2020-03-10 Nr. BB-1328-1-01-1-24167-2018-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-35-942/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24167-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 2.1.7.3; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 3 d. nutarties dalies, kuria jo apeliacinis skundas netenkintas.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į M. T. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. gegužės 22 d. 17.40 val. iki 2018 m. gegužės 24 d. 12.00 val., t. y. dvi paros, jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, t. y. 200 Eur. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, M. T. priklausančią transporto priemonę „Volvo XC90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybėn.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 3 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo M. T. apeliacinį skundą, Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas nustatant, kad nuteistajam M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones dvejus metus – terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. liepos 13 d. Kita Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. T. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 22 d. apie 17.08 val. Radviliškio r., kelio 225 Raseiniai–Baisogala 46 km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, vairavo sau priklausančią kelių transporto priemonę – automobilį „Volvo XC90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,12 prom. etilo alkoholio.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018 m. liepos 13 d. nutarimu M. T. skirta kardomoji priemonė – dokumentų (M. T. 2015 m. balandžio 8 d. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas, tačiau M. T. vairuotojo pažymėjimas nepateiktas, o iš 2019 m. birželio 21 d. apeliacinės instancijos teisme gauto VĮ „Regitra“ rašto matyti, kad M. T. vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre paskelbtas negaliojančiu, tačiau nepaimtas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. T. taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka jam Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – turinį, ir sprendė, kad M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o nuo 2018 m. liepos 13 d.

3. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė nustatydamas, kad M. T. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo dvejiems metams – terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. liepos 13 d.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. T. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas netenkintas, panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Žemesnės instancijos teismai, grįsdami jo kaltę pagrindinio kaltinimo liudytojo A. Š., kuris bylą nagrinėjant teisme jau buvo miręs, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, padarė esminę duomenų pripažinimo įrodymais klaidą, nes tokie duomenys negali būti patikrinti kitais proceso veiksmais ir neatitinka įrodymų sampratos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalis).

4.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai neatitinka kasacinės instancijos teismo išaiškinimų baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-372-677/2016. Tais atvejais, kai kaltinimas grindžiamas mirusio asmens (kuriam kaltinamasis niekada neturėjo galimybės užduoti klausimų) parodymais, pagrindinis kriterijus yra tokių parodymų, kaip duomenų, svarba ar net lemiamumas. Teismų praktikoje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas mirusio asmens parodymais galimas ne visais, o tik išimtiniais atvejais, jeigu yra kitų procesinių garantijų, suteikiamų kaltinamajam. Be to, mirusio asmens, o juo labiau pagrindinio kaltinimo liudytojo parodymai, kai jie teismo posėdyje perskaitomi BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka, gali būti naudojami tik kaip priemonė kitiems įrodymams patikrinti, o ne kaip savarankiškas įrodymų šaltinis. Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai ignoravo esminę aplinkybę, kad jis A. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neturėjo galimybės užduoti klausimų, nors ikiteisminio tyrimo metu kurį laiką A. Š. dar buvo gyvas ir kliūčių surengti akistatą ar parodyti jį atpažinti kartu su kitais atpažintinais asmenimis nebuvo, ypač turint omenyje tai, jog jis (kasatorius) dvi paras buvo sulaikytas. Tokią ikiteisminio tyrimo įstaigos ir kartu tyrimą organizuojančios bei kontroliuojančios prokuratūros pasirinktą ikiteisminio tyrimo organizavimo ir kontrolės ydą žemesnių instancijų teismai nepagrįstai toleravo.

4.3. Žemesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose, juos grindžiant mirusio asmens parodymais, nesilaikyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateikiamų kriterijų, suformuotų šio teismo išaiškinimuose sprendimuose bylose Seton prieš Jungtinę Karalystę (2016 m. kovo 31 d. sprendimas, peticijos Nr. 55287/10, 58–59 punktai); Dimovič prieš Serbiją (2016 m. birželio 28 d. sprendimas, peticijos Nr. 24463/11, 36–40 punktai) ir T. K. prieš Lietuvą (2018 m. birželio 12 d. sprendimas, peticijos Nr. 14000/12, 95–96 punktai). Nekyla abejonių, kad miręs liudytojas A. Š. jo byloje yra pagrindinis kaltinimo liudytojas. EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją (peticijos Nr. 9154/10, 126–131 punktai) aptariamas asmens, kuriam kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų, parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumo klausimas, ką galėtų sustiprinti tokio asmens apklausos vaizdo ir garso įrašas. Jo byloje A. Š. parodymai tokiu būdu fiksuojami nebuvo, o jis (kasatorius), kaip minėta, net buvo sulaikytas ir neabejotinai turėjo būti suvestas akistaton su pagrindiniu kaltinimo liudytoju. Objektyvių kliūčių sudaryti jam galimybę užduoti klausimus prieš jį liudijusiam asmeniui (be to, tarp jų buvo anksčiau kilęs konfliktas) ikiteisminio tyrimo metu, A. Š. dar esant gyvam, nebuvo. To žemesnės instancijos teismai taip pat neįvertino.

4.4. Visi kiti duomenys, ypač mirusiojo A. Š. sugyventinės L. K. parodymai, yra išvestiniai iš liudytojo A. Š. parodymų. Apeliaciniame skunde jis išsamiai pasisakė apie esminius prieštaravimus tarp L. K. parodymų ir kitų bylos duomenų, taip pat apie prieštaravimus tarp jos ir mirusiojo A. Š. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas didesnio dėmesio šiems apeliacinio skundo motyvams nesuteikė. Teisinantys duomenys, pvz., liudytojo K. J. parodymai, buvo atmesti visiškai netinkamais motyvais – dėl jo ir šio liudytojo giminystės, nors toks liudytojas nelaikytinas šeimos nariu, artimuoju giminaičiu ir parodymus davė prisiekęs.

4.5. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo policijos pareigūno N. Š. parodymais, kuriuose pateikiami perpasakoti esą jo (kasatoriaus) paties paaiškinimai sulaikymo metu, pasisakoma apie jo (kasatoriaus) paties jam esą išsakytą poziciją dėl vairavimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai aiškina galimybę tokius duomenis, kurie neabejotinai gauti neprocesine tvarka, neišaiškinus įtariamojo teisių, įskaitant esminę teisę tylėti, pripažinti įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Toks proceso teisės aiškinimas neatitinka BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatų.

4.6. Nors jis siekia abiejų žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų panaikinimo ir baudžiamosios bylos nutraukimo, tačiau pasisako ir dėl itin šiurkščios pirmosios instancijos teismo klaidos, padarytos motyvuojant jam skiriamos bausmės dydį, kurios, deja, apeliacinės instancijos teismas nepripažino esminiu BPK pažeidimu.

4.7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad bausmės dydis jam nustatytinas mažesnis nei baudos vidurkis, bet didesnis nei baudos minimumas, nustatytas įstatyme, kadangi jis nepripažino kaltės (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tai yra itin šiurkšti baudžiamosios teisės taikymo ir aiškinimo klaida, nes prisipažinimas gali būti traktuojamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet neprisipažinimas negali būti suvokiamas kaip kaltinamojo (teisiamojo) teisinę padėtį sunkinanti aplinkybė. Viena iš pačių pagrindinių įtariamojo, kaltinamojo, teisiamojo garantijų yra teisė pripažinti kaltę ar ją neigti, netgi keisti poziciją dėl kaltės pripažinimo ar neigimo ir dėl tokio naudojimosi savo procesinėmis teisėmis baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis niekaip negali pablogėti. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažinęs tokią klaidą, supainiojo netinkamą materialiosios baudžiamosios teisės (BK bendrosios dalies normų) aiškinimą ir taikymą su esminiais BPK pažeidimais. Galima sutikti, kad netinkamas materialiosios baudžiamosios teisės aiškinimas ir taikymas atskirais atvejais gali reikšti ir esminius BPK pažeidimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje faktiškai pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, tokio motyvo iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepašalino ir jį paliko galioti. Tokia šiurkšti bausmės skyrimo motyvavimo klaida turėjo paveikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio galiojimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas faktiškai pritarė tokiam motyvui ir nukrypo nuo apeliacijos paskirties užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįstas ir klaidingais motyvais pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. T. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai M. T. kaltę padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) nustatytą nusikalstamą veiką grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai motyvavo savo išvadas, teisingai aiškino bei taikė teisės normas ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurio teisėtumu abejoti nėra pagrindo. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, dėl įrodymų leistinumo ir pakankamumo sprendžia tik teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą.

5.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė mirusio liudytojo A. Š., vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisiamajame posėdyje perskaitytiems parodymams ir jais grindė kasatoriaus kaltę.

5.3. Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise, siekdamas patikrinti kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Skirtingai nei nurodo kasatorius, teismai šiems liudytojo A. Š. parodymams nesuteikė išskirtinės reikšmės, nes, kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų, jo kaltė padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką nustatyta sistemiškai analizuojant ir vertinant ne tik liudytojo A. Š. teisiamajame posėdyje perskaitytus parodymus, bet ir kitus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus: liudytojos L. K., važiavusios kartu su liudytoju A. Š., parodymus, kad M. T. automobilį vairavo neblaivus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolą, liudytojos L. K. ir kasatoriaus akistatos protokolą, iš degalinės „Apsaga“ paimtus vaizdo įrašus, specialisto išvadą.

5.4. Teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje. Įrodymai sudaro vientisą, vienų kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles. Be to, pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai, atmesdami M. T. iškeltą versiją, kad jis automobilio nevairavo, kad į degalinę jį atvežė nenustatytas asmuo, vertino ir nuteistąjį galimai teisinančius duomenis (liudytojų K. J., V. M. parodymus), motyvuotai šią versiją pripažino prieštaraujančia bylos įrodymams ir vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

5.5. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai ir dėl BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo. Kasatorius galimą šios BPK nuostatos pažeidimą nepagrįstai sieja su kito asmens – liudytojo policijos pareigūno N. Š. parodymų turiniu, kuris apklaustas teisiamajame posėdyje nurodė jo matytas aplinkybes įvykio vietoje, į kurią atvyko pagal iškvietimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. T., kaip įtariamojo, teisė tylėti ar atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką pažeista nebuvo. Kartu pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai iš esmės išvadų dėl kasatoriaus kaltės negrindė liudytojo N. Š. parodymais.

5.6. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis, palygino juos tarpusavyje ir nustatė, kad išanalizuoti įrodymai papildo vienas kitą, o esminių prieštaravimų tarp jų nėra. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad teismų padarytos išvados nuteistojo netenkina, negali būti pagrindas pripažinti teismų sprendimus nepagrįstais ir neteisėtais.

5.7. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tai, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. T. skirtinos bausmės (baudos) dydį, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad bausmės dydis jam nustatytinas mažesnis nei baudos vidurkis, bet didesnis nei įstatyme nustatytas baudos minimumas, nes M. T. nepripažino kaltės (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), nevertintina kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kuris galėjo sukliudyti teismui priimti teisingą nuosprendį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, vertino visus bausmei skirti reikšmingus bylos duomenis, o ne vien kasatoriaus poziciją dėl kaltės. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio sakinys, nors ir laikytinas netinkamu, nekeičia nuosprendžio esmės, kadangi, įvertinus visas nustatytas veikos padarymo aplinkybes ir nuteistąjį apibūdinančius duomenis, jam parinkta bausmės rūšis (bauda) ir nustatytas jos dydis (60 MGL, t. y. dydis artimas minimaliai įstatyme nustatytai baudos ribai) neprieštarauja teisingumo principui ir yra teisingi. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ne tik M. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taigi teismas kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad M. T. kaltės nepripažino, nevertino kaip aplinkybės, sunkinančios jo teisinę padėtį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo M. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-7-386-746/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-52-942/2020). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374-489/2015, 2K-7-386-746/2015, 2K-339-719/2018, 2K-213-942/2019, 2K-52-942/2020).

8. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo ir BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų laikymosi. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde nurodo, kad: visi kiti duomenys, ypač mirusiojo A. Š. sugyventinės L. K. parodymai, yra išvestiniai iš liudytojo A. Š. parodymų; teisinantys duomenys, pvz., liudytojo K. J. parodymai, buvo atmesti visiškai netinkamais motyvais – dėl jo ir šio liudytojo giminystės, nors toks liudytojas nelaikytinas šeimos nariu, artimuoju giminaičiu ir parodymus davė prisiekęs; pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo policijos pareigūno N. Š. parodymais, kuriuose pateikiami perpasakoti esą jo (kasatoriaus) paties paaiškinimai sulaikymo metu, pasisakoma apie jo (kasatoriaus) paties jam esą išsakytą poziciją dėl vairavimo ir pan. Taigi tokiais teiginiais iš esmės ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo. Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir kasacinės instancijos teismo praktiką tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų laikymosi

9. Kasatorius nurodo, kad žemesnės instancijos teismai, grįsdami jo kaltę pagrindinio kaltinimo liudytojo A. Š., kuris bylą nagrinėjant teisme jau buvo miręs, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, padarė esminę duomenų pripažinimo įrodymais klaidą, nes tokie duomenys negali būti patikrinti kitais proceso veiksmais ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos įrodymų sampratos. Kasatoriaus teigimu, žemesnės instancijos teismai ignoravo esminę aplinkybę, kad jis A. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neturėjo galimybės užduoti klausimų, nors ikiteisminio tyrimo metu kurį laiką A. Š. dar buvo gyvas ir kliūčių surengti akistatą ar parodyti jį atpažinti kartu su kitais atpažintinais asmenimis nebuvo.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

11. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje nurodyta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-243-689/2019).

12. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, taip pat Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, parodymais, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06;

Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-136-489/2017, 2K-110-719/2018, 2K-243-689/2019). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad liudytojo mirtis paprastai pripažįstama svarbia priežastimi (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92; 2006 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Bonev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 60018/00; 2009 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Mika prieš Švediją, peticijos Nr. 31243/06;

Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Brzuszczyński prieš Lenkiją, peticijos Nr. 23789/09, 82 punktas; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Dimovič prieš Serbiją, peticijos Nr. 24463/11, 37 punktas; 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Sitnevskiy ir Chaykovskiy prieš Ukrainą, peticijų Nr. 48016/06 ir 7817/07, 104 punktas; 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Dimović ir kiti prieš Serbiją, peticijos Nr. 7203/12, 56 punktas).

Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą.

Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, 147 punktas). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, 116 punktas).

EŽTT praktikoje kaip lemiamas traktuojamas tokios reikšmės ar svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (Schatschaschwili prieš Vokietiją, 123–124 punktai).

13. Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pirmiausia pažymėtina, kad sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. Š. parodymai pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti siekiant patikrinti ir objektyviai įvertinti kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir kad šie parodymai neturėjo lemiamos įrodomosios reikšmės.

14. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, buvo balsu perskaityti ir priimant skundžiamus teismų sprendimus panaudoti liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2018 m. gegužės 24 d. duoti parodymai. Viena vertus, kaip teigiama kasaciniame skunde, kasatorius ir jo gynėjas neturėjo galimybės proceso metu užduoti liudytojui A. Š. klausimų, kita vertus, šis liudytojas teisme nebuvo apklaustas dėl svarbių priežasčių – 2018 m. gegužės 31 d. (t. y. praėjus vos 10 dienų po įvykio) jis mirė, o kaltinamasis aktas su visa baudžiamosios bylos medžiaga teismui perduotas 2018 m. lapkričio 23 d. Taigi esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus ir teisiamajame posėdyje perskaitytus parodymus vertinti kartu su kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje galimybės gynybai apklausti liudytoją, mirusį praėjus nedaug laiko po to, kai jis davė parodymus ikiteisminėje proceso stadijoje, nebuvimas paprastai netraktuojamas kaip valstybės institucijų stropumo organizuojant procesą stokos rezultatas (pvz., 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Dimović prieš Serbiją, peticijos Nr. 24463/11, 37 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie būtų leidę įtarti (numanyti), kad A. Š. iki bylos nagrinėjimo teisme gali mirti (sunkiai sirgo ir pan.) ir kad dėl to reikėtų nedelsiant imtis papildomų veiksmų įtariamojo teisėms užtikrinti, tokių kaip liudytojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jo ir nuteistojo akistata ir pan.

15. Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad nors A. Š. teisiamajame posėdyje apklaustas nebuvo, jo parodymų patikimumas buvo patikrintas kitomis procesinėmis priemonėmis – išanalizuoti kiti baudžiamojoje byloje esantys liudytojų parodymai ir rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, kuriais buvo grindžiamos teismų išvados dėl nuteistojo kaltės ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti – nuteistąjį teisinantys – įrodymai. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistojo kaltė grindžiama nešališku ir objektyviu byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu: iš dalies paties nuteistojo parodymais, kad jis įvykio dieną buvo apsvaigęs nuo alkoholio, liudytojos L.

K., važiavusios kartu su A. Š., parodymais apie tai, kad nuteistasis automobilį vairavo būdamas neblaivus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu, iš kurio matyti, kad liudytoja L. K. nuteistąjį atpažino kaip asmenį, 2018 metų gegužės pabaigoje vakarop vairavusį jos su sugyventiniu A. Š. sektą džipą, sustojusį degalinėje „Apsaga“ ir išlipusį iš vairuotojo pusės, liudytojos L. K. ir nuteistojo akistatos protokolais, iš degalinės „Apsaga“ paimtais vaizdo įrašais, specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis, pripažintais įrodymais (atkreiptinas dėmesys, kad liudytojo N. Š. parodymais apie M.

T. paaiškinimus sulaikymo metu teismai nuteistojo kaltės negrindė). Kartu pažymėtina, kad liudytojo A. Š. parodymai patvirtina liudytojos L. K. parodymus ir neprieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams. Vadinasi, skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, atsižvelgiant į išdėstytą įrodymų visumą, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo traktuoti A. Š. kaip pagrindinį kaltinimo liudytoją, t. y. liudytoją, davusį lemiamus, juolab vienintelius kaltinančius parodymus. Nors apie pastebėtą galimai neblaivaus asmens vairuojamą automobilį iš tiesų pranešė ir vėliau su policijos pareigūnais bendravo būtent A.

Š., minėta, kad kartu su juo važiavo ir bylai reikšmingas aplinkybes stebėjo L. K. Ši liudytoja parodymus apie pagrindžiant kaltinimą M. T. esminę ir gynybos ginčijamą aplinkybę – tai, kad automobilį vairavo būtent jis pats, o ne jo prašymu kitas asmuo, davė remdamasi tuo, ką matė pati, t. y., skirtingai negu nurodoma kasaciniame skunde, jos parodymai šiuo aspektu yra tiesioginiai, o ne grindžiami tuo, ką ji būtų sužinojusi iš A. Š. ar jo parodymų. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomose kasacinėse bylose, kuriose mirusio asmens parodymų panaudojimas pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį buvo pripažintas neatitinkančiu pirmiau išdėstytų Lietuvos teismų ir EŽTT praktikos dėl gynybos teisių apsaugos garantijų, tokio asmens, kuriam gynyba neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymai buvo būtent vienintelis tiesioginis kaltinantis įrodymas, nepatvirtintas kitais byloje esančiais įrodymais ir nulėmęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-372-677/2016).

16. Taigi mirusio liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai šioje baudžiamojoje byloje yra svarbus šaltinis tikrinant kitus įrodymus ir formuojant teismo vidinį įsitikinimą, tačiau šie duomenys neturėjo lemiamos reikšmės priimant sprendimą, o jų patikimumas BPK nustatyta tvarka buvo patikrintas. Be to, pažymėtina, kad, teisiamajame posėdyje balsu perskaičius liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes bei pateikti savąją įvykių versiją ir ją patvirtinančius įrodymus ir šia galimybe pasinaudojo.

Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad teismų baigiamieji aktai dėl liudytojo A. Š. parodymų vis dėlto yra nevisiškai nuoseklūs. Kaip minėta, iš baudžiamosios bylos matyti, kad liudytojo A. Š. parodymai buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka (tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas). Kita vertus, iš atskirų teismų baigiamųjų aktų formuluočių gali susidaryti įspūdis, kad teismai šiuos parodymus laiko savarankišku įrodymu (pvz., tokie parodymai dėstomi vardijant kitus įrodymus, nurodant, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados, nenurodomi įrodomosios reikšmės skirtumai, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iš pradžių nurodo, kad pirmosios instancijos teismas perskaitė liudytojo A.

Š. parodymus tam, kad patikrintų kitus byloje esančius įrodymus, po to jau teigia, kad nuteistojo kaltę pagrindžia ir A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai). Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme; be kita ko, tuo atveju, kai panaudojami duomenys, gauti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka, teismas turi ne tik formaliai nurodyti šios nuostatos taikymą, bet ir paisyti joje nustatytos tokių duomenų įrodomosios reikšmės šiuos duomenis analizuodamas, vertindamas, lygindamas su byloje esančiais įrodymais ir kt., atitinkamai ir išdėstydamas su tuo susijusias savo sprendimo dalis.

Tačiau atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus apie tai, kad nagrinėjamoje byloje A. Š. parodymai nebuvo vieninteliai ir lemiami, jų panaudojimas iš tiesų atitiko Lietuvos teismų praktikoje aiškinamus BPK 276 straipsnio 4 dalies, taip pat EŽTT praktikos reikalavimus, nurodytų teismų sprendimų trūkumų laikyti esminiu BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimu, suvaržiusiu įstatymo garantuotas kaltinamojo teises ar (ir) sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą, nėra pagrindo.

17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus.

Dėl BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

18. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog bausmės dydis jam nustatytinas mažesnis nei baudos vidurkis, bet didesnis nei baudos minimumas, nustatytas įstatyme, kadangi jis nepripažino kaltės (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kasatoriaus nuomone, tai yra itin šiurkšti baudžiamosios teisės taikymo ir aiškinimo klaida, nes prisipažinimas gali būti traktuojamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet neprisipažinimas negali būti suvokiamas kaip kaltinamojo (teisiamojo) teisinę padėtį sunkinanti aplinkybė.

19. Kasatorius teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas jam bausmės dydį, nurodė, kad jam skiriama bauda, mažesnė nei baudos vidurkis, bet didesnė nei BK nustatytas baudos minimumas, nes jis nepripažino kaltės. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokia šio pirmosios instancijos teismo sakinio formuluotė yra nepagrįsta. Kita vertus, tai, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės.

20. Nagrinėjamų argumentų kontekste pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas to, kad nuteistasis nepripažino savo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, nepripažino jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino bendrai, kitų BK 54 straipsnyje nurodytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, parinkdamas kasatoriui bausmės rūšį ir dydį, vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės pagrindais ir atsižvelgė į tai, kad: M. T. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis); nusikaltimas yra baigtas ir padarytas tiesiogine tyčia; M. T. savo kaltės nepripažino, yra neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirbantis, psichiatrinėje ar priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas; M. T. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam už BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą paskyrė baudą, artimą BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytam minimaliam baudos dydžiui.

21. Taigi esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas ir kasatoriui paskyrė teisingumo principui prieštaraujančią, per griežtą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Aurelijus Gutauskas