2021-06-09 Nr. AB-12658-3-64-3-00187-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-490-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00187-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2020 m. sausio 23 d. Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – kamerose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose, buvo drėgna, ant sienų, lubų prie sanitarinio mazgo buvo pelėsio, tvyrojo nemalonus kvapas, tualetas buvo atitvertas maža sienele, juo naudojantis nebuvo užtikrintas privatumas, nes pareiškėjas buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų, budinčių pareigūnų (pareigūnių), iš sanitarinio mazgo lįsdavo žiurkės. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinta užimtumo programa – nebūdavo išvedamas iš kameros 8 valandas, iš kameros būdavo išvedamas tik 1 valandai pasivaikščioti į lauką, visą likusį laiką gulėjo lovoje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Šiaulių TI maistas būdavo išduodamas atšalęs. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas pasidarė irzlus, jį kankino nemiga, skaudėjo galvą, pareiškėjas patyrė nervinį stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Šiaulių TI nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas – 3,6 kv. m. Šiaulių TI kamerose sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti žymiai aukštesne nei 1,5 m mūrine sienele ar OSB plokšte, o įėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl su šiais darbais susiję higienos normų reikalavimai įstaigai netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus), pelėsio nėra, 1 val. trukmės pasivaikščiojimas atitinka imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinės apeigos, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą savo pageidavimu. Suimtieji (nuteistieji), įskaitant pareiškėją, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką. Šiaulių TI patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) vykdoma vadovaujantis higienos-dezinfekcijos planais. Šiaulių TI suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis teisės aktais nustatytomis taisyklėmis bei patvirtintais valgiaraščiais, maistas tiekiamas tinkamos temperatūros, o paprašius – pašildomas. Pareiškėjas įstaigai neteikė skundų dėl netinkamo maitinimo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo T. Š. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2020 m. sausio 23 d. buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2020 m. sausio 23 d. (319 dienų) nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos (3,6 kv. m), kamerose esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, t. y. neužėmė tiek vietos, kad pareiškėjui tektų mažiau, nei minimalus plotas, ar trukdytų laisvai judėti.

7. Vadovaudamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-2430, 2019 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-9454, 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo nusiskundimus netinkamomis Šiaulių TI kamerų higienos sąlygomis (pelėsiu, blogu kvapu, oro temperatūra ir drėgme, apšvietimu, buitinių kenkėjų buvimu). Tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 konstatuota, kad Šiaulių TI kamerose Nr. 15, Nr. 26 lempos buvo be gaubtų, kameroje Nr. 15 šviestuvas buvo be korpuso, vienas šviestuvas nedegė. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų, kada minėtas higienos normos pažeidimas nurodytose kamerose buvo pašalintas, šį higienos normos pažeidimą pirmosios instancijos teismas vertintino pareiškėjo naudai.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI kamerose Nr. 18, 15, 67, 16 sanitarinis mazgas atitvertas OSB plokštėmis, kurių aukštis yra nuo 1,80 iki 2,20 m, o kamerose Nr. 105, 42, 40, 45, 48, 27, 26, 106, 63, 14 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, jos aukštis – nuo 2,09 iki 2,34 m. Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad įėjimai į sanitarinius mazgus nėra įrengti priešais įėjimo į kamerą duris, kuriose įrengtas kameros stebėjimo langelis. Tokį sanitarinių mazgų įrengimą pirmosios instancijos teismas vertino tinkamu pareiškėjo privatumui užtikrinti.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių TI nustatyta pasivaikščiojimų lauke tvarka, pagal kurią pareiškėjas buvo išvedamas pasivaikščioti 1 val. per dieną, atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

10. Pareiškėjo teiginius dėl išduodamo atšalusio maisto pirmosios instancijos teismas laikė deklaratyviais, pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog maistas buvo dalijamas laikantis teisės aktų reikalavimų, be to, pareiškėjas galėjo pasinaudoti galimybe maistą pašildyti.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis Šiaulių TI užimtumo programa, išeiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose. Byloje pateikti suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai patvirtina, kad kameros, kuriose buvo pareiškėjas, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose.

12. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingus įpročius, atvykęs etapu nė karto neturėjo nusiskundimų, todėl negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė jo nurodytus nepatogumus.

13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo (lempos buvo be gaubtų, šviestuvas buvo be korpuso, vienas šviestuvas nedegė) atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais, nustatytas higienos normos pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

III. 14. Pareiškėjas T. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant pažeidimus Šiaulių TI ir tenkinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas 319 dienų buvo kalinamas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje buvo blogas kvapas, taip pat kad sanitarinių mazgų atitvėrimas sienelėmis bei įrengta užuolaida neužtikrino privatumo nuo kitų kameroje esančių asmenų ir pareigūnų. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, vertindamas kamerose pareiškėjui tekusį plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į baldus, kurie mažino plotą. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas užimtumas, atsakovo pateikti duomenys yra melagingi, norint pasinaudoti užimtumo programa kildavo daug keblumų. Atsakovas taip pat pateikė melagingus duomenis, kad įstaigoje buvo atliekama dezinfekcija. Pasak pareiškėjo, jis iki šiol yra kankinamas, negali normaliai išsimiegoti, naktį dažnai prabunda, jam skauda galvą, labai sutriko nervai, o šias pasekmes galima laikyti neturtine žala.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui T. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2020 m. sausio 23 d.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimą, pagal kurį kamerų inventorius turi būti techniškai tvarkingas (nustatyta, kad kai kurių kamerų lempos buvo be gaubtų, šviestuvas buvo be korpuso, vienas šviestuvas nedegė), tačiau pažeidimai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad sukeltų neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog sanitariniai mazgai neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kamerose buvo blogas kvapas, kad sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo nuo kitų kameroje esančių asmenų bei pareigūnų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kamerų plotą užėmusius baldus, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas, taip pat kad Šiaulių TI nebuvo atliekama dezinfekcija. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Kaip minėta, pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Šiaulių TI tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į kamerose įrengtų baldų užimamą plotą.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Šiaulių TI turėjo būti užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p. ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais oficialiais duomenimis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose buvo užtikrintas minimalus teisės aktuose įtvirtintas gyvenamosios patalpos plotas.

23. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

24. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir (ar) baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

25. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo privatumo užtikrinimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI tinkamai užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos taip, jog naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti kur kas aukštesne nei 1,5 m mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Atsakovo atstovo teiginius dėl sanitarinių mazgų įrengimo patvirtina byloje pateikta 2019 m. birželio 13 d. Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė Nr. 62/08-145. Šių duomenų neginčija ir pareiškėjas. Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas pakankamai, kad užtikrintų pareiškėjo privatumą tiek nuo kmeroje esančių asmenų, tiek nuo pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-556/2020; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-238-822/2020; kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog nevisiškas sanitarinio mazgo užtvėrimas nuo kameros ir atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimas lėmė, kad gyvenamosiose kamerose galėjo būti jaučiamas nemalonus kvapas. Kita vertus, pareiškėjas neneigia, kad Šiaulių TI kameros jose laikomų asmenų galėjo būti vėdinamos per langus.

27. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI neužtikrino jam pakankamo užimtumo, o pirmosios instancijos teismui pateikė melagingus duomenis apie Šiaulių TI vykdytas programas, be to, siekiant pasinaudoti programomis kildavo keblumų.

28. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą Šiaulių TI nurodė, jog įstaigoje vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinės apeigos, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos; be to, įstaigoje laikomi asmenys kartą per savaitę pagal sudarytą grafiką vedami į sporto salę, krepšinio aikštelę, stalo teniso patalpą. Pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktinėmis aplinkybėmis nepaneigė šių atsakovo pateiktų duomenų, nedetalizavo, kurie iš jų tariamai yra melagingi, kuriomis iš nurodytų užimtumo programų ir kada pareiškėjas negalėjo pasinaudoti, nenurodė, kokių su tuo susijusių kelblumų ir kada jam kilo. Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus dalyvauti minėtuose užsiėmimuose ir (ar) socialinės reabilitacijos programose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, su netinkamu užimtumo Šiaulių TI organizavimu susijusios pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis.

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomas buitinių parazitų naikinimas, pažymėtina, kad vertindamas šiuos pareiškėjo nusiskundimus pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik atsakovo atstovo paaiškinimais bei pateiktais higienos-dezinfekcijos planais, bet ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento atliktų patikrinimų aktais, kuriuose nėra duomenų apie Šiaulių TI patalpose aptiktus buitinius kenkėjus. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti šiais oficialiais į bylą pateiktais kompetentingų institucijų duomenimis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl buitinių kenkėjų kontrolės ir (ar) netinkamo jos vykdymo bei kad įstaiga būtų atsisakiusi vykdyti šią kontrolę. Todėl abstraktūs pareiškėjo teiginiai, esą Šiaulių TI pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie įstaigoje atliekamą dezinfekciją, laikytini subjektyvia gynybine pareiškėjo pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti nepagrįstomis.

30. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo, pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

32. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; kt.).

33. Įvertinusi nustatytų pažeidimų (kai kurių kamerų lempos buvo be gaubtų, šviestuvas buvo be korpuso, vienas šviestuvas nedegė, nemalonus kvapas) pobūdį, intensyvumą ir trukmę, atsižvelgusi į tai, kad buvo galimybė kameras išvėdinti per langą, taip pat kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo būtų atsiradę pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai, negrįžtamai pakenkta jo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad atsakovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui ar kad pareiškėjas dėl nustatytų kalinimo sąlygų neatitikimų būtų raštu kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas su prašymais ar skundais, taip pat į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė