2017-03-01 Nr. AB-4951-3-64-3-01759-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-480-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01759-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal J. K. patikslintą prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovaujamam Šiaulių ir Telšių skyrių, atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) Šiaulių apygardos administraciniam teismui (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingiems dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui J. U. nuosavybės teise priklausiusį 13 hektarų žemės sklypą, 1937 m. buvusį (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėja patikslino, kad sklypas yra (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad ji 2015 m. sužinojo, kad jos tėvas J. U., gyveno (duomenys neskelbtini), 1937 m. gruodžio 4 d. įsigijo iš varžytinių, patvirtintų Telšių apylinkės teisėjo 1937 m. gruodžio 4 d. nutarimu, 13 ha žemės sklypą su augančiu mišku (duomenys neskelbtini). Apie tėvo J. U. turėtą nuosavybės teise žemės sklypą sužinojo po dukros E. R. mirties, kai tvarkė jos dokumentus ir rado dukrai skirtą raštišką informaciją dėl tėvo J. U. turėtos nuosavybės teise žemės. Radusi dokumentus pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris 2015 m. vasario 13 d. raštu Nr. R4-203 ją informavo, kad J. U. turėjo nuosavybės teise 13 ha ūkio (duomenys neskelbtini). Dukra E. R. pareiškėjai nieko nebuvo sakiusi ar užsiminusi apie pradėtą tėvui nuosavybės teise priklausiusios žemės paiešką. Pareiškėja nurodė, kad laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į jos tėvui J. U. nuosavybės teisę priklausiusį žemės sklypą, kadangi jos niekas neinformavo, kad jos tėvas J. U., gyveno (duomenys neskelbtini) ir 1937 m. gruodžio 4 d. įsigijo iš varžytinių, patvirtintų Telšių apylinkės teisėjo 1937 m. gruodžio 4 d. nutarimu, 13 ha žemės sklypą su augančiu mišku (duomenys neskelbtini). Sovietiniais laikais jos tėvas J. U. nuosavybės teise turėto žemės sklypo nedirbo ir neprižiūrėjo, todėl ji objektyviai negalėjo žinoti apie turėtą žemę.

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovas Šiaulių skyrius (toliau – ir NŽT) atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, nurodė, jog jo manymu pareiškėjos prašyme nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido įstatymo nustatytus terminus pateikti prašymui ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, buvo subjektyvios. Akcentavo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyksta nuo 1991 metų tačiau pareiškėja nepareiškė valios ir nesidomėjo nuosavybės atkūrimu. Laikas, per kurį pareiškėja turėjo galimybę įgyvendinti savo teises (nuo 1991 m. rugpjūčio l d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.), susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvo pakankamas. Teigė, kad pareiškėja nebuvo pakankamai atidi, nesidomėjo savo tėvų praeitimi. Prasidėjus žemės reformai ir vykdant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą apie šį procesą buvo skelbiama viešai (tiek spaudoje, tiek per kitas masines visuomenės informavimo priemones). Prašė teismo pareiškėjos prašymo netenkinti.

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas Telšių skyrius atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl pareiškėjos prašymo pageidauja, kad jis būtų sprendžiamas teismo nuožiūra. Taip pat nurodė, jog žemės sklypas, į kurį pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises, buvo Šiaulių rajone.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pirmos instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises buvo neapdairus. Akcentavo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl sprendime pasisakė, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus.

Teismas nustatė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino pabaigos apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo tėvo valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose, iki kol apie tėvo nuosavybę atsitiktinai sužinojo iš dukros dokumentų, ir toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu, vertintinas kaip jos pačios subjektyvus apsisprendimas ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Vertino, kad pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis (nežinojimas) iš esmės buvo susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis.

Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos nurodomi argumentai prašyme ir teismo posėdžio metu buvo prieštaringi – prašyme pareiškėja nurodė, kad žemė nebuvo dirbama, todėl pareiškėja apie ją nežinojo, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėja teigė, jog visą laiką manė, jog tą žemę jos tėvas nuomojosi. Taip pat, teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginį, jog ji apie žemę nežinojo, bet nuvykus su matininku į minėtą sklypą pareiškėja jam nurodė jo ribas.

Teismas įvertinęs visas byloje surinktas aplinkybes nutarė, kad pagrindo, tenkinti pareiškėjos prašymą remiantis jame išdėstytais motyvais, nebuvo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjos prašymas būtų tenkintas.

Pareiškėja savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ji apie turėtą tėvo nuosavybės teise žemės sklypą nežinojo, kadangi tėvai dirbo kolūkyje ir apie turėtą savo žemę nekalbėjo. Pareiškėjos artimieji giminaičiai buvo mirę. Nei prieš artimųjų mirtį, nei po mirties nebuvo rasta jokių dokumentų ar žinių apie turėtą tėvų žemę. Tik po pareiškėjos dukros E. R. mirties atsitiktinai paaiškėjo, kad buvo mėginta pradėti J. U. nuosavybės teise priklausiusios žemės paiešką. Todėl, pareiškėja mano, kad šios termino praleidimo priežastys turėtų būti teismo vertintinos kaip svarbiomis ir leidžiančiomis jai atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą apie pareiškėjos J. K. pasyvų elgesį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė faktinėmis bylos aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą. Teigia, kad duomenų, kad pareiškėja iki tėvo ir po tėvo J. U. mirties disponavo informacija, iki pasibaigiant įstatymų leidėjo nustatytiems terminams, apie galimybę atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, nėra, todėl mano kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikintinas.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovas Šiaulių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su pirmosios instancijos priimtu sprendimu sutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino šiai bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjai įstatymų nustatytus terminus prašymui bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodė, jog pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad ji negalėjo realizuoti teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą anksčiau, nes apie tėvo J. U. turėtą nuosavybės teise žemės sklypą sužinojo tik po dukros E. R. mirties, kai tvarkė jos dokumentus ir rado dukrai skirtą raštišką informaciją dėl tėvo J. U. turėtos nuosavybės teise žemės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-530/2014).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino pabaigos apskritai neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo tėvo valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose, iki kol apie tėvo nuosavybę atsitiktinai sužinojo iš dukros dokumentų. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja, būdama bent minimaliai rūpestinga ir apdairi, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad pareiškėja elgėsi pasyviai ir toks pareiškėjos elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu, vertintinas kaip jos pačios subjektyvus apsisprendimas ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.

Pareiškėja 2016 m. Sausio 22 d. (spaudas ant voko) teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad mirus jos dukrai, ji galėjo iškarto kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau gedėjo ir negalėjo liestis prie jos daiktų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz. LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė