2020-01-15 Nr. AB-938-3-61-3-03391-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-48-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03391-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biotelus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biotelus“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Biotelus“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. spalio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio paramos departamento 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-2230(11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje skolos priskaičiavimas grindžiamas valdymo teisę įrodančių dokumentų nepateikimo faktu; 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) įvykdytą 1 212,36 Eur išskaičiavimą, apie kurį pareiškėjui pranešta 2017 m. spalio 2 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėjo pagal Agentūros pareikalavimą pateikti dalies 2016 m. birželio 6 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje Nr. 16-1011946223-3 (toliau – ir 2016 m. paraiška) nurodytų žemės sklypų valdymo teisėtumą pagrindžiančių dokumentų, kadangi šie sklypai buvo valdomi žodinių sandorių (nuomos ir panaudos) pagrindu. Pareiškėjo nuomone, ginčijama Sprendimo dalis neteisėta, kadangi galimybę nuomos ir panaudos sandorius sudaryti žodžiu numato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, o Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose išmokų administravimą, nėra reikalavimo žemės nuomos ir panaudos sutartis sudaryti raštu. Pareiškėjas, vadovaudamasis Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (toliau – ir Taisyklės), 87 punktu, teigė, kad Agentūra turi visas galimybes atlikti savo funkcijas nereikalaudama sklypų planų ir valdymo teisę įrodančių dokumentų tuo atveju, kai nėra ginčo tarp žemės savininkų ir valdytojų pagal sutartį. Be to, pareiškėjo tvirtinimu, sutarčių sudarymas rašytine forma ne visada įmanomas dėl žemės savininkų senyvo amžiaus arba emigracijos, o nenaudojami, apleisti žemės sklypai per keletą metų apauga medžiais ir krūmais, todėl Bendrovės veikla atitinka ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą.

3. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjas dokumentais neįrodė valdymo teisės į dalį deklaruotų žemės sklypų (pažeidimo plotas bendrai – 12,93 ha), o jo deklaruotuose laukuose nustatyti ir kiti pažeidimai, t. y. pažeistas Taisyklių 8.1 papunktyje įtvirtintas reikalavimas dėl pievų nušienavimo (pažeidimo plotai – 2,20 ha ir 1,13 ha). Be to, patikrinus Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenis, konstatuota, kad pareiškėjas atitinkamuose kontroliniuose žemės sklypuose (toliau – ir KŽS) deklaravo didesnį plotą nei tas, kuris nustatytas išvardytų kontrolinių žemės sklypų (pažeidimo plotas bendrai – 0,72 ha).

Taigi, bendras neteisingai deklaruotas plotas – 16,98 ha, arba 24,83 proc. nuo 2016 m. paraiškoje deklaruoto ploto, už kurį mokamos tiesioginės išmokos ir išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ (toliau – ir MPŪV) (85,37 ha). Atsižvelgiant į tai, kad neteisingai deklaruotas plotas faktinį plotą viršijo daugiau nei 3 proc. arba 2 ha, vadovaujantis Taisyklių 81 punktu ir 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 640/2014) 19a straipsnio I dalimi, pagrindinė tiesioginė išmoka ir išmoka pagal priemonę MPŪV mažintina 1,5 skirtumo dalimi – už 25,47 ha (16,98 ha x 1,5).

Atsižvelgiant į tai, kad tinkamas paramai plotas viršijo faktinį 24,83 proc., vadovaujantis Taisyklių 86 punktu ir Reglamento (ES) Nr. 640/2014 28 straipsnio 1 punkto 2 pastraipa, žalinimo išmoka neskiriama. Be to, už 2015 metus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ (toliau – ir AGRO) veiklą „Ekstensyvus pievų tvarkymas ganant gyvulius“ pareiškėjui buvo išmokėta 1 988,69 Eur už deklaruotą 19,69 ha, o už 2016 metus apskaičiuota 1 916,98 Eur išmoka už nustatytą tinkamą 18,98 ha plotą (deklaruotas 19,69 ha – 0,60 ha (netinkamas deklaruoti plotas pagal priemonę) – 0,11 ha (paramai netinkami bl3 ir bl9 plotai), todėl susidariusį 71,70 Eur skirtumą pareiškėjas turi grąžinti Agentūrai.

Vadovaujantis Taisyklių 84 punktu bei Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 3D-254, 63 punktu, pareiškėjui apskaičiuota bendra grąžintina išmokų suma – 7 733,77 Eur.

5. Atsakovas, remdamasis Civilinio kodekso 6.546 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 40 punktu, nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad žemės sutartis neprivalo būti rašytinė ir, atitinkamai, iš pareiškėjo negalėjo būti reikalaujama pateikti tokius dokumentus. 2017 m. lapkričio 16 d. pranešimu pareiškėjo buvo reikalaujama per 20 darbo dienų pateikti būtent žemės valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus, o ne išvardyti asmenis, su kuriais Bendrovė žodžiu susitarė dėl žemės naudojimo. Be to, pateikta kontrolinio žemės sklypo Nr. 093605-9424 1-ojo lauko nuomos sutartis buvo sudaryta tik su vienu iš bendrasavininkų, kartu su šia sutartimi nepateiktas įgaliojimas sudaryti sutartį visų bendrasavininkų vardu, todėl Agentūra negalėjo priimti tokio dokumento. Atsakovas pabrėžė, jog pats pareiškėjas turėjo elgtis apdairiai, sąžiningai ir rūpestingai ir pateikti žemės valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus. Atsakovas taip pat akcentavo lygiateisiškumo principą ir nurodė, jog negalima netaikyti pareiškėjui paramos susigrąžinimo vien dėl jo įsitikinimo, kad jis neva buvo susitaręs su kitais asmenimis dėl žemės naudojimo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Biotelus“ skundą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. paraiškoje deklaravo :1) 85,37 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos; 2) 85,37 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokama parama pagal priemonę MPŪV; 3) 19,09 ha plotą, už kurį teikiama parama pagal priemonės AGRO veiklą „Ekstensyvus pievų tvarkymas ganant gyvulius“.

8. Agentūra ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. SP1-2230(11.2.12E) nustatė, kad pareiškėjui išmokėta didesnė nei priklauso išmoka, todėl susidarė 7 733,77 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią jis privalo grąžinti. Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad Bendrovė žemės valdymo teisę įrodančius dokumentus pateikė ne visam 2016 m. paraiškoje deklaruotam plotui, t. y. pateiktais dokumentais neįrodė valdymo teisės į: (duomenys neskelbtini), iš viso valdymo teisė neįrodyta į 12,93 ha ploto.

9. Agentūra 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. BR6-10394 informavo pareiškėją, kad dalis (1 213,36 Eur) jo skolos buvo išskaičiuota 2017 m. rugpjūčio 31 d. ir 2017 m. rugsėjo 12 d., likusią skolos dalį, t. y. 6 372,17 Eur, ir iki mokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas paprašė pervesti į Agentūros banko sąskaitą.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Taisyklių nuostatas) ir pažymėjo, jog Bendrovė nėra ginčo KŽS laukų savininkė, todėl, siekdama įrodyti turimą valdymo teisę, ji privalėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Teismas pabrėžė, kad žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė (Civilinio kodekso 6.547 str. 1 d.), o įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (Civilinio kodekso 1.93 str. 2 d.), taigi, žemės nuomos faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytine sutartimi. Pareiškėjas, 2016 m. paraiškoje nurodydamas, jog (duomenys neskelbtini) valdo privačios žemės nuomos pagrindais, privalėjo pateikti tokią valdymo teisę pagrindžiančius rašytinius dokumentus, tačiau to nepadarė.

11. Pareiškėjas teigė kitus ginčo laukus, t. y. (duomenys neskelbtini), valdantis kitais pagrindais. Teismas akcentavo, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartis ilgesniam nei vienerių metų terminui turi būti rašytinė (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 str. 1 d., Civilinio kodekso 6.629 str. 2 d. ir 6.478 str.), ir pastebėjo, jog Bendrovė 2016 m. paraišką pateikė 2016 m. birželio 6 d., o Sprendimas priimtas 2017 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo paraiškos pateikimo. Per šį laikotarpį pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų dėl nurodytų KŽS sklypų laukų naudojimo panaudos sutarčių pagrindais, taip pat nepateikė bendraturčių rašytinių sutikimų (Taisyklių 90.1 p.). Taigi, pareiškėjas nepagrindė savo valdymo teisės į minėtus KŽS laukus.

12. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas jokiais dokumentiniais įrodymais nepagrindė 12,93 ha deklaruoto ploto valdymo fakto, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai bei teisėtai šį plotą traktavo kaip neteisingai deklaruotą plotą. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo valdymo teisę į ginčo KŽS laukus patvirtinančių dokumentų, reiškia, jog jis deklaravo didesnį žemės naudmenų plotą negu teisėtai valdė, todėl parama už šiuose laukuose nors ir faktiškai vykdytą veiklą jam negalėjo būti skiriama. Agentūra pagrįstai taikė pareiškėjui Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 a straipsnyje įtvirtintą poveikio priemonę, vertinant neteisingo deklaravimo pažeidimą, nepateikus valdymo teisę pagrindžiančių dokumentų, kartu su kitais Sprendimu konstatuotais netinkamo deklaravimo pažeidimais. Byloje nėra ginčo dėl grąžintinų lėšų sumos apskaičiavimo matematinio teisingumo. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimo dalis, kurioje skolos priskaičiavimas grindžiamas valdymo teisę įrodančių dokumentų nepateikimo faktu, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti šią Sprendimo dalį. Kadangi nustatyta, jog pareiškėjui paramos susigrąžinimas pritaikytas pagrįstai, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – panaikinti Agentūros įvykdytą 1 212,36 Eur išskaičiavimą.

13. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą siekiant ištirti, ar Taisyklių redakcijos, galiojusios 2016 metais, 78 punktas, taip pat Taisyklių redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, 89.1, 89.2, 72.1.3 papunkčiuose įtvirtinti reikalavimai pateikti žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Civiliniam kodeksui, nes teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytų Taisyklių 78 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai ar Civiliniam kodeksui.

III. 14. Pareiškėjas UAB „Biotelus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

15. Pareiškėjo nuomone, teismas bylos aplinkybes ištyrė formaliai, neapklausė liudytojų, neanalizavo, ar tais atvejais, kai nėra ginčo dėl žemės sklypo valdymo ir deklaravimo tarp žemės sklypų savininkų ir tokių sklypų valdytojo, toks deklaravimas gali būti pripažintas neteisingu ir neteisėtu. Jis pakartoja, kad nėra reikalavimo sudaryti rašytines žemės nuomos ir panaudos sutartis, ir teigia, kad atsakovui nepriskirta kompetencija atlikti žemės nuomos ir panaudos sandorių teisėtumo kontrolę. Šiuo atveju nenuginčyta, kad pareiškėjas ginčo KŽS laukais naudojosi teisėtai. Teismo priimtas sprendimas, kai iš sąžiningo ir teisėtai žemės sklypus valdančio pareiškėjo atimama teisė gauti išmokas už deklaruojamus plotus vien dėl to, kad buvo sudarytos žodinės panaudos sutartys, pareiškėjo įsitikinimu, ne tik neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, bet ir prieštarauja viešajam interesui, nes, pareiškėjui ar kitiems realia žemės ūkio veikla užsiimantiems asmenims nenaudojant (nenuganant, nešienaujant, nedirbant) žemės, tokie žemės sklypai liktų apleisti. Tvirtina, kad reikalavimas pateikti tik rašytinius įrodymus, nesuteikiant galimybės teisėtą žemės valdymo faktą įrodyti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, paneigia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, juolab kad žemės sklypų nuomos ir panaudos sutarčių sudarymas žodžiui yra Lietuvoje paplitusi praktika.

16. Pareiškėjas teismo sprendimą atmesti jo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą laiko nepagrįstu, netinkamai motyvuotu (jam neaišku, kodėl teismui nekilo abejonių dėl Taisyklių 78 punkto atitikties Konstitucijai ir Civiliniam kodeksui). Pareiškėjas pakartotinai kelia abejones dėl Taisyklių 78 punkto, 89.1, 89.2, 72.1.3 papunkčių teisėtumo ir prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ištirti šių teisės normų teisėtumą, teigdamas, jog reikalavimas visais atvejais pateikti rašytinius dokumentus, atimant galimybę žemės naudojimo teisėtumą įrodyti kitais įrodinėjimo būdais, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bei atkreipdamas dėmesį į Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą <...>“) ir Civiliniame kodekse įtvirtintą sutarčių laisvės principą. Dėl nuomos santykių pažymi, jog Civiliniame kodekse neįtvirtinta, kad reikalaujamos paprastos rašytinės formos (Civilinio kodekso 6.547 str. 1 d.) nesilaikymas žemės nuomos sandorį daro negaliojančiu, todėl Taisyklėse įtvirtintas reikalavimas pateikti rašytinę nuomos sutartį prieštarauja Civilinio kodekso normoms bei neproporcingai suvaržo asmenų, sudariusių tokias nuomos sutartis žodine forma, teises.

Pareiškėjo įsitikinimu, tokiais atvejais žemės naudojimo, žemės deklaravimo faktai bei ginčo tarp žemės savininko ir žemės valdytojo nebuvimas savaime sudaro pagrindą konstatuoti, kad žemė valdoma teisėtai. Dėl neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) akcentuoja, kad Civilinis kodeksas numato reikalavimą žemės panaudos sutartį sudaryti rašytine forma tik tuo atveju, kai sutartis sudaroma ilgesniam nei vienerių metų terminui (Civilinio kodekso 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 1 d.). Pareiškėjo teigimu, būtent tokios trukmės ir žodinės formos sutartys pasirenkamos suteikiant neatlygintinai naudotis daugiamečių pievų, ganyklų žeme, nes tokia žemė dažnai priklauso keliems asmenims, dalis jų būna emigravę ar asocialūs, todėl su jais lengviau susitarti žodžiu, be to, kaimo žmonės nemėgsta apsikrauti nereikalinga administracine našta.

Taisyklėse įtvirtintas reikalavimas pateikti rašytinę panaudos sutartį prieštarauja Civiliniam kodeksui bei neproporcingai suvaržo asmenų teises. Taisyklėse įtvirtintas teisinis reguliavimas taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintiems principams, o Bendrovės vykdoma žemės ūkio veikla šiuos tikslus atitinka.

17. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Teigia, kad skirdama išmokas pareiškėjams, Agentūra turi užtikrinti, jog parama skiriama teisėtai. Kadangi nėra įmanoma pripažinti žodžiu sudarytas sutartis kaip valdymo teisę į dirbamus žemės sklypus patvirtinantį faktą, atitinkamai neužtikrinamas teisėtas paramos skyrimas. Be to, esant žodiniam susitarimui neįmanoma nustatyti, kokiam laikotarpiui sudaryta sutartis. Taisyklių 40 punkte aiškiai įtvirtinta pareiškėjų pareiga pateikti reikiamus dokumentus, Bendrovė 2016 m. paraiškoje pasirašytinai patvirtino susipažinusi su paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo ir kontrolės taisyklėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paramos kaimo plėtrai susigrąžinimo iš pareiškėjo, nustačius, jog jis dalies žemės sklypų valdymo teisės nepagrindė rašytiniais įrodymais, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas nepateikė ginčo KŽS laukų valdymo teisę patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas pagrįstai bei teisėtai šį plotą traktavo kaip neteisingai deklaruotą plotą, byloje nebuvo ginčo dėl pareiškėjui taikytų poveikio priemonių teisėtumo ir proporcingumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko savo poziciją, jog valdymo teisė į KŽS laukus gali būti įrodinėjama ne tik rašytiniais įrodymais, pakartotinai kelia abejones dėl Taisyklių nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir mano, kad teismas bylos aplinkybes ištyrė formaliai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. 2016–2020 metų laikotarpiui reikalavimus aktyviems žemės ūkio veiklos subjektams, siekiantiems gauti tiesiogines išmokas (pagrindinę tiesioginę išmoką, žalinimo išmoką, išmoką jaunajam ūkininkui, išmoką už pirmuosius hektarus, susietąją paramą už plotą ir (arba) gyvulius), šių reikalavimų administravimo bei kontrolės tvarką ir bendrąją paraiškos formą, taip pat jos pildymo ir administravimo tvarką nustato Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės. Vadovaujantis šiomis Taisyklėmis, pareiškėjas arba jo atstovas (įgaliotas asmuo, tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai) nuo paraiškų teikimo pradžios iki einamųjų metų birželio 6 d., seniūnijoje pagal pareiškėjo valdos centro adresą dirbančiam seniūnijos darbuotojui arba viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajono konsultavimo biuro darbuotojui kartu su paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiška turi pateikti, be kita ko, žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus (kartu su kadastro žemėlapiais (žemės sklypų planais), kai pareiškėjas praėjusiais metais neteikė paraiškos ir jei pareiškėjo nurodytoje vietoje jau yra įbraižyti kito pareiškėjo laukai ir nepavyksta išspręsti dvigubo deklaravimo, o jei deklaruojami plotai, valdomi kelių bendraturčių (žemės sklypas valdomas pagal idealiąsias dalis) ir nėra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre naudojimosi žemės sklypu tvarka, – rašytinius visų bendraturčių sutikimus, kur būtų aiškiai išskirta valdoma žemės sklypo dalis (57.1.3 p.).

Deklaruojamų žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų ribas įbraižant elektroniniu būdu, pareiškėjai taip pat privalo pateikti žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus (su žemės sklypų planais) tų laukų (naudmenų ir kitų plotų), kurie buvo visiškai per praėjusius du metus nedeklaruoti ir yra didesni nei 1 ha (76.2.3 p.). Pažymėtina, kad Agentūra, nustačiusi didesnio nei 0,1 ha deklaruoto ploto persidengimą, arba įtarusi, kad pareiškėjas padidino deklaruotą plotą, siekdamas gauti didesnę paramos sumą (išmoką už pirmuosius hektarus), arba gavusi skundą, pranešimą ar kitą informaciją apie galbūt netiksliai ir (arba) neteisėtai pareiškėjo einamaisiais arba praėjusiais metais deklaruotą plotą, pareikalauja pareiškėjo pateikti, be kita ko, žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus, o jei deklaruoti plotai valdomi kelių bendraturčių (žemės sklypas valdomas pagal idealiąsias dalis) ir nėra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre naudojimosi žemės sklypu tvarka, – ir rašytinius visų bendraturčių sutikimus, kur būtų aiškiai išskirta valdoma žemės sklypo dalis (68.3 p., 68.16 p., 78 p.).

Jeigu prašoma paramos deklaruojant plotą, kuriame neužsiimama žemės ūkio veikla, ir / arba nepateikiami žemės valdymo teisę įrodantys dokumentai, laikoma, kad buvo deklaruojami didesni naudmenų plotai nei deklaruoti reikalavimus atitinkantys plotai (7.13.4 p.), t. y. konstatuojamas neteisingo deklaravimo faktas (4.20 p.). Pareiškėjui nepateikus žemės valdymo teisę įrodančių dokumentų, parama už tokius plotus jam nemokama, o išmokėta parama susigrąžinama (78 p.).

24. Nagrinėjamu atveju Agentūra, administruodama pareiškėjo pateiktą 2016 m. paraišką, 2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 1354369 (II t., b. l. 181–182) informavo jį apie nustatytus neatitikimus ir prašė per 20 darbo dienų nuo šio rašto gavimo pateikti visų 2016 m. paraiškoje deklaruotų laukų žemės valdymo teisę (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) įrodančius dokumentus su žemės sklypo(-ų) planu(-ais), o jei deklaruoti plotai valdomi kelių bendraturčių (žemės sklypas valdomas pagal idealiąsias dalis) ir nėra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre naudojimosi žemės sklypu tvarka, – ir rašytinius visų bendraturčių sutikimus, kur būtų aiškiai išskirta valdoma žemės sklypo(-ų) dalis(-ys). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2016 metais deklaruotų sklypų valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus atsakovui teikė du kartus (kartu su 2016 m. lapkričio 24 d. raštu, II t., b. l. 193, ir 2017 m sausio 13 d. raštu, II t., b. l. 158), o, atsakydamas į Agentūros 2017 m. sausio 30 d. žodinį prašymą, 2017 m. vasario 3 d. raštu (II t., b. l. 159–160) pateikė papildomus paaiškinimus apie ginčo KŽS laukų valdymo teisę.

25. Agentūra ginčijamame 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. SP1-2230(11.2.12E) nustatė, kad pareiškėjas pateiktais dokumentais neįrodė valdymo teisės į šiuos 2016 m. paraiškoje deklaruotus plotus: (duomenys neskelbtini), iš viso valdymo teisė neįrodyta į 12,93 ha ploto.

26. Pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. rašte paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) dalimi naudojasi tuo pagrindu, kad šis laukas iš dalies priklauso Bendrovei nuosavybės teise, taip pat naudojasi likusia lauko dalimi. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog yra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre naudojimosi minėtu lauku tvarka, neužsiminė apie savo bendraturčių sutikimą dėl naudojimosi šiuo lauku bei jo deklaravimo paramai gauti.

27. Pareiškėjas pastarajame rašte teigė (duomenys neskelbtini) besinaudojantis ir jį deklaravęs pagal susitarimą su jų savininkais dėl panaudos, užsiminė planuojantis vėliau sudaryti nuomos sutartį, tačiau abejojantis dėl šių laukų tinkamumo deklaruoti bei dėl to kreipęsis į Agentūrą išaiškinimo. Byloje yra Bendrovės 2017 m. sausio 30 d. prašymas (II t., b. l. 158) Agentūrai pateikti išaiškinimą, ar nurodyti plotai yra tinkami deklaruoti, tačiau prašyme minimas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. rašte neįvardijo, su kuo buvo sudarytas minėtas susitarimas dėl panaudos, kada, kokiam laikotarpiui ir kokiomis sąlygomis toks susitarimas sudarytas, nepateikė jokių tokį susitarimą patvirtinančių įrodymų.

28. Pareiškėjas tvirtino (duomenys neskelbtini) naudojęsis klaidingai manydamas, jog jie patenka į plotus, dėl kurių sudaryta sutartis su V. R., bet patikslinus duomenis paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini) tik iš dalies priklauso V. R., o greta esantis (duomenys neskelbtini) nepriklauso V. R., todėl pareiškėjas negali pateikti pastarųjų dviejų laukų valdymo teisę pagrindžiančių dokumentų. Taigi, pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. rašte pats pripažino neturintis valdymo teisės į (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) naudojosi ir jį deklaravo pagal susitarimą dėl panaudos su jo savininku R. G., tačiau pareiškėjas šiuo metu negali pateikti raštiškos panaudos sutarties, nes nepavyksta susisiekti su sklypo savininku. Pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. rašte nepaaiškino, kada, kokiam laikotarpiui ir kokiomis sąlygomis toks susitarimas sudarytas, nepateikė jokių tokį susitarimą patvirtinančių įrodymų.

30. Pareiškėjas teigė (duomenys neskelbtini) naudojęsis ir jį deklaravęs pagal žemės sklypo nuomos sutartį, sudarytą su K. Č., kuri Agentūrai pateikta kartu su 2017 m. sausio 13 d. raštu. Pareiškėjas nurodė, kad, atlikdamas deklaruotų laukų duomenų patikslinimą, nustatė netikslumus, t. y. minėtos nuomos sutarties plane nurodytus plotus yra deklaravę kiti (pareiškėjui nežinomi) asmenys, todėl galbūt dėl šios priežasties įbraižant plotą elektroniniu būdu buvo deklaruotas ne tas plotas, dėl kurio sudaryta ši nuomos sutartis, o su juo besiribojantis (esantis šiauriau) plotas, kuris taip pat priklauso K. Č.. Pareiškėjas tvirtino, esant galimybę, 2017 metais sudarysiantis papildomą sutartį dėl minėto ploto nuomos. Taigi, pats pareiškėjas pripažino 2016 metais neturėjęs valdymo teisės į (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste pabrėžtina, kad deklaruojamų laukų ribas į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą (PPIS) elektroniniu būdu įbraižo pareiškėjai (Taisyklių 73 p.), o už paraiškos bei kitus duomenis atsako juos pateikę pareiškėjai (Taisyklių 97 p.).

31. Pareiškėjas tvirtino (duomenys neskelbtini) laikais naudojęsis ir juos deklaravęs pagal preliminarų susitarimą dėl sklypų su savininkėmis H. Š. ir H. J., tačiau abi savininkės, iš pradžių teigusios, kad įgalioja nuomos sutartį sudaryti kitą bendrasavininkę, vėliau išvis atsisakė sudaryti nuomos sutartį. Tokie teiginiai 2017 m. vasario 3 d. rašte sudaro prielaidas manyti, kad pareiškėjas aiškaus ir konkretaus susitarimo dėl naudojimosi (duomenys neskelbtini) su žemės sklypų, kuriuose šie laukai yra, savininkais nebuvo sudaręs, o jei tam tikras (bent preliminarus) susitarimas ir buvo sudarytas, Agentūrai nebuvo pateikti duomenys nei apie šio susitarimo aplinkybes (sudarymo datą, galiojimo terminą, sąlygas), nei apie trečiosios (neįvardytos) bendrasavininkės sutikimą leisti pareiškėjui naudotis šiais laukais bei juos deklaruoti paramai gauti.

32. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015, 2019 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-49-492/2019).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad jis, teikdamas 2016 m. paraišką ir vėliau, turėjo valdymo teisę į visus šioje paraiškoje nurodytus naudmenų ir kitus plotus bei buvo pateikęs Agentūrai jos nustatytu terminu visus prašomus pateikti žemės valdymo teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Pareiškėjo 2017 m. vasario 3 d. rašte Agentūrai pateikti paaiškinimai, kaip minėta, yra gan abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos pagrindžiančiais dokumentais, o pareiškėjas pats pripažino neturėjęs valdymo teisės į kai kuriuos iš ginčo KŽS laukų (žr. nutarties 26–31 p.). Be to, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, teisės aktuose yra reikalavimas tiek žemės nuomos sutartis, tiek neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartis ilgesniam nei vienerių metų terminui (primintina, kad pareiškėjas jokių duomenų apie jo neva sudarytų susitarimų dėl panaudos trukmę nepateikė) sudaryti raštu (žr. nutarties 10–11 p.), ir, nors įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorio savaime nedaro negaliojančiu, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (Civilinio kodekso 1.93 str. 1 ir 2 d.).

35. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose kelia klausimą, ar žodiniai sandoriai dėl žemės sklypo nuomos ir panaudos yra tinkamas valdymo teisės pagrindas paramos kaimo plėtrai skyrimo kontekste, tačiau šiuo atveju nei Agentūrai, nei teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys tokių žodinių sandorių sudarymo faktą (apeliaciniame skunde pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytojų, bet neįvardijo, kokie asmenys, jo nuomone, turėjo būti apklausti ir kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie būtų galėję patvirtinti ar paneigti, taip pat nepasisakė dėl Civilinio kodekso 1.93 str. 2 d. įtvirtintų apribojimų), todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu plačiau nenagrinėjami.

36. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas žemės valdymo teisę įrodančius dokumentus pateikė ne visam 2016 m. paraiškoje deklaruotam plotui, pažeidimo plotas – 12,93 ha. Išanalizavus šią Sprendimo dalį (I t., b. l. 10, 12), matyti, kad išvados šioje dalyje grindžiamos aiškiai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios susietos su aktualiomis teisės normomis, taigi, ši Sprendimo dalis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pripažintina, kad nėra teisinių ir faktinių prielaidų nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas atmestinas.

37. Dėl pareiškėjo prašymo pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą pažymėtina, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus padavę asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 1 d.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

38. Pareiškėjas savo prašymą pirmosios instancijos teismui kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą siekiant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. ištirti, ar Taisyklių redakcijos, galiojusios 2016 metais, 78 punktas, taip pat Taisyklių redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, 89.1, 89.2, 72.1.3 papunkčiuose įtvirtinti reikalavimai pateikti žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Civiliniam kodeksui, siejo su įsitikinimu, kad, nors Agentūrai nebuvo pateiktos ginčo KŽS laukų valdymo teisę patvirtinančios nuomos sutartys, panaudos sutartys ir bendrasavininkių sutikimai dėl žemės sklypų valdymo ir naudojimo, pareiškėjas teisėto žemės valdymo faktą pagrindė kitais įrodymais, o reikalavimas pateikti būtent rašytines nuomos sutartis, panaudos sutartis bei bendrasavininkių sutikimus dėl žemės sklypų valdymo ir naudojimo prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintai privačios nuosavybės teisei, asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai, taip pat Civilinio kodekso nuostatoms, nes žemės nuomos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymas tokio sandorio nedaro negaliojančiu, o žemės panaudos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma tik tais atvejais, kai ji sudaroma ilgesniam nei vienerių metų terminui (Civilinio kodekso 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 1 d.), taip pat yra nesuderinamas su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintais principais (žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygio palaikymo principu ir kt.). Pirmosios instancijos teismas netenkino tokio pareiškėjo prašymo, kadangi jam nekilo abejonių dėl byloje taikytų Taisyklių 78 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai ar Civiliniam kodeksui.

39. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašydamas ištirti Taisyklių redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, 89.1, 89.2, 72.1.3 papunkčių nuostatas, turi omenyje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-714 patvirtintą Taisyklių redakciją, kurios nuostatos, vadovaujantis minėto įsakymo 2 punktu, taikomos nuo 2017 m. teikiamoms paraiškoms. Kadangi šiuo atveju ginčas kilo dėl paramos kaimo plėtrai pagal 2016 m. paraišką, Taisyklių redakcijos, patvirtintos 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-714, nuostatos nagrinėjamai bylai nėra aktualios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šių nuostatų teisėtumą, dėl minėtų Taisyklių nuostatų plačiau nepasisako ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 2 d. 1 p.).

40. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl Taisyklių (2015 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 3D-897 redakcija) 78 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai ar Civiliniam kodeksui. Taisyklių 78 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad jei naudmenų ar kitų plotų nedeklaravęs, tačiau jų nuosavybės ar valdymo teisę turintis asmuo praneša apie pareiškėją, kuris einamaisiais arba praėjusiais metais neteisėtai deklaravo jo valdomus plotus, arba yra gaunamas skundas, pranešimas ar kita informacija apie galbūt netiksliai ir (arba) neteisėtai pareiškėjo einamaisiais arba praėjusiais metais deklaruotą plotą, parama už šiuos plotus pareiškėjui mokama, o išmokėta parama nesusigrąžinama tik tuo atveju, jeigu jis pateiks šių plotų dirbimo (žemės ūkio veiklą, kuri įrodoma pagal žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus minėtos veiklos fakto patvirtinimo dokumentus) bei žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus, o jei deklaruoti plotai, valdomi kelių bendraturčių (žemės sklypas valdomas pagal idealiąsias dalis) ir nėra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešajame registre naudojimosi žemės sklypu tvarka, kartu su žemės dirbimo ir valdymo dokumentais pareiškėjas privalo pateikti rašytinius visų bendraturčių sutikimus, kur būtų aiškiai išskirta valdoma žemės sklypo dalis. Teisėjų kolegija pastebi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, pastarojoje teisės normoje nėra įtvirtinta, kad žemės valdymo teisė gali būti įrodinėjama tik rašytinėmis nuomos sutartimis, panaudos sutartimis bei bendrasavininkių sutikimais dėl žemės sklypų valdymo. Nors nuostatoje vartojama formuluotė „patvirtinimo dokumentus“ sudaro prielaidą manyti, kad žemės valdymo teisė turėtų būti grindžiama rašytiniais dokumentais, tokių dokumentų pobūdis ar turinys niekaip nėra ribojami. Taigi, nekyla pagrįstų abejonių, kad Taisyklių 78 punkto nuostatos yra suderinamos su Konstitucijos 46 straipsniu ar Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis žemės nuomos ir panaudos sutarčių formą bei įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo pasekmes, bei su Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 6 straipsnyje išvardytais principais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 2 d. 5 p.).

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biotelus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė