2016-10-13 Nr. AB-19725-3-64-3-02160-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1981-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02160-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2005 m. rugpjūčio 19 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad pareiškėjui tekdavo mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, buvo šalta, drėgna, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Be to, rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant iš įstaigos, asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjas esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes buvo tokia teismų praktika, jog teismai nepriteisdavo neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat nurodė, kad nors kai kurios kameros neatitinka vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo, įstaigos administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose higienos reikalavimų patikra nebuvo atlikta. Tačiau kiekvienam asmeniui skiriamas inventorius, reikalaujama, kad jie suimtieji ir nuteistieji palaikytų tvarką kamerose, valymo priemonės išduodamos pagal prašymą. Kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, tai atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus. Visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele, kamerose įrengti teisės aktuose numatyti baldai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų abstraktūs, nedetalizuoti. Dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiaisiais, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl to administracijai nereiškė, pats nenurodo esantis nerūkantis, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo teisių pažeidimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl atsakovui atsiliepime išreiškus prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, yra pagrindas šį prašymą tenkinti ir, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimui atlyginti žalą taikyti ieškinio senaties terminą bei skundą tuo pagrindu atmesti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas ieškinio senaties termino neatnaujino.

III. Pareiškėjas M. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau skundų neteikė, nes norėjo būti paleistas iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, neužsitraukiant nemalonės prieš įstaigos administraciją. Pareiškėjo teigimu, jis ketino rašyti skundą pasibaigus lygtinio paleidimo terminui, tačiau 2008 m., patyręs traumą, buvo ilgai gydomas. Be to, pabrėžė, kad neturi teisinio išsilavinimo bei galimybių gauti teisinę pagalbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, jų negynė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų nesusieti su konkrečiais atsakovo galbūt neteisėtais veiksmais, nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2005 m. rugpjūčio 19 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas yra praleidęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ieškinio senaties terminas taikytas nepagrįstai, ir nurodo, jog anksčiau ginti savo teisių neturėjo galimybės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2005 m. rugpjūčio 19 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 7). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė ir jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo grasinama kokiu nors būdu, jeigu jis kreipsis į teismą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2005 m. rugpjūčio 19 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė