2015-11-30 Nr. AB-23207-3-64-3-02694-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2122-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02694-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. N. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4, 30–34), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą), pradėti mokėti L. N. sumažintą senatvės pensiją; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8365; 3) panaikinti VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8608; 4) įpareigoti VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti L. N. priklausančią senatvės pensijos nepriemoką 8 312,43 Lt (2 407,45 Eur); 5) priteisti iš VSDFV Šiaulių skyriaus visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010–2011 m. jam kaip dirbančiam pensininkui senatvės pensija buvo mokama pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Kas mėnesį jam buvo mokama pagrindinė pensijos dalis, pasibaigus 2010 metams ir deklaravus gautas pajamas už 2010 metus, 2010 m. gruodžio mėnesį jam buvo priskaičiuota ir išmokėta papildoma pensijos dalis – 5 088,60 Lt. 2012 m. kovo 18 d. deklaravus gautas pajamas už 2011 metus sprendimo apie priskaičiuotą papildomą pensijos dalį jis nesulaukė. Iš viso jam, kaip dirbančiam pensininkui, už 2010 metus neišmokėta 1 593,46 Lt, už 2011 metus – 6 718,97 Lt, iš viso – 8 312,43 Lt. Kreipusis į VSDFV Šiaulių skyrių ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją jam buvo atsakyta, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis, reglamentavęs papildomos pensijos dalies išmokėjimą, 2012 m. birželio 30 d. įstatymu neteko galios, todėl išmokėti pareiškėjui papildomą pensijos dalį už 2011 metus nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 41–43) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal Laikinąjį įstatymą 2010-2011 m. senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir mokama teisėtai ir pagrįstai, o senatvės pensijos dalis už 2011 metus, kaip savarankiškai dirbusiam senatvės pensijos gavėjui, negali būti kompensuota, kadangi kompensavimą nustatantys Laikinojo įstatymo straipsniai neteko galios, išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 metų sausio mėnesio susidariusią 8 312,43 Lt senatvės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Jei pareiškėjo prašymas priteisti negautos senatvės pensijos dalį būtų patenkintas, teismas sprendimo vykdymą turėtų atidėti iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. iki to laiko, kol pensijų gavėjams bus išmokėtos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatyme numatytos senatvės ir netekto darbingumo pensijų dalys, negautos dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų taikymo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 73–79) pareiškėjo L. N. skundą tenkino: panaikino VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8365 ir 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8608, priteisė iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus pareiškėjui L. N. 2 407,45 Eur pensijos nepriemoką bei 144,81 Eur teismo išlaidų; atsakovui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia jam paskirtos ir pritaikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies nuostatas sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d.

Nustatyta, kad pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija 2010–2011 m. buvo mokama vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), Laikinojo įstatymo 6 straipsniu ir 8 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas 2010–2011 m. vykdė individualią veiklą, todėl jam mokama senatvės pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo perskaičiuota ir mokėta tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi į atsakovą ir VSDFV. Pareiškėjui VSDFV Šiaulių skyriaus Pakruojo skyriaus 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. (10.1) S-32528 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. (10.1) S-39195, VSDFV 2014 m. spalio 19 d. raštu Nr. (6.5) I-8365 buvo atsakyta, jog jam nuo 2010 m. sausio mėnesio senatvės pensija buvo teisėtai ir pagrįstai perskaičiuota ir mokėta tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteko galios, todėl perskaičiuoti pareiškėjui senatvės pensiją, kaip savarankiškai dirbusiam asmeniui, neliko teisinio pagrindo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio administracinę bylą Nr. A552-519/2013 dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo (neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo) pažymėjo, kad ginčijamame sprendime išreikštas atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją ABTĮ normų prasme yra administracinis aktas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog VSDFV, išnagrinėjusi VSDFV Šiaulių skyriaus persiųstą pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, 2014 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8365 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti pensijos skirtumą.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, ginčijamą sprendimą priėmusi institucija iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Konstatavusi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo (5 str. 1 d.) nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, išplėstinė teisėjų kolegija nutarė, kad yra pagrindas panaikinti tą skundžiamą institucijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti nurodytų Laikinojo įstatymo nuostatų.

Nors administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl kitos rūšies (valstybinių) pensijų, kurios buvo mažinamos asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, remiantis kita Laikinojo įstatymo norma, tačiau šių bylų aplinkybės yra analogiškos tuo aspektu, kad pareiškėjai ginčijo teisme pensijas mokančių institucijų sprendimus, kuriais atsisakyta išmokėti pensijų nepriemokas, susidariusias dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo normų, kuriomis buvo ribojamas paskirtų pensijų dydis pensijų gavėjams, kurie turi draudžiamųjų pajamų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotos nuostatos dėl institucijų sprendimų, kuriais atsisakyta netaikyti Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pašalinimo iš teisės sistemos.

Šiuo atveju konstatavus, kad pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neteisėtai ribojama taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, negali būti paliktas galioti ginčijamas sprendimas, kuris įteisina minėtą pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8365 ir jo dalį pakeitęs 2014 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8608 naikintini.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas patikslintame skunde prašo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 metų sausio mėnesio sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) pradėti mokėti jam sumažintą senatvės pensiją, tačiau, atsižvelgiant į šios administracinės bylos dalyką, į aukščiau išdėstytus argumentus, dėl kurių naikintini skundžiami administraciniai aktai, teismas sprendžia, kad šis pareiškėjo reikalavimas byloje nelaikytinas savarankišku reikalavimu, dėl kurio būtų priimamas vienas iš sprendimų, numatytų ABTĮ 88 straipsnyje.

Nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos. Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Akcentuotina, jog pirmą kartą pareiškėjo senatvės pensija buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, t. y. kaip viršijusi 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Antrą kartą pareiškėjo senatvės pensija buvo sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, t. y. pareiškėjui turint draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas prašo priteisti sumažintą senatvės pensijos dalį vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Byloje ginčo tarp šalių dėl to, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pensiją mokant vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, neišmokėta pensijos dalis kaip dirbusiam pensininkui sudaro 8 312,43 Lt (2 407,45 Eur).

Kaip jau buvo paminėta, LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymo pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus sumažintą pensijos sumą – 8 312,43 Lt (2 407,45 Eur) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. tenkintinas.

Atsiliepime atsakovas nurodė, jog jei pareiškėjo prašymas priteisti negautos senatvės pensijos dalį būtų patenkintas, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. iki to laiko, kol pensijų gavėjams bus išmokėtos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatyme numatytos senatvės ir netekto darbingumo pensijų dalys, negautos dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatų taikymo.

ABTĮ 97 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnis reglamentuoja sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

LVAT bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra pažymėję kad CPK 284 straipsnyje numatyta teismo teisė atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą vertintina kaip teismo teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolei, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lengvatinio termino nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų, o būtent – užtikrinti socialinį teisingumą. Tiek LVAT, tiek LAT yra nurodę, jog sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendros sprendimo vykdymo tvarkos, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku (LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-917/2011, LAT 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113/2001).

Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Taip pat būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LAT 2001 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903, 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113).

Tokiu būdu, šalies sunki turtinė padėtis, kuria yra grindžiamas prašymas dėl teismo sprendimo išdėstymo, yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir sprendžiant prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ji kiekvienu atveju turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į konkrečią individualiam ginčui reikšmingą situaciją. Sprendimo vykdymo išdėstymo būtinumas turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis ir įrodymais. Be to, pagal LVAT formuojamą praktiką (2010 m. balandžio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. AS444-261/2010), administraciniai teismai, spręsdami dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, turi vadovautis CPK 284 straipsniu.

Atsakovas pagrįsdamas sunkią finansinę padėtį nurodė, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą – šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pensijų dalims mokėti. 2014 m. spalio mėnesio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas yra 1 085,5 mln. Lt.

Įvertinus atsakovo argumentus bei į tai, kad šioje byloje priimto sprendimo įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, kurios valstybėje yra planuojamos rengiant ir tvirtinant socialinio draudimo fondo biudžetą pagal teisės aktų numatytas procedūras, į tai, jog pareiškėjas nepateikė teismui argumentų ir įrodymų, kad yra susiklosčiusios aplinkybės (liga ar pan.), dėl kurių jam be gaunamos senatvės pensijos yra neatidėliotinai reikalingos papildomos lėšos bei atsižvelgiant į tai, kad atidėjus teismo sprendimo įvykdymą labai ilgam laikotarpiui, išieškotojo teisėti interesai bei Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą, būtų pažeisti, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei bylos ir jos sprendimo įvykdymo ekonomiškumo principais, atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus prašymas iš dalies tenkintinas, atidedant sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 100 Lt (28,96 Eur) žyminį mokestį ir už patikslinto skundo parengimą advokatui sumokėtus 400 Lt (115,85 Eur). Pareiškėjo patirtas išlaidas pagrindžia Lietuvos kredito unijos atliktų operacijų išrašas (b. l. 36), iš kurio matyti, kad pareiškėjas už skundo Šiaulių apygardos administraciniam teismui padavimą sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur), taip pat 2014 m. lapkričio 24 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 788654 (b. l. 35), patvirtinantis, kad pareiškėjas už dokumento surašymą advokatui sumokėjo 400 Lt (115,85 Eur). Teismas, remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.2 punktais, taip pat paslaugų teikimo metu (patikslinto skundo surašymo metu) galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 1 000 Lt MMA dydis, nurodė, kad pinigų paėmimo kvite už dokumento surašymą nurodyta 400 Lt (115,85 Eur) suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus priteistino užmokesčio dydžio, yra pagrįsta, tokia užmokesčio suma atitinka bylos sudėtingumą, todėl šios išlaidos priteistinos pareiškėjui. Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 100 Lt (28,96 Eur) sumokėto žyminio mokesčio. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 144,81 Eur teismo išlaidų.

III. Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 83–86) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas (Konstitucijos 110 straipsnį), netinkamai vertino LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose ir nepragrįstai priteisė pareiškėjui teismo išlaidas. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, o tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Jokie teisės aktai nesuteikia VSDFV ar VSDFV teritoriniam skyriui teisės reikšti abejones dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai ir tuo remiantis nevykdyti įstatymo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi šis Konstitucinio Teismo nutarimas nukreiptas į ateitį. Be to, įsigaliojus minėtam nutarimui, pareiškėjui nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija. Vadinasi, teismas neįvertino aplinkybės, kad 2010 – 2011 metais mokėta ne visa paskirta senatvės pensija buvo ne VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmų, o įstatymo leidėjo veiksmų pasekmė (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-432/2013). Atsakovas nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, nes VSDFV teritorinis skyrius vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Pareiškėjas L. N. atsiliepime (b. l. 93–96) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Neišmokėtos pensijos dalis pagrįstai priteista iš VSDFV teritorinio skyriaus (LVAT adm. byla Nr. A469-2166/2006).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administarcinėje byloje pareiškėjas L. N. siekė jam paskirtos, tačiau dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies – 8 312,43 Lt (2 407,45 Eur), priteisimo.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8365 (ir šį sprendimą iš dalies keičiantį VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8608), bei priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius apeliaciniu skundu skundžia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą, kuriuo teismas tenkino pareiškėjo L. N. skundą ir panaikino VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8365, 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8608, priteisė iš VSDFV Šiaulių skyriaus pareiškėjui L. N. 2 407,45 Eur pensijos nepriemoką bei 144,81 Eur teismo išlaidų, taip pat nustatė atsakovui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo ginčijamu VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8365 (b. l. 23–24) trečiasis suinteresuotas asmuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusį pensijos skirtumą, t. y. iš esmės išreiškė savo, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, valią dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (valinio akto) nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti L. N. pagal atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tokiu būdu VSDFV, t. y. išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos, dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas). Kadangi nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Vadinasi, ir šiuo aspektu (t. y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme neliko.

Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į iš esmės tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-1090/2014; 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-1231/2014; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1420/2014 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, buvo pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies – 8 312,43 Lt (2 407,45 Eur), priteisimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (šiuo atveju Laikinojo įstatymo 8 str. 2 d.) taikymo pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Šiaulių skyrių išmokėti jam negautą 8 312,43 Lt (2 407,45 Eur) senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Minėta, VSDFV 2014 m. spalio 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-8365 išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, t. y. priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius prieštaraujančia Konstitucijai pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. Vadinasi, 2014 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8365 (ir jį iš dalies keičiančio VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8608) neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo panaikintas.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui priteista bylinėjimosi išlaidų suma, kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, jog nagrinėjamos kategorijos bylose bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas bendra, t. y. ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta, tvarka (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1229/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-1303/2014; 2013 m. birželio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-954/2012). Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteisti pareiškėjui 144,81 Eur teismo išlaidų, sutinka ir teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja. Apelianto pateikti argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliekamas nepakeistu, o VSDFV Šiaulių skyriaus apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė