2020-08-26 Nr. AB-15608-3-61-3-00737-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-958-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00737-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus skyrius ir Lietuvos žydų litvakų bendruomenė) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo turto paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. lapkričio 14 d. aktą Nr. KPD-RM-2636 (toliau – ir Aktas), įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) panaikinti pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), registraciją Kultūros vertybių registre bei priteisti pareiškėjui jo patirtas advokato pagalbos išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. birželio 1 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas rekonstruoti Pastatą į parduotuvę. Nurodė, kad Aktu pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo žinoma apie ketinimus suteikti Pastatui teisinę apsaugą. Pareiškėjas teigė, kad kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybę, iš kurios gavo duomenis, jog Departamentas 2017 m. kovo 2 d. teikė Varėnos rajono savivaldybės administracijai raštą „Dėl sinagogos pastato (duomenys neskelbtini)“. Tvirtino, kad Pastato, kaip potencialios kultūros vertybės, vertinimo procesas nebuvo atliktas išsamiai, Akte nurodytos išvados nesuteikė pagrindo konstatuoti Pastato vertingųjų savybių buvimo. Pareiškėjas nurodė, kad Pastato statybos pabaigos metai buvo 1950 metai, todėl neaišku, kuo remiantis Akte buvo konstatuota, jog Pastatas yra senoji žydų sinagoga, kuri veikė dar iki II-ojo pasaulinio karo pradžios.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Akte nurodyti Pastato architektūriniai sprendimai nepagrindė jo architektūrinio reikšmingumo. Pažymėjo, kad Akte nebuvo nurodyta, kokią architektūrinę reikšmę turi Pastato elementai, kokiam istoriniam laikotarpiui Pastatas galėjo būti priskirtas, kokį charakteringumo kriterijų, leidžiantį priskirti Pastatą konkrečių statinių ar konkretaus laikotarpio statinių tipui, jie patvirtino bei kokius tipinius architektūrinius sprendimus Pastatas atspindėjo. Teigė, kad Pastatas mažai skiriasi nuo šalia toje pačioje gyvenvietėje esančių skirtingais laikotarpiais pastatytų pastatų, kurių dauguma yra stačiakampės formos, su raudonų plytų dūmtraukiais bei horizontalaus apkalimo medinėmis lentelėmis. Pareiškėjas manė, kad Akte išvardinti Pastato architektūriniai elementai nepagrindė jo vertingųjų savybių. Net ir konstatavus, kad Pastatas kažkada buvo sinagoga, tai nesuteikė pagrindo priskirti Pastato kultūros paveldui, nesant vertingų Pastato architektūrinių savybių bei visuomeninės-kultūrinės reikšmės.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Akto 7.5. punkte nurodoma, jog 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą, čia jie buvo saugomi kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius šiame pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai. Teigė, kad minėtos Akto nuostatos nebuvo pagrįstos įrodymais. Pažymėjo, kad holokausto nusikaltimas dėl jo sąlygoto tragedijos mąsto palietė didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, įskaitant ir daugumą to laikotarpio pastatų. Pareiškėjo nuomone, tai nesudarė pagrindo pripažinti visų holokausto laikotarpio metu buvusių pastatų kultūros paveldo vertybėmis, neatsižvelgiant į jų memorialinę reikšmę. Taip pat teigė, kad ta aplinkybė, jog sovietinės okupacijos metais tris dešimtmečius Pastate buvo įrengti kultūros namai, taipogi nesudarė pagrindo konstatuoti Pastato memorialinę reikšmę.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas tvirtino, kad sprendimus dėl atitinkamo objekto įrašymo į Kultūros vertybių registrą ir jam teisinės apsaugos suteikimo priima Taryba. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju Tarybos nariai R. K., E. J. M., A. B., I. V., R. B.-P., A. Š. ir R. P. nutarė Varėnos sinagogai, esančiai (duomenys neskelbtini), suteikti apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą, apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį. Pažymėjo, kad vertinimas atliekamas remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra. Atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų, apsaugos zonos apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugą, juos registruojant Kultūros vertybių registre (toliau – ir Registras).

7. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, atsakydamas į 2018 m. vasario 26 d. pareiškėjo prašymą, 2018 m. kovo 5 d. raštu Nr. (9.51.)2-594 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė Tarybos posėdžių, kuriuose buvo svarstomas Varėnos sinagogos įrašymo į Registrą klausimas, protokolų išrašus ir garso įrašus. Departamento Alytaus skyrius 2018 m. kovo 3 d. raštu Nr. (1.29.-A)2A-160 „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ pateikė pareiškėjui šaltinių ir publikacijų kopijas apie pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtame rašte pažymėjo, kad, įrašant pastatą, esantį J. (duomenys neskelbtini), į Registrą, buvo atlikti istoriniai tyrimai, kurie apėmė literatūros ir kitų įmanomų rasti šaltinių analizę. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skundo argumentų nepagrindė teisės aktais, nenurodė, kokie konkretūs tyrimai nebuvo atlikti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą nurodė, kad teisės aktai reikalauja atlikti tik reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nebuvo pagrindo teisės aktų nuostatas aiškinti kaip įpareigojančias kiekvienu atveju atlikti visus tyrimus, o teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių nustatymą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Teigė, kad pareiškėjas teismui nepateikė istorinių, archeologinių tyrimų, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių ir kitų duomenų, galinčių paneigti ginčijame Akte nustatytas faktines aplinkybes.

8. Departamentas teigė, kad, atsižvelgiant į Tarybos narių sudėtį, nekilo abejonių dėl Tarybos kompetencijos, vertinimo galimybių. Taryba buvo sudaryta iš humanitarinių mokslų daktarų, architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų, kurių specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas. Pažymėjo, kad teisės aktų reikalavimai nenumatė savininko būtino dalyvavimo posėdyje.

9. Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Taryba nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip Departamentas. Papildomai paaiškino, kad Tarybos nariai R. K., E. J. M., A. B., I. V., R. B.-P., A. Š., R. P., nutarė Varėnos sinagogai, esančiai (duomenys neskelbtini), suteikti apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą, apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti regioninio reikšmingumo lygmenį. Teigė, kad formalūs netikslumai (Tarybos akte nurodytas klaidingas Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. Į-70), nesudarė pagrindo naikinti patį Tarybos Aktą. Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė istorinių, archeologinių tyrimų, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinų ir kitų duomenų, galinčių paneigti Tarybos padarytas išvadas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamento Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti

12. Departamento Alytaus skyrius nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip Departamentas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. kovo 20 d. nuosavybės teise priklauso Pastatas (Priedas Nr. 3). Pareiškėjui 2012 m. birželio 1 d. buvo išduotas leidimas rekonstruoti Pastatą į parduotuvę. Tarybos 2017 m. lapkričio 14 d. Aktu pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu ir jam buvo suteikta teisinė apsauga. Departamento Skyrius 2018 m. sausio 31 d. raštu Nr. (1.12-A)2A-75 informavo pareiškėją apie tai, jog 2017 m. lapkričio 14 d. Taryba Pastatui suteikė teisinę apsaugą nekilnojamajai kultūros vertybei – Varėnos sinagogai (u. k. 41882). Byloje ginčas kilo dėl Departamento Akto, kuriuo buvo nutarta Pastatui suteikti teisinę apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir NKPAĮ) nustato įstatyminius nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualių sąvokų apibrėžimus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 13.1 punktą Departamentas, kaip Kultūros vertybių registro tvarkymo įstaiga, registruoja kultūros vertybes. Teismas, apibendrinęs minėtų teisės aktų nuostatas, padarė šiai bylai reikšmingas išvadas: 1) tik vertinimo tarybos yra NKPAĮ įgalioti viešojo administravimo subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei, šios vertybės reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijos ribų apibrėžimo; 2) vertinimo tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes Kultūros vertybių registre; 3) Departamentas registruoja kultūros vertybes Kultūros vertybių registre, vadovaudamasis vertinimo tarybos priimtu sprendimu (aktu); 4) Departamentui nesuteikta teisė tikrinti vertinimo tarybos sprendimo pagrįstumo ir nevykdyti vertinimo tarybos priimtų sprendimų, t. y. neatlikti jam pavestų Kultūros vertybių registro tvarkytojo funkcijų.

16. Teismas nustatė, kad iš Akto turinio matyti, jog Varėnos sinagogos pastato memorialinę vertę sudarančios savybės įvardintos Akto 5 punkte – 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą, čia jie buvo saugomi kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius šiame pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai. Varėnos sinagogos pastato architektūrinę vertę sudarančios savybės buvo įvardintos Akto 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4, 1.1.5 punktuose.

17. Teismui sprendžiant dėl to, ar Pastatas atitiko nekilnojamojo kultūros paveldo kriterijus, buvo svarbu atsižvelgti į duomenis, kuriais remiantis Taryba padarė išvadas dėl Pastato vertingųjų savybių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Akte nurodyti šaltiniai (moksliniai literatūriniai leidiniai), kuriais remiantis buvo nustatytos Pastato vertingosios savybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių Akte nurodytų šaltinių netinkamumą ir juos išdėstytų duomenų neteisingumą.

18. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl Tarybos padarytų išvadų, susijusių su Pastato vertingosiomis išvadomis, svarbu įvertinti Tarybos argumentus, pateiktus Tarybos posėdžiuose. Byloje buvo pateiktos Tarybos posėdžių stenogramos bei posėdžiu garso išrašai. Iš minėtų duomenų teismas nustatė, kad Tarybos 2017 m. vasario 21 d. posėdžio metu Tarybos nariai įvertino rašytinus šaltinus (mokslinių straipsnių rinkinį „Žydų kultūros paveldas Lietuvoje“ ir A. B. studiją), kuriuose pateikta informacija, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje yra medinė trijų aukštų sinagoga. Taryba, svarstydama istorinius įvykius, konstatavo, kad II-ojo pasaulinio karo metu į Pastatą buvo suvaryti žydai ir vėliau sušaudyti, šią aplinkybę Tarybos nariai pripažino įrodyta istoriniais šaltiniais. Tarybos nariai 2017 m. vasario 21 d. ir 2017 m. rugpjūčio 22 d. posėdžių metu, vertindami Pastato nuotraukas, akcentavo jo architektūrinį išskirtinumą bei nurodė, kad Pastato langų kompozicija yra netradicinė, tūris – išskirtinis. Tarybos 2017 m. vasario 21 d. posėdžio metu komisijos nariams nekilo klausimų dėl archeologinių ir memorialinių Pastato savybių, tačiau buvo nuspręsta paklausti Varėnos rajono savivaldybės administracijos nuomonės dėl Pastato reikšmingumo. Tarybos nariai 2017 m. lapkričio 14 d. posėdžio metu identifikavo Pastato archeologines savybes: stačiakampio plano durys, Pastatas dviejų aukštų, stogo forma, kiti stogo elementai (raudonų plytų mūro dūmtraukis), aukštų išplanavimas, kapitalinės sienos, sienų angos stačiakampės languotės, dauguma angų užkalta, durų angos.

19. Teismas pažymėjo, kad iš Tarybos narių diskusijų metu pateiktų argumentų buvo matyti, kad Tarybos nariai akcentavo aplinkybę, jog Pastatas primena įprastą pastatą ir gali susidaryti įspūdis, jog jame nėra reikšmingų savybių. Tarybos nariai pažymėjo, kad sinagogos buvo neišvaizdžios, daug kur labai sunku atskirti, kad ten ne sandėlis, o sinagoga.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Pastato statybos pabaigos metai yra 1950 metai, todėl neaišku, kuo remiantis Akte buvo konstatuota, jog Pastatas yra senoji žydų sinagoga, kuri veikė dar iki II-ojo pasaulinio karo pradžios, teismas pažymėjo, kad nei vienam Tarybos nariui nekilo abejonė dėl aplinkybės, kad Pastatas yra Sinagoga ir joje vyko reikšmingi istoriniai įvykiai. Minėtą aplinkybę patvirtino Tarybos narių diskusija posėdžių metu. Tarybos nariai akcentavo aplinkybę, kad Pastatas pagal stogo formą, tūrį ir langus yra tipiška medinė sinagoga.

Aplinkybę, kad Pastatas buvo Sinagoga, kurioje vyko reikšmingi istoriniai įvykiai patvirtino ir Akte nurodyti rašytiniai šaltiniai, kurie tokio pobūdžio bylose laikytini tinkamais įrodymais Pastato reikšmingumui nustatyti. Pareiškėjas abejojo, ar Pastatas galėjo būti laikomas sinagoga, tačiau jokių įrodymų savo abejonėms pagrįsti nepateikė. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 7 punkte nustatyta, kad pagal atliekamų darbų pobūdį tyrimai skirstomi į fiksavimą, istorinės-meninės raidos, inžinerinius-techninius, papildomus specialiuosius tyrimus.

LVAT praktikoje konstatuota, kad teisės aktai įpareigoja vertinimo tarybą atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šią vertinimo tarybų pareigą aiškinti kaip įpareigojančių kiekvienu atveju atlikti visus teisės aktuose nurodytus galimus atlikti tyrimus. Teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (žr., LVAT 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1139/2007, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011).

Teismas, iš Akto turinio, Tarybos posėdžių garso įrašų bei stenogramų, nustatė, kad atskleidžiant Pastato vertingąsias savybes, buvo remiamasi ne vien Tarybos narių nuomone, bet ir įvairiais literatūriniais šaltiniais, istorine informacija ir fotofiksacijomis. Iš Akto turinio buvo matyti, kad jame buvo nurodyti šaltiniai ir literatūra, kuria buvo remiamasi. Iš viso nurodyti 6 šaltiniai, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl nepagrįstos Tarybos narių pozicijos atmetė kaip nepagrįstus. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių istorinių šaltinių, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, paneigiančių Akte nustatytas faktines aplinkybes.

Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju Taryba atliko fiksavimo ir istorinės-architektūrinės raidos tyrimus. Konkrečių visuomenei reikšmingų įvykių, susijusių su Varėnos sinagogos pastatu, bei Pastato architektūrinių savybių konstatavimas paneigė pareiškėjo argumentus, kad objektas neturėjo Akte nurodytų vertingųjų savybių.

21. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl visų holokausto laikotarpio metu buvusių pastatų reikšmingumo. Šioje byloje buvo svarbu įvertinti aplinkybę, ar Pastatas atitinka tokius kriterijus, kokius konstatavo Taryba, pripažindama jį nekilnojamojo kultūros paveldo objektu, bei įvertinti, ar pateikti pakankami įrodymai pagrįsti išvadas dėl Pastato reikšmingumo. Kaip buvo matyti, iš byloje pateiktų Tarybos posėdžių garso įrašų bei stenogramų, būtent šias aplinkybes Tarybos nariai ir siekė nustatyti. Sprendimą dėl Pastato reikšmingumo Tarybos nariai priėmė, atsižvelgę į mokslinius / istorinius duomenis dėl Pastate vykusių istorinių įvykių bei Pastato architektūrinio išskirtinumo. Nei aplinkybių dėl Pastate vykusių istorinių įvykių, nei aplinkybių dėl Pastato architektūrinio išskirtinumo pareiškėjas nepaneigė byloje esančiais duomenimis.

22. Teismas pažymėjo, kad Taryba nurodė, jog Tarybos nariai R. K., E. J. M., A. B., I. V., R. B.-P., A. Š. ir R. P. priėmė sprendimą suteikti Pastatui apsaugą ir įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą. Departamento direktorius 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Į-112 patvirtino Departamento ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatus (toliau – ir Tarybos nuostatai) ir nustatė vertinimo tarybos personalinę sudėtį. Tarybos nuostatuose nurodyta, kad R. K. yra humanitarinių mokslų daktaras, specializacija – istorinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; A. B. – architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas, specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; I. V. – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – archeologinis, povandeninis, mitologinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; R. B.–P. – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas; A. Š. – architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas, specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; R. P. – humanitarinių mokslų daktaras, specializacija Taryboje – želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas. Minėti duomenys patvirtino, kad klausimą dėl Pastato reikšmingumo sprendė nepriklausomi ekspertai ir mokslininkai. Dėl nurodytų priežasčių teismui nekilo abejonių dėl Tarybos kompetencijos vertinant Pastato reikšmingumą ir suteikiant jam teisinę apsaugą.

23. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, Akto turinį ir Tarybos posėdžių įrašus bei stenogramas, vertino, kad aplinkybės dėl Pastato reikšmingumo yra įrodytos. Teismo vertinimu, atsakovo turima ir priimant Aktą naudota informacija apie Pastatą sudarė pagrindą Tarybai NKPAĮ normų pagrindu kvalifikuoti šį objektą kaip memorialinę ir architektūrinę nekilnojamąją kultūros vertybę.

24. Dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdyje prašymo teismo skirti ekspertizę Pastato vertingosioms savybėms nustatyti, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nepateiktos aplinkybės, kurias nustatant reikia atlikti ekspertizę, tačiau įvertinus šio instituto paskirtį, teismas vertino, kad ekspertizė turi būti skiriama sprendžiant iš tiesų sudėtingus ir specifinius klausimus, kai ekspertizės išvada tampa būtinu įrodymu. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ekspertizės skyrimas siekiant nustatyti Pastato vertingąsias savybes buvo netikslingas. Pažymėtina, kad išnagrinėjus bylą iš esmės teismas įvertino byloje pateiktus Tarybos narių ekspertinius vertinimus, kurie buvo pagrįsti moksliniais šaltiniais. Teismas vertino, kad papildomo ekspertinio tyrimo būtinumo pareiškėjas nepagrindė.

25. Teismas taip pat pažymėjo, kad Kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso (NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalis), šiuo atveju svarbus ne tik Pastato savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad Aktu ribojama pareiškėjo teisė disponuoti Pastatu, o aplinkybė, kad Akto pagrindu pareiškėjui atsiranda tam tikri reikalavimai naudojant ir valdant į Kultūros vertybių registrą įrašytą Pastatą, nesudarė teisinio pagrindo teismui Aktą panaikinti ar išspręsti klausimą kitu būdu. Dėl neigiamų teisinių pasekmių, kurias, kaip nurodė pareiškėjas, jam sukėlė ginčijamas Aktas, jis turėjo teisę inicijuoti kitas procedūras, kurios nebuvo šios bylos tyrimo dalykas.

26. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Tarybos Aktas teisėtas ir pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo jį naikinti. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Akto panaikinimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos panaikinti pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), registraciją Kultūros vertybių registre bei priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, neatkleidė bylos esmės, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pirmosios instancijos teismas Sprendime apskritai nepasisakė dėl Tarybos padarytų procedūrinių pažeidimų, kurie buvo esminiai: 1) Tarybai priimant sprendimą dėl apskaitos dokumentų Pastatui rengimo pradžios buvo pažeista balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarka. Balsavimo tvarkos pažeidimai, galėję lemti sprendimo rengti apskaitos dokumentus Pastato pripažinimui saugomu, priėmimą ar nepriėmimą, turėjo lemiamos įtakos šio sprendimo pagrindu priimto Akto teisėtumui; 2) pareiškėjui buvo tyčia apribota galimybė dalyvauti Tarybos posėdžiuose, nors tokią jo teisę numato teisės aktai. Tyčinis kliudymas pareiškėjui dalyvauti Tarybos posėdžiuose ir pasisakyti klausimu dėl teisinės apsaugos jo valdomam Pastatui suteikimo, laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, sąlygojančiu Akto panaikinimo būtinumą.

28.2. Vertinant skundžiamo Akto turinį bei Tarybos posėdžių garso įrašus, darytina išvada, kad jo priėmimo metu Pastato, kaip potencialios kultūros vertybės, vertinimo procesas nebuvo atliktas išsamiai, laikantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-50, nuostatų, o Akte nurodytos išvados nesuteikia pagrindo konstatuoti Pastato vertingųjų savybių buvimo.

28.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog „nei vienam Tarybos nariui nekilo abejonė dėl aplinkybės, kad Pastatas yra Sinagoga ir joje vyko reikšmingi istoriniai įvykiai“. Iš į bylą pateiktų Tarybos posėdžių garso įrašų aiškiai seka, kad sprendžiant dėl teisinės apsaugos Pastatui suteikimo apskritai nebuvo atlikti jokie tyrimai, susiję su Pastato autentiškumo patikra ir patys Vertinimo tarybos nariai tiksliai nežinojo, ar Pastatas, kuriam vėliau nuspręsta suteikti teisinę apsaugą, iš tikrųjų yra Varėnos sinagoga, tačiau gavę informacijos apie tai, jog kažkur Varėnoje anksčiau buvo sinagoga, neatlikę jokių tyrimų dėl Pastato autentiškumo, padarė prielaidą, jog Pastatas tikrai yra sinagoga ir priėmė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes sukeliančius sprendimus. Pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai paneigė faktą, jog Pastatas yra buvusi Varėnos sinagoga, tuo tarpu šaltiniuose, kuriais vadovavosi Tarybos nariai, pateikta informacija šiuo klausimu buvo prieštaringa.

28.4. Nei skundžiamame Akte, nei Kultūros vertybių registro duomenų bazėje, nėra pateikta jokia informacija apie atliktus tyrimus, susijusius su Pastato autentiškumo nustatymu bei jo vertingųjų architektūrinių savybių atkleidimu. Pastatui neturint reikšmingų tipinių architektūrinių elementų, leidžiančių priskirti jį tam tikram vystymosi etapui ar konkrečiam objekto ar vietovės tipui, jo architektūrinis reikšmingumas buvo konstatuotas nepagrįstai. Akte nėra pagrįsta Pastato architektūrinė reikšmė. Akte nėra pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog Pastatas turi svarbią memorialinę reikšmę holokausto aukoms atminti (lyginant, pavyzdžiui, su Palangos miesto holokausto aukų kapu, Panerių žudynių vieta ir kapais ir kt. memorialinio pobūdžio objektais). Pastato memorialinis reikšmingumas Tarybos nebuvo pakankamai ištirtas, pagrįstas ir patvirtintas, todėl negalėjo būti pagrindu sutekti Pastatui teisinę apsaugą. Lyginant Pastatą su kitomis Kultūros vertybių registre įregistruotomis sinagogomis o taip pat atsakovų pateiktuose rašytiniuose šaltiniuose aprašytomis sinagogomis, iš esmės tiek išorinis objekto vaizdas, tiek vertingomis pripažintos jo savybės bei elementai. Tuo atveju, jeigu būtų siekiama išsaugoti Pastatą kaip sinagogą, jam turėtų būti suteiktas sakralinis reikšmingumas, kas šiuo atveju Akte konstatuota nebuvo.

28.5. Priimant skundžiamą Aktą buvo pažeistos NKPAĮ nuostatos ir pagrindiniai principai, bei Konstitucinis teisinės valstybės principas, kadangi Akto priėmimą lėmė ne siekis apsaugoti kultūros vertybę, bet, didesne dalimi, politiniai sumetimai. Dėl skundžiamo Akto nukenčia ne tik Pareiškėjo, bet ir Varėnos miesto bendruomenės interesai, kadangi vietoje Pareiškėjo investicijų dėka rekonstruoto Pastato (visuomeninės paskirties objekto), mieste paliekamas estetinio vaizdo neturintis Pastatas, kurio vertingosios savybės nebuvo tinkamai nustatytos, o būklė yra labai prasta.

28.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai pripažindamas Tarybos išvadas nenuginčijamais ekspertiniais vertinimais ir atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl ekspertizės byloje paskyrimo.

29. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovo nuomone, Sprendimą dėl Pastato reikšmingumo Tarybos nariai priėmė, atsižvelgę į mokslinius / istorinius duomenis dėl Pastate vykusių istorinių įvykių bei Pastato architektūrinio išskirtinumo. Nei aplinkybių dėl Pastate vykusių istorinių įvykių, nei aplinkybių dėl Pastato architektūrinio išskirtinumo pareiškėjas nepaneigė byloje esančiais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, Taryba pagrįstai ginčijamu aktu nutarė Varėnos sinagogai esančiai (duomenys neskelbtini), suteikti apsaugą ir įregistruoti į Kultūros vertybių registrą nekilnojamąja kultūros vertybe. Taip pat atsižvelgiant į Tarybos narių sudėtį, nekyla jokių abejonių dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos kompetencijos, vertinimo galimybių. Taryba sudaryta iš humanitarinių mokslų daktarų, architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų, kurių specializacija Vertinimo taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas. Taigi Tarybos narių gebėjimais, priimti kompetentingą ir objektyvų vertinimą, neabejotina.

31. Departamento vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jo teisė dalyvauti Tarybos posėdžiuose buvo apribota tyčia ir tokiu būdu buvo pažeistos procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių bei Akto pagrįstumą. Pažymi, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2016 m. lapkričio 29 d.), nenumato savininko būtino dalyvavimo posėdyje.

32. Atsakovas pabrėžia, kad šiuo atveju svarbus ne tik Pastato savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Pažymi, kad, byloje nėra duomenų, jog Aktu ribojama pareiškėjo teisė disponuoti Pastatu, o aplinkybė, kad Akto pagrindu pareiškėjui atsiranda tam tikri reikalavimai naudojant ir valdant į Kultūros vertybių registrą įrašytą Pastatą, nesudaro teisinio pagrindo Aktą panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo turto paveldo vertinimo tarybos 2017 m. lapkričio 14 d. akto Nr. KPD-RM-2636, kuriuo pareiškėjui priklausantis Pastatas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu ir jam buvo suteikta teisinė apsauga, teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat įpareigojimas Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos panaikinti pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), registraciją Kultūros vertybių registre.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

37. Ginčui aktualios redakcijos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis nekilnojamąją kultūros vertybę apibrėžė kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visumą, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. To paties straipsnio 40 dalyje įtvirtinta, kad vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

38. NKPAĮ 3 straipsnis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį. Pagal sandarą nekilnojamasis kultūros paveldas yra: 1) pavienis objektas – vieta, statinys, ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių; 2) kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma; 3) vietovė. NKPAĮ 3 straipsnio 3 dalis reglamentuoja nekilnojamojo kultūros paveldo skirstymą pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį, inter alia (be kita ko) nustatydamas, kad architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas – reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės (5 p.), o istorinis nekilnojamasis kultūros paveldas – reikšmingais pripažinti objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių (9 p.).

39. Pagal NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia Departamento bei savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga (8 str. 8 d.).

40. Iš minėtų NKPAĮ nuostatų matyti, kad vertinimo tarnybos išvada, ar atitinkamai nekilnojamajai kultūros vertybei reikalinga teisinė apsauga, padaroma kompleksiškai įvertinus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes, jų reikšmingumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Akto turinys patvirtina, kad jį priimant buvo remiamasi ne vien Tarybos narių nuomone, bet ir įvairiais literatūriniais šaltiniais, istorine informacija ir fotofiksacijomis. Be to, Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčijamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės analizavo ir tyrė ne tik aplinkybes susijusias su Varėnos sinagogos pastato memorialinę vertę sudarančios savybėmis, kurios yra įvardintos Akto 5 punkte – 1941 m. pirmomis rugsėjo dienomis abiejų Varėnų žydai buvo suvaryti į miestelio sinagogą, čia jie buvo saugomi kelias dienas prieš išvežant sušaudyti. Po II-ojo pasaulinio karo beveik tris dešimtmečius šiame pastate buvo įsikūrę Varėnos kultūros namai, tačiau pasisakė ir dėl Varėnos sinagogos pastato architektūrinę vertę sudarančių savybių, kurios yra įvardintos Akto 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4, 1.1.5 punktuose. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino visas ginčijamame Akte nurodytas vertingąsias savybes.

41. Ginčydamas skundžiamą aktą pareiškėjas, turėdamas teisę ir pareigą įrodyti savo teiginius, kuriais grindžiamas reikalavimas (ABTĮ 56 straipsnis), nepateikė įrodymų pagrįstai abejonei dėl Akte atliktų istorinių ir architektūrinių vertinimų, dėl ko pirmosios instancijos ar apeliaciniam teismui būtų kilusi būtinybė pasitelkti specialiųjų žinių turinčius asmenis kviečiant specialistą (ABTĮ 60 straipsnis) ar skiriant ekspertizę (ABTĮ 61 straipsnis).

42. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nei apie vieną numatomą Tarybos posėdį, kuriame turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl teisinės apsaugos jam nuosavybės teise priklausančiam Pastatui suteikimo, nebuvo informuotas ir tai yra esminis procedūrinis pažeidimas priimant Aktą.

43. NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valdytojas turi teisę: naudotis savo valdomu turtu pagal paskirtį; gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, susipažinti su valstybės ir savivaldybių institucijų turima tyrimų medžiaga ir kita informacija apie kultūros paveldo objektą; gauti informaciją apie skelbiamą saugoma arba numatomą paskelbti saugoma nekilnojamąją kultūros vertybę ir dėl to jo valdomam turtui (daiktams) nustatomus paveldosaugos reikalavimus; teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomais kultūros paveldo objektu, vietove ar kultūros paminklu; kreiptis į teismą, jeigu kultūros paveldo objektas ar vietovė paskelbti saugomais ir veiklos sąlygos ar apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsižvelgus į jo pretenzijas arba jei jo netenkina kompensacijos už veiklos apribojimus dydis.

44. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad vien ta aplinkybė, jog valdytojas prieš Tarybai priimant aktą nebuvo informuotas apie Tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas klausimas, susijęs su konkretaus valdytojo turto paskelbimu saugotina kultūros vertybe ar teisinės apsaugos jai suteikimu, nesudaro pakankamo pagrindo naikinti tokio sprendimo (akto). Tokią išvadą lemia būtinybė operatyviai apsaugoti nekilnojamojo turto vertybės vertingąsias savybes, bei tai, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012). Taigi, nagrinėjamoje byloje ir šiuo aspektu, pabrėžtina, kad pareiškėjo neinformavimas apie svarstymą Varėnos sinagogai suteikti teisinę apsaugą, netrukdo jam pasinaudoti NKPAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatytomis teisėmis.

45. Sprendžiant dėl pareiškėjo ir Varėnos miesto bendruomenės interesų galimo pažeidimo, turi būti atsižvelgiama ne tik į pasirinktos priemonės teisėtumą, bet ir į kitos, konkuruojančios ir viešuosius poreikius tenkinančios vertybės reikšmingumą, vertinama, ar įstatyme numatyti tikslai gali būti pasiekti mažiau pareiškėjo interesus ribojančiomis priemonėmis, kas yra įrodinėjimo dalyku byloje. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas yra galimas, kai laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu, ribojimai būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą, 2002 m. kovo 14 d. nutarimą, 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą).

46. Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas teikė prioritetą viešajam interesui, kultūros paveldo apsaugai. Pareiškėjo ir Varėnos miesto bendruomenės interesai nėra nei faktine, nei teisine kliūtimi nustatyti ir tikslinti saugomų vertingų objektų zonas, nes tai reikalinga įstatyme keliamiems tikslams įgyvendinti, atitinka viešąjį interesą, nes itin formalių ribojimų nustatymas a priori (iš anksto) neatitiktų įstatymo tikslų, nes galėtų labai apsunkinti jų realizavimą ar juos apskritai paneigtų (kai dėl ribojimų apskritai neliktų galimybės užtikrinti nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą).

47. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Tarybos Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Akto panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus.

48. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą – reglamentuojančias normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė