2020-08-05 Nr. AB-14467-3-65-3-00035-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1971-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00035-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamasis plotas, be to, baldai, sanitarinis mazgas užėmė didžiąją kameros ploto dalį. Dėl esančių kamerose baldų jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Areštinėje nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją.

3. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl atlikdamas gamtinius reikalus jis galėjo būti stebimas kameroje esančių asmenų bei pareigūnų. Areštinės kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudojant signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą reikėdavo daužyti į duris ir tikėtis, jog pareigūnas išgirs ir prieis.

4. Pareiškėjas teigė, kad Areštinėje turėjo teisę tik į valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, jis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne.

5. Pareiškėjas kalinimo Areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl ko pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, t. y. sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

6.1. Pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d. įvairiose Areštinės kamerose buvo laikomas vienas ar su vienu – trimis asmenimis. Areštinėje pareiškėjui kameros ploto kelias paras trūko labai nežymiai;

6.2. Teisės aktai nenustato reikalavimo Areštinės kamerose įrengti mygtuką areštinės pareigūnui iškviesti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 93.3 punktas nustato, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Šių reikalavimų Areštinėje yra griežtai laikomasi. Pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnus nei žodžiu, nei raštu nėra reiškęs;

6.3. Pareiškėjas naudojosi teisės aktų nustatyta pasivaikščiojimų trukme. Pareiškėjui taip pat buvo išduodamas minkštasis inventorius ir patalynė. Areštinės pareigūnai nebuvo gavę iš pareigūnų skundų dėl netinkamo minkštojo inventoriaus ar higienos priemonių neišdavimo;

6.4. Sanitarinio mazgo įrengimas Areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti;

6.5. Panevėžio AVPK Areštinės kamerų langai atsidaro, Areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu. Visose kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas;

6.6. Nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas nekonkretizuoja žalos, jos nepagrindžia įrodymais. Teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo K. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 160 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje, atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

10. Teismas nurodė, kad Taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas: nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2017 m. liepos 27 d. 17 kameroje (plotas 10,05 kv.

m) vienas, toliau iki 2017 m. liepos 29 d. – 14 kameroje (plotas 10,20 kv.

m) vienas, toliau iki 2017 m. liepos 31 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. – 13 kameroje (plotas 10,20 kv.

m) su vienu asmeniu; 2017 m. rugpjūčio 21 d. 3 kameroje (plotas 21,38 kv.

m) su dviem asmenimis, vėliau iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. – 16 kameroje (plotas 14,38 kv.

m) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. – 15 kameroje (plotas 19,59 kv.

m) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. gruodžio 21 d. – 12 kameroje (plotas 12,17 kv.

m) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 2 d. – 15 kameroje (plotas 19,59 kv.

m) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. sausio 5 d. – 1 kameroje (18,53 kv. m), toliau iki 2018 m. sausio 8 d. – 3 kameroje (plotas 21,38 kv.

m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. sausio 10 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. sausio 11 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 23 d. – 2 kameroje (plotas 21,38 kv.

m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. sausio 25 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. – 3 kameroje (plotas 21,38 kv.

m) su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. kovo 5 d. laikytas toje pačioje kameroje su trimis asmenimis; 2018 m. balandžio 12 d. laikytas 10 kameroje (plotas 8,58 kv.

m) vienas, toliau iki 2018 m. balandžio 16 d. – 8 kameroje (plotas 18,90 kv.

m) su vienu asmeniu; 2018 m. balandžio 23 d. – 4 kameroje (plotas 20,29 kv.

m) su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. balandžio 30 d. laikytas 2 kameroje (plotas 21,38 kv.

m) su trimis asmenimis, 2018 m. gegužės 21 d. – 8 kameroje (plotas 18,19 kv.

m) vienas, toliau iki 2018 m. gegužės 22 d. laikytas 4 kameroje (plotas 20,29 kv.

m) su vienu asmeniu, vėliau iki 2018 m. gegužės 24 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. spalio 15 d. – 1 kameroje (plotas 18,53 kv.

m) su vienu asmeniu. Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK Areštinės kamerose, priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 10, 12, 14, 15, 16 ir 17, iš viso 52 paras, iš jų – 2 paras – pažeidžiant Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2017 m. liepos 29–31 d. teko 4,45 kv. m ploto), bei 50 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 17,60 kv. m ploto). Teismas sprendė, jog Panevėžio AVPK 2 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto.

11. Teismas, vertindamas, ar buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, vadovavosi HN 134:2015, Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. vasario 28 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl K. R. skundo“, kuriame nurodyta, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, 2019 m. vasario 28 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“, kuriame pažymėta, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK Areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį (viso 52 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintoje Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje reikalavimas iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymėjo, jog teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta. Teismas priėjo prie išvados, kad Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK Areštinėje pareiškėjo teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės į valandos trukmės pasivaikščiojimą per dieną, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, jog jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas pažymėjo, kad Asmens kortelės Nr. 50-01598-17 išrašo duomenimis pareiškėjas 2018 m. sausio 23–25 d., 2018 m. kovo 3, 5, 21, 22 d., 2018 m. balandžio 26–27, 30 d., 2018 m. spalio 13, 15 d. pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą atsisakė ir nėjo į kiemą. Teismas pabrėžė, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (už kamerų ribų). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisės į pasivaikščiojimus pažeidimą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Panevėžio AVPK Areštinėje jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, HN 134:2015 41–43 punktais, Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. vasario 28 d. tarnybiniame pranešime „Dėl K. R. skundo“ pateiktais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokio minkštojo inventoriaus ar lovos skalbinių negavo; duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl minkštojo inventoriaus ar lovos skalbinių neišdavimo ar jų trūkumo jis būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK vadovybę ar areštinės pareigūnus, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta. Teismas pareiškėjo skundo teiginius apie netinkamą aprūpinimą patalyne atmetė.

15. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą buvo pažeistos.

16. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisės į privatumą pažeidimus), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras; teisė į privatumą buvo pažeista 52 paras, tačiau pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, priėjo prie išvados, jog šiuo atveju 160 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 17. Pareiškėjas K. R. apeliaciniame skunde prašo peržengti apeliacinio skundo ribas, kad būtų apgintos pareiškėjo pažeidžiamos teisės, ištirti pakartotinai papildomai pateiktus rašytinius įrodymus, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista neturtinė žala yra per maža;

17.2. Areštinės kamerose gyvenamojo ploto dydis viršijo 5 kv. m minimalaus ploto reikalavimą;

17.3. Privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeistas, nes sienelė nedaro įtakos apsaugai nuo kitų asmenų, vis tiek matomas pareigūnų;

17.4. EŽTT nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą. Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles. Todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl higienos normos pažeidimų, o atsakovui nepaneigus jų, konstatuojamas pažeidimas.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti; pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Teismų praktikoje aiškinama, kad pareiškėjo privatumo pažeidimo mastas laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, yra mažesnis nei esant kameroje su kitais asmenimis, todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti, t. y. jo privatumas tuo metu ir negalėjo būti pažeistas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2017 m. liepos 27 d. 17 kameroje, nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2017 m. liepos 29 d. laikytas vienas 14 kameroje, 2018 m. balandžio 12 d. buvo laikytas 10 kameroje vienas, nors vėliau pervestas į 8 kamerą ir ten laikytas su vienu asmeniu, 2018 m. gegužės 21 d. laikytas 8 kameroje vienas, tą pačią dieną pervestas į 6 kamerą ir ten laikytas vienas, ir tik vėliau pervestas į 4 kamerą ir laikytas su vienu asmeniu. Pareiškėjas skunde pateikė tik subjektyvius, teorinio pobūdžio pasvarstymus ir teiginius apie tariamai patirtą neturtinę žalą ir neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl neva patirtų pažeminimų, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo atvejų. Pareiškėjas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nusiskundimų Panevėžio AVPK nebuvo pateikęs;

18.2. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad vien pažeidimas į minimalų gyvenamąjį plotą pats savaime negali būti pripažįstamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Turi būti vertinama visuma – ar dėl neįgyvendinto minimalaus ploto reikalavimo asmeniui akivaizdžiai ir nepakeliamai pablogėjo sulaikymo sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas sulaikymo sąlygas, lėmė kokius nors kitus nepatogumus pareiškėjui, t. y. realiai ir juntamai niekaip nesuvaržė ir nepablogino pareiškėjo gyvenimo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje. Toks pažeidimas nebuvo pasiekęs minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį ir į tai, kad nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, jog sulaikymo Panevėžio AVPK Areštinėje metu pareiškėjas būtų patyręs kankinimus. Taip pat teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui būtų atsiradę apčiuopiamų žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai. Žalai atlyginti tam tikrose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Ši nuostata turėtų būti taikoma ir šioje byloje.

19. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti žalą, įvertintą pinigais. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad:

19.1. Vadovaujantis suformuota praktika tokio pobūdžio bylose kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusios kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas pakankamu privatumui užtikrinti. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų;

19.2. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiama į plotą skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei remiantis atsakovo pateiktu apeliaciniu skundu pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas jokių įrodymų ar aplinkybių, pagrindžiančių apeliacinio skundo argumentus, nepateikia, nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įrodymai, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d. Pareiškėjas skunde yra nurodęs, jog Areštinėje buvo iki 2018 m. lapkričio 6 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo iki 2018 m. spalio 15 d.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog 2 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą ir 52 dienas pažeista teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant 160 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis.

24. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad turi būti užtikrintas 5 kv. m plotas asmeniui tardymo izoliatoriuje; turi būti užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniais mazgais, kad jis neturi pateikti įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, kad pareiškėjo nurodytos netinkamos laikymo sąlygos turėjo būti pripažintos pagrįstomis. Pareiškėjas nurodo, kad jam turėjo būti priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

25. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovo teigimu, dėl nustatyto pažeidimo (2 paras neužtikrintas minimalus kameros plotas) pareiškėjo patirtą neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti pinigais, o pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pareiškėjas prašo peržengti jo apeliacinio skundo ribas, tačiau nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių jo apeliacinio skundo ribos turėtų būti peržengtos.

28. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti papildomai pateiktus įrodymus pažymėtina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Taigi nagrinėjamu atveju bus nagrinėjami ir vertinami proceso šalių pateikti įrodymai pirmosios instancijos teismui ir tikrinama, ar tinkamai buvo įvertinti šie įrodymai ir nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai teisingai išnagrinėti. Taip pat nagrinėjamos tik tos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su netinkamomis kalinimo sąlygomis, kurios buvo nurodytos pareiškėjo skunde, t. y. nenagrinėjamos aplinkybės, susijusios su apšvietimu, drėgme, pelėsiu, temperatūra, tinko byrėjimu, nes pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių argumentų šiuo aspektu, šiomis aplinkybėmis negrindė patirtos neturtinės žalos.

30. Įrodymų vertinio aspektu nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Akcentuotina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip pageidavo proceso šalys, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala.

32. Pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

33. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjas be jokio teisėto pagrindo nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl minimalaus ploto ir privatumo neužtikrinimo, dėl jo patirtos neturtinės žalos, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrintas minimalus Taisyklių 58 punkte nustatytas vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (minimalus plotas nebuvo užtikrintas 2 paras), kad nebuvo užtikrintas jo privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovo atstovas nesilaikė pareiškėjo nurodytų higienos reikalavimų ir dėl kurių kitos pareiškėjo skundo pretenzijos turėtų būti pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis.

34. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui visada buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nes nustatyta, jog visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus, asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Tokio sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko reikalavimų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu tiek tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kalėjo su kitais asmenimis, tiek ir tuo laikotarpiu, kai buvo vienas (byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas negalėjo būti stebimas pareigūnų).

35. Vertinant apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjo patirta neturtine žala ir jos atlyginimo būdu, pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

36. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

37. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

38. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2 paras buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, 52 paras jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgdama į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

40. Pareiškėjas prašo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų priteista 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 160 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė