2021-10-27 Nr. AB-22749-3-62-3-01217-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-787-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01217-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. (M.) Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. (M.) Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 metais buvo perkeltas į Marijampolės PN 8-ą būrį, kuriame nebuvo įrengta pakankamai klozetų ir pisuarų, t. y. buvo 3 pisuarai ir 3 unitazai, o būryje gyveno apie 80 nuteistųjų. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, nes pisuarai įrengti priešais unitazus. Pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų kiekvieną dieną kankinosi, jautė fizinį skausmą, didelę dvasinę kančią, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Eur suma, ir kurią prašė priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN 8-ame būryje bausmę atliko nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. vasario 7 d., paaiškino, jog 8-ame būryje 2017 m. II ketvirtį buvo iki 62 nuteistųjų, 2017 m. III ketvirtį – iki 62 nuteistųjų, 2017 m. IV ketvirtį – iki 46 nuteistųjų, o iš viso būryje galėjo būti iki 81 nuteistojo. Iki šio laikotarpio (2017 m. IV ketvirčio) 8-o būrio sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengti 3 unitazai ir 3 pisuarai. Nuo 2017 m. spalio 2 d. visi 8-o būrio nuteistieji buvo perkelti į buvusias Marijampolės PN 13-o būrio gyvenamąsias patalpas (vadinamą 8-ą būrį). 2017 m. IV ketvirtį 8-ame būryje buvo iki 46 nuteistųjų, 2018 m. I ketvirtį – iki 43 nuteistųjų, o iš viso būryje galėjo būti iki 48 nuteistųjų. Nuo 2017 m. IV ketvirčio sanitariniame mazge buvo įrengti 3 unitazai ir pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo privatumas, atsakovo atstovo nuomone, buvo užtikrintas.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę 8-ame būryje, su prašymais ar skundais dėl gyvenamųjų ir buities sąlygų nesikreipė į pataisos namų administraciją ar Psichologinę tarnybą. Atsakovo atstovo nuomone, Marijampolės PN administracija jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė.

7. Teismas, spręsdamas trejų metų ieškinio senaties termino taikymo klausimą, pažymėjo, kad pareiškėjas nuo pat patekimo į Marijampolės PN (nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d.) bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2020 m. gegužės 7 d., t. y. pasibaigus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytam sutrumpintam trejų metų ieškinio senaties terminui.

8. Vertindamas pareiškėjo prašymą netaikyti sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pasak pareiškėjo, terminas šiuo atveju neturi būti taikomas, nes buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tokiems pažeidimams senaties terminas netaikomas) negali būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gina daug nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą ir pareiškėjo skundo reikalavimo daliai dėl laikotarpio nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2017 m. gegužės 7 d. taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. vasario 7 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos), pagal kurį klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15 asmenų ir praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, taip pat atsakovo atstovo pateikta 2020 m. birželio 1 d. pažyma Nr. 14/07-2251. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad įrenginių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko Aprūpinimo normų reikalavimų. Teismas sprendė, kad vertinamuoju laikotarpiu 8-o būrio sanitariniame mazge įrengtų sanitarinių įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, o byloje nėra duomenų, kad minėti įrenginiai neveikė ar veikė netinkamai.

10. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, tarp unitazų buvo įrengtos tik dalinės pertvaros, nebuvo durų, o priešais unitazus yra įrengti pisuarai, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pisuarai vieni nuo kitų atskirti pertvaromis, o 8-o būrio tualetai atskirti sienelėmis. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerose, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

11. Teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygos neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nenustatęs žalos atsiradimo fakto ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą, netaikyti sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino ir priteisti jam (pareiškėjui) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teigia, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad iki 2017 m. birželio 7 d. 8-ame būryje trūko unitazų ir pisuarų, o tokį pažeidimą EŽTT vertina kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kuriam negali būti taikomas senaties terminas.

14. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam nebuvo žinoma apie pažeidimus (sanitarinių įrenginių trūkumą), Marijampolės PN administracijai sąmoningai tai nuo jo slėpė, pareiškėjo teisės ir laisvės yra apribotos, jis nėra teisiškai išprusęs, todėl šiuo atveju senaties terminas netaikytinas.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pateikė teismui procesinius dokumentus, kuriuose detaliai atsakė į teismo ir pareiškėjo paklausimus bei teiginius, taip pat teismui pateikė visus turimus įrodymus ir su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo vertinimu, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo M. Š. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų (netinkamas ir nepakankamas sanitarinių įrenginių įrengimas), atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo reiškiamos pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. vasario 7 d. yra nepagrįstos ir neįrodytos, o atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 metų iki 2017 m. gegužės 7 d. (įskaitytinai) taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą dėl to atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, teigia, kad nepagrįstai taikytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

20. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl nepagrįsto senaties termino taikymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

21. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

22. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

24. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

25. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

26. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2016 metų, tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2020 m. gegužės 7 d., t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

27. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

28. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

31. Pareiškėjas byloje nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nežinojo apie atsakovo atstovo daromus pažeidimus, yra visiškai nepagrįsti, deklaratyvūs. Be to, jie prieštarauja pareiškėjo nurodomoms aplinkybėms apie patirtą neturtinę žalą, nes pareiškėjas skunde būtent ir nurodė, jog jau nuo 2016 metų dėl unitazų ir pisuarų trūkumų, taip pat jų netinkamo įrengimo, jis patyrė fizinį ir moralinį skausmą, jam prasidėjo depresija. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas jau nuo 2016 metų suvokė, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, ir galėjo imtis priemonių jas ginti.

32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

33. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. vasario 7 d.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo laikotarpiu įrengtais sanitariniais įrenginiais, taip pat teisės aktų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“) normas, kuriose įtvirtinta, kiek turi būti įrengta sanitarinių įrenginių, konstatavo, kad atsakovo atstovas nepadarė jokio pažeidimo, t. y. buvo įrengtas nustatytas skaičius sanitarinių įrenginių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės aktų normų ir bylos įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad nebuvo įrengtas pakankamas skaičius sanitarinių įrenginių, o pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė minėtą aplinkybę.

35. Atsižvelgiant į pareiškėjo abstraktaus ir deklaratyvaus turinio apeliacinį skundą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, kad nesutinkama su sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

36. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pakankamo skaičiaus sanitarinių įrenginių (unitazų ir pisuarų) įrengimo nėra pagrįstos ir teisingos.

37. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nenustatė, jog buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, pisuarai vieni nuo kitų buvo atskirti pertvaromis, o teisės aktai nenustato pareigos kalinimo įstaigoms sanitariniame mazge, kuris įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamosios patalpos, įrengti pertvaras, skiriančias klozetus nuo pisuarų.

39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs EŽTT praktiką (2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00); 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09); 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12)) dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai kameroje naudojantis tualetu nėra užtikrinamas privatumas, pagrįstai nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

40. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai unitazai yra vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; kt.).

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo turėtų būti pripažinti nepagrįstais.

42. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, faktas, kad pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. (M.) Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė