Legislator Case Law & Legislation
02d28e51-3308-4ec8-b8d7-e084bbaf21b9 AI generated

02d28e51-3308-4ec8-b8d7-e084bbaf21b9 · Kauno apygardos teismas

Case Number 02d28e51-3308-4ec8-b8d7-e084bbaf21b9
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Teisėja Laima Šablevičienė                                             Baudž. byla Nr. 1A-51-579-2014Pranešėjas Evaldas Gražys                                                         (Proceso Nr. 1-66-1-00515-2009-6)                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 14 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant  Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Bernotavičiui, gynėjams adv.

Legislator headnote

AI generated

02d28e51-3308-4ec8-b8d7-e084bbaf21b9 · Kauno apygardos teismas: – dėl privalomų saugumo reikalavimų. Apeliantas nurodo, jog teismas, perkeldamas įrodinėjimo naÅ¡tÄ kaltinamajam priėmė Å¡aliÅ¡kÄ sprendimÄ ir padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimÄ , dėl kurio buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ sprendimÄ ; dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; netaikytas įstatymas, kurį reikėjo pritaikyti.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Teisėja Laima Šablevičienė                                             Baudž. byla Nr. 1A-51-579-2014Pranešėjas Evaldas Gražys                                                         (Proceso Nr. 1-66-1-00515-2009-6)                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 14 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant  Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Bernotavičiui, gynėjams adv.

Arnui Paliukėnui, Antanui JaraÅ¡iui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Antano JaraÅ¡iaus ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus dėl Kėdainių aplinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuoM. K. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 2 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams įpareigojant M.

K. per šį laikotarpį tęsti darbÄ (ar bÅ«ti registruotam darbo biržoje) T. G. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 2 dalį 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, T. G. įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbÄ (ar bÅ«ti užsiregistravus) darbo biržoje.IÅ¡ civilinės atsakovės UAB „ (duomenys neskelbtini)“ į. k. 302248339, subsidiariai iÅ¡ kaltinamojo T.

G., a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 2/3 dalys žalos atlyginimo, tai yra nukentėjusiesiems: T. T. 1113,20 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. Š. 3340,77 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, B. Ž. 1752,48 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. P. 1206,57 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.Iš M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 1/3 dalis žalos atlyginimo, tai yra nukentėjusiesiems: T. T. 556,60 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, E. Š. 1670,38 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, B.

Ž. 876,24 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. P. 603,28 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.Nukentėjusiojo A. P. ieÅ¡kinys dalyje dėl 193,61 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.Nukentėjusiajam ir civiliniam ieÅ¡kovui T. T. pripažinta teisė į civilinio ieÅ¡kinio dėl turtinės žalos patenkinimo dalyje dėl iÅ¡laidų, susijusių su sveikatos grÄ Å¾inimu bei negautų pajamų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu civilinio proceso tvarka. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieÅ¡kovui A.

P. pripažinta teisę į civilinio ieÅ¡kinio dėl negautų pajamų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu patenkinimÄ civilinio proceso tvarka.IÅ¡ M. K. ir T. G. priteista po 210,49 Lt (du Å¡imtus deÅ¡imt litų 49 ct) iÅ¡ kiekvieno proceso (dokumentų siuntimo) iÅ¡laidų valstybės naudai.              IÅ¡ M. K. ir T. G. priteistos nukentėjusiųjų turėtos iÅ¡laidas teisinei pagalbai apmokėti iÅ¡ kiekvieno kaltinamojo: po 500 Lt (penkis Å¡imtus litų) T. T., po 500 Lt (penkis Å¡imtus litų) A.

P., po 2500 Lt (du tÅ«kstančius penkis Å¡imtus litų) E. Å . ir po 2500 Lt (du tÅ«kstančius penkis Å¡imtus litų) B. Ž.. Likusioje dalyje nukentėjusiųjų E. Å . ir B. Ž. praÅ¡ymai dėl atstovavimo iÅ¡laidų priteisimo atmesti.                    Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė : M. K. nuteistas pagal BK 139 str. 2 d. už tai, kad jis 2009 m. gegužės 23 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) kaime, buvusiame oro uoste, nekomercinio automobilių sporto renginio „L.

D.“ metu, bÅ«damas renginio dalyviu ir pasirodymo pabaigoje, vairuodamas jam priklausantį automobilį ,,Nissan 200SX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) trasos lėtėjimo zonoje, neįvertino tai, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžineriniais įrenginiais nuo žiÅ«rovų bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis, neatsižvelgė į tai, kad važiuojamosios dalies danga yra Å¡lapia, kad rungties metu automobilio padangos nusidėvėjo, nesumažino automobilio važiavimo greičio, netinkamai pasirinko bei atliko automobilio valdymo veiksmų visumÄ dėl ko automobilis neįgavo tiesiaeigio stabilaus judėjimo, automobilio nesuvaldė ir automobilis slysdamas iÅ¡važiavo už trasos lėtėjimo zonos ribų į deÅ¡inę ir partrenkė Å¡alia trasos stovėjusius žiÅ«rovus, tuo dėl neatsargumo M.

K. ir J. D. nežymiai sutrikdė sveikatÄ , T. T., M. D., E. Å ., A. P. ir B. Ž. nesunkiai sutrikdė sveikatÄ .T. G. nuteistas už BK 139 str. 2 d. numatytÄ veikÄ , nes jis 2009 m. gegužės 23 d. nuo 6 val. iki 13 val., (duomenys neskelbtini), bÅ«damas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buvusiame oro uoste organizuodamas renginį „L. D.“, neužtikrino automobilių sporto varžybų ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2009-05-20 iÅ¡duoto renginių vieÅ¡ose vietose leidimo Nr. L-11 saugumo sÄ lygų, tai yra pagal renginio nuostatus save paskyręs atsakingu už dalyvių ir žiÅ«rovų saugumÄ , nenumatė asmenų ar institucijos, kuri organizuotų inžinerines ir fizines visos trasos ir renginio saugumo priemones, pats asmeniÅ¡kai nesiėmė organizacinių saugumÄ užtikrinančių priemonių, paliko lėtėjimo trasos zonÄ be inžinerinės ir fizinės apsaugos priemonių, iki renginio pradžios trasos lėtėjimo zonos neaptvėrė, nesiėmė kitų priemonių, kad žiÅ«rovai renginį stebėtų saugiu atstumu nuo trasos, taip neužtikrino trasos saugumo, dėl ko renginio dalyviui M.

K. 2009 m. gegužės 23 d. apie 13 val. vairuojant savo automobilį ,,Nissan 200SX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasirodymo pabaigoje, trasos lėtėjimo zonoje, neatsižvelgus į tai, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžineriniais įrenginiais nuo žiÅ«rovų, bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis, kad važiuojamosios dalies danga yra Å¡lapia, kad rungties metu automobilio padangos nusidėvėjo, nesumažinus automobilio važiavimo greičio, netinkamai pasirinkus bei atlikus automobilio valdymo veiksmų visumÄ , dėl ko automobilis neįgavo tiesiaeigio stabilaus judėjimo, automobilio nesuvaldė ir automobilis slysdamas iÅ¡važiavo už trasos lėtėjimo zonos ribos į deÅ¡inę ir partrenkė Å¡alia trasos stovėjusius žiÅ«rovus, tuo dėl neatsargumo M.

K. ir J. D. nežymiai sutrikdė sveikatÄ , T. T., M. D., E. Å ., A. P. ir B. Ž. nesunkiai sutrikdė sveikatÄ .Skunde nuteistojo T. G. gynėjas advokatas Antanas JaraÅ¡ius praÅ¡o 2013 m. liepos 18 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį T. G. atžvilgiu pakeisti – T. G. iÅ¡teisinti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės, neturtinės žalos ir kitų iÅ¡laidų priteisimo bei palikimo teisės į ieÅ¡kinio patenkinimÄ civilinio proceso tvarka iÅ¡ T.

G. ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“. Skunde teigiama, jog teismas neiÅ¡aiÅ¡kino visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, todėl praÅ¡oma atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimÄ â€“ apklausti liudytojus Å . M. ir G. D., kurie gali patvirtinti, kad instruktažo metu buvo reikalaujama lėtėti po finiÅ¡o ir mažinti automobilio slydimo kampÄ dar prieÅ¡ finiÅ¡Ä , už trasos saugumÄ buvusius atsakingus savanorius T. P. ir A. M., taip pat Lietuvos automobilių sporto federacijos Saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkÄ R.

M. – dėl privalomų saugumo reikalavimų. Apeliantas nurodo, jog teismas, perkeldamas įrodinėjimo naÅ¡tÄ kaltinamajam priėmė Å¡aliÅ¡kÄ sprendimÄ ir padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimÄ , dėl kurio buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ bei priimti teisingÄ sprendimÄ ; dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; netaikytas įstatymas, kurį reikėjo pritaikyti.

Teismo iÅ¡vados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pažeistos BPK 20 str. 3 ir 5 dalys, 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 2,3 p. Kėdainių rajono apylinkės teismas nuosprendį grindė prielaidomis, T. G. ir liudytojų parodymus vertino Å¡aliÅ¡kai, kaip siekimÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės ir tuo pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančios nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ 3.18 p. Teismas nepaisė Lietuvos bei Europos žmogaus teisių teismo formuojamos praktikos, jog teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai.

Skundžiamas nuosprendis nepagrįstas iÅ¡samiu visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, nepaÅ¡alinti prieÅ¡taravimai ir abejonės, kurios privalo bÅ«ti aiÅ¡kinamos nuteistojo naudai, o ne jo nenaudai, kaip yra Å¡ioje byloje. Teismas nenustatė, kokiu atstumu nuo finiÅ¡o linijos nuteistasis M. K. partrenkė ir sužalojo žiÅ«rovus. Skundo autoriaus nuomone, Å¡i esminė aplinkybė iÅ¡ viso nebuvo tiriama, ji neaptarta nuosprendyje ir neįvertinta. Å ia prasme nuteistojo M. K. parodymai, kad pagrindinė sÄ lyga įvykiui kilti buvo ta, jog lėtėjimo zona nuo žiÅ«rovų nebuvo atitverta „stop“ juosta, yra visiÅ¡kai nereikÅ¡mingi – tokia juosta niekaip negalėjo sulaikyti iÅ¡ trasos dideliu greičiu iÅ¡slystančio ir nevaldomo automobilio, juo labiau – užkirsti keliÄ netinkamiems M.

K. veiksmams, nes tuo pačiu teismas pripažino, kad M. K., pagal savo patirtį ir prisiimtÄ atsakomybę vairuoti padidinto pavojaus Å¡altinį, galėjo ir privalėjo įvertinti tokio automobilinio Å¡ou renginio pavojingumÄ , važiavimo sÄ lygas ir savo gebėjimus suvaldyti rizikingai vairuojamo padidinto pavojaus Å¡altinį, kÄ jis akivaizdžiai pervertino. Apelianto nuomone tokie teismo motyvai prieÅ¡taringi. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas atstumas nuo finiÅ¡o kirtimo linijos iki užvažiavimo ant žiÅ«rovų vietos, bei žiÅ«rovų vietos (atstumo) nuo trasos, o tai itin svarbu įvertinant, ar žiÅ«rovai buvo saugiu atstumu nuo finiÅ¡o kirtimo linijos ir trasos Å¡ono.

Byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kokiu atstumu turėjo būti (privalomai ar rekomenduojama) ištiesta „stop“ linija lėtėjimo trasos ilgio ir pločio atžvilgiu. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir eismo įvykio vietos planas (t. 1 b. l. 3-6) šia prasme yra visiškai neinformatyvūs. Byloje yra parodymų patikrinimo vietoje užfiksuoti duomenys: T. G. - 145 m nuo finišo iki įvykio vietos (t. l. b. l. 36-37), V. D. - 56-60 m ir 10-11 m iki trasos kelio (t. 1 b. l. 49-50), M. K. - 80-90 m ir 8-9 m (t. 1 b. l. 69-70), B.

Ž. - 70-75 m ir 8 m, taigi vidurkis - (360,5 m : 4) - 90 m ir (27 : 3) - 9 m.2012-10-25 ekspertizės iÅ¡vada Nr. 11-1281(12)/11-2592(12) nustatyta, kad „M. K. nesuvaldė vairuojamo automobilio „Nissan 200 SX“, kuris nuslydo nuo važiuojamosios dalies į pievÄ dėl netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų visumos <...> jo „pasirinkti automobilio valdymo veiksmai buvo nepriimtini“-, Automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finiÅ¡o linijÄ ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumÄ dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, bÅ«tų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neiÅ¡slystant į pievÄ â€œ;

„Automobilio „Nissan 200 SX", važiuojančio vairuotojo nurodytu 60 km/h greičiu tiesiaeigiu stabiliu judesiu, mažiausias sustabdymo kelias, eismo įvykio metu buvusiomis kelio sÄ lygomis, yra 37,7 m, o važiuojančio nurodytu 70 km/h greičiu - 48,8 m“. Skunde teigiama, kad žiÅ«rovai buvo dvigubai didesniame atstume, maždaug už 9 metrų nuo trasos, pievoje, t. y. visiÅ¡kai saugiame atstume nuo finiÅ¡o linijos ir trasos, su sÄ lyga, kad varžybų dalyviai vykdys instruktažo reikalavimus ir imsis tinkamų priemonių saugiai grįžti lėtėjimo trasa.

Varžybose dalyvavo apie 30 asmenų, M. K. atvejis – vienintelis (tai - tik 3,3 proc. nuo visų dalyvių skaičiaus), todėl ta aplinkybė, kad žiÅ«rovai, stovėję pievoje maždaug už 90 metrų nuo finiÅ¡o linijos, ir ta vieta nebuvo atitverta „stop“ juosta, neturėjo tiesioginės įtakos įvykio kilimui. Priežastinio ryÅ¡io tarp T. G., kaip organizatoriaus veiksmų ir kilusių pasekmių, nėra.M. K. yra dalyvavęs daugelyje renginių, žinojo reikalavimus ir tai, kad vairuoja – padidinto pavojaus Å¡altinį, už kurio valdymÄ atsakingas tik jis, prieÅ¡ startÄ matė žiÅ«rovų buvimo vietas, todėl galėjo ir privalėjo važiuoti taip, kad nepadarytų žalos tretiesiems asmenims.

Siekdamas kuo didesnio efekto, jis neįvertino savo sugebėjimų, todėl tuo pačiu privalo prisiimti galimÄ padidinto pavojaus Å¡altinio rizikÄ bei pasekmes. Ekspertai nustatė (12, 19 iÅ¡vados punktai), kad automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finiÅ¡o linijÄ ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumÄ , dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, bÅ«tų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neiÅ¡slystant į pievÄ .

Kėdainių rajono apylinkės teismas, padalindamas atsakomybę renginio organizatoriui T. G. ir tiesioginiam įvykio kaltininkui M. K., netinkamai nustatė bei įvertino faktines įvykio (bylos) aplinkybes, juo labiau – nustatydamas dvigubai didesnę T. G. kaltę, neatsižvelgdamas į tai, kad įvykis (sužaloti nukentėjusieji) kilo išimtinai dėl vairuotojo M. K. konkrečių veiksmų (neveikimo). Skunde pažymėtina, kad valstybinis kaltintojas, taip pat vertinęs kaltinamųjų veiksmus bei jų ryšį su pasekmėmis, prašė skirti atvirkščiai proporcingas bausmes (dvigubai didesnę M.

K., o ne T. G.), nei paskyrė teismas.Nors T. G. yra nuteistas už nusikaltimÄ dėl neatsargumo, padarytÄ automobilių sporto renginio metu, tačiau nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nenurodyta, kokius norminius aktus ar taisykles, kurios galėjo/turėjo bÅ«ti taikomos, jis pažeidė. Esant tokioms aplinkybėms, teiginiai: „nenumatė asmenų ar institucijos, kuri organizuotų inžinerines ir fizines visos trasos ir renginio saugumo priemones, pats asmeniÅ¡kai nesiimdamas organizacinių saugumÄ užtikrinančių priemonių, paliko lėtėjimo trasos zonÄ be inžinerinės ir fizinės apsaugos priemonių, nesiėmė kitų priemonių, kad žiÅ«rovai renginį stebėtų saugiu atstumu nuo trasos, taip neužtikrino trasos saugumo“ yra abstraktÅ«s, deklaratyvÅ«s nes buvo numatyti asmenys, atsakingi už trasos saugumÄ , o automobiliai (ir padangos) buvo patikrinti tam paskirtų atsakingų už Å¡iÄ sritį asmenų.

Visi renginio dalyviai buvo instruktuoti, lėtėjimo zona jokiomis inžinierinėmis priemonėmis niekada nebÅ«davo aptveriama, nes tai – pati saugiausia trasos dalis, kÄ patvirtino ir nukentėjusieji bei liudytojai E. Å ., G. B., T. T.. Todėl, jeigu teismas laikė, jog žiÅ«rovai buvo nesaugioje vietoje, jÄ pasirinko patys, dauguma jų – vienaip ar kitaip susiję su automobilių sportu: T. T. buvo akredituotas fotografas, dalyvavęs daugelyje renginių ir kaip dalyvis; B. Ž., kaip ir G. B., yra ne kartÄ dalyvavęs „driftingo“ renginiuose kaip dalyvis.

Teismas nukentėjusiųjų veiksmus turėjo įvardinti kaip didelį neatsargumÄ ir pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 6 p.). Apelianto nuomone, visi žiÅ«rovai suvokė galimÄ pavojų ir stebėjimo vietÄ pasirinko patys, atsižvelgdami ir į inžinierinių priemonių buvimÄ ar nebuvimÄ , trasos zonÄ (pavojingumÄ ) ir atitinkamai galimÄ pavojų savo sveikatai ar gyvybei. Skunde teigiama, jog nelogiÅ¡ka ir prieÅ¡taringa kaltinimo M.

K. dalis, kurioje teigiama, jog „neatsižvelgus į tai, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžineriniais įrenginiais nuo žiūrovų, bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis...“. Iš to seka, kad jei lėtėjimo zona būtų buvusi atitverta „stop“ juosta, M. K. būtų nusikaltimo nepadaręs, arba: kad M. K. privalėjo važiuoti atsižvelgdamas į tai, kad lėtėjimo zona neatitverta nuo žiūrovų. M. K. važiavo taip kaip važiavo ir į minėtas aplinkybes nekreipė jokio dėmesio.

Tai nėra užvažiavimo ant žiÅ«rovų priežastis ir tiesioginio ryÅ¡io tarp minėtų T. G. veiksmų bei pasekmių nėra. Nesant įrodymų, kad žiÅ«rovai buvo nesaugioje vietoje, negalima T. G., nei UAB „ (duomenys neskelbtini)“ baudžiamoji atsakomybė.Nepagrįstas ir neatitinka faktinėms aplinkybėms nuosprendžio teiginys, jog „renginio dienÄ iÅ¡slydo vienas automobilis iÅ¡ trasos įskaitinėje zonoje“ – tam buvo pasiruoÅ¡ta, niekas nenukentėjo, nei viename T.

G. organizuotame renginyje panašaus įvykio nebuvo (o jų įvyko apie 20). Renginiuose automobiliai išslysta iš trasos įskaitinėje zonoje, tokios vietos yra žinomos ir joms papildomai skiriama dėmesio.                          Skundo autoriaus nuomone, nepagrįstas teismo teiginys, jog „įvykio negalima laikyti neatsitiktiniu“ nes numatyti, kad dalyvis nesivadovaus instruktažo metu duotais nurodymais ir elgsis priešingai be priežasties, yra neįmanoma.

Nesutinka apeliantas ir su teiginiu, jog „T. G. elgėsi nusikalstamai nerÅ«pestingai, pagal savo patirtį ir prisiimtÄ atsakomybę galėjo ir privalėjo įvertinti automobilinio Å¡ou renginio pavojingumÄ ...“, nes visos kitos zonos buvo saugios ir tvarkingos. Lėtėjimo zona – ypač saugi. Vairuotojas pats priėmė sprendimÄ ir pasielgė prieÅ¡ingai, nei reikalauta instruktažo metu, todėl turi atsakyti už savo netinkamus veiksmus.                           Faktinėms aplinkybėms neatitinkančiu apeliantas laiko ir teiginį, jog T.

G. pripažino, kad žiÅ«rovai nebuvo instruktuoti, kaip jie turi elgtis. Nurodo, jog žiÅ«rovai neturi bÅ«ti instruktuojami. Tai padaryti neįmanoma – jie nuolat keičiasi, atvažiuoja, iÅ¡važiuoja, jie patys privalo suvokti ir įvertinti, kad automobilis yra padidinto pavojaus Å¡altinis ir pasirinkti saugiÄ stebėjimo vietÄ . Trasos iÅ¡dėstymas, konfigÅ«racija buvo pritaikyta bÅ«tent tam, kad dalyviai bÅ«tų priversti kirsti finiÅ¡o linijÄ beveik iÅ¡sitiesinę ir galėtų iÅ¡ karto stabdyti.

                          Apeliantas nesutinka ir su teiginiu, jog UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo tik priedanga įgyvendinti „driftingo“ bendruomenes narių norÄ susirinkti ir iÅ¡vengti policijos įsikiÅ¡imo, nes UAB „ (duomenys neskelbtini)“ organizuodavo ir metų čempionatus, mokėdavo mokesčius. T. G., kaip fizinis asmuo, renginio organizuoti negalėjo ir to nedarė, tai atliko bendrovė. Policijai, savivaldybei, prieÅ¡gaisrinei tarnybai, greitajai medicinos pagalbai buvo praneÅ¡ta oficialiai.                          Skunde nesutinkama su nuosprendžio motyvu, kad T.

G. prieÅ¡taraudamas pripažino ir patvirtino iki įvykio matęs ir suvokęs, kad žiÅ«rovai nėra saugioje vietoje. Nuteistojo gynėjas teigia, jog T. G. nurodė, kad matė bÅ«tent tuos asmenis iki įvykio likus kelioms minutėms ir ėjo juos įspėti/patraukti (ar tai pranešė radijo ryÅ¡iu už saugÄ atsakingam asmeniui, kad tai padarytų), tačiau nespėjo, t. y. jis ėmėsi saugumo priemonių, tačiau žiÅ«rovai nėra paklusnÅ«s ir nuolat, rizikuodami artėja prie trasos. Skunde pažymima, jog konkrečių atstumų Lietuvos automobilių sporto federacijos (toliau-LASF) dokumentuose nėra nurodyta (kad bÅ«tų bent 10 ar 20 metrų atstumas nuo važiuojamosios dalies, kad bÅ«tų reikalavimas kažkÄ montuoti ar tiesti).

Tai vertinama pagal situacijÄ , trasos konfigÅ«racijÄ , greičio ir galimo susidÅ«rimo kampÄ . Å iuo atveju lėtėjimo zonoje važiuojama tiesiai ir lėtai. Taip pat jokiuose LASF dokumentuose nėra nustatyti aiÅ¡kÅ«s reikalavimai saugioms žiÅ«rovų zonoms. Dėl atitvarų, „stop“ juostos atstumų nuo važiuojamosios dalies paaiÅ¡kinti gali LASF Saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas R. M..Be to, teismas padaręs iÅ¡vadÄ , kad žiÅ«rovai stovėjo nesaugiu atstumu, turėjo nurodyti, koks Å¡iuo atveju atstumas buvo saugus.

Apelianto nuomone baudžiamoji atsakomybė galėtų kilti, tik jei žiÅ«rovai bÅ«tų buvę įleisti į varžybų trasÄ ir nebÅ«tų imtasi priemonių jų iÅ¡ ten paÅ¡alinti. Visos trasos apsaugoti nuo galimo kiekvieno žiÅ«rovo ar dalyvio neprognozuojamų, neleistinų veiksmų neįmanoma, žiÅ«rovai ir patys privalo elgtis protingai, apdairiai ir atsargiai, rÅ«pintis savo gyvybe ir sveikata.Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad už žalÄ turi atsakyti T. G. darbdavys UAB „ (duomenys neskelbtini)“, bei sprendimu kartu taikyti ir subsidiarinę atsakomybę pačiam T.

G. tuo motyvu, kad bendrovė neturi pakankamai turto ir lėšų bei kad T. G. veikė ir savo asmeniniais interesais. Å iuo atveju subsidiari atsakomybė nepagrįsta, nes akcininkas neatsako už bendrovės padarytÄ Å¾alÄ ar skolas.Teismo iÅ¡vada, kad už žiÅ«rovų saugumÄ buvo atsakingas renginio organizatorius UAB „ (duomenys neskelbtini)“ (esÄ , žiÅ«rovai renginį stebėjo nesaugiu atstumu nuo trasos – tuo nepasirÅ«pino T. G., veikęs bendrovės vardu), todėl jis turįs prisiimti 2/3 dalis su įvykiu susijusios žalos atlyginimo, o M.

K. - 1/3 dalį, nepagrįsta tiek dėl dvigubo atsakovo įvardijimo – T. G. ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“, tiek ir dėl to, kad tiesioginis žalos padarymo kaltininkas yra M. K.. Be to, 29 asmenys (97 procentai renginio dalyvių) jokios žalos nepadarė, o jei nebÅ«tų netinkamų neteisėtų M. K. veiksmų, T. G. atsakomybė nekiltų, todėl teismas laikant, kad T. G. kaltė yra dalinė – civilinius ieÅ¡kinius iÅ¡sprendė neteisingai taikydamas įstatymÄ , kurio nereikėjo taikyti ir netaikydamas įstatymo, kurį reikėjo taikyti, neaptarė ir didelio nukentėjusiųjų neatsargumo (BK 59 str. 6 p.).Skunde tai pat teigiama, jog neturtinės žalos dydžiai byloje nustatyti nukrypstant nuo teismų praktikos, kur dėl tokių sužalojimų priteisiama iki 5 000 Lt, be to, neatsižvelgta į renginio bendrÄ tikslÄ , nuteistųjų asmenybes, jų turtinę padėtį ir ypač – į galimos atsakomybės laipsnį bei pobÅ«dį.Skunde pažymima, jog B.

Ž. nesunkus (iÅ¡ sunkaus) sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas tenkinant gynėjo praÅ¡ymÄ . Bylos nagrinėjimo padidėjęs laikas niekaip nesusijęs su T. G. veiksmais ar kalte, juo labiau – kad jis pradžioje nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o byla nagrinėta kelis metus. Tačiau teismas nukentėjusiesiems tiek E. Å ., tiek B. Ž. atstovavimo iÅ¡laidas priteisė lygiomis dalimis iÅ¡ abiejų nuteistųjų, nors jos, lyginant su kitų nukentėjusiųjų realiai turėtomis atstovavimo iÅ¡laidomis, yra žymiai didesnės.Nuteistasis M.

K. skunde praÅ¡o panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-07-18 nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu pagal BK 139 str. 2 d., paskirta bausmės, priteista dalis civilinių ieÅ¡kinių ir procesinių iÅ¡laidų, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nukentėjusiųjų pareikÅ¡tus turtinius reikalavimus atmesti. Teigia jog teismas padarė teisingas iÅ¡vadas dėl T. G. kaltės, pagrįstai pripažino jį, kaip renginio (sporto varžybų) tikrÄ jį organizatorių, atsakingÄ už Å¡io renginio saugumÄ , kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 139 str. 2 d.

Apeliantas nesutinka su ta nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 139 str. 2 d., ir mano, kad Å¡ioje dalyje teismo nuosprendis nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, o teismo iÅ¡vados yra paremtos vien prielaidomis. Teismas pripažindamas apeliantÄ kaltu, rėmėsi iÅ¡skirtinai tik kaltinimo pateikta versija, visiÅ¡kai nesigilino į kitas reikÅ¡mingas įvykio aplinkybes, rodančias pareikÅ¡to kaltinimo nepagrįstumÄ , iÅ¡vadas dėl kaltės padarė netinkamai įvertinęs bylos įrodymus, remdamasis vien prielaidomis, nukentėjusiųjų nuomone.

Teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti tikrÄ sias įvykio aplinkybes, neįsigilino į norminį reglamentavimÄ , į byloje atliktos ekspertizės užfiksuotų duomenų visumÄ . Ekspertizės iÅ¡vadomis rėmėsi selektyviai, t. y. parenkant tik tas nuostatas, kuriomis tariamai galima tvirtinti apeliantui pareikÅ¡to kaltinimo pagrįstumÄ . Tokiu bÅ«du buvo pažeistos apelianto, kaip kaltinamojo, teisės į teisingÄ ir neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ , garantuojamÄ Å½mogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 (I) str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BPK 44 str. 5 d., kas taip pat sÄ lygojo neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimÄ .

Nuosprendis turėtų bÅ«ti panaikintas, kadangi byloje nesurinkta jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytus neva neteisėtus nuteistojo veiksmus, o taip pat nesurinkta įrodymų dėl kaltės dėl kilusių padarinių.Skunde apeliantas pažymi, jog jis niekada neneigė, kad vairavo automobilį, kad automobilį sumėtė ir kad nukentėjusiems asmenims Å¡io įvykio metu buvo sutrikdyta sveikata, tačiau nesutinka su teiginiais, kad vairuodamas automobilį varžybų metu, apeliantas padarė kokius nors teisės pažeidimus, elgėsi nusikalstamai nerÅ«pestingai ar nusikalstamai pasitikėdamas ir kad kaltas dėl kilusių pasekmių.Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, jog 2009 m. gegužės 23 d. (įvykio metu) Kėdainių aerodrome įvykęs renginys turėtų bÅ«ti vertinamas kaip Å¡ou renginys, o ne sporto Å¡akos varžybos, kad tai yra ne oficialiai pripažintos sporto Å¡akos sportininkų varžybos, kuriose sportininkai varžydamiesi gali susitelkti į rezultato siekimÄ , ko, teismo įsitikinimu, M.

K. neturėjo teisės sau leisti tokiame bendraminčių mėgėjų, manevruojančių padidinto pavojaus Å¡altiniais, susibÅ«rime. Tokios iÅ¡vados prieÅ¡tarauja norminiam reglamentavimui bei neatitinka byloje esančių duomenų. Toks nepagrįstas faktinių duomenų vertinimas sÄ lygojo ir tolimesnių neteisingų bei nepagrįstų teismo iÅ¡vadų padarymÄ dėl tariamai neteisėtų apelianto veiksmų bei jo kaltės. Teismas iÅ¡vadÄ , jog tai buvo ne sporto varžybos, o Å¡ou renginys, padarė vien todėl, kad „driftingas“ įvykio metu nebuvo įtrauktas į Lietuvos automobilių sporto federacijos kuruojamų sporto Å¡akų sÄ raÅ¡Ä (tai buvo padaryta tik 2012 metais).

Tai vieÅ¡as renginys, kuriame asmenys siekia rezultatų, varžosi, atlieka tam tikrus veiksmus, už kuriuos bÅ«na vertinami paskirtų teisėjų, įgyja teisę dalyvauti kitose varžybose ir pan., todėl tokios veiklos vertinimas kaip sporto Å¡akos negali priklausyti vien nuo fakto, kai ji yra įtraukiama į tam tikros federacijos kuruojamų sporto Å¡akų sÄ raÅ¡Ä . Dalyvių veiksmai, siekiant rezultato, po to, kai tokia veikla yra įtraukiama į tam tikros sporto federacijos kuruojamų sporto Å¡akų sÄ raÅ¡Ä , nepasikeičia.

Dėl renginio vertinimo teismas nenuoseklus, nes aprašomojoje dalyje yra konstatuota, jog įvykis įvyko „nekomercinio automobilių sporto renginio „L. D.“ metu“. Be to, vertinant T. G. veiksmus nurodoma, kad T. G. nesivadovavo galiojančiais norminiais aktais renginiams, kuriuose važiuoja padidinto pavojaus šaltiniai (nuosprendyje nėra atskleista apie kokius norminius aktus čia minima, tačiau atsižvelgiant į byloje pateiktus norminius aktus, teigtina, kad čia turima mintyje Lietuvos automobilių sporto kodeksas, varžybų organizavimo taisyklės, Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamentas), o vadovavosi akivaizdžiai neoficialiomis – „driftingo“ bendruomenės viduje mėgėjų sukurtomis taisyklėmis.

Å iuo atveju įvykio vietoje buvo suformuota trasa, buvo varžomasi dėl tam tikro rezultato – patekimo į kitas varžybas, kas rodo, kad įvykio metu vyko varžybos, kaip tai numatyta KÅ«no kultÅ«ros ir sporto įstatymo 2 str. 15 d., 27 d., todėl nebuvo pagrindo teigti, kad tai nebuvo automobilių sporto varžybos. Be to, Panevėžio apygardos teisme apklaustas specialistas A. B., turintis ilgametę patirtį automobilių sporto saugumo užtikrinime, patvirtino, jog tai yra visuotinai žinomas sportas, jie rengia visų rūšių automobilių varžybas, o saugumo reikalavimai yra vieningi visiems automobilių sporto renginiams.Teismas visiÅ¡kai nevertino ir visiÅ¡kai nepasisakė dėl to, jog Lietuvos Respublikoje automobilių sporto varžybų, renginių lenktynių organizavimÄ , jų saugumo užtikrinimo reikalavimus nustato Lietuvos automobilių sporto federacija, jie įtvirtinti Lietuvos automobilių sporto kodekse.

Pagal LASK 16 str. a p. varžybos yra renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi tarpusavyje bruožų suteikia rezultatų paskelbimas. Ä®vykio metu vykusios „driftingo“ varžybos priskirtinos prie neklasifikuotinų varžybų grupės. Pagal LASK 18 str. neklasifikuojamos varžybos – tai varžybos, neįtrauktos į LASF sporto kalendorių, bet pravedamos laikantis LASK reikalavimų. IÅ¡ to seka, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas iÅ¡vadas, jog vykęs renginys nėra automobilių sporto varžybos ir tokiu atveju apeliantui kilo pareiga elgtis iÅ¡skirtinai rÅ«pestingai ir atidžiai, todėl negalėjo maksimaliai susitelkti į rezultato siekimÄ , kaip tÄ daro sportininkai kitų varžybų metu.

Tokios teismo iÅ¡vados paneigia esamÄ reglamentavimÄ bei esamÄ praktikÄ dėl neprofesionalių lenktynininkų (kuriems dalyvavimas tokiose lenktynėse yra tik pomėgis ir tai nėra jų pragyvenimo Å¡altinis ar darbas) varžybų organizavimo. Teismo iÅ¡vados akivaizdžiai prieÅ¡tarauja aukščiau paminėtam norminiam reglamentavimui, specialisto paaiÅ¡kinimams bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios patvirtina, jog minėtas renginys yra automobilių sporto varžybos, kurioms turi bÅ«ti taikomos visos tokioms varžyboms privalomos taikyti saugos priemonės. Lietuvos automobilių sporto kodeksas, varžybų organizavimo taisyklės, Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamentas, pagal kuriuos sporto varžybų ir renginių organizatoriai atsako už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiÅ«rovų saugumÄ sporto varžybų ir renginių metu.

Å iuose dokumentuose reglamentuoti renginiui (varžyboms) keliami saugumo reikalavimai buvo ir yra privalomi 2009-05-23 renginio, kurio metu ir įvyko nagrinėjamas įvykis, nes, vykęs renginys atitinka neklasifikuojamų varžybų statusÄ . 2009-05-23 renginį (varžybas) organizavo UAB „ (duomenys neskelbtini)“, organizacinio komiteto pirmininkas ir saugumo virÅ¡ininkas buvo Å¡ios įmonės direktorius T. G.. „Drifto“ varžybų trasa sudaryta iÅ¡ trijų zonų: greitėjimo, įskaitinės bei lėtėjimo (t. 1 b. l. 42).

Visos Å¡ios zonos privalėjo bÅ«ti saugiai atskirtos ir aiÅ¡kiai pažymėtos. Anksčiau bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustas specialistas A. B. paaiÅ¡kino, jog varžybų trasoje dalyvių greičiai nėra ribojami. Todėl bÅ«tent organizatoriui tenka pareiga užtikrinti saugumÄ visoje trasoje (taip pat ir lėtėjimo zonoje), įvertinti greičius, iÅ¡važiavimo iÅ¡ trasos galimybės, kitus nelaimingų įvykių rizikos faktorius ir imtis saugos priemonių apsaugant tiek žiÅ«rovÄ , tiek ir varžybų dalyvį.

Visa atsakomybė už trasos saugumÄ tenka bÅ«tent varžybų organizatoriui, kas buvo nurodyta ir Kėdainių miesto savivaldybės iÅ¡duotame leidime. IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad apeliantui, kaip Å¡ių varžybų dalyviui, nekyla pareiga rÅ«pintis saugumu trasoje; prieÅ¡ iÅ¡važiuojant į trasÄ Ä¯vertinti esantį saugumÄ Å¾iÅ«rovų atžvilgiu; kažkaip specialiai įvertinti, kad lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžinieriniais įrenginiais nuo žiÅ«rovų ar nesaugoma fizinėmis priemonėmis.

Varžantis Å¡iame automobilių sporte, siekiama pasirodyti kaip galima geriau, važiavimo metu parodyti kaip įmanoma geresnį rezultatÄ , siekiama įskaitinėje zonoje Å¡oniniu slydimu kuo gražiau praslysti ir pan.., todėl įskaitinėje zonoje važiuojama labai arti galimybių ribos, dėl ko dalyvis visas susikoncentruoja į trasÄ , atliekamus veiksmus ir tuo metu nemato aplink trasÄ esančių žiÅ«rovų buvimo vietos bei juos skiriančių saugos priemonių, nes bÅ«tent organizatoriui – Å¡iuo atveju T.

G. tenka pareiga užtikrinti trasos saugumÄ , nustatyti tinkamÄ , saugų atstumÄ nuo trasos iki žiÅ«rovų buvimo vietos bei jÄ teisingai paženklinti ar imtis kitų saugumo priemonių. Å iuo atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis T. G. jokių saugumo priemonių nesiėmė, dėl ko nukentėjusieji buvo nesaugioje vietoje. Tuo labiau, kad kaip nustatyta byloje, jei varžybų organizatorius bÅ«tų ėmęsis saugumo priemonių, bÅ«tų nustatęs bent minimalų saugų atstumÄ nuo trasos iki žiÅ«rovų bÅ«vimo vietos, byloje nustatytų pasekmių bÅ«tų iÅ¡vengta, nes apelianto valdoma transporto priemonė po apsisukimų sustojo vos 2,8 m (užfiksuota schemoje) nuo trasos kelio dangos, o Å¡iuo atveju žiÅ«rovai įvykio metu buvo arba ant važiuojamosios (asfaltuotos) trasos dalies, arba visai Å¡alia jos.Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, jog jis neįvertino lėtėjimo zonos saugumo trÅ«kumų, nesumažino greičio, netinkamai pasirinko bei atliko automobilio valdymo veiksmų visumÄ ir galėjo suvaldyti automobilį kirsdamas finiÅ¡o linijÄ , pasielgė nusikalstamai nerÅ«pestingai.

Å ias iÅ¡vadas teismas grindė neteisinga apelianto parodymų interpretacija. Pažymi, jog nuolat teigė, kad reginys savo pobÅ«džiu atitiko sporto varžybas, už kurių saugumÄ iÅ¡skirtinai atsakingas organizatorius, todėl varžydamasis dalyvis galėjo visiÅ¡kai susitelkti tik į rezultato siekimÄ , ir dalyvis važiuodamas trasoje, neturėjo nei pastebėti, nei tuo labiau tÄ kažkaip specialiai įvertinti trasos saugumo (lėtėjimo zona neatskirta ir neaptverta inžinieriniais įrenginiais nuo žiÅ«rovų bei nesaugoma fizinėmis priemonėmis) trÅ«kumus.Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, jog jis, tvirtindamas, jog ir kiti važiuodami nesulėtindavo greičio kirtę įskaitinę zonÄ , pripažino, kad kirtęs įskaitinę zonÄ jis greičio nesulėtino.

Pažymi, jog tokius parodymus sÄ lygojo bandymas apkaltinti, kad tik jis vienas į Å¡iÄ zonÄ Ä¯važiuodavo per greitai, be to, varžybų metu trasoje greitis nėra ribojamas, lėtėjimo zona yra trasos dalis, kurioje automobiliai ne stovi, o važiuoja. Kaip pažymėjo specialistas D. B. (užfiksuota 2012-10-25 ekspertizės akto apraÅ¡omojoje dalyje) Å¡oninio slydimo „drifto“ varžybose automobilis finiÅ¡o linijÄ kerta pravažiavęs pro jÄ visu korpusu, automobilio slydimas vertinamas taip pat iki to momento, kada automobilis visu korpusu pravažiuoja pro finiÅ¡o linijÄ ; atsižvelgiant į renginio specifikÄ , kirsdamas finiÅ¡o linijÄ automobilis gali, o tuo pačiu, siekdamas aukÅ¡tesnio rezultato, ir turi slysti Å¡onu.

Akivaizdu, kad siekiančiam aukÅ¡tų rezultatų dalyviui, iÅ¡vysčius gan didelį greitį įskaitinėje zonoje, slystant Å¡onu, nėra galimybės vos tik visu korpusu kirtus finiÅ¡o linijÄ transporto priemonę sustabdyti. PrieÅ¡ingai, kaip pažymėjo specialistas D. B., kirtęs finiÅ¡o linijÄ ir įvažiavęs į lėtėjimo zonÄ , dalyvis privalo grÄ Å¾inti automobiliui tiesiaeigį stabilų judesį ir tik tada mažinti jo greitį, nes, kaip nurodoma ekspertizės akte, staigus automobilio akseleratoriaus pedalo atleidimas ar staigus stabdžio paspaudimas nėra saugus.

Ekspertizė iÅ¡vadoje yra konstatuota, jog nėra duomenų, kad kirtus finiÅ¡o linijÄ automobilio greitis didėjo. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo konstatavo, jog trasos lėtėjimo zonoje apeliantas nesumažino automobilio važiavimo greičio. Be to, ekspertizės akte ekspertai patvirtino, jog automobilis, varomas galiniais ratais, slystantis Å¡onu, atsiradus ratų sukibimui su kelio danga įgauna momentinį pagreitį. Taigi, esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad transporto priemonės pagreitėjimas ar greičio nesumažėjimas nepriklausė nuo mano valios.Skunde pažymima ir tai, kad Å¡oninio slydimo varžybose yra maksimaliai naudojamas akseleravimas ir stabdymas, dėl ko padidėja trintis su asfaltu bei žymiai greičiau dyla automobilio padangos.

Todėl visuomet po įskaitinio važiavimo automobilio padangos bÅ«na stipriai susidėvėjusios. PrieÅ¡ startÄ renginio organizatorius ar kitas jo įgaliotas asmuo jokių pastabų dėl automobilio neatitikties techniniams reikalavimams (tai pat ir dėl padangų) nepareiÅ¡kė, todėl, važiuodamas įskaitinį ratÄ ir maksimaliai iÅ¡vystydamas greitį, automobiliu slysdamas kaip įmanoma didesniu kampu, apeliantas negalėjo objektyviai numatyti, kiek susidėvi padangos, kokia jų bÅ«klė ir pan.

Todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad žinojo apie padangų bÅ«klę ir turėjo į tai atsižvelgti, yra niekuo nepagrįsti.Apelianto nuomone, teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas trasos lėtėjimo zonoje tariamai netinkamai pasirinko bei atliko automobilio valdymo veiksmų visumÄ , dėl to neva nesuvaldė transporto priemonės. Skunde nesutinkama su teismo iÅ¡vada, jog apeliantas tariamai galėjo suvaldyti savo transporto priemonę. Nurodoma, kad Å¡ias iÅ¡vadas teismas padarė netinkami iÅ¡tyrus ir įvertinus ekspertizės aktÄ .

Teismas rėmėsi tik dalimi byloje pateiktos ekspertizės akto – ekspertizės iÅ¡vados 4 p., 18 p., ekspertizės akto apraÅ¡omosios dalies nuostatomis, jog tiesioginę įtakÄ automobilio „valdomumui“ turi vairuotojo veiksmai, o Å¡ių veiksmų pasirinkimas taip pat priklauso ir nuo subjektyvių veiksnių, tokių kaip vairuotojo patirtis, sugebėjimai. Objektyvių duomenų, kurie įgalintų teigti, kad bÅ«tent ne nuo vairuotojo valios ar atliekamų transporto priemonės valdymo veiksmų transporto priemonė neteko „valdomumo“, nėra.

Nuosprendyje, kaip, neva, ekspertizės iÅ¡vados citata, pateikiami ir tokie teiginiai, jog „M. K., esant Å¡lapiai kelio dangai, nusidėvėjusioms automobilio padangoms, vairuodamas automobilį, varomÄ galiniais ratais, finiÅ¡Ä kirtęs slysdamas Å¡onu, važiuodamas 60-70 km/h greičiu, netinkamai pasirinko automobilio stabdymo ir valdymo veiksmus, nors tokiÄ galimybę turėjo, kas bÅ«tų leidę jam suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neiÅ¡slystant į pievÄ â€œ. Tokių teiginių akte ekspertai neiÅ¡dėstė.

Nei nuosprendyje nei ekspertizės akte aiÅ¡kiai nepagrįsta, kokiais konkrečiais veiksmais asmuo padarė uždraustÄ nusikalstamÄ veikÄ arba kokių konkrečių veiksmų nesiėmė, dėl ko kilo baudžiamojo įstatymo draudžiami padariniai. Nei iÅ¡ nuosprendžio, nei iÅ¡ ekspertizės akto nėra aiÅ¡ku, kokie veiksmai įeina į netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų visumÄ , o kokie – į tinkamai pasirinktų bei atliktų automobilio valdymo veiksmų visumÄ nagrinėjamu atveju.

Ekspertizės akto 17 p. konstatuota, jog iÅ¡ tyrimo pateiktos medžiagos objektyviai negalima nustatyti, kaip ir kokių tiksliai automobilio valdymo veiksmų sekÄ (ar perjunginėjo pavaras, kokiose padėtyse buvo vairuotojo kojos pedalų, o rankos vairo atžvilgiu) atliko automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finiÅ¡o linijÄ . Ekspertizės akte teigiama, jog įvykio metu, kirtus finiÅ¡o linijÄ , pasirinkti automobilio valdymo veiksmai buvo nepriimtini, tačiau nėra atskleista, kÄ Å¡iuo reiÅ¡kia terminas „nepriimtini“.

Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, be išlygų remdamasis ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodytais teiginiais, jog pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurie įgalintų teigti, kad būtent ne nuo vairuotojo valios ir atliekamų transporto priemonės valdymo veiksmų, transporto priemonė neteko valdomumo, visiškai nevertino kitų ekspertizės akte esančių duomenų, kurie leidžia suabejoti ekspertų teiginiais, jog įvykis įvyko vien tik dėl vairuotojo netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų.

Ekspertizės akte teigiama, jog negalima apskaičiuoti automobilio važiavimo greičio Å¡io eismo įvykio metu ir nustatyt kokia tikslia trajektorija automobilis nuslydo į padėtį po eismo įvykio, bei kurioje vietoje automobilio vairuotojas M. K. prarado automobilio valdomumÄ ; negalima nustatyti, kurioje oro uosto teritorijos vietoje ir kaip buvo įrengtas trasos startas, greitėjimo, įskaitinė ir lėtėjimo zonos, taip pat finiÅ¡as, negalima nustatyti, kokia buvo automobilio padėtis po eismo įvykio Å¡ių trasos dalių, o bÅ«tent finiÅ¡o atžvilgiu ir kurioje vietoje važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu, taip pat trasos dalių (finiÅ¡o) atžvilgiu automobilio vairuotojas M.

K. prarado automobilio valdomumÄ ; nesant Å¡ių duomenų, o taip pat duomenų apie lenktynių trasos atkarpas (nuo finiÅ¡o linijÄ Å¾yminčio pilono iki susidÅ«rimo vietos), detalius atstumus, nėra galimybės nustatyti automobilio greičio atskirose Å¡ios trasos atkarpos vietose; negalima tiksliai apskaičiuoti automobilio važiavimo greičio Å¡io eismo įvykio metu. Å ių duomenų trÅ«kumas sudaro pakankamÄ pagrindÄ abejoti vienareikÅ¡me iÅ¡vada, kad transporto priemonė neteko valdomumo tik nuo vairuotojo valios ir atliekamų valdomumo veiksmų. VisiÅ¡kai nėra aiÅ¡ku, kuo remiantis ekspertizės akte bei teismo nuosprendyje daromos prielaidos, jog kirtęs finiÅ¡o linijÄ ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumÄ , dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, apeliantas bÅ«tų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neiÅ¡slystant į pievÄ .

Ekspertizės akte specialistas D. B. yra pasisakęs, kad dalyvių pasirodymas yra vertinamas iki to momento, kada automobilis visu korpusu pravažiuoja pro finiÅ¡o linijÄ . Taip pat ekspertizės akto tiriamojoje dalyje yra užfiksuota, jog skundo autoriaus automobiliui kirtus finiÅ¡o linijÄ visu korpusu, iki automobilis pradėjo suktis, praėjo vos 0,320 sekundės (t. y. praėjo vos trečdalis sekundės nuo to momento, kai kirto finiÅ¡o linijÄ iki jo automobilis pradėjo nevaldomai suktis (ekspertizės akto 5 puslapis)).

Akivaizdu, kad, esant tokiam trumpam laiko tarpui nuo finiÅ¡o kirtimo iki kol automobilis pradėjo suktis, kyla pagrįstas klausimas, kuo remiantis teismas nustatė, jog byloje gali bÅ«t daroma neabejotina iÅ¡vada, kad nagrinėjamo įvykio metu egzistavo tikimybė, kurios buvimÄ apeliantas turėjo ar privalėjo suvokti, jog galima iÅ¡vengti susidÅ«rimo imantis kitų veiksmų (priemonių), sudarančių techninę galimybę suvaldyti automobilį. Automobilio nesuvaldymas ir slydimas, atsižvelgiant į tai, kad tai įvyko automobilių sporto renginio (varžybų) metu, baigiant važiuoti įskaitinį ratÄ ir stengiantis iÅ¡tiesinti bei suvaldyti slystantį automobilį, Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti laikomi ne neteisėtų veiksmų pasekmėmis, o nelemtu atsitiktinumu, nelaimingu atsitikimu, įvykusiu automobilių sporto varžybų metu.

Tuo tarpu už dalyvių ir žiÅ«rovų saugumÄ , kaip minėta, visose trasos zonose atsako organizatorius ir/ar jo įgaliotas asmuo. Varžybose važiuodamas maksimaliai greitai (kas yra vienas esminių rezultatų vertinimo kriterijų) įskaitinį ratÄ , apeliantas tvirtina ne tik negalėjęs numatyti, jog automobilį sumėtys, jis praras kontrolę bei nuslys į varžybas stebinčius žiÅ«rovus, bet ir negalėjo žinoti, jog renginio (varžybų) organizatorius nevykdo savo įsipareigojimų varžybų saugumo užtikrinimo srityje, t. y. jog žiÅ«rovai varžybas stebi neleistinoje, nesaugioje vietoje, neatitvertoje nuo trasos saugos barjerais, nes susipažinimo su trasa metu apeliantas domėjosi tiek, kiek susiję su važiavimu, pačia trasa.

Šiuo atveju objektyviais, patikimais ir išsamiais įrodymais byloje nėra įrodyti apelianto neteisėti veiksmai/neteisėtas elgesys, todėl jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes nėra įrodyti visi esminiai inkriminuotos veikos elementai (neįrodyta veikos sudėtis). Skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo aiškiai nuosprendyje konstatuoti, kokia neatsargumo forma – nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 str.) buvo padaryta nusikalstama veika, bei nuosprendyje neatskleidė kuo pasireiškė apelianto suvokimas inkriminuotos veikos padaryme.

Nagrinėjamas įvykis įvyko staiga, kai tik skundo autorius kirto finiÅ¡o linijÄ , todėl nėra jokiais objektyviais duomenimis pagrįsti teismo teiginiai, kad jis, kirtęs finiÅ¡o linijÄ , turėjo suvokti ar suvokė, kad gali imtis kitų (sprendime neįvardintų) veiksmų bei turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti įvykio. Teismas nesiaiÅ¡kino ir skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, kaip apeliantas suvokė visus daromo nusikaltimo sudėties požymius, kokios buvo valinės pastangos dėl kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo.Visa tai rodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 139 str. 2 d., todėl Å¡ioje dalyje teismo nuosprendis turėtų bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas – iÅ¡teisinamasis nuosprendis.Be to, skirdamas bausmę, teismas netinkamai įvertino BK 54 str. numatytus reikalavimus, kas sÄ lygojo taip pat ir neteisingos bausmės paskyrimÄ .

Vadovaujantis BK 55 str. nuostata, kartu įvertinus ir tai, kad žala nukentėjusiesiems atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, jiems skirtų pareigų neatlikimo, akivaizdu, kad asmeniui, pirmÄ kartÄ nuteistam už neatsargaus nesunkaus nusikaltimo padarymÄ , neturėtų bÅ«ti skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Apeliantas anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , dirba, gauna pastovias pajamas, darbe charakterizuojamas teigiamai, palaiko glaudžius ryÅ¡ius su savo Å¡eima.

Psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę apskaitÄ neįraÅ¡ytas. Beveik visiems nukentėjusiems pareiÅ¡kė užuojautÄ . Taip pat, pasitaikius progai, atsiprašė ir dalies jų artimųjų, norėjo bent iÅ¡ dalies prisidėti prie jų gydymo iÅ¡laidų apmokėjimo.Skunde teigiama, kad teismas, paskirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas jos vykdymÄ , iÅ¡ esmės atsižvelgė tik į nukentėjusiųjų patirtus sužalojimus, jų kiekį ir pan., apelianto manymu, svarbu atsižvelgti ir į pačių nukentėjusiųjų elgesį prieÅ¡ įvykį, jų asmenybes, patirtį ir pan.

Visi nukentėjusieji yra (tuo metu buvo) „driftingo“ mėgėjai, Å¡ios sporto Å¡akos aktyvistai, dažnai dalyvaudavę varžybose, todėl puikiai žinojo Å¡ios sporto Å¡akos specifikÄ , galimus incidentus varžybų metu, tačiau, kaip patys patvirtino, įvykio dienÄ jie nesaugioje vietoje stovėjo ilgÄ laikÄ , visai Å¡alia važiuojamosios dalies, rizikavo, kas rodo, kad dėl kilusių padarinių atsiradimo iÅ¡ dalies yra atsakingi ir jie. Nukentėjusieji patys įvykio metu elgėsi rizikingai, ir toks jų elgesys turėtų bÅ«ti pripažintas dideliu neatsargumu.

Dėl Å¡ių aplinkybių apelianto manymu laisvės atėmimo bausmė aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja teisingumo, protingumo principams, norminiam reglamentavimui dėl bausmės skyrimo pirmÄ kartÄ teisiamam asmeniui.             Skunde apeliantas taip pat teigia, jog jis nėra kaltas dėl kilusio įvykio bei atsiradusių padarinių, todėl reiÅ¡kiami ieÅ¡kiniai jo atžvilgiu turėtų bÅ«ti visiÅ¡kai atmesti, jis nėra tinkamas atsakovas ir nėra pagrindo nukentėjusiesiems reikalauti iÅ¡ jo žalos atlyginimo.

Be to, teismas neteisingai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieÅ¡kinio patenkinimÄ , bei CK nuostatas, todėl nepagrįstai priteisė akivaizdžiai per dideles tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos kompensacijas.Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, rodančių, kad nukentėjusiojo T. T. nurodomas fotoaparatas, objektyvas, telefonas buvo sugadinti bÅ«tent nagrinėjamo įvykio metu. Tokios teismo iÅ¡vados paremtos tik subjektyvia nukentėjusiojo pozicija. Nagrinėjamas įvykis įvyko 2009-05-23, tuo tarpu nukentėjusiojo nurodomi daiktai buvo apžiÅ«rėti tik 2010-02-10, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų.

T. T. teigė, kad dėl fotoaparato ir objektyvo apžiÅ«ros kreipėsi tik tuomet, nes tuomet pradėjo rengti civilinį ieÅ¡kinį. Tačiau toks T. T. aiÅ¡kinimas yra nepagrįstas, nes kaip seka iÅ¡ bylos medžiagos T. T. į advokatÄ kreipėsi dar vėliau – 2010 metų balandžio pradžioje, o ieÅ¡kinys teismui pateiktas 2010 m. balandžio 15 d. Be to, T. T. neteigė ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklaustas netrukus po nagrinėjamo įvykio, kad buvo sugadinti jo dabartiniu metu nurodomi daiktai.

Tai leidžia suabejoti, ar nurodomi daiktai buvo sugadinti nagrinėjamo įvykio metu. Todėl nesant pakankamų įrodymų, toks nukentėjusiojo reikalavimas turėjo bÅ«ti atmestas kaip neįrodytas.Byla yra nagrinėjama jau labai ilgÄ laiko tarpÄ , tačiau iki Å¡iol nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, jog Å¡ioje byloje jis gali reikÅ¡ti bei pagrįsti ir kitus turtinius reikalavimus. Civilinio ieÅ¡kovo nurodymas, kad jis patyrė iÅ¡laidų, susijusių su gydymu, negavo dalies darbo užmokesčio, yra niekuo neparemti.

To nepatvirtina jokie objektyvÅ«s byloje esantys įrodymai. Todėl tokie nukentėjusiojo reikalavimai, prieÅ¡ingai nei tÄ padarė pirmosios instancijos teismas, turėjo bÅ«ti ne perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, o atmesti kaip neįrodyti, nes akivaizdu, kad Å¡ioje dalyje nukentėjusysis piktnaudžiauja savo subjektine teise (CK 1.37 str. 3 d.).Apeliantas nesutinka ir su E. Å . priteistu 5 011,15 Lt turtinės žalos atlyginimu, teigia, jog Å¡i žala nėra pagrįsta, bÅ«tina ir reali, jos nepatvirtina objektyvÅ«s, teisingi dokumentai.

Nukentėjusysis neįrodė, kad papildomas gydymas buvo reikalingas. Nukentėjusiojo nurodomos kelionių pas gydytojus iÅ¡laidos nėra realios, kadangi akivaizdu, kad pagal tuomet galiojusias degalų kainas, už tokiÄ sumÄ galima buvo įsigyti ženklų kiekį degalų, kuriuo naudojantis galima nuvažiuoti pakankamai didelius atstumus. Tuo tarpu nukentėjusysis E. Å . pateikė tris kasos kvitus, iÅ¡ kurių matyti, kad nukentėjusysis kelis kartus pylėsi didelius kiekius degalų. Be to, gan dideli kiekiai degalų buvo pirkti 2009-05-24 ir 2009-06-01, t. y. keletÄ dienų po įvykio.

Tuo tarpu iš šio nukentėjusiojo paaiškinimų ir bylos duomenų matyti, kad tomis dienomis E. Š. buvo gydomas VšĮ „Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninė“. Be to, degalai buvo pirkti ne Vilniuje, o (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini). Teismui nepateikta išrašų iš ligos istorijos, kuriose nurodomos apsilankymų datos, kurios turėtų sutapti su įgyto kuro datomis. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad aukščiau nurodomi nukentėjusiojo reikalavimai turėjo būti atmesti, nes nepagrįsti.Apeliantas teigia, jog B.

Ž. priteista 2628,72 Lt turtinei žalai atlyginti taip pat nepagrįstai. Nėra pateikta objektyvių įrodymų, rodančių, kad nukentėjusiojo nurodomas fotoaparatas, objektyvas buvo sugadinti būtent nagrinėjamo įvykio metu. Viskas įvyko 2009-05-23, tuo tarpu nukentėjusiojo nurodomas fotoaparatas ir objektyvas buvo apžiūrėti tik 2010-02-03, t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykio. Tai leidžia suabejoti, ar nurodomi daiktai buvo sugadinti nagrinėjamo įvykio metu. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusiojo rūbai ir laikrodis buvo sugadinti įvykio metu.

Vien nukentėjusiojo pateikiama rūbų dovanojimo pažyma neįrodo, kad šie rūbai buvo sugadinti ir kad jie buvo sugadinti būtent nagrinėjamo įvykio metu. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo sugadintas nukentėjusiojo laikrodis ir kad jo vertė yra būtent 300 Lt. B. Ž. ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas netrukus po nagrinėjamo įvykio, neteigė, kad buvo sugadinti jo dabartiniu metu nurodomi daiktai. Nukentėjusiojo nurodomos, neva patirtos kelionių pas gydytojus išlaidos yra visiškai nepagrįstos, jos nėra būtinos ir realios, jų nepatvirtina išrašai iš ligos istorijos, kuriose būtų užfiksuotos apsilankymų datos, sutampančios su įgyto kuro datomis.

Be to, nukentėjusiojo nurodomos kelionių pas gydytojus iÅ¡laidos nėra realios, kadangi akivaizdu, kad pagal tuomet galiojusias degalų kainas, už tokiÄ sumÄ galima buvo įsigyti ženklų kiekį degalų, kuriuo naudojantis galima nuvažiuoti pakankamai didelius atstumus. Tuo tarpu nukentėjusysis B. Ž. pateikė tris kasos kvitus, iÅ¡ kurių matyti, kad nukentėjusysis kelis kartus pylėsi gan didelius kiekius degalų – 2009-05-23, 2009-05-24 ir 2009-06-28, t. y. tÄ pačiÄ dienÄ , kai įvyko nagrinėjamas įvykis, kitÄ dienÄ po įvykio bei praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po įvykio.

Tuo tarpu iÅ¡ Å¡io nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimų ir bylos duomenų matyti, kad B. Ž. iÅ¡ įvykio vietos buvo iÅ¡vežtas greitosios pagalbos automobiliu į Kėdainių ligoninę, vėliau perkeltas į Kauno medicinos universiteto klinikÄ , kurioje buvo gydytas iki 2009 m. birželio pradžios, o nuo 2008-06-08 iki 2009-07-08 atliko reabilitacijÄ sanatorijoje „PuÅ¡yno kelias“. Be to, degalai buvo pirkti ne Vilniuje, kur kaip nurodo nukentėjusysis, jis gyvena, o (duomenys neskelbtini) seniÅ«nijoje.

Visa tai rodo, kad nukentėjusiojo reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo bÅ«ti atmesti, kaip nepagrįsti.Apeliantas taip pat teigia, jog nepagrįstai A. P. buvo priteista 1 809,85 Lt byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, rodančių, kad nukentėjusiojo rÅ«bai buvo sugadinti įvykio metu. Apie tai jis niekuomet nėra nurodęs. Taip pat nepateikė tÄ patvirtinančių įrodymų. Tai pat įrodymų rodančių jų vertę. Nukentėjusiojo nurodomos neva patirtos kelionių pas gydytojus iÅ¡laidos yra visiÅ¡kai nepagrįstos, jos nėra bÅ«tinos ir realios, jų nepatvirtina iÅ¡raÅ¡ai iÅ¡ ligos istorijos, kuriose bÅ«tų užfiksuotos apsilankymų datos, sutampančios su įgyto kuro datomis.

Taip pat nurodomos patirtos iÅ¡laidos gydymuisi nėra pagrįstos bÅ«tinumu, kuriuos patvirtintų raÅ¡ytiniai sveikatos priežiÅ«ros specialistų suraÅ¡yti nurodymai. Byla yra nagrinėjama jau labai ilgÄ laiko tarpÄ , per kurį nukentėjusysis taip ir nesugebėjo tinkamai suformuluoti savo reikalavimÄ ir jį pagrįsti. Nukentėjusiojo nurodymas, kad jis negavo dalies darbo užmokesčio, yra niekuo neparemti. To nepatvirtina jokie objektyvÅ«s byloje esantys įrodymai, todėl tokie nukentėjusiojo reikalavimai, prieÅ¡ingai nei tÄ padarė pirmosios instancijos teismas, turėjo bÅ«ti ne perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, o atmesti kaip neįrodyti, nes akivaizdu, kad Å¡ioje dalyje nukentėjusysis piktnaudžiauja savo subjektine teise.Apelianto manymu, nukentėjusiajam T.

T., E. Å ., A. P. ir B. Ž. priteistos po 15000 Lt neturtinės žalos kompensacijos yra nepagrįstos, aiÅ¡kiai per didelės, neatitinkančios teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo reikalavimų. Nors įvykio metu nukentėjusiesiems ir buvo padaryti sveikatos sutrikdymai, fiziniai sužalojimai, tačiau jiems buvo suteikta kvalifikuota pagalba, jie faktiÅ¡kai pasveiko, visi dirbantys, liekamųjų padarinių ateityje turėtų nelikti. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti nukentėjusiųjų visiÅ¡ko pasveikimo galimybe.

Nukentėjusiesiems įvykio metu buvo padaryti nesunkÅ«s sveikatos sutrikdymai. Kaip patys patvirtino visi nukentėjusieji, jiems nebuvo nustatytas darbingumo lygio praradimas, jie gali laisvai įsidarbinti, judėti, bendrauti, dėl ko nėra apribota galimybė gyventi pilnavertį gyvenimÄ . Nukentėjusiųjų iÅ¡gyvenimai, nurodomas, neva, profesinių įgÅ«džių praradimas, negalėjimas baigti mokslų yra paremti vien pačių nukentėjusiųjų ar jų artimųjų paaiÅ¡kinimais, subjektyviais iÅ¡vedžiojimais.

To nepatvirtina jokie objektyvÅ«s bylos įrodymai.Teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į apelianto nurodomas aplinkybes, įrodančias, jog praÅ¡omos priteisti neturtinės žalos kompensacijos turi bÅ«ti ženkliai mažinamos, jas priteisiant minimalaus dydžio. Apeliantas nors ir dirba, gauna pajamas, tačiau darbo užmokestis nėra didelis, kas mėnesį moka ir dar ilgÄ laikÄ mokės paskolÄ už įsigytÄ automobilį, kuris buvo visiÅ¡kai sugadintas įvykio metu. Be to, apeliantas dėl įvykio taip pat labai iÅ¡gyvena, patyrė stresÄ , sutriko miegas, negali susikaupti, greitai pavargsta, dėl ko negali toliau siekti magistro diplomo, siekti iÅ¡sikeltų tikslų darbinėje aplinkoje.

Dėl taikomų turtinių apribojimų neteko galimybės įsigyti bÅ«stÄ . Gaunamų pajamų nepakanka net ir bÅ«tiniems poreikiams patenkinti. Be to, kitas Å¡ioje byloje nuteistasis T. G., kuris ir turėtų visiÅ¡kai atsakyti dėl to, kad neįgyvendino pareigos trasoje užtikrinti saugumÄ , taip pat neturi turto, pajamų, jo bendrovė bankrutuoja. Taip pat pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė nukentėjusiųjų elgesį vertinti kaip didžiai rizikingÄ , kaip didelį neatsargumÄ ir tuo pagrindu ženkliai priteistinas turtinės ir neturtinės žalos kompensacijas.Apeliantas teigia, jog byla nėra itin sudėtinga, jokie sudėtingi, daug laiko užimantys procesiniai veiksmai, teisiniu požiÅ«riu sudėtingi klausimai nebuvo sprendžiami, nukentėjusiųjų reiÅ¡kiami turtiniai ir neturtiniai reikalavimai buvo patenkinti tik iÅ¡ dalies, todėl apelianto manymu atsižvelgiant ir į anksčiau nurodytÄ sunkiÄ nuteistojo turtinę padėtį, priteistos sumos advokatų paslaugoms apmokėti yra akivaizdžiai nepagrįstos, neatitinkančios teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiuosius B. Ž. ir T. T. bylos nagrinėjimo eigoje tos pačios teisinių paslaugų sutarties Nr. 796/2009 pagrindu atstovavo NORDIA BAUBLYS&Partners advokatų profesinės bendrijos advokatas J. J.. Bylos nagrinėjimas pradinėje stadijoje buvo atidedamas esant bÅ«tent Å¡ių nukentėjusiųjų praÅ¡ymams. Pradinėje stadijoje bylos nagrinėjimas nepagrįstai užtęsė ir niekuo nepagrįstas nukentėjusiojo E. Å . praÅ¡ymas atlikti papildomÄ jo sveikatos sutrikdymo masto nustatymo ekspertizę.

Be to, tas pats advokatas paruošė nukentėjusiųjų teismui pateiktus analogiÅ¡kus civilinius ieÅ¡kinius, parengtus panaudojant faktiÅ¡kai tÄ patį Å¡io procesinio dokumento pavyzdį bei analogiÅ¡kus patikslintus ieÅ¡kinius. Vertinant Å¡ias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo priteistos net ir sumažintos nukentėjusiųjų B. Ž. ir T. T. patirtos iÅ¡laidos advokato paslaugoms apmokėti – po 5 tÅ«kstančius litų kiekvienam, neatitinka nei teisingumo, nei protingumo principų, todėl Å¡ios sumos dar turėtų bÅ«ti mažinamos.Atsikirtime į apeliacinius skundus nukentėjusiojo B.

Ž. atstovas adv. J. J. praÅ¡o skundus atmesti.Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis M. K. ir jo gynėjas – jo skundÄ tenkinti, o apelianto T. G. skundÄ atmesti, nuteistasis T. G. ir jo gynėjas – advokato A. JaraÅ¡iaus skundÄ tenkinti, o apelianto M. K. apeliacinį skundÄ atmesti.Skundai atmestini.Dėl nuteistojo T. G. gynėjo skundo Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog renkant ir vertinant įrodymus bÅ«tų iÅ¡ esmės pažeistos BPK 20 straipsnio ar kitų BPK straipsnių nuostatos.

Žemesnės instancijos teismo sprendimas suraÅ¡ytas laikantis BPK nustatytų nuosprendžio suraÅ¡ymo taisyklių. NepaÅ¡alintų abejonių, kurios turėtų bÅ«ti vertinamos apelianto naudai, nagrinėjamoje byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡analizavo byloje surinktų duomenų visumÄ ir tai leido teismui tinkamai iÅ¡nagrinėti bylÄ , padarant motyvuotas, abejonių nekeliančias, esminių prieÅ¡taravimų neturinčias iÅ¡vadas dėl T. G. padarytos nusikalstamos veikos. Apelianto reiÅ¡kiamos abejonės dėl bylos nagrinėjimo nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad apeliacine tvarka apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi bÅ«ti naikinamas ar keičiamas.

Skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismų Å¡aliÅ¡kumo taip pat nepagrįstas. Teismo Å¡aliÅ¡kumas yra susijęs su iÅ¡ankstinės nuomonės turėjimu. Å aliÅ¡ku visada turėtų bÅ«ti pripažįstamas teismas, kai bylÄ nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BK 58 straipsnyje iÅ¡vardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas T. G. gynėjas nenurodė. Bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo iÅ¡vadai, kad Kėdainių raj. apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, turėjo iÅ¡ankstinę nuomonę, t. y. buvo Å¡aliÅ¡kas.

Teiginys, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naÅ¡tÄ T. G. deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Kaip matyti iÅ¡ praÅ¡ymo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei (t. 3 b. l. 96), 2009-05-18 UAB „ (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į minėtÄ savivaldybę, norėdama gauti leidimÄ organizuoti nekomercinį automobilių sporto „driftingo“ renginį (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje. Å iame praÅ¡yme, kurį pasirašė UAB „ (duomenys neskelbtini)“ direktorius T. G., nurodoma, kad per pastaruosius tris metus bendrovė ir kolektyvas organizavo virÅ¡ 20 „driftingo“ Å¡ou renginių, kad planuojamÄ renginį organizuos ir prižiÅ«rės patyrusių asmenų komanda, o žiÅ«rovams renginys nemokamas.

Ir tokį leidimÄ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija davė (t. 1 b. l. 39). Å iame leidime (kurio Nr. L-11) taip pat nurodyta, kad renginio organizatoriai atsako už dalyvių ir žiÅ«rovų saugumÄ , vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , prieÅ¡gaisrinių reikalavimų bei kitų priemonių, keliamų panaÅ¡aus pobÅ«džio renginiams, užtikrinimÄ . Taigi bÅ«tent UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo atsakinga už renginio, įvykusio 2009 m. gegužės 23 d., (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje, dalyvių ir žiÅ«rovų saugumÄ .

Å ios bendrovės direktoriumi buvo nuteistasis T. G., kuris, remiantis byloje apklaustų asmenų – paties T. G., G. B., E. Å . bei kitų parodymais, ne tik vadovavo minėtai bendrovei ir buvo vienintelis jos akcijų turėtojas, bet ir asmeniÅ¡kai organizavo minėtÄ renginį, rÅ«pinosi (buvo atsakingas) jo saugumo užtikrinimu, o taip pat ir buvo vienas iÅ¡ „driftingo“ arba „drifto“ (Å¡oninio slydimo) atsiradimo pradininkų Lietuvoje, pagrindinis tokios rūšies renginių organizatorius.

Minėtas aplinkybes patvirtina ir renginio (duomenys neskelbtini), įvykusio 2009 m. gegužės 23 d., nuostatai. Juose užfiksuota, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ organizuoja nekomercinį renginį, kurio metu vyks atvira atranka į „driftingo“ čempionato PRO lygÄ . Kaip Å¡io renginio organizacinio komiteto pirmininkas, komisaras pirmininkas, saugumo virÅ¡ininkas ir vyriausias teisėjas nuostatuose nurodytas nuteistasis T. G. (t. 1 b. l. 41-46). Pagal Lietuvos Respublikos KÅ«no kultÅ«ros ir sporto įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d.

Nr. I-1151 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais 2009-05-23) 2 str. 27 punktÄ , sporto varžybos – dviejų ar daugiau sportininkų, komandų, sporto klubų varžymasis pagal iÅ¡ anksto paskelbtus nuostatus, laikantis tarptautinės sporto Å¡akos federacijos nustatytų taisyklių, turint tikslÄ nustatyti nugalėtojus, prizininkus. Lietuvos automobilių sporto federacija yra tarptautinės automobilių federacijos (sutrumpintai FIA) narė. Taigi LASF, bÅ«dama FIA narė, turi laikytis Tarptautinio sporto kodekso reikalavimų ir paklusti FIA sprendimams.

Tarptautinė automobilių federacija pripažįsta LASF, kaip vienintelę sporto valdžiÄ , kuri visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali vadovauti automobilių sportui. IÅ¡ viso to galima daryti iÅ¡vadÄ , kad tik LASF nustato automobilių sporto renginių organizavimo ir vykdymo taisykles. BÅ«tent tokios taisyklės iÅ¡dėstytos LASF priimtame Lietuvos automobilių sporto kodekse. Remiantis Å¡iuo kodeksu (redakcija, patvirtinta 2009 m. gegužės 16 d., (t. 3 b. l. 100-130)) – varžybos yra renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi tarpusavyje bruožų suteikia rezultatų paskelbimas.

Tokios varžybos gali būti tarptautinės ir nacionalinės. Nacionalinės varžybos skirstomos į klasifikuojamas ir neklasifikuojamas (kodekso 18 punktas). Neklasifikuojamos varžybos – tai varžybos, neįtrauktos į LASF sporto kalendorių, bet pravedamos laikantis Lietuvos automobilių sporto kodekso reikalavimų. Tačiau net ir tokių varžybų pravedimas sankcionuojamas LASF, patvirtinant varžybų papildomus nuostatus. Tokios varžybos, kurios organizuojamos nesilaikant minėto kodekso reikalavimų, laikomos draudžiamomis varžybomis (kodekso 59 punktas).

Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis UAB „ (duomenys neskelbtini)“ leidimo organizuoti automobilių sporto varžybas neturėjo, „driftas“, kaip automobilių sporto šaka, į LASF automobilių sporto šakų sudėtį įtraukta tik 2012-03-31 (t. 5 b. l. 99). Todėl renginys pavadinimu (duomenys neskelbtini), įvykęs 2009 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje, automobilių sporto varžybomis, atitinkančiomis Kūno kultūros ir sporto įstatymo ir Lietuvos automobilių sporto kodekso nuostatus, negali būti laikomas.

Šį renginį pagal automobilių sporto kodeksÄ galima laikyti tik draudžiamomis varžybomis. Kad tokio pobÅ«džio varžybos laikomos nelegaliomis (draudžiamomis), patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas LASF saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas R. M.. Nėra abejonių ir dėl to, kad tai buvo varžybos – jų metu buvo varžomasi dėl rezultato (buvo atrenkami geriausieji (t. 3 b. l. 45)), dėl patekimo į kitÄ varžybų etapÄ , tai yra „driftingo‘ čempionato PRO lygÄ (t. 1 b. l. 41-46).Tačiau bet kokiu atveju asmuo, organizuojantis vienÄ ar kitÄ renginį, kartu privalo prisiimti atsakomybę už Å¡io renginio saugumÄ â€“ tiek dalyvių, tiek stebėtojų (žiÅ«rovų).

Pirmosios instancijos teismas 2013-07-18 nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad tokiu asmeniu automobilių „driftingo“ renginio (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje metu buvo nuteistasis T. G.. Tiek nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ pirmosios instancijos teisme, tiek ir nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme T. G., tiek apeliaciniame skunde apelianto gynėjas advokatas A. JaraÅ¡ius neginčijo, kad bÅ«tent Å¡is nuteistasis buvo minėto renginio (duomenys neskelbtini) pagrindinis organizatorius, o taip pat asmuo, atsakingas už Å¡io renginio saugumÄ .

Apeliaciniame skunde nesutinkama su (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo padaryta išvada, kad renginio dalyvių ir jį stebėjusių asmenų saugumas nebuvo užtikrintas, dėl ko vienam iš dalyvių (M. K.) nesuvaldžius automobilio, nukentėjo septyni jį stebėję (vienas jų, T. T., buvo užsiregistravęs kaip fotografas) asmenys. Kaip jau minėta, organizuojant 2009 m. gegužės 23 d. įvykusias automobilių „driftingo“ varžybas (duomenys neskelbtini) UAB „ (duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo savo jėgomis ir priemonėmis suorganizuoti šį renginį.

O šio renginio organizacinio komiteto pirmininku, komisaru pirmininku, saugumo viršininku ir vyriausiu teisėju buvo apeliantas T. G.. Varžymasis, rungtyniavimas automobiliais reikalauja ypatingų saugumo priemonių, kadangi tokiuose renginiuose dėl įvairių priežasčių nuolat susidaro avarinės situacijos. Todėl tokių varžybų, kuriose siekiama rezultato, varžomasi padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu, organizatoriams, taip pat automobiliams, jų vairuotojams, trasoms, keliami ypatingi saugumo reikalavimai.

Tai, kad nagrinėjamu atveju Kėdainių rajone 2009 m. gegužės 23 d. vykusios automobilių „drifto“ varžybos priskirtinos prie draudžiamų (nelegalių), jų organizatoriaus T. G. nuo varžybų dalyvių bei žiūrovų saugumo užtikrinimo neatleidžia. O kaip matyti iš šioje byloje apklaustų specialistų – LASF Saugaus varžybų organizavimo pirmininkų (juo buvusių skirtingais laikotarpiais) A. B. ir R. M. paaiškinimų apeliacinės instancijos teismuose, 2009 m. gegužės 23 d.

įvykusiose automobilių „drifto“ varžybose saugumo reikalavimų nebuvo laikytasi. Specialistai patvirtino, kad pirmiausia turėjo būti sudarytas trasos saugumo planas, nubraižyta (saugumo) schema, kurioje turėjo būti nurodyti atitvėrimai nuo žiūrovų, dalyvių, kuriais vadovaujantis ir jų laikantis ir turėjo būti organizuojamos varžybos. Kaip paaiškino T. G., prieš 2009-05-23 įvykusias „drifto“ varžybas (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas saugos planas, nubraižyta saugumo schema.

Tačiau minėta schema (t. 1 b. l. 46), apklaustų specialistų tvirtinimu, visiškai neatitinka jokių reikalavimų – tai praktiškai yra tik teritorijos, o ne trasos saugumo planas ir vien tik dėl to varžybos vykti negalėjo (LASF Saugaus varžybų organizavimo komitetas joms vykti nebūtų davęs leidimo), nes vadovaujantis tokiu planu ir tokia schema varžybų saugumo organizuoti ir užtikrinti neįmanoma. Iš renginio (duomenys neskelbtini) nuostatų (t. 1 b. l. 41-46) matyti, kad „drifto“ varžybų trasa susideda iš trijų zonų: greitėjimo, įskaitinės ir lėtėjimo.

Taigi kiekviena iš šių trijų zonų yra trasos dalis ir turi būti atitinkamai apsaugota. Apklausti specialistai taip pat patvirtino, kad lėtėjimo zona yra trasos dalis, kad jai turi būti keliami tie patys saugos reikalavimai, kaip ir visai trasai. Iš T. G., M. K., kitų „drifto“ varžybose dalyvavusių ir baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų, specialistų paaiškinimų matyti, kad vykusio renginio metu vairuotojų greitis trasoje nebuvo ribojamas. Remiantis specialistų R.

M., A. B. paaiÅ¡kinimais, nors „drifto“ varžybų dalyviai lėtėjimo zonoje nelenktyniauja, nesiekia rezultato, tačiau dėl įvairių techninių priežasčių lėtėjimo zonÄ jie gali įveikti tokiu pat greičiu, kaip ir kitas trasos dalis. Reikia įvertinti, kad „drifto“ metu naudojamasi technika – automobiliais, kurie trasoje sugenda, sutrinka jų stabdžiai, užsikerta akseleratoriai, sugenda vairo mechanizmas, nudyla padangos. Turi bÅ«ti įvertinama ir tai, kad vairuotojas gali susidurti su automobilio valdymo problema ar jam sutrikti sveikata, kad dėl varžybų įtampos, patirties stokos ar dėl kitų priežasčių jis gali netinkamai pasirinkti automobilio valdymo, manevravimo veiksmus ir imtis priemonių, kad tokie atvejai nebÅ«tų pavojingi dalyviams bei varžybas stebintiems asmenims.

Dar daugiau, apklausti asmenys – liudytojas G. B., nukentėjusysis T. T., apeliantas T. G. bei kiti kaip tik ir patvirtino, kad „drifto“ varžybų metu bÅ«davo, jog automobiliai tapdavo nekontroliuojami, apsisukdavo, iÅ¡lėkdavo iÅ¡ trasos, sugesdavo, sprogdavo jų padangos, kad automobilio vairuotojas nesuvaldydavo automobilio dėl savo paties kaltės. Tokių atvejų bÅ«davo ir lėtėjimo zonoje (liudytojo G. B. parodymai). Tiek iÅ¡ apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylÄ apklaustų liudytojų G.

D., Å . M., A. M., T. P., tiek paties T. G., tiek kito apelianto – M. K., taip pat nukentėjusiųjų T. T., E. Å . parodymų matyti, jog automobilių „drifro“ varžybų, įvykusių 2009-05-23, metu vienintelės saugos priemonės buvo tai, kad dalis trasos buvo atitverta „stop“ juosta (t. 1 b. l. 35), o trasÄ prižiÅ«rėjo ir jos saugumu rÅ«pinosi keli savanoriai, kurių, kaip nurodė T. G., renginių metu bÅ«davo tiek, kiek pavykdavo surinkti (t. 3 b. l. 136-137). Visi minėti asmenys, o taip pat liudytojas G.

B. patvirtino, kad trasos lėtėjimo zona niekaip nebuvo apsaugota. Remiantis T. G. aiškinimu lėtėjimo zonoje buvo padėtos tik dvi padangos. Būtent dėl to, kad ir kirtus įskaitinę trasos dalį gali atsirasti automobilių technikos, žmogiškojo faktoriaus problemų, specialisto R. M. tvirtinimu ir reikalinga lėtėjimo zona kaip apsauginė zona, kurioje nebūtų nei žiūrovų, nei teisėjų, nei kito personalo. Nebent jie būtų tinkamai (tam tikru atstumu) atskirti nuo trasos. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, varžybas stebėję žiūrovai buvo visiškai šalia važiuojamosios kelio dalies, tarp žiūrovų ir kelio praktiškai nebuvo jokio tarpo, o kai kurie varžybas stebėję asmenys, kaip galima spręsti iš vaizdo įrašo, netgi stovėjo ant važiuojamosios kelio dalies krašto.

Kaip teisingai pažymėjo bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netgi pats apeliantas T. G. apklausiamas pripažino, kad matė, jog renginio metu žiÅ«rovai priartėjo prie lėtėjimo trasos dalies ir suprato, kad Å¡ie žiÅ«rovai yra nesaugioje zonoje, tik nespėjo jų patraukti, tai yra suvokė, kad renginį stebėjusių asmenų saugumas neužtikrintas. Todėl atsižvelgiant į visa tai, skirtingai negu teigiama T. G. gynėjo apeliaciniame skunde, nėra svarbu koks buvo atstumas nuo įskaitinės trasos dalies pabaigos (skunde Å¡i vieta įvardijama finiÅ¡o kirtimo linija) iki nukentėjusiųjų žiÅ«rovų partrenkimo (sužalojimo) vietos, kadangi visa lėtėjimo zona yra trasos dalis, joje, kaip jau minėta Å¡ioje nutartyje, irgi bÅ«davo įvairių incidentų, todėl turėjo bÅ«ti imtasi priemonių atitinkamai Å¡iÄ trasos dalį apsaugoti.

Ir būtent dėl to, kad lėtėjimo zona (iki pačios trasos pabaigos) nebuvo apsaugota, žiūrovai priartėjo prie jos taip, kad stovėjo visiškai šalia trasos (o ne pievoje, maždaug už 9 metrų nuo trasos, kaip teigiama apeliaciniame skunde). Kad įvykio vieta buvo visiškai šalia trasos patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1 b. l. 3-12), iš kurio matyti, kad automobilis „Nissan 200SX“ po įvykio sustojęs visiškai šalia trasos (kelio) – nuo automobilio priekinės ašies iki kelio yra 2,80 m, o nuo galinės ašies iki kelio - 0,60 m, o automobilio galinė dalis net išsikišusi ant asfaltuotos trasos dalies.

Tokiu atveju taip pat netenka prasmės ir skundo argumentas, kad nuosprendyje nenurodyta, koks atstumas nuo trasos Å¡ono bÅ«tų buvęs saugus ir kur esant nukentėjusiesiems T. G. nekiltų atsakomybė. Negalima sutikti ir su T. G. gynėjo skundo motyvu, kad apeliantas, likus kelioms minutėms iki įvykio, matė nukentėjusius Å¡alia trasos ir ėjo juos įspėti (ar tai pranešė radijo ryÅ¡iu už saugumÄ atsakingam asmeniui), tai yra ėmėsi bÅ«tinų saugumo priemonių. Kolegijos nuomone, saugumo priemonės turi bÅ«ti tokios, kad automobilio „drifto“ varžybas stebintys asmenys, tokio renginio metu apskritai negalėtų patekti į nesaugiÄ trasos dalį – nagrinėjamu atveju visiÅ¡kai Å¡alia trasos, tai yra vietos, kuria važiuoja automobiliai ir imtis tokių saugumo priemonių privalėjo Å¡io renginio organizatorius T.

G.. Taip pat, sprendžiant T. G. atsakomybės klausimÄ , neturi jokios reikÅ¡mės ir tai, kad kitas nuteistasis, M. K., buvo dalyvavęs ne vienose automobilių „drifto“ varžybose, žinojo, kad vairuoja padidinto pavojaus Å¡altinį, už kurio valdymÄ jis atsakingas, todėl privalėjo važiuoti taip, kad nepadarytų žalos tretiesiems asmenims, kad jis nesilaikė nurodymų trasoje, padidino greitį toje vietoje, kurioje reikėjo jį mažinti. Pažymėtina, kad T. G., remiantis nukentėjusiųjų, liudytojų bei jo paties parodymais, organizavo ne tik šį renginį, bet ir apskritai buvo tokio pobÅ«džio, tai yra „drifto“ varžybų iniciatorius Lietuvoje bei pagrindinis jų rengėjas, per keletÄ metų iki nagrinėjamo įvykio organizavęs ne vienÄ tokio tipo (automobilių „drifto“) renginį.

BÅ«tent apeliantas T. G., bÅ«damas Å¡io renginio organizatoriumi ir asmeniu, atsakingu už jo saugumÄ , privalėjo numatyti visokius netikėtumus, galimas automobilių technines, taip pat jų valdymo problemas – automobilio gedimÄ , padangos sprogimÄ , žmogiÅ¡kÄ jį faktorių, tai, kad varžybų jaudulys, įtampa daro savo, dėl ko net ir patys geriausi vairuotojai pradeda daryti jiems nebÅ«dingas klaidas, tame tarpe ir kad vairuotojas gali nesilaikyti reikalavimų, ir imtis priemonių trasÄ padaryti saugiÄ .

Dar daugiau, padidinto pavojaus grėsmę pirmiausia stengiamasi sumažinti apsaugant trasÄ , o ne nustatant kokias nors saugaus greičio ribas. BK 139 str. numatyta atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo Å¡io kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. O pagal antrÄ Å¡io straipsnio dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių.

Norint veikÄ kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį visiÅ¡kai nesvarbu, ar asmuo (asmenys) buvo sužalotas ar susargdintas pažeidžiant bendrÄ sias, ar teisės aktų nustatytas specialiÄ sias elgesio saugumo taisykles, kadangi Å¡ios normos dispozicija nėra blanketinė ir norint atskleisti Å¡ios normos turinį nereikia (nėra bÅ«tina) vadovautis kitų teisės aktų nuostatomis. Todėl prieÅ¡ingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, tai, kad nuosprendyje nenurodyti norminiai aktai ar taisyklės, kurie turėjo bÅ«ti taikomi ir kuriuos pažeidė apeliantas, jokios reikÅ¡mės nagrinėjamu atveju neturi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad galioja bendro pobÅ«džio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos. Dar daugiau, renginio, kuriame varžomasi didesnio pavojaus Å¡altiniais, organizavimas T. G. sukelia netgi didesnę nei įprasta rÅ«pestingumo ir atsakingumo pareigÄ dėl jo prisiimtos rizikos.Kaip jau kolegija pažymėjo, nors „drifto“ varžybos, įvykusios (duomenys neskelbtini) kaime, buvusio oro uosto teritorijoje, buvo draudžiamos (nelegalios), tačiau T.

G. tai neatleido nuo pareigos jų metu užtikrinti renginio dalyvių saugumÄ . Todėl Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendyje visiÅ¡kai pagrįstai teigiama, kad apeliantas T. G. nenumatė asmenų ar institucijos, kuri organizuotų inžinerines ir fizines visos trasos ir renginio saugumo priemones, pats asmeniÅ¡kai nesiėmė saugumÄ užtikrinančių priemonių, paliko lėtėjimo trasos zonÄ be inžinerinės ir fizinės apsaugos priemonių, nesiėmė kitų priemonių, kad žiÅ«rovai renginį stebėtų saugiu atstumu nuo trasos ir taip neužtikrino trasos saugumo.

Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad 2009 m. gegužės 23 d. automobilių „drifto“ varžybų (duomenys neskelbtini) įvykusių (duomenys neskelbtini) kaime, buvusiame oro uoste, metu T. G. elgėsi nusikalstamai nerÅ«pestingai. Nuteistasis T. G. ilgÄ laikÄ domėjosi automobilių „drifto“ sportu, tokio pobÅ«džio varžybomis, jų organizavimu užsienio Å¡alyse, netgi buvo tokios automobilių sporto rūšies, tai yra „drifto“ pradininkas Lietuvoje, taip pat, kaip pripažino ir jis pats, studijavo Lietuvos automobilių sporto kodeksÄ , varžybų saugumui keliamus reikalavimus, taigi pagal savo patirtį, prisiimtÄ atsakomybę ne tik galėjo, bet ir privalėjo įvertinti automobilių „drifto“ varžybų pavojingumÄ , tokio renginio keliamas grėsmes tiek žiÅ«rovams, tiek jo dalyviams ir imtis priemonių jiems apsaugoti.

Tai, kad vienas varžybų dalyvių, M. K., kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, pasielgė prieÅ¡ingai, nei buvo nurodyta instruktažo metu, T. G. nuo atsakomybės taip pat neatleidžia. Apeliantas turėdamas pakankamai patirties (kaip nurodė jis pats, buvo suorganizavęs virÅ¡ 20 tokio pobÅ«džio renginių) supratimo apie automobilių keliamas grėsmes, renginių metu susidÅ«ręs su įvairiais incidentais (tiek techninio, tiek žmogiÅ¡kojo pobÅ«džio), turėjo numatyti ir tokį atvejį, kad vairuotojas – tiek dėl įtampos varžybų metu, tiek dėl patirties stokos, gali varžybų metu priimti netinkamÄ sprendimÄ , todėl privalėjo imtis priemonių apsaugoti tiek renginį stebinčius asmenis, tiek jo dalyvius (tame tarpe ir patį netinkamÄ sprendimÄ priėmusį vairuotojÄ ).

Tačiau jis elgėsi neapdairiai, nusikalstamai nerÅ«pestingai ir neužtikrino tinkamo renginio, įvykusio 2009 m. gegužės 23 d., saugumo, dėl ko buvo sužaloti septyni jį stebėję asmenys (iÅ¡ jų penki – nesunkiai). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismo iÅ¡vada, kad toks T. G. elgesys susijęs priežastiniu ryÅ¡iu su kilusiais padariniais. Taigi nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 str. 2 d.                           Apeliantas nesutinka ir su Kėdainių rajono apylinkės teismo teiginiu, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo tik priedanga įgyvendinti „drifto“ bendruomenes narių norÄ susirinkti ir iÅ¡vengti policijos įsikiÅ¡imo.

Viena iÅ¡ UAB „ (duomenys neskelbtini)“ veiklos formų – renginių organizavimas. IÅ¡ tiesų, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, bÅ«tent Å¡i bendrovė organizuodavo metų čempionatus, jos vardu T. G. kreipdavosi į miestų ar rajonų savivaldybes, policijos, prieÅ¡gaisrines gelbėjimo ar greitosios medicinos pagalbos tarnybas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad UAB „ (duomenys neskelbtini)“ buvo reikalinga įgyvendinti „drifto“ bendruomenės norÄ netrukdomai rinktis, iÅ¡ esmės padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ .                          BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Teismų praktikoje, sprendžiant ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ prieÅ¡ jį nusikalsti (Å¡is elgesys iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Kolegijos nuomone, rizikingas elgesys, tai pakankamai aiÅ¡kius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių nepasymas.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji nors ir stovėjo visiÅ¡kai Å¡alia trasos, kuria važiavo automobiliai, nors kai kurie iÅ¡ jų – T. T. bei B. Ž. buvo ne kartÄ dalyvavę automobilių „drifto“ varžybose kaip dalyviai, tačiau Å¡i trasos dalis buvo neapsaugota, neatribota nuo žiÅ«rovų, vietoje, kurioje buvo susibÅ«rę varžybas stebėję asmenys, bÅ«ti nebuvo draudžiama. Nukentėjusieji buvo sužaloti ne dėl to, kad elgėsi rizikingai, o dėl to, kad nebuvo imtasi pakankamų priemonių „drifto“ varžybų dalyviams ir jas stebėjusiems asmenims apsaugoti, taip pat dėl asmens, vairavusio automobilį, netinkamų veiksmų.

Todėl nukentėjusiųjų elgesys, t. y. varžybų metu buvimas visiÅ¡kai Å¡alia trasos, negali bÅ«ti pripažintas rizikingu ir laikomas apelianto T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bausmė T. G. paskirta teisingai, nepažeidžiant BK 54 str. bei 61 str. reikalavimų. Kolegijos nuomone teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino tai, kad T. G., nors ir padarė neatsargų nusikaltimÄ , tačiau nuo 2003 metų už KET pažeidimus baustas 14 kartų, paskirtos baudos nesumokėtos, jo padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes, buvo sužaloti septyni asmenys (iÅ¡ kurių net penki nesunkiai) ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę.

Paskirta bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta, yra bÅ«tina ir pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. G. teisiamas pirmÄ kartÄ , turi mažamečių vaikų, taip pat padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog bausmės tikslai Å¡io asmens atžvilgiu gali bÅ«ti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo ir bausmės vykdymÄ atidėjo minimaliam laikui.             Dėl M. K. apeliacinio skundoApelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės pažeidė BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. nuostatas, nes savo sprendimÄ pagrindė prielaidomis, nenustatė visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, tinkamai nemotyvavo savo iÅ¡vadų, ekspertizės aktu rėmėsi selektyviai, nesigilino į norminių aktų reglamentavimÄ , į kitas reikÅ¡mingas įvykio aplinkybes, rodančias pareikÅ¡to kaltinimo nepagrįstumÄ , yra nepagrįsti.

Apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose iÅ¡dėstytus reikalavimus: nurodytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, bei motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kaltinimui prieÅ¡taraujantys įrodymai. Nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais ir patikrintais įrodymais, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjus visas bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų: patikrino įrodymų patikimumÄ , įvertino kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir jų visumÄ .Nuteistasis M.

K. nesutinka su Kėdainių rajono apylinkės teismo iÅ¡vada, kad 2009 m. gegužės 23 d. Kėdainių aerodrome įvykęs renginys nelaikytinas sporto Å¡akos varžybomis, kuriose sportininkai varžydamiesi susitelkia į rezultato siekimÄ , o už varžybų dalyvių ir žiÅ«rovų saugumÄ atsako tik tokių varžybų organizatoriai. Skunde remiamasi Lietuvos kÅ«no kultÅ«ros ir sporto įstatymu, Lietuvos automobilių sporto kodeksu, Lietuvos automobilių sporto saugaus varžybų organizavimo reglamentu.

Apelianto nuomone, UAB „ (duomenys neskelbtini)“ organizuotas renginys, remiantis LASK 18 str., privalėjo būti laikomas neklasifikuojamomis varžybomis, kurias T. G. turėjo pravesti laikantis LASK reikalavimų. Nekyla abejonių dėl to, kad Lietuvos įstatymai ir LASF norminiai aktai yra skirti tam, jog maksimaliai būtų užtikrintas automobilių sporto dalyvių ir žiūrovų saugumas. Ir jeigu dalyvaujama LASF sankcionuotose varžybose, laikantis LASK reikalavimų, tokių varžybų dalyvis iš tiesų neprisiima atsakomybės už galimas pasekmes varžybų metu, jeigu buvo laikomasi nustatytų taisyklių.

Kaip jau minėta atsakant į kito apelianto, T. G., gynėjo skundo argumentus, pagal Lietuvos Respublikos KÅ«no kultÅ«ros ir sporto įstatymo (1995 m. gruodžio 20 d. Nr. I-1151 redakcija, su pakeitimais, galiojusiais 2009-05-23) 2 str. 27 punktÄ , sporto varžybos – dviejų ar daugiau sportininkų, komandų, sporto klubų varžymasis pagal iÅ¡ anksto paskelbtus nuostatus, laikantis tarptautinės sporto Å¡akos federacijos nustatytų taisyklių, turint tikslÄ nustatyti nugalėtojus, prizininkus. Už atitinkamos sporto Å¡akos varžybų sistemos ir jų vykdymo sÄ lygų nustatymÄ yra atsakingos nacionalinės atitinkamos sporto Å¡akos federacijos (Å¡io įstatymo 43 str. 7 d.).

Lietuvos automobilių sporto federacija yra tarptautinės automobilių federacijos (FIA) narė ir būtent LASF nustato automobilių sporto renginių organizavimo ir vykdymo taisykles. Tokios taisyklės išdėstytos LASF priimtame Lietuvos automobilių sporto kodekse (kuris buvo patvirtintas 2009-05-16 LASF narių suvažiavime). Remiantis šiuo kodeksu (t. 3 b. l. 100-130) – varžybos yra renginys, kurio metu tarpusavyje varžosi automobiliai arba kuriame varžymosi tarpusavyje bruožų suteikia rezultatų paskelbimas.

Tokios varžybos gali būti tarptautinės ir nacionalinės. Nacionalinės varžybos skirstomos į klasifikuojamas ir neklasifikuojamas. Neklasifikuojamos varžybos – tai varžybos, neįtrauktos į LASF sporto kalendorių, bet pravedamos laikantis Lietuvos automobilių sporto kodekso reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip įtvirtinta LASK, Saugaus varžybų organizavimo reglamente, Lietuvos automobilių sporto varžybų trasų inspektavimo, varžybų vykdymo saugos kontrolės reglamente (t. 3 b. l. 131-132), net ir neklasifikuojamų varžybų pravedimas turėjo būti sankcionuotas Lietuvos automobilių sporto federacijos, patvirtinant varžybų papildomus nuostatus, tame tarpe ir saugumo reikalavimus.

Tokios varžybos, kurios organizuojamos nesilaikant minėto kodekso reikalavimų, laikomos draudžiamomis varžybomis (kodekso 59, 61 punktai). UAB „ (duomenys neskelbtini)“ LASF leidimo 2009-05-23 organizuoti automobilių sporto varžybas neturėjo, saugumo reikalavimų su Lietuvos automobilių sporto federacija taip pat nebuvo suderinęs. Kad 2009-05-23 įvykusios automobilių „drifto“ varžybos laikomos nelegaliomis (draudžiamomis), patvirtino ir LASF saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas R.

M.. Todėl (duomenys neskelbtini) oro uosto teritorijoje 2009 m. gegužės 23 d. įvykęs renginys (duomenys neskelbtini), neklasifikuojamų varžybų statuso neatitinka, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡io renginio nelaikė automobilių sporto varžybomis, kuriose Å¡ių varžybų dalyviai gali susitelkti tik į rezultato siekimÄ . Taigi tokiu atveju, jeigu tai bÅ«tų LASF sankcionuotos varžybos, jų dalyvis atsakytų tik už Lietuvos automobilių sporto federacijos nustatytų taisyklių nesilaikymÄ , o visa kita atsakomybė už varžybų organizavimÄ , dalyvių bei varžybas stebinčių asmenų saugumÄ tektų organizatoriams.

O tokių nelegalių (draudžiamų) varžybų dalyviai kartu turi prisiimti ir atsakomybę už galimas pasekmes varžybų metu – nepriklausomai nuo to buvo laikytasi nustatytų taisyklių ar nebuvo. Skundo autorius M. K. pirmosios instancijos teisme paaiÅ¡kino, kad jis apie 20 kartų buvo dalyvavęs automobilių „drifto“ varžybose, kai kurias iÅ¡ varžybų padėjo ir organizuoti. Nurodė, kad „drifto“ mėgėjai bendraudavo internetinėje erdvėje, turėjo susikÅ«rę tam tikras savo važiavimo taisykles, su kuriomis jis buvo susipažinęs. Kaip patvirtino apeliantas, žinojo jis ir tai, kad 2009-05-23 „driftas“ nebuvo įtrauktas į automobilių sporto Å¡akų sudėtį ir nepriklausė S. T. jis turėjo suprasti, kad 2009 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) kaime vyko ne oficialiai pripažintos sporto Å¡akos varžybos, o tiesiog „drifto“ mėgėjų susibÅ«rimas, jų pačių iniciatyva ir lėšomis organizuotos varžybos didesnio pavojaus Å¡altiniais – automobiliais, tai yra objektais, kurie kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams (t. 1 b. l. 41-47), todėl sukelia valdytojui ir didesnę nei įprasta rÅ«pestingumo bei atsakingumo pareigÄ dėl jo prisiimtos rizikos.

Kaip matyti iÅ¡ Lietuvos teisės ekspertizės centro atliktos ekspertizės iÅ¡vados (t. 5 b. l. 124-132), automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojas M. K., kirtęs finiÅ¡o linijÄ ir tinkamai pasirinkęs bei atlikęs automobilio valdymo veiksmų visumÄ , dėl kurių automobilis įgautų tiesiaeigį stabilų judesį, bÅ«tų turėjęs techninę galimybę suvaldyti automobilį ir sumažinti jo važiavimo greitį neiÅ¡slystant į pievÄ . Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad pagrindo netikėti tokia iÅ¡vada nėra.

Apeliantas su tokia teismo iÅ¡vada nesutinka, nurodo, kad nei ekspertizės akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais jis padarė nusikalstamÄ veikÄ , kokie veiksmai įeina į netinkamai pasirinktų automobilio valdymo veiksmų visumÄ , o kokie – į tinkamai pasirinktų valdymo veiksmų visumÄ . Kolegija pažymi, kad nėra bÅ«tina nurodyti, kokie konkrečiai M. K. atlikti automobilio valdymo veiksmai buvo netinkami, nepriimtini. Svarbiausia yra tai, kad M. K. savo valia dalyvaudamas tokiame automobilių „drifto“ mėgėjų renginyje, vairuodamas padidinto pavojaus Å¡altinį, žinodamas bei matydamas, kad jame dalyvauja ir žiÅ«rovai, turi prisiimti ir atsakomybę (yra kaltas) už tokios rizikos materializavimÄ si – varžybų metu atsiradusias pasekmes.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas M. K., užpildydamas renginio (duomenys neskelbtini), įvykusio 2009-05-23, dalyvio registracijos lapÄ , pažymėjo, kad supranta, jog automobilių sportas yra pavojingas turtui ir gyvybei, o renginyje jis dalyvauja savo nuožiÅ«ra (t. 1 b. l. 47). Beje, kad „drifto“ varžybų metu jis nesiėmė visų reikalingų suvaldyti automobilį atsargumo priemonių, o buvo susitelkęs tik į kuo geresnio rezultato siekimÄ , patvirtino ir pats apeliantas M. K..

Tai, kad ekspertizės akte nurodoma, jog negalima apskaičiuoti M. K. vairuojamo automobilio važiavimo greičio Å¡io įvykio metu, nustatyti kokia tikslia trajektorija automobilis nuslydo į padėtį po įvykio, kurioje vietoje automobilio vairuotojas M. K. prarado automobilio valdomumÄ , kad negalima nustatyti, kurioje oro uosto teritorijos vietoje ir kaip buvo įrengtas trasos startas, greitėjimo, įskaitinė ir lėtėjimo zonos, taip pat finiÅ¡as, kad negalima nustatyti, kokia buvo automobilio padėtis po įvykio Å¡ių trasos dalių, o bÅ«tent finiÅ¡o atžvilgiu ir kurioje vietoje važiuojamosios dalies ilgio ir pločio atžvilgiu, taip pat trasos dalių (finiÅ¡o) atžvilgiu automobilio vairuotojas M.

K. prarado automobilio valdomumÄ , o nesant Å¡ių duomenų, o taip pat duomenų apie lenktynių trasos atkarpas (nuo finiÅ¡o linijÄ Å¾yminčio pilono iki susidÅ«rimo vietos), detalius atstumus, nėra galimybės nustatyti automobilio greičio atskirose Å¡ios trasos atkarpos vietose, skirtingai negu nurodoma apeliaciniame M. K. skunde, jokios reikÅ¡mės neturi. Kaip matyti iÅ¡ ekspertizės akto iÅ¡vadų, minėtos aplinkybės nekliudė ekspertams duoti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent tai, kad vairuotojas M.

K. buvusiomis kelio sÄ lygomis – esant Å¡lapiai kelio dangai ir nusidėvėjusioms automobilio padangoms prarado automobilio valdomumÄ , dėl ko jo vairuojamas automobilis iÅ¡slydo nuo važiuojamosios dalies į pievÄ ir partrenkė žiÅ«rovus, leidžia teigti, kad automobilio „Nissan 200 SX“ vairuotojo pasirinkti automobilio valdymo veiksmai buvo netinkami ir nepriimtini.Skunde taip pat tvirtinama, kad nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog apeliantas žinojo apie padangų bÅ«klę ir turėjo į tai atsižvelgti.

Apeliantas M. K. aiÅ¡kina, kad važiuodamas įskaitinį ratÄ ir maksimaliai iÅ¡vystydamas greitį, automobiliu slysdamas kaip įmanoma didesniu kampu, jis negalėjo objektyviai numatyti, kiek susidėvi padangos, kokia jų bÅ«klė ir pan. Tačiau tame pačiame skunde jis minėtam teiginiui prieÅ¡tarauja, nurodydamas, kad Å¡oninio slydimo varžybose yra maksimaliai naudojamas akseleravimas ir stabdymas, dėl ko padidėja trintis su asfaltu bei žymiai greičiau dyla automobilio padangos, todėl visuomet po įskaitinio važiavimo automobilio padangos bÅ«na stipriai susidėvėjusios.

Apeliaciniame M. K. skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje negalėjo aiÅ¡kiai konstatuoti, kokia neatsargumo forma – nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerÅ«pestingumu (BK 16 str.) buvo padaryta nusikalstama veika. Toks tvirtinimas nėra visiÅ¡kai teisingas. Kėdainių rajono apylinkės teismas nuosprendyje aiÅ¡kiai konstatavo, kad M. K., savo rizika dalyvaudamas bendraminčių renginyje, kuriame pavojingai važiuojama padidinto pavojaus Å¡altiniu – automobiliu ir nesugebėjęs suvaldyti automobilio sužalojęs žmones, pasielgė nusikalstamai nerÅ«pestingai, nes pagal savo patirtį ir prisiimtÄ atsakomybę vairuoti padidinto pavojaus Å¡altinį, galėjo ir privalėjo įvertinti tokio automobilių renginio pavojingumÄ , įvertinti važiavimo sÄ lygas ir savo gebėjimus suvaldyti rizikingai vairuojamo padidinto pavojaus Å¡altinį, kÄ M.

K. akivaizdžiai pervertino, todėl yra kaltas dėl renginio metu sukelto įvykio ir taip pat privalo prisiimti atsakomybę už kilusias pasekmes. Tačiau kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuosprendyje nurodė, kad M. K. veiksmuose galima įžvelgti ir požymius, kuriais remiantis galima daryti iÅ¡vadÄ , kad M. K. elgėsi ir nusikalstamai pasitikinčiai. Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas tokiais samprotavimais – visos teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o tokios formuluotės kaip „galima įžvelgti“ nėra tinkamos ir pakankamos nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti.

Tačiau Å¡i aplinkybė neturėjo įtakos teisingam veikos kvalifikavimui, teisingam Å¡ios bylos iÅ¡nagrinėjimui ir teisėto teismo sprendimo priėmimui. Taigi baudžiamasis įstatymas M. K. pritaikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 str. 2 d. M. K. skunde nesutinkama ir su jam paskirta bausme. Už nusikalstamos veikos padarymÄ gali bÅ«ti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 139 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymÄ nuteistas M.

K., sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmės – areÅ¡tas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Taigi savo esme abi bausmės yra susijusios su laisvės atėmimu. Todėl apeliantas neteisus, teigdamas, kad jam neturėjo bÅ«ti skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Skirti bausmę, nenumatytÄ sankcijoje, galima tik BK 62 str. ir 54 str. 3 d. numatytais atvejais. Tačiau minėtų straipsnių nuostatų M. K. taikyti negalima, nes nėra tam numatytų sÄ lygų. Jų skunde nenurodė ir apeliantas, todėl detaliau apie negalimumÄ taikyti minėtų straipsnių nuostatas teisėjų kolegija nepasisako.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. K., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į jo asmenybę, sukeltas sunkias pasekmes nukentėjusiesiems, į sužalotų asmenų kiekį, į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – dėl padarytos veikos nesigailėjo, visÄ kaltę vertė tik T. G., padarytos žalos neatlygino ir nesistengė atlyginti ir pagrįstai jam paskyrė artimÄ minimaliai laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymÄ , įvertinęs, jog bausmės tikslai bus pasiektas be realaus bausmės atlikimo, atidėjo.

Skiriant bausmę BK 54 str. bei 61 str. reikalavimai pažeisti nebuvo.             Dėl padarytos žalos atlyginimoApeliaciniuose skunduose ginčijami teismo nustatyti ir priteisti nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos dydžiai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, konstatuoja, jog šie skundų argumentai taip pat nepagrįsti, todėl atmetami. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti kaltam asmeniui ar materialiai atsakingam už kalto asmens padarytas veikas civilinį ieškinį.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Å ie kriterijai kaip principai, kuriais turi vadovautis teismas, aiÅ¡kindamas ir taikydamas įstatymus, įtvirtinti ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje. Be to, CK 6.282 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalÄ padariusio asmens sunkiÄ turtinę padėtį, iÅ¡skyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos žalos dydžio klausimÄ , teismas tinkamai taikė Å¡iuos klausimus reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos.

Taip pat pažymėtina, jog, kiekvienoje byloje teisingÄ piniginės kompensacijos už patirtÄ neturtinę žalÄ nustatymÄ lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebÅ«na tapačios. Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiesiems padaryta dėl neatsargios nusikalstamos veikos. T. T., E. Å ., A. P. ir B. Ž. (taip pat M. D., kurias civilinio ieÅ¡kinio nepareiÅ¡kė) dėl Å¡ios veikos sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Visi Å¡ie asmenys neabejotinai patyrė fizinį skausmÄ ir neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus.

Trys nukentėjusieji patyrė kojų kaulų lūžius, vienas – galvos traumÄ , kitus sužalojimus, jiems buvo taikomas operacinis gydymas, visi gan ilgÄ laiko tarpÄ negalėjo pasirÅ«pinti savimi, buvo nedarbingi, buvo apribotos judėjimo, bendravimo galimybės.T. T. lūžo blauzdikaulis, buvo prismigę stiklo Å¡ukių į veidÄ , rankÄ , taikytas skeletinis tempimas 6 paras, po to operuotas, atlikta deÅ¡inio blauzdikaulio osteosintezė plokÅ¡tele ir sraigtais, taikyta reabilitacija, buvo žymiai apribotas nukentėjusiojo mobilumas, jam buvo reikalinga pagalba apsirengiant, vonioje, vaikščiojo tik su ramentais, pusę metų buvo nedarbingas, neigiamas pasekmes jaučia iki Å¡iol – po didesnio krÅ«vio jaučia didelį skausmÄ , ima Å¡lubuoti, buvo taikyta kineziterapija, ergoterapija, magnetoterapija, medikamentinis gydymas.

IÅ¡ medicininių iÅ¡rašų matyti, jog 2009-09-04 traumatologo konsultacijoje nurodoma be ramentų vaikščioti galima po 2 mėn. (t. 2, b. l. 33, 55), kai įvykis buvo 2009 m. gegužės mėnesį.E. Å . nustatytas deÅ¡iniosios blauzdos kaulų kÅ«nų fragmentinis lūžis ir muÅ¡tinė žaizda, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, patemti sprando raiščiai, daugybiniai nubrozdinimai, operuotas, atlikta osteosintezė, 2010 m. kovo mėnesį paÅ¡alintos metalo konstrukcijos, iki to laiko ir dar kelias savaites po Å¡ios operacijos vaikščiojo su ramentais, nedarbingas buvo apie 11 mėnesių, jaučia pastovius skausmus, operuota koja tinsta, ilgÄ laikÄ apsitarnaujant buvo reikalinga artimųjų pagalba, dėl to, kad ilgÄ lakÄ buvo nedarbingas, bijojo, kad gal netekti gerai pamokamo darbo, prarasti kvalifikacijÄ .

B. Ž. įvykio metu buvo padaryta muÅ¡tinė žaizda virÅ¡ugalvio deÅ¡inėje pusėje, kraujo iÅ¡siliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumuÅ¡imas, pasireiÅ¡kęs kontuziniu židiniu kairėje kaktinėje skiltyje, taikyta reabilitacija, nedarbingas buvo iki 2009-08-15. Dėl patirtos traumos ilgÄ laikÄ negalėjo laisvai judėti, bendrauti su draugais, artimaisiais, dirbti mėgstamo darbo, kankino nerimas dėl ateities, bijojo prarasti darbÄ . A. P. įvykio metu buvo sumuÅ¡ta deÅ¡inė blauzda, lūžo blauzdikaulis ir vidinė kulkÅ¡nis, skeveldriniai lūžiai, operuotas, paÅ¡alintos negyvybingos kaulinės skeveldros, atstatyti lūžgaliai ir sutvirtinti dviem sraigtais ir 13 skylių plokÅ¡tele su 12 sraigtų, kulkÅ¡nies lūžis sutvirtintas dviem sraigtais, 2012 m. kovo mėnesį operacijos metu paÅ¡alintos metalo konstrukcijos, buvo nedarbingas nuo 2009-05-23 iki 2010-07-14 (t. 4, b. l. 180), pergyveno dėl prarandamos kvalifikacijos, darbinių įgÅ«džių, ilgÄ laikÄ buvo apribota galimybė normaliai judėti, dėl to jis patyrė neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus.

Kolegija pažymi, kad asmens teisė į sveikatÄ , yra absoliuti, viena iÅ¡ svarbiausių asmens teisių. Taigi, nustatant ieÅ¡kovams atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikÅ¡mingumas turi bÅ«ti vienas iÅ¡ lemiamų kriterijų. Nukentėjusieji neabejotinai patyrė didelius fizinius skausmus, jų visų gydymas užtruko, buvo ilgalaikis ir sudėtingas – kojų lūžiai gydyti panaudojant metalinius įtvarus, operuoti, ilgÄ laikotarpį buvo apribotas normalus vaikščiojimas, savęs apsitarnavimas, pakartotinės operacijos iÅ¡imant metalinius įtvarus, ilgalaikis nedarbingumas.

Nors B. Ž. kojų lūžių nepatyrė, tačiau jo patirta galvos trauma buvo pakankamai rimta su kraujo iÅ¡siliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, todėl natÅ«ralu, jog jis pergyveno, jaudinosi dėl tolesnių pasekmių jo sveikatai ir gyvenimo kokybei. Dėl ilgai užtrukusio nedarbingumo nukentėjusieji turėjo pagrįstų iÅ¡gyvenimų dėl prarandamos kvalifikacijos, darbinių įgÅ«džių, baimės netekti darbo. Todėl įvertinus tai, jog nuteistieji yra jauni, darbingi, dirbantys ir gaunantys pajamas asmenys, aukÅ¡tesniojo teismo manymu, nustatyta teismo neturtinė žala – po 15 000 litų kiekvienam iÅ¡ nukentėjusiųjų atitinka teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo ir proporcingumo kriterijus ir nėra aiÅ¡kiai per didelė.             Nors nuteistasis M.

K. teigia, jog jis turi kas mėnesį mokėti paskolÄ už sudaužytÄ automobilį, dėl taikomų turtinių apribojimų negali įsigyti bÅ«sto, dėl įvykio jis taip pat patyrė daug neigiamų iÅ¡gyvenimų, tačiau tai nėra pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytÄ neturtinės žalos dydį, nes Å¡ios aplinkybės nepatvirtina, jog teismo nustatyta neturtinė žala, priteistina iÅ¡ M. K., ypač atsižvelgiant į jos faktinį dydį – po 5 000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam, bÅ«tų jam nepakeliama finansinė naÅ¡ta, be to, turtinė kaltininko padėtis nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio.

             Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimÄ neatsižvelgta į didelį pačių nukentėjusiųjų neatsargumÄ . Teisėjų kolegija Å¡iuos skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta, nes pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir motyvuotai pasisakė dėl Å¡ios aplinkybės, įvertino nukentėjusiųjų asmenybes, tai, kad jie visi yra driftingo mėgėjai, suvokė Å¡io renginio pavojingumÄ . Nors jie stovėjo arti trasos ribų, tačiau, kaip jau minėta anksčiau Å¡ioje nutartyje, toks jų elgesys nebuvo priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiomis pasekmėmis, todėl apylinkės teismas pagrįstai nevertino Å¡ios aplinkybės kaip didelio nukentėjusiųjų neatsargumo.

AukÅ¡tesniojo teismo nuomone, įvertinus faktinius sužalojimus, ilgÄ gydymo trukmę ir aukščiau aptartus nukentėjusiųjų patirtus objektyvius nepatogumus dėl ribotų galimybių judėti ir apsitarnauti save, ilgai trukusio nedarbingumo, pergyvenimų dėl prarandamos darbinės kvalifikacijos, baimės prarasti darbus, priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti nelaikytinos per didelėmis net ir įvertinus tai, jog nukentėjusieji suvokdami renginio pavojingumÄ stovėjo arti trasos ribų.             T.

G. skundo argumentai dėl nepagrįstai taikytos T. G. bei UAB „ (duomenys neskelbtini)“ subsidiariosios atsakomybės bei priteistinos žalos padalijimo tarp T. G. ir M. K., yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir nuosekliai, atsižvelgdamas į visas reikÅ¡mingas Å¡iam klausimui iÅ¡spręsti aplinkybes – teisinį deliktinės atsakomybės reglamentavimÄ , civilinių atsakovų UAB „ (duomenys neskelbtini)“ ir T. G. tarpusavio santykius, turtinę padėtį, T.

G. sutikimÄ atlyginti su nelaimingu atsitikimu susijusias iÅ¡laidas, atsižvelgęs į nukentėjusiųjų teisę gauti visiÅ¡kÄ Å¾alos atlyginimÄ , motyvavo iÅ¡vadas dėl T. G. ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“ subsidiariosios atsakomybės taikymo bei priteistinos žalos padalijimo tarp nuteistųjų, taip pat dalių dydžių. AukÅ¡tesnės instancijos teismas su Å¡iomis iÅ¡vadomis visiÅ¡kai sutinka, Å¡ių iÅ¡vadų pagrįstumu neabejoja, todėl nesikartoja.             Nepagrįsti, todėl atmetami ir M.

K. apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė nukentėjusiųjų civilinių ieÅ¡kinių dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimÄ ir priėmė teisingÄ sprendimÄ Å¡ioje dalyje. Byloje nukentėjusiojo parodymais, raÅ¡ytiniais duomenimis – 2010-02-10 fotoaparato ir objektyvo apžiÅ«ros aktu, telefono techninės apžiÅ«ros aktu ir atliktų darbų apraÅ¡u nustatyta ir įrodyta T.

T. patirta turtinė žala dėl fotoaparato ir telefono sugadinimo bei jų apžiÅ«ros. Nors nepateikti raÅ¡ytiniai duomenys dėl fotoaparato įsigijimo kainos, tačiau teismas, įvertinęs, jog T. T. buvo akredituotas ir dalyvavo varžybose dėl savo pomėgio fotografuoti, pagrįstai sprendė, jog byloje nėra abejonių, kad jis iÅ¡ tiesų turėjo fotoaparatÄ , jis buvo sugadintas (tai patvirtina jau vien faktas, jog automobilis atsitrenkė į žmonių miniÄ , T. T. buvo sužalotas) ir pagrįstai sprendė, jog tokiu atveju patirtos žalos dydis už fotoaparatÄ su objektyvu – 1 400 Lt yra realus, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.

Tai, kad fotoaparatas buvo apžiÅ«rėtas tik 2010 metais, o ne iÅ¡ karto po įvykio nepaneigia teismo iÅ¡vados, jog T. T. iÅ¡ tiesų dalyvavo renginyje ir jo metu buvo sugadintas fotoaparatas bei telefonas. Atsižvelgiant į tai, jog dėl dalies nukentėjusiojo reikalavimų per visÄ ilgÄ bylos nagrinėjimo laikÄ nebuvo pateikta papildomų duomenų, be kurių priimti teisingo sprendimo teismas negalėjo, be papildomų tyrimo veiksmų tinkamai iÅ¡ręsti Å¡io klausimo neįmanoma, o byla ir taip buvo nagrinėjama pakankamai ilgÄ laikÄ ir užtruko, teismas pagrįstai T.

T. dėl dalies reikalavimų pripažino teisę į civilinio ieÅ¡kinio patenkinimÄ civilinio proceso tvarka. Teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ir dalyje dėl turtinės žalos priteisimo E. Å .. PrieÅ¡ingai nei teigiama skunde, teismas negautų pajamų dydį, kelionių iÅ¡laidas, gydymo iÅ¡laidas, kurių nekompensuoja ligonių kasos, apskaičiavo įvertinęs pateiktus raÅ¡ytinius duomenis dėl E. Å . darbo užmokesčio, iÅ¡laidų kurui ir gydymui kvitus, kitus raÅ¡ytinius duomenis.

PrieÅ¡ingai nei teigiama skunde, byloje yra duomenys, jog nukentėjusiajam Vilniuje buvo atliktos dvi operacijos. Po pirmos operacijos gydymÄ jis tęsė tėvų namuose (duomenys neskelbtini), nes negalėjo savimi pasirÅ«pinti. Gydytojų apžiÅ«rai reikėjo vykti į Vilnių. Todėl, net ir atsižvelgiant į tai, jog kuro kvitų datos gali nesutapti su apsilankymu pas gydytojus datomis, Å¡ios aplinkybės nepaneigia teismo iÅ¡vados, jog iÅ¡laidos kurui – 335,21 Lt yra protingos ir pagrįstos. Be to, kaip pastebi apeliantas, kvitai rodo, jog kuras piltas arti Vilniaus (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini).

Tai tik patvirtina, o ne paneigia aukščiau nurodytas aplinkybes. PrieÅ¡ingai nei teigiama M. K. skunde, teismo iÅ¡vados dėl B. Ž. priteistinos sumos turtinei žalai atlyginti yra pagrįstos ir motyvuotos. Teismas B. Ž. patirtÄ turtinę žalÄ nustatė įvertinęs paties B. Ž. ir nukentėjusiojo T. T. parodymus, jog jie abu dalyvavo renginyje, turėjo fotoaparatus, daiktų pažiÅ«ros aktais (t. 2, b. l. 115-117), kuro kvitais bei pagrįstai laikė, jog 300 Lt už sugadintus rÅ«bus yra protinga suma, net ir nesant objektyvių jų įsigijimo duomenų, todėl skundas Å¡ioje dalyje taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Nuteistojo M. K. skundo argumentai dėl A. P. priteistos turtinės žalos nekonkretÅ«s, deklaratyvÅ«s. PrieÅ¡ingai nei teigiama skunde, teismas iÅ¡samiai argumentavo sprendimÄ tiek dėl pripažintos įrodyta patirtos turtinės žalos atlyginimo, tiek ir dėl dalies ieÅ¡kinio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. A. P. priteista 1809,85 Lt tiesioginiams nuostoliams atlyginti, iÅ¡ kurių 1249,45 Lt tiesioginėms gydymo iÅ¡laidoms atlyginti, 60,40 Lt kelionių į gydymo įstaigas iÅ¡laidų ir 500 Lt žalos už sugadintus rÅ«bus.

Å ioje dalyje ieÅ¡kinio pagrįstumÄ teismas nustatė tik iÅ¡samiai ir detaliai įvertinęs pateiktus raÅ¡ytinius duomenis – kvitus, nukentėjusiojo parodymus, todėl aukÅ¡tesnės instancijos teismas su jomis visiÅ¡kai sutinka. Nors nepateikti raÅ¡ytiniai duomenys dėl sugadintų rÅ«bų vertės, tačiau aukÅ¡tesnės instancijos teismas sutinka su teismo iÅ¡vada, jog iÅ¡laidos už sugadintus rÅ«bus – 200 Lt už batelius, 160 Lt už kelnes ir 140 Lt už palaidinę atitinka realumo ir protingumo kriterijus.

NatÅ«ralu, jog kasdieninių rÅ«bų, batų įsigijimo kvitai paprastai nekaupiami ir ilgai nesaugomi, todėl neteisinga bÅ«tų atmesti ieÅ¡kovo reikalavimus, atitinkančius protingumo kriterijus, vien dėl to, jog nėra raÅ¡ytinių duomenų. Kelionės iÅ¡laidos pagrįstos raÅ¡ytiniais duomenimis, todėl jų priteisimas nekelia jokių abejonių. Pažymėtina, jog teismas priteistinÄ sumÄ tiesioginėms gydymo iÅ¡laidoms padengti nustatė tik iÅ¡analizavęs pateiktus kvitus, vaistų informacinius lapelius, kitų prekių paskirtį, įvertinęs nukentėjusiojo patirtų sužalojimų pobÅ«dį (deÅ¡inės blauzdos sumuÅ¡imas, blauzdikaulio ir vidinės kulkÅ¡nies lūžis), ir motyvuotai dalį iÅ¡laidų pripažino nesusijusiomis su tiesioginiu gydymu.

Tad, esant Å¡ioms aplinkybėms, aukÅ¡tesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo iÅ¡vadų teisėtumu ir pagrįstumu. Dėl dalies civilinio ieÅ¡kinio reikalavimų, liečiančių negautas pajamas, teismas negalėjo iÅ¡spręsti dėl tų pačių priežasčių, kaip ir T. T. atveju. AukÅ¡tesnysis teismas sutinka su teismo iÅ¡vada, jog pagal pateiktus dokumentus nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti negautų pajamų dydžio. Bylos nagrinėjimui besitęsiant pakankamai ilgÄ laikÄ Å¡ie duomenys nebuvo pateikti, Å¡iems duomenims iÅ¡siaiÅ¡kinti bÅ«tini papildomi tyrimo veiksmai, kurie, jau esant aiÅ¡kioms kaltės ir bausmės aplinkybėms, dar labiau užtęstų bylos nagrinėjimÄ ir atitolintų galutinio procesinio sprendimo priėmimÄ , todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstu teismo sprendimÄ A.

P. dalyje dėl negautų pajamų pripažinti teisę į civilinio ieÅ¡kinio patenkinimÄ civilio proceso tvarka. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog teismas priteisė per dideles sumas nukentėjusiųjų patirtoms iÅ¡laidoms teisinei pagalbai apmokėti. Nuteistasis M. K. teigia, jog priteistos sumos, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, akivaizdžiai per didelės, be to, prieÅ¡tarauja teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo ir proporcingumo principams, nes nenustatyta, jog nuteistieji bÅ«tų vilkinę bylÄ , prieÅ¡ingai, bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl nukentėjusiųjų ar jų atstovų praÅ¡ymų, negalėjimo dalyvauti posėdžiuose, be to, nukentėjusiojo E. Å . bei B.

Ž. interesus atstovavo tas pats advokatas, pateikė analogiÅ¡kus civilinius ieÅ¡kinius. Teisėjų kolegija Å¡iuos skundo argumentus atmeta, nes jie nepagrįsti. Pažymėtina, jog iÅ¡laidų advokato pagalbai atlyginti klausimas grindžiamas visiÅ¡ko žalos atlyginimo principu. Ä®statymas (BPK 106 str. 2 d.) numato, jog teismas Å¡ių iÅ¡laidų gali nepriteisti ar jas sumažinti, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį. Be to, teismų praktikoje sprendžiant iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti klausimÄ , atsižvelgiama į padarytos veikos pobÅ«dį, pavojingumÄ , sunkumÄ , kaltės pobÅ«dį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobÅ«dį ir dydį, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiÅ¡kumÄ , sugaiÅ¡tÄ laikÄ ir pan.

Kėdainių rajono apylinkės teismas nuosprendyje iÅ¡samiai pasisakė dėl proceso iÅ¡laidų dydžio. Teismo iÅ¡vados pagrįstos reikÅ¡mingų aplinkybių visumos analize, todėl apeliacinės instancijos teismas su jomis visiÅ¡kai sutinka, laiko jas teisėtomis bei pagrįstomis. Teismas atsižvelgė į visas anksčiau paminėtas aplinkybes, t. y. į tai, kad T. T. turėtos proceso iÅ¡laidos yra už teisines konsultacijas ir civilinio ieÅ¡kinio parengimÄ , A. P. iÅ¡laidų turėjo už civilinio ieÅ¡kinio parengimÄ , nukentėjusįjį advokatas atstovavo trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose, teikė patikslintÄ ieÅ¡kinį, į posėdžius vyko iÅ¡ kito miesto.

AukÅ¡tesniojo teismo manymu, visos Å¡ios aplinkybės įvertintos tinkamai. Atsižvelgiant į ilgÄ bylos nagrinėjimÄ teisme, veikos pobÅ«dį, veikos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su iÅ¡vada, kad Å¡ios nukentėjusiųjų iÅ¡laidos (po 1000 Lt) yra pagrįstos, nėra aiÅ¡kiai per didelės, todėl jos iÅ¡ apeliantų pagrįstai priteistos visa apimtimi. Spręsdamas dėl nukentėjusiųjų B. Ž. ir E. Å . patirtų proceso iÅ¡laidų aukščiau minėtų įstatymo nuostatų teismas taip pat nepažeidė.

Ä®vertinta ne tik tai, kad teisinė pagalba nukentėjusiems buvo teikiama nuolat nuo 2010 metų, kad nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, į kuriuos vykti turėjo į kitÄ vietovę, nei jo buveinė, tačiau įvertinta ir tai, kad nukentėjusiuosius atstovavo tas pats advokatas, nebuvo reikalingos iÅ¡skirtinės specialios žinios, nebuvo sprendžiami sudėtingi ir nauji teisinio pobÅ«džio klausimai, į tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė bÅ«tent dėl nukentėjusiųjų ar jo atstovo kaltės, taip pat įvertintas ir patenkintų bei atmestų reikalavimų santykis, atsižvelgta ir į vienodÄ nukentėjusiųjų pateiktų procesinių dokumentų turinį.

Teismas aukÅ¡tesniojo teismo nuomone visas Å¡ias aplinkybes, jų visumÄ Ä¯vertino tinkamai ir pagrįstai praÅ¡omas priteisti proceso iÅ¡laidas už advokato pagalbÄ nukentėjusiesiems E. Å . ir B. Ž. sumažino iki 5000 Lt. Visos apeliantų skunduose nurodytos aplinkybės sprendžiant šį klausimÄ Ä¯vertintos tinkamai apylinkės teisme, todėl papildomai jas vertinti apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Nors veika, dėl kurios nuteisti apeliantai, ir yra neatsargi, ji nepriskiriama pavojingų nusikalstamų veikų kategorijai, tačiau bylos nagrinėjimas užtruko gana ilgÄ laikÄ , nukentėjusiųjų atstovas buvo aktyvus ginant nukentėjusiųjų interesus, todėl teismo nustatytas proceso iÅ¡laidų dydis nelaikytinas aiÅ¡kiai nepagrįstu, neproporcingu ar neatitinkančiu protingumo bei sÄ Å¾iningumo reikalavimų.

Pažymėtina, jog apeliantai yra jauni, darbingi, dirbantys ir pajamų turintys asmenys, todėl nukentėjusiesiems priteistos proceso išlaidos advokatų pagalbai apmokėti nelaikytinos nepakeliama našta apeliantams. Jas mažinti ar jų visiškai nepriteisti nėra pagrindo.             Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

                          Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas                                        n u t a r i a :              nuteistojo T. G. gynėjo advokato Antano Jarašiaus ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                     Evaldas Gražys Teisėjai:                                                                           Gytis Večerskas                                                                                                          Algis Remeika