodė, kad pateiktos sąskaitos nemokės, t. y. nefinansuos socialinės globos paslaugų kainos (toliau – ir Sprendimas). Skundžiamą aktą pareiškėjas gavo 2014 m. rugsėjo 8 d.

Pareiškėjų nuomone, Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir SPĮ) 13 straipsnio 1 dalies, 8 dalies, 26 straipsnio 7 dalies, 34 straipsnio 5 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) patvirtintiems 1, 16, 21, 22, 25, 27, 32 punktams. Pažymėjo, kad atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos veiksmai atsisakant finansuoti socialinės vaikų globos kainą pažeidė viešąjį interesą, taip pat Nepilnamečių vaikų interesus (tai pripažinta ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymoje).

Keturi vaikai, kurių socialinę globą atsakovas privalo finansuoti, yra apgyvendinti pareiškėjo SOS vaikų kaimas įstaigoje nuo 2005 metų pagal Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 13 d. nutartį. Pareiškėjai socialinės globos finansavimo nuosekliai siekė nuo 2007 metų iki pat šios dienos, tačiau Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsisako pasirašyti sutartį ir finansuoti pareiškėjus be jokio teisinio pagrindo. SPĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad SPĮ trečiojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų planavimo metodikos taikymu, ir aštuntojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų finansavimu, taip pat SPĮ nuostatos, susijusios su socialinės globos normų taikymu ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento veikla, įsigalioja nuo 2007 m. sausio 1 d., taigi nuo tada dėl keturių vaikų (V. M., E. M., D. M., R. M.) turėjo būti sudarytos finansavimo sutartys ir atliekamas finansavimas. Tai, kad atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija turi finansuoti vaikų, apgyvendintų iki 2007 metų pareiškėjo SOS vaikų kaimas globos namuose socialinės globos išlaidas, patvirtina SPĮ 34 straipsnio 5 dalies, 39 straipsnio 2 dalies, 38 straipsnio 4 dalies nuostatos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2111/2012, ši aplinkybė buvo nurodyta ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymoje, kuri įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyta.

Pareiškėjų atstovų nuomone, būtent Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, o ne kitos savivaldybės administracija, turėjo sudaryti finansavimo sutartis ir mokėti socialinės globos kainą pareiškėjams, kadangi 2005 metais Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi pagal Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros, sporto ir socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos pareiškimą vaikams skiriant globą/rūpybą, jie buvo Kaišiadorių savivaldybės teritorijos gyventojai, t. y. vaikai, likę be tėvų globos, todėl ši savivaldybė atsakinga už jų socialinės globos organizavimą, nepriklausomai nuo to, kurioje iš socialines paslaugas teikiančių įstaigų būtų vykdoma vaikų socialinė globa.

Vadovaujantis pareiškėjo SOS vaikų kaimas atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai pateiktais paskaičiavimais už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d. pagal aktualiu metu galiojusius vidutinius savivaldybėse finansuotų socialinių paslaugų įkainius vieno vaiko socialinės globos išlaidų kaina, priklausomai nuo metų, per mėnesį sudarė nuo 527,11 Eur (1 820 Lt) iki 588,80 Eur (2 033 Lt) (įskaitant į šią sumą globos (rūpybos) išmoką), todėl atsakovui tenkanti mokėtinų socialinės globos išlaidų dalis už vieną vaiką per mėnesį pagal šį paskaičiavimą sudaro nuo 376,51 Eur (1 300 Lt) iki 438,20 Eur (1 513 Lt), bendras įsiskolinimo dydis 92 182,29 Eur (318 287,00 Lt). Pažymėjo, kad atsakovas šių išlaidų dydžio niekuomet neginčijo. Reikalavimo dėl žalos atlyginimo suma – 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt) apskaičiuota vadovaujantis Metodika, pagal faktines pareiškėjo SOS vaikų kaimas patirtas išlaidas, o ne pagal vidutinius socialinės globos įkainius savivaldybėse.

Atsakovas, ilgus metus vengdamas sudaryti su pareiškėjais lėšų kompensavimo sutartį už teikiamas ilgalaikės socialinės globos paslaugas dėl keturių vaikų, savo neteisėtu neveikimu atėmė pareiškėjams galimybę gauti kompensaciją už teikiamą socialinę globą. Neteisėtu neveikimu taip pat buvo pažeistas viešasis interesas, daroma žala pareiškėjų įstaigoms bei jose globojamų bei esančių vaikų interesams. Todėl skundas turi būti tenkintas ir pareiškėjams iš atsakovų priteistinas žalos atlyginimas, lygus faktinių bei realių socialinės globos išlaidų keturiems asmenims už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d įsiskolinimo dydžiui, t. y. 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt).

Pareiškėjai nesutiko su Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstyta pozicija dėl ieškinio senaties taikymo. Pažymėjo, kad skundo reikalavimas dėl 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt) žalos priteisimo savo esme yra reikalavimas dėl įsiskolinimo. Pareiga finansuoti savivaldybės teritorijoje be tėvų globos likusius vaikus savivaldybėms kyla pagal įstatymą – SPĮ 34 straipsnio 5 dalį, Metodikos 16 punkto 2 dalį, 32 punkto 1 dalį, finansavimo sutarties sudarymas yra tiesiog šios pareigos įforminimas, todėl skundo reikalavimams apskritai taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 1 d.). Pareiškėjai sužinojo apie savo teisių pažeidimą 2014 m. rugsėjo 8 d., kai gavo atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. (3 5-V8)-3-2198 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“, kuriuo galutinai buvo atmestas aiškiai suformuluotas SOS vaikų kaimas reikalavimas padengti aiškiai identifikuotą įsiskolinimą už ilgalaikę socialinę vaikų globą. Taigi senaties terminai turi būti skaičiuotini nuo šio momento. Jeigu dėl kokių nors priežasčių byloje būtų nustatyta, kad pareiškėjų reikalavimui dėl įsiskolinimo priteisimo/žalos atlyginimo yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas, prašė jį atnaujinti.

Atsakovai atsiliepimais į skundą, patikslintą skundą prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (II t., b. l. 55–62, II t., b. l. 95–98).

Atsiliepimuose nurodė, jog pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2014 m. liepos 30 d. raštu kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją prašydamas iki 2014 m. rugsėjo 30 d. apmokėti 2014 m. liepos 30 d. sąskaitą faktūrą, kuri išrašyta 92 182,29 Eur (318 287,00 Lt) sumai už ilgalaikės socialinės globos paslaugas Nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d. Savivaldybės administracija skundžiamu 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (3.5-V8)-3-2198 informavo SOS vaikų kaimą, jog pateiktos sąskaitos neapmokės ir gautus dokumentus grąžino.

Metodikos 16 punkte numatyta, kad Socialinė globa vaikams, kuriems nustatyta globa (rūpyba), finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų bei iš savivaldybių biudžetų lėšų. Analogiška nuostata įtvirtinta SPĮ 34 straipsnio 5 dalyje. Metodikos 21 punktu įtvirtinta, kad socialinės globos kainą socialinės globos įstaigos nustato pagal šios Metodikos 22 punkte nurodytas lėšų dalis, derindamos ją su savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija ar socialinės globos įstaigos dalininkais (savininkais), su socialinę globą perkančiomis ar finansuojančiomis savivaldybėmis ir atsižvelgdamos į socialinės globos organizavimo išlaidas ir šių išlaidų efektyvų panaudojimą. Metodikos 32 punktu įtvirtinta, kad <...> socialines globos įstaigas, kurias globėjais (rūpintojais) įstatymų nustatyta tvarka paskiria teismas, savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai. Taigi iš Metodikos nuostatų matyti, kad socialinės globos išlaidos finansuojamos suderinus socialinės globos kainą su socialinę globą finansuojančia savivaldybe bei įforminus finansavimą sutartimi. Pareiškėjai patvirtino, jog sutartys dėl nepilnamečiams vaikams V. M., E. M., R. M. ir D. M. teikiamos ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo su Kaišiadorių rajono savivaldybe nebuvo sudarytos. Nesant sutarties dėl socialinės globos išlaidų finansavimo, savivaldybės administracija neturėjo pagrindo apmokėti pareiškėjo SOS vaikų kaimas 2014 m. liepos 30 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė nurodytą sąskaitą apmokėti.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.277 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

SPĮ 13 straipsnio 1 dalis (originali 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493 redakcija) nustatyta, kad savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. To paties įstatymo 34 straipsnis reglamentuoja socialinių paslaugų, kurias planuoja ir savivaldybės teritorijos gyventojams organizuoja savivaldybė, finansavimo šaltinius. Metodikos 2 punkte įtvirtinta, kad planavimo objektas yra socialinės paslaugos, kurias savivaldybės planuoja, savo teritorijos gyventojams organizuoja ir kurių teikimą finansuoja iš savo biudžeto lėšų ar iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams. Metodikos 32 punktas numato, kad savivaldybės nustato maksimalų trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo savo teritorijos gyventojams dydį, o 36 punktas įtvirtina, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamento skelbiamą informaciją apie vidutines socialinių paslaugų kainas savivaldybes turi naudoti nustatydamos maksimalų trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo savo teritorijos gyventojams dydį ir organizuodamos socialinių paslaugų pirkimą ir finansavimą.

Sistemiškai aiškinant aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas galima pagrįstai teigti, kad socialines paslaugas finansuoja ta savivaldybė, kurios teritorijoje gyvenantiems asmenims (t. y. savivaldybės teritorijos gyventojams) socialinės paslaugos teikiamos.

Atsakovai pažymėjo, kad SPĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įstatymo trečiojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų planavimo metodikos taikymu ir aštuntojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų finansavimu <...> įsigalioja nuo 2007 m. sausio 1 d. Vaikų globėju pareiškėjas SOS vaikų kaimas paskirtas iki 2007 m. sausio 1 d., t. y. iki aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių socialinių paslaugų finansavimą, įsigaliojimo. Įgyvendinant 2005 m. spalio 12 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartį, kuria Nepilnamečiams vaikams nustatyta globa, savivaldybės administracijos žiniomis, vaikų gyvenamoji vieta buvo deklaruota Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. globėjo (rūpintojo) registruotos buveinės vietoje. Taigi nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta 2007 m. sausio 1 d. (t. y. tuo metu, kai įsigaliojo SPĮ bei poįstatyminių aktų nuostatos, susijusios su socialinių paslaugų finansavimu) buvo ne Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje, o Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtent Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojus nuostatoms dėl socialinių paslaugų finansavimo laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d. yra atsakinga už socialinių paslaugų finansavimą jos teritorijoje gyvenantiems nepilnamečiams vaikams.

Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, jeigu globa vaikams nustatyta iki 2006 m. gruodžio 31 d. imtinai, tai globos finansavimą (tiek iš savivaldybės biudžeto, tiek savivaldybių biudžetams skirtų valstybės tikslinių dotacijų) teikia ta savivaldybė, kurios teritorijoje įregistruotas globėjas (globėjo buveinė tuo pačiu yra ir vaiko gyvenamoji vieta), ir priešingai, jei globa vaikams nustatyta po 2007 m. sausio 1 d. imtinai, tai globos finansavimą (tiek iš savivaldybės biudžeto, tiek iš savivaldybių biudžetams skirtų valstybės tikslinių dotacijų) teikia savivaldybė, kurios vaiko teisių apsaugos institucijos teikimu vaikui buvo nustatyta globa.

Atsakovai nesutiko su skunde nurodytu 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt) žalos dydžiu. Pažymėjo, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka paskirtas Nepilnamečių vaikų globėju, todėl faktines globos išlaidas patiria nepaisant to, ar yra neteisėti atsakovų veiksmai, ar jų nėra. Kitaip tariant, nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjų nurodyto žalos dydžio bei neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai faktines globos išlaidas patyrė ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, o todėl kad įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas SOS vaikai buvo paskirtas nepilnamečių vaikų globėju ir teikė šiems vaikams globą. Jeigu žala ir pasireiškė, tai ji galėtų būti vertinama kaip negautos pajamos (negautas finansavimas), kurias pareiškėjai būtų gavę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (t. y. jei sutartis dėl finansavimo būtų sudaryta). Pareiškėjų pateiktos globos kainos vienam vaikui per mėnesį (kurias nurodo kaip faktines pareiškėjų išlaidas) visais atvejais daugiau nei 1,5 karto viršija Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Departamentas) skelbiamus vidutinių kainų dydžius, todėl laikytinos nepagrįstomis ir neprotingomis. Tokie globos kainos dydžiai iš esmės viršijantys Departamento skelbiamas ilgalaikės socialinės globos, teikiamos socialinės globos namuose, vaikams, likusiems be tėvų globos, vidutines kainas, akivaizdžiai nebūtų suderinti su savivaldybe vadovaujantis Metodikos 35-36 punktais. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjų nurodyta 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt) žala, t. y. negautos pajamos, nėra realios, pareiškėjai negalėjo pagrįstai tikėtis iš savivaldybės biudžeto gauti tokio dydžio finansavimą.

Pažymėjo, kad pareiškėjai nesikreipė įstatymų nustatyta tvarka į teismą dėl galimai neteisėtų atsakovų veiksmų (neveikimo), negynė savo galimai pažeistų teisių, taigi sudarė prielaidas žalai didėti bei sukūrė situacijos neapibrėžtumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjai savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie jiems kilusios žalos, leido žalai didėti, todėl net jei ir būtų nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos, žalos dydis turėtų būti mažinamas atsižvelgiant į pareiškėjų prisidėjimą prie jiems kilusios žalos.

Nuo 2010 m. gegužės 27 d., kai pareiškėjas SOS vaikų kaimas gavo savivaldybės administracijos 2010 m. gegužės 21 d. raštą Nr. (3.5-VS) 2010/3-1258, kuriame aiškiai nurodyta, jog SPĮ 34 straipsnio 5 dalyje numatyti finansavimo šaltiniai yra socialinėms paslaugoms, kurias planuoja ir savivaldybės teritorijoje organizuoja savivaldybė, todėl rekomendacijos dėl socialinės globos kainos finansavimo negali būti įgyvendintos iki 2014 m. liepos 30 d. (kai pareiškėjas kreipėsi dėl apmokėjimo už globą), pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad gintų savo pažeistas teises, tuo leisdami pagristai manyti, jog pareiškėjai sutinka su tuo, kad finansavimas nebus teikiamas (taigi nebus sudaroma sutartis dėl socialinės globos išlaidų finansavimo).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai apie savo galimai pažeistas teises žinojo dar 2008 metais, kai 2008 m. lapkričio 5 d. raštu kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių, kuriame nurodyta, jog Kaišiadorių rajono savivaldybė atsisakė diskutuoti ir tartis dėl apmokėjimo už ilgalaikės socialinės globos paslaugas sąlygų.

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjai praleido 3 metų terminą skundui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsakovų atstovės nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt) sumą, kurią pirminiame skunde pareiškėjai įvardijo kaip žalą, laikyti įsiskolinimu. Nesant sutarties, nėra teisinio pagrindo savivaldybės administracijai teikti finansavimą, todėl ir pareiškėjų reikalaujama priteisti 178 460,71 Eur (616 189,14 Lt) suma nėra ir negali būti laikoma įsiskolinimu. Vien ta aplinkybė, jog SPĮ apibrėžia socialinės globos finansavimo šaltinius, vienas kurių yra savivaldybė, nereiškia jog egzistuoja atsakovų įsiskolinimas.

Teisės aktai nereglamentuoja fiksuotos socialinės globos vaikams, likusiems be tėvų globos, kainos. Be to, teisės aktai nereglamentuoja, jog savivaldybė privalo finansuoti visas išlaidas, kurias patiria ar patyrė socialinės globos įstaiga, teikianti ilgalaikę socialinę globą be tėvų globos likusiems nepilnamečiams vaikams. Priešingai, socialinės globos kaina turi būti derinama su socialinę globą finansuojančia savivaldybe atsižvelgiant į socialinės globos organizavimo išlaidas ir šių išlaidų efektyvų panaudojimą (Metodikas 21 punktas).

Be to, finansuojama ilgalaikės globos kaina negali iš esmės skirtis nuo Departamento skelbiamos vidutinės atitinkamų socialinių paslaugų kainos (Metodikos 32 punkto 2 d., 35-36 punktai). Taigi pareiškėjai turėtų teisę reikalauti įsiskolinimo tik tuo atveju, jeigu būtų sudaryta sutartis dėl socialinės globos išlaidų finansavimo ir atsakovai nevykdytų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai.

Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė teismo sprendimą priimti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus ir teisės aktų nuostatas (III t., b. l. 2–8).

Atsiliepime nurodė, kad Nepilnamečiai vaikai be tėvų globos liko 2004 metais. Tuo metu jie buvo nuolatiniai Kaišiadorių rajono savivaldybės gyventojai. SPĮ įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (galiojusi 2004 metais) numatė, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimą jos teritorijoje nuolat gyvenantiems asmeninis. Atsižvelgiant į tai, atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą Nepilnamečiams vaikams kilo būtent Kaišiadorių rajono savivaldybei. Kaišiadorių rajono apylinkės teismui priėmus 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, Nepilnamečiams vaikams buvo nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėju ir turto administratoriumi paskirti Paparčių Šv. Juozapo laikinosios vaikų globos namai, ten pat buvo nustatyta šių asmenų gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į tai, jog minėti vaikų namai yra tik laikinosios globos namai, o vaikai buvo gabūs, norėjo gyventi visi kartu, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2005 m. spalio 13 d. nutartimi tenkino Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos prašymą pakeisti 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir nutarė Nepilnamečių vaikų globėju paskirti SOS draugiją, galinčią užtikrinti geresnes vaikų gyvenimo sąlygas, o gyvenamąją vietą nustatyti SOS vaikų kaimas, esančiame Vilniuje, t. y. tokiu būdu buvo pakeista nuolatinės socialinės globos, už kurios teikimą atsakinga Kaišiadorių savivaldybė, vieta. Tretieji suinteresuotieji asmenys nesutiko su atsakovo teiginiu, jog įsiteisėjus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 13 d. nutarčiai Nepilnamečiai vaikai tapo kitos savivaldybės teritorijos gyventojais, todėl Kaišiadorių rajono savivaldybės kompetencija organizuoti socialines paslaugas buvo baigta.

SPĮ redakcija, galiojusi 2005 m. spalio 20 d. (nutarties įsigaliojimo dieną) nenumatė jokių išlygų, nustatančių, kad socialinių paslaugų teikimo metu pasikeitus socialinių paslaugų teikimo vietai ir socialinių paslaugų gavėjų gyvenamajai vietai, atsakinga už šių socialinių paslaugų teikimą tampa savivaldybė, kurios teritorijoje pradedamos teikti socialinės paslaugos. Iš SPĮ 6 straipsnio 6 dalies akivaizdu, jog įstatymų leidėjas savivaldybės atsakomybės už socialinių paslaugų teikimą, ribas nustato atsižvelgiant į socialinių paslaugų gavėjus (personalinis aspektas), o ne į socialinių paslaugų teikimo vietą (teritorinis aspektas).

Nagrinėjamu atveju Nepilnamečiams vaikams buvo nustatyta ir skiriama specialioji socialinė paslauga – netekusio tėvų globos vaiko socialinė globa stacionarioje įstaigoje (SPĮ 4 str. 2 p., 5 str. 5 d. 1 p., redakcija, galiojusi iki 2006 m. liepos 7 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu patvirtintų Vaiko globos organizavimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4 punktas, galiojęs tiek 2005 metais, tiek 2007 metais, numatė, jog savivaldybė yra atsakinga už jos teritorijoje likusio be tėvų globos vaiko globą (rūpybą). Vaiko globą (rūpybą) savivaldybėje organizuoja Vaiko teisių apsaugos tarnyba <...>. Tai reiškia, kad už vaiko globą yra atsakinga ta savivaldybė, kurios teritorijoje vaikas liko be tėvų globos, nepriklausomai nuo to, kurioje savivaldybėje teikiamos socialinės paslaugos.

Iš šių Nuostatų vienareikšmiškai suprastina, kad net ir tuo atveju, kai vaikas be tėvų globos lieka vienoje savivaldybėje, t. y. globos poreikis yra nustatomas vienoje savivaldybėje, o globa faktiškai yra teikiama kitoje savivaldybėje, už šio vaiko globą yra atsakinga ta savivaldybė, kurios teritorijoje šis vaikas liko be tėvų globos ir kurios teikimu buvo paskirta vaiko globa, šiuo atveju – Kaišiadorių rajono savivaldybė. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 13 d. nutartimi SOS draugija buvo paskirta nuolatiniu Nepilnamečių vaikų globėju. Vaiko globa gali pasibaigti tik CK 3.258 straipsnyje numatytais atvejais. Todėl atsakovo nurodytos aplinkybės dėl įstatyminio reglamentavimo, susijusio su socialinių paslaugų organizavimu bei finansavimu, neturi jokios įtakos nepilnamečių vaikų globos pabaigai.

Tretieji suinteresuotieji asmenys taip pat nesutiko su atsakovo pozicija, jog Vilniaus miesto savivaldybė laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d. yra atsakinga už socialinių paslaugų teikimą jos teritorijoje gyvenantiems nepilnamečiams vaikams. Iš Nuostatų matyti, kad kiekviena savivaldybė, esant tam tikroms aplinkybėms, turi pareigą savo teritorijos gyventojui organizuoti socialinių paslaugų teikimą – nustatyti, skirti, pirkti socialines paslaugas ir atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, nepriklausomai nuo to, kurios savivaldybės teritorijoje šios socialinės paslaugos bus teikiamos. Pagal SPĮ 13 straipsnį atsakinga už socialinių paslaugų tam tikram asmeniui teikimo planavimą ir organizavimą yra ta savivaldybė, kurios gyventoju asmuo yra tuo metu, kai jam yra nustatomas socialinių paslaugų poreikis ir skiriamos bei perkamas tam tikros rūšies socialinės paslaugos. Pabrėžė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija Nepilnamečiams vaikams socialinės globos paslaugų poreikių niekada nenustatė ir neskyrė. Kaip buvo minėta, Nepilnamečių vaikų socialinių paslaugų poreikį nustatė ir paskyrė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija. Todėl SPĮ 13 straipsnio prasme būtent Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija yra laikytina savivaldybe, planuojančia ir organizuojančia socialinių paslaugų teikimą Nepilnamečiams vaikams. Atsižvelgiant į tai, 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujoms SPĮ nuostatoms, susijusioms su socialinių paslaugų finansavimu, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, kaip savivaldybei, planuojančiai ir organizuojančiai socialinių paslaugų teikimą Nepilnamečiams vaikams, kilo teisinė pareiga laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų sudaryti nepilnamečių vaikų socialinės globos finansavimo sutartį.

Pažymėjo, jog SPĮ 3, 6, 7 ir 8 straipsniai aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma socialine paslauga, kokie yra socialinės paslaugos teikimo tikslai, yra įtvirtintas socialinių paslaugų rūšių baigtinis sąrašas, į kurį vaiko globos (rūpybos) išmokos nepatenka. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 2 straipsnyje ir 3 straipsnyje yra įtvirtinta, kas yra išmoka vaikui bei įtvirtintas baigtinis išmokų vaikams rūšių sąrašas, tarp jų ir globos (rūpybos) išmoka vaikui. Iš šių nuostatų analizės aiškiai matyti, jog socialinė globos paslauga ir globos (rūpybos) išmoka vaikui yra visiškai skirtingos kategorijos, besiskiriančios savo esme, pobūdžiu, taip pat finansavimo tvarka bei šaltiniais. Todėl atmestinas atsakovų teiginys, jog globos (rūpybos) išmokos mokėjimas bei socialinės globos išlaidų finansavimas įeina į socialinės globos finansavimo reglamentavimo apimtį. SPĮ 34 straipsnio 5 dalis reglamentuoja tik socialinės globos paslaugų finansavimo šaltinį ir nėra susijęs su vaiko globos (rūpybos) išmokos finansavimu. Tai, jog šiame straipsnyje yra numatyta, kad socialinė globa likusiems be tėvų globos vaikams gali būti finansuojama ne tik iš savivaldybės biudžeto lėšų, bet ir iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, skirtų vaikų globos (rūpybos) išmokoms mokėti, nereiškia, kad socialinės globos finansavimui taikoma globos (rūpybos) išmokų finansavimo tvarka. SPĮ 34 straipsnio 5 dalies nuostata reiškia tik tai, jog savivaldybė socialinės globos finansavimui gali skirti tiek biudžeto lėšas, gautas iš valstybės biudžeto, tiek lėšas, gautas kitų pajamų forma. Nagrinėjamos bylos kontekste pagal esamą reglamentavimą, išlaidos už socialinės globos paslaugų nepilnamečiams vaikams teikimą turėtų būti finansuojamos iš Kaišiadorių rajono savivaldybės biudžeto (paslaugas planuojančios ir organizuojančios savivaldybės), o globos (rūpybos) išmokos mokomos iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto (globėjo registracijos vietos savivaldybės).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (3.5-V8)-3-2198 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“ priimtą sprendimą pareiškėjams nefinansuoti socialinės globos paslaugų kainos, nutraukė. Priteisė iš atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 90 852,60 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 90 852,60 Eur sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2014 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pareiškėjui SOS vaikų kaimas. Kitos skundo dalies netenkino.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja SPĮ ir Metodika bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

Kadangi Nepilnamečiai vaikai be tėvų globos liko 2004 metais ir tuo metu jie buvo nuolatiniai Kaišiadorių rajono savivaldybės gyventojai, pagal SPĮ 6 straipsnio 6 dalį (galiojusio 2004 metais) (savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimą jos teritorijoje nuolat gyvenantiems asmenims) pareiga teikti socialines paslaugas Nepilnamečiams vaikams kilo būtent Kaišiadorių rajono savivaldybei. Kaišiadorių rajono apylinkės teismui priėmus 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nepilnamečiams vaikams buvo nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėju ir turto administratoriumi paskirti Paparčių Šv. Juozapo laikinosios vaikų globos namai, ten pat buvo nustatyta šių asmenų gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į tai, jog minėti vaikų namai buvo tik laikinosios globos namai, ir vaikų globos namuose SOS vaikų kaimas vaikams buvo sudarytos geresnės sąlygos jų meniniams sugebėjimams ugdyti Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2005 m. spalio 13 d. nutartimi tenkino Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos prašymą pakeisti 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir nutarė Nepilnamečių vaikų globėju paskirti SOS vaikai, galinčią užtikrinti geresnes vaikų gyvenimo sąlygas, o gyvenamąją vietą nustatė SOS kaimas, esančiame Vilniuje, t. y. tokiu būdu buvo pakeista nuolatinės socialinės globos, už kurios teikimą atsakinga Kaišiadorių savivaldybė, vieta (CK 3.265 str. 3 p.).

SPĮ 6 straipsnio 6 dalies redakcija, galiojusi teismo nutarties priėmimo metu, nenumatė jokių išlygų, nustatančių, kad socialinių paslaugų teikimo metu pasikeitus socialinių paslaugų teikimo vietai, o tuo pačiu ir socialinių paslaugų gavėjų gyvenamajai vietai, atsakinga už šių socialinių paslaugų teikimą tampa savivaldybė, kurios teritorijoje pradedamos teikti socialinės paslaugos. Iš SPĮ 6 straipsnio 6 dalies akivaizdu, jog įstatymų leidėjas savivaldybės atsakomybės už socialinių paslaugų teikimą ribas nustato atsižvelgęs į socialinių paslaugų gavėjus, o ne į socialinių paslaugų teikimo vietą.

Kaip matyti iš teismo nutarties, Nepilnamečiams vaikams buvo nustatyta nuolatinė globa (rūpyba) CK 3.263 straipsnio pagrindu. Nuostatai reglamentuoja vaiko socialinės globos organizavimą. Jie nustato bendruosius Lietuvos Respublikos teritorijoje likusio be tėvų globos vaiko globos (rūpybos) organizavimo principus <...> (Nuostatų 1 p.). Nuostatą 4 punktas, galiojęs tiek 2005 metais, tiek 2007 metais numatė, jog savivaldybė yra atsakinga už jos teritorijoje likusio be tėvų globos vaiko globą (rūpybą).Vaiko globą savivaldybėje organizuoja Vaiko teisių apsaugos tarnyba <...>. Tai reiškia, kad už vaiko globą yra atsakinga ta savivaldybė, kurios teritorijoje vaikas liko be tėvų globos, nepriklausomai nuo to, kurioje savivaldybėje teikiamos socialinės paslaugos. Pagal Nuostatų 29 punktą, nustačius vaiko nuolatinę globą (rūpybą), Vaiko teisių apsaugos tarnyba arba jos įgalioti socialiniai partneriai ne rečiau kaip kartą per metus aplanko globojamą (rūpinamą) vaiką šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos įstaigoje. Pagal Nuostatų 3 punktą socialiniais partneriais laikytinos valstybės ir savivaldybių įstaigos, nevyriausybines institucijos ir organizacijos, susijusios su vaiko teisių apsauga, su kuriomis savivaldybė arba jos įgaliota Vaiko teisių apsaugos tarnyba yra sudariusi terminuotą (neterminuotą) bendradarbiavimo sutartį dėl vaiko globos (rūpybos) organizavimo, priežiūros <...>. Pagal Nuostatų 36 punktą vaiko globą (rūpybą) nepriklausomai nuo vaiko globos (rūpybos) rūšies ir formos prižiūri Vaiko teisių apsaugos skyrius, kurio teikimu nustatyta vaiko globa (rūpyba). Pagal Nuostatų 37 punktą, kai vaiko globos (rūpybos) vieta nustatyta ne tos savivaldybės, kurios Vaiko teisių apsaugos skyriaus teikimu nustatyta vaiko globa (rūpyba), teritorijoje: vaiko aplankymus Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kurio teikimu nustatyta vaiko globa (rūpyba), prašymu organizuoja vaiko globos (rūpybos) vietos Vaiko teisių apsaugos skyrius, vaiko globos (rūpybos) peržiūras vaiko globos (rūpybos) vietos savivaldybėje organizuoja Vaiko teisių apsaugos skyrius, kurio teikimu nustatyta vaiko globa (rūpyba). Nagrinėjamu atveju tai pavirtina Nepilnamečių vaikų Globojamo (rūpinamo) vaiko aplankymo aktai (II t., b. l. 118–149).

Taigi esant minėtam teisinių santykių reglamentavimui, teismas pripažino, kad tuo atveju, kai vaikas be tėvų globos lieka vienoje savivaldybėje, t. y. globos (rūpybos) poreikis yra nustatomas vienoje savivaldybėje, o globa (rūpyba) faktiškai yra teikiama kitoje savivaldybėje, už šio vaiko globą (rūpybą) yra atsakinga ta savivaldybė, kurios teritorijoje šis vaikas liko be tėvų globos (rūpybos) ir kurios teikimu buvo paskirta vaiko globa (rūpyba), šiuo atveju – Kaišiadorių rajono savivaldybei. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad įsiteisėjus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarčiai ir Nepilnamečiams vaikams socialinės globos paslaugas pradėjus teikti Vilniaus miesto teritorijoje, Kaišiadorių savivaldybės administracijos kompetencija organizuoti socialines paslaugas pasibaigė. Priešingai, vaiko globa pasibaigia tik Lietuvos Respublikos CK 3.258 straipsnyje numatytais atvejais (vaikas sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas, grąžinamas tėvams, įvaikinamas, susituokia), tokiu būdu ir atsakovo pareiga apmokėti ilgalaikės socialinės globos paslaugas.

Tokiu būdu, esant minėtoms faktinėms aplinkybėms bei jų teisiniam reglamentavimui, teismas pripažino, jog būtent atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija turėjo teisinę pareigą pagal SPĮ 26 straipsnio 7 dalį sudaryti mokėjimo už socialines paslaugas rašytinę sutartį su SOS vaikų kaimas dėl jų tarpusavio teisių ir pareigų ir derinti socialinės globos kainą vadovaujantis Metodikos 21 punktu, 22 punktu, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl pareiškėjas SOS vaikų kaimas patyrė 90 852,6 Eur (313 695,86 Lt) (II t., b. l. 158–160) žalą, kurią sudaro neapmokėtos suteiktos ilgalaikės socialinės globos paslaugos kaina nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d., atitinkanti vidutinius savivaldybių finansuotus socialinės globos paslaugų įkainius, numatytus Departamento (skelbiamos ilgalaikės socialinės globos, teikiamos socialinės globos namuose, vaikams, likusiems be tėvų globos vidutinės kainos) (II t., b. l. 177–188).

Nagrinėjamu atveju atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Esant minėtoms aplinkybėms, teismas pripažino, kad pareiškėjui SOS vaikų kaimas 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 1-71 kreipusis į atsakovą dėl 318 287 Lt sumos apmokėjimo už socialines paslaugas ir atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai jų neapmokėjus (minėtais raštais pareiškėjas nereiškė reikalavimo apmokėti už suteiktas ginčo paslaugas), pareiškėjas SOS vaikų kaimas sužinojo apie jo pažeistas teises 2014 m. liepos 30 d., o į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2014 m. spalio 14 d., todėl pripažintina, kad trejų metų ieškinio senaties termino pažeistai teisei apginti nepraleido (I t., b. l.5–11).

Nustačius Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.) bei teisės pažeidimu padarytą žalą (CK 6.249 str.), pareiškėjui SOS vaikų kaimas priteistina 90 852,6 Eur žala, kurią sudaro neapmokėtos suteiktos V. M., E. M., R. M., D. M. ilgalaikės socialinės globos paslaugos kaina nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d., iš atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos, o kita žalos atlyginimo reikalavimo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administarcinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-261/2015), todėl vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui SOS vaikų kaimas iš atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 90 852,60 Eur sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2014 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (I t., b. l. 5).

Teismas, įvertinęs ginčijamo rašto Nr. (3.5-V8)-3-2198 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“ turinį, pripažino, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašymo reikalavimą, išdėstė įstaigos poziciją ir grąžino dokumentus, todėl pripažino, kad šis raštas neturi jokios įtakos pareiškėjo SOS vaikų kaimas teisėms bei pareigoms ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi ir 15 straipsnio nuostatomis, raštas pats savaime nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku, todėl byla dalyje dėl rašto panaikinimo, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio1 punktu.

III. Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui SOS vaikų kaimas iš atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos priteista 90 852,60 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – taikyti 3 metų ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą dėl 175 424,47 Eur ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, nurodė, jog pareiškėjui 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 1-71 kreipusis į atsakovą dėl 318 287 Lt sumos apmokėjimo už socialines paslaugas ir atsakovui Kaišiadorių savivaldybės administracijai jų neapmokėjus, pareiškėjas sužinojo apie savo pažeistas teises 2014 m. liepos 30 d., o į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2014 m. spalio 14 d., todėl pripažinta, kad trejų metų ieškinio senaties termino pažeistoms teisėms apginti nepraleido.

Atsakovas mano, kad su nurodyta teismo išvada nėra pagrindo sutikti dėl keleto aplinkybių.

Pirma, nurodyta teismo išvada yra prieštaringa. Viena vertus, teismas sprendė, kad pareiškėjai apie pažeistas teises sužinojo atsakovui neapmokėjus 2014 m. liepos 30 d. sąskaitos faktūros, pateiktos Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai kartu su SOS vaikų kaimas 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 1-71, kuriame nurodytas apmokėjimo terminas iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Kita vertus, teismas nurodė, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo 2014 m. liepos 30 d., t. y. visiškai neaišku, kodėl sužinojimo apie teisių pažeidimą diena, teismo vertinimu, sutampa su diena, kurią pareiškėjas parengė 2014 m. liepos 30 d. raštą Nr. 1-71, adresuotą Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai.

Antra, atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo senaties termino pradžią sieti su sąskaitos neapmokėjimo momentu. Pažymi, kad savivaldybės administracijos pareiga finansuoti socialinę globą visų pirma įgyvendinama sudarant sutartį su socialinės globos įstaiga dėl globos išlaidų finansavimo, todėl finansavimo sutarties nesudarymo faktas, o ne atsisakymas apmokėti sąskaitą (išrašytą nesant finansavimo sutarties) yra sietinas su teisės į ieškinį atsiradimo momentu.

Vadinasi, diena, kurią pareiškėjai sužinojo, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija nevykdo pareigos sudaryti su socialinės globos įstaiga sutartį dėl socialinės globos išlaidų finansavimo, laikytina teisės į ieškinį atsiradimo diena, nuo kurios turi būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi išimtinai tik pareiškėjų subjektyviais paaiškinimais ir netyrė byloje esančių įrodymų, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus argumentus, todėl nepagrįstai nusprendė, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, kas lėmė ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimą (kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija nevykdo pareigos sudaryti finansavimo sutartį) galėjo suprasti jau 2008 m. sausio 29 d., t. y. antrojo (pakartotinio) kreipimosi į savivaldybės administraciją metu. Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų, dėl kurių praleistas senaties terminas galėtų būti atnaujintas, todėl reikalavimas dėl žalos priteisimo turėtų būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime detaliai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė socialinės globos teikimo tvarką reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada dėl savivaldybės, atsakingos už socialinių paslaugų teikimą vaikams, yra pagrįsta ir teisėta.

Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas SOS vaikų kaimas apie savo pažeistas teises sužinojo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai 2014 m. rugsėjo 3 raštu (kurį pareiškėjas gavo 2014 m. rugsėjo 8 d.) atsisakius apmokėti už socialinės globos paslaugas pagal 2014 m. liepos 30 d. reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija socialinės globos kainos nederino, finansavimo sutarties nesudarė iki šiol, laikytina, kad kreipusis į teismą 2014 m. spalio 14 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teismo išvada, kad šis raštas nesukelia pareiškėjui jokių pasekmių, suprantama kaip rašto vertinimas administracinio akto prasme. Senaties termino eigos prasme minėtas 2014 m. rugsėjo 3 d. raštas būtent ir indikuoja momentą, kai SOS vaikų kaimas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašo jį atnaujinti. Pažymi, kad byloje ginami vaikų interesai, todėl ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas, o pažeistos teisės ginamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl socialinės globos išlaidų apmokėjimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2007 m. balandžio 19 d. raštu Nr. SD-21 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas“, 2008 m. sausio 29 d. raštu Nr. SD-14 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas“, 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. SD-44 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas“ su vaiko socialinės globos kainos paskaičiavimais kreipėsi į atsakovą Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo sutarčių sudarymo vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 978 nuostatomis, tačiau atsakovas minėtos sutarties su pareiškėju nesudarė. Pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 1-71 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“ kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją, prašydamas iki 2014 m. rugsėjo 1 d. apmokėti pateiktą sąskaitą faktūrą 318 287 Lt sumai, pateikdamas sąskaitą faktūrą ir vaikų sąrašus su kainomis už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. (I t., b. l. 37–46). Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (3.5-V8)-3-2198 „Dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas“ nurodė, kad pateiktos sąskaitos neapmokės ir grąžino pateiktą sąskaitą faktūrą bei kitus dokumentus (I t., b. l. 47–56).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 patvirtinta Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodika bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

SPĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, jog socialinėmis paslaugomis yra laikomos paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

SPĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę.

Pagal SPĮ 26 straipsnio 7 dalį asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi.

Metodikos 32 punktas taip pat numato, jog teikiančias trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą socialinės globos įstaigas, kurias savivaldybės nustatyta tvarka pasirenka pats socialinės globos gavėjas (globėjas, rūpintojas, kiti teisėti asmens atstovai), ar socialinės globos įstaigas, kurias globėjais (rūpintojais) įstatymų nustatyta tvarka paskiria teismas, savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu pripažino, kad atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija turėjo pareigą pagal SPĮ 26 straipsnio 7 dalį sudaryti mokėjimo už socialines paslaugas rašytinę sutartį su SOS vaikų kaimas dėl jų tarpusavio teisių ir pareigų ir derinti socialinės globos kainą vadovaujantis Metodikos 21 punktu, 22 punktu, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl pareiškėjas SOS vaikų kaimas patyrė 90 852,6 Eur (313 695,86 Lt) žalą, kurią sudaro neapmokėtos suteiktos V. M., E. M., R. M., D. M. ilgalaikės socialinės globos paslaugos kaina nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d., atitinkanti vidutinius savivaldybių finansuotus socialinės globos paslaugų įkainius, numatytus Departamento. Teismas sprendė, kad pareiškėjas SOS vaikų kaimas sužinojo apie jo pažeistas teises 2014 m. liepos 30 d., o į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2014 m. spalio 14 d., todėl pripažino, kad pareiškėjai trejų metų ieškinio senaties termino pažeistai teisei apginti nepraleido.

Atsakovas su nurodyta teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde ginčija teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui SOS vaikų kaimas iš atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos priteista 90 852,60 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamas nuo 90 852,60 Eur sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2014 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius tik su ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu, ir nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, teisėjų kolegija, nagrinėjanti administracinę bylą apeliacine tvarka, pasisako būtent dėl šio aspekto.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2007 m. balandžio 19 d., 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštais kartu su vaiko socialinės globos kainos paskaičiavimais kreipėsi į atsakovą Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo sutarties sudarymo, tačiau tokia sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjas SOS vaikų kaimas 2008 m. lapkričio 5 d. rašte Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai „Dėl vaiko globos įgyvendinimo“ nurodė, kad „Kaišiadorių bei Švenčionių rajonų savivaldybės atsisakė su mūsų įstaiga diskutuoti bei tartis dėl apmokėjimo už ilgalaikės socialinės globos paslaugas sąlygų“. Atsižvelgiant į pareiškėjų nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jie patyrė žalą, darytina išvada, kad pareiškėjai, pateikdami 2008 m. lapkričio 5 d. raštą, jau žinojo apie tai, jog Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsisako sudaryti sutartį dėl ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo. Pažymėtina, kad skundą teismui pareiškėjai išsiuntė tik 2014 m. spalio 8 d., t. y. praleidę 3 metų ieškinio senaties terminą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi nepraleidę minėto termino reikalavimui dėl žalos priteisimo pareikšti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas SOS vaikų kaimas nuo 2007 m., kada įsigaliojo naujas teisinis reglamentavimas, nuolat kreipdavosi į atsakovą Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl galimybės susitarti dėl ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo, sudarant dėl to sutartį su atsakovu (SOS vaikų kaimo 2007 m. balandžio 19 d., 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštai). Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 5 d. raštu tai pat kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių, kuris savo pažymoje nurodė, jog nepaisant, kuriais metais vaikai buvo apgyvendinti socialinės apsaugos įstaigose, jie finansuojami iš savivaldybės biudžeto, taip pat, kad Kaišiadorių rajono savivaldybė privalo sudaryti iš šios teritorijos atvykusių Nepilnamečių vaikų socialinės globos finansavimo sutartį bei finansuoti dalį socialinės globos kainos. 2010 m. vasario 18 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Vyriausybės atstovą Kauno apskrityje, kuris 2010 m. balandžio 27 d. raštu kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorių siūlydamas derėtis ir sudaryti sutartį su pareiškėju. Į teismą pareiškėjas kreipėsi po to, kai gavo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. (3.5-V8)-3-2198, kuriuo atsisakyta iki 2014 m. rugsėjo 30 d. apmokėti 2014 m. liepos 30 d. sąskaitą faktūrą, kuri išrašyta 92 182,29 Eur (318 287,00 Lt) sumai už ilgalaikės socialinės globos paslaugas Nepilnamečiams vaikams už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 30 d. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog visą laiką iki tol pareiškėjas intensyviai siekė susitarti su atsakovu dėl galimo ilgalaikės socialinės globos lėšų kompensavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjų veikla yra susijusi su nepilnamečių vaikų interesais. Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principas, reiškiantis, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, būtina įvertinti sprendimo ar bet kokio kito veiksmo poveikį vaiko interesams ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Taigi pareiga atsižvelgti į vaiko interesus suponuoja ir įpareigojimą visoms institucijoms užtikrinti, kad priimant sprendimus bus pirmiausia atsižvelgiama į tai, kas geriausia vaikui, t. y. kad bus įvertinama, kokį poveikį jų veiksmai gali turėti vaikams ir teisės aktais jiems suteikiamoms teisėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1241/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinusi byloje susiklosčiusias aplinkybes, tai, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs su nepilnamečių vaikų interesais, bei tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą, buvo nesąžiningi ar piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, konstatuoja, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir sudaryti galimybę pareiškėjams ginti savo pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota, pripažintina, kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad egzistavo aplinkybės, sudarančios pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, teismas pagrįstai nagrinėjo pareiškėjų reikalavimą ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Todėl atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan