2019-03-28 Nr. AB-7743-3-61-3-01714-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-514-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.16.1.3; 12.16.3; 12.16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. įmonė (toliau – Įmonė) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. S-102 (7-51/2017) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)- FR0682-76 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – VMI sprendimas). Taip pat prašė išreikalauti: Komisijos bylą Nr. 7-51/2017, Šiaulių apylinkės teisme nagrinėto administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.8.-3995-882/2016 (toliau – ir ATP byla); uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skulas“ paaiškinimus apie tai, ar ši bendrovė buvo įsigijusi ir (ar) prekiavo akcizų mokesčiu neapmokestinamu dyzeliniu kuru 2016 m.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Ginčijamu VMI sprendimu patvirtintas 2016 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-10)-FR0680-755 (toliau – Patikrinimo aktas) ir juo pareiškėjui apskaičiuota sumokėti 1 486 Eur akcizų, 26,86 Eur akcizų delspinigių. Komisija sprendimu šį VMI sprendimą patvirtino. Įmonei akcizai apskaičiuoti už tai, kad ji nepateikė teisės aktų nustatyta tvarka kuro talpykloje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), (toliau – Kuro talpykla) dyzelino įsigijimo ir (ar) gabenimo bei kokybės parametrus patvirtinančių dokumentų, t. y. Kuro talpykloje laikytas dyzelinas neapskaitytas Įmonės apskaitoje ir už jį neapskaičiuoti akcizai. Tačiau ši išvada yra nepagrįsta, nes kuras buvo įsigytas iš UAB „Skulas“ pagal sąskaitas-faktūras, kurios buvo užfiksuotos apskaitoje.

2.2. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-3995-882/2016 (toliau – Šiaulių apylinkės teismo nutarimas) aiškiai konstatuota, kad V. K. teismui pateikė visus reikalingus įrodymus, kurie patvirtina, kad Įmonės Kuro talpykloje laikytas dyzelinas (4 500 l) buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, tačiau VMI padarė priešingą išvadą ir nesirėmė Šiaulių apylinkės teismo nutarimu bei jame konstatuotais faktais. Todėl VMI šiame mokestiniame ginče suvaržė pareiškėjo teisę į gynybą, kadangi pareiškėjo pateiktos pastabos dėl Patikrinimo akto nepagrįstumo nebuvo tinkamai įvertintos, dėl jų nepasisakyta VMI sprendime. Nors Komisija pripažino VMI sprendimą teisėtu ir pagrįsti, tačiau sprendimą grindė kitais argumentais nei tais, kurie buvo nurodyti VMI sprendime, o tai savaime patvirtina, kad tiek VMI, tiek Komisijos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

2.3. Šiaulių apylinkės teismo nutarimu nustatyta aplinkybė apie tai, kad V. K. pateikė teismui visus reikalingus įrodymus, patvirtinančius, jog dyzelinas buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, o ne įgytas nelegaliai, šiame mokestiniame ginče yra nebeįrodinėtina. Todėl konstatuotina, kad VMI siekiami akcizais apmokestinti 4 500 1 dyzelinio kuro buvo įsigyti iš UAB „Skulas“ pagal teisėtas ir galiojančias PVM sąskaitas-faktūras, kurios buvo įtrauktos į Įmonės buhalterinę apskaitą ir pateiktos mokesčių administratoriui. Jeigu minimo kuro UAB „Skulas“ negalėjo ar neturėjo teisės parduoti, tai ir atitinkamos mokestinės sankcijos (apskaičiuoti papildomi mokesčiai) už akcizų mokesčio nesumokėjimą turi būti taikomos būtent minėtai bendrovei, o ne Įmonei.

2.4. VMI neturėjo pagrindo pasitikėti vien UAB „Skulas“ turėtais (išduotais) dyzelinio kuro kokybės dokumentais. VMI, neinicijuodama faktiškai UAB „Skulas“ pardavinėjamo kuro kokybės patikrinimo, atėmė iš pareiškėjo galimybę pašalinti abejones dėl jo sąžiningumo įrodant, kad UAB „Skulas“ parduodamas kuras tuo metu buvo nekokybiškas. VMI netgi nesureagavo į oficialų pareiškėjo pranešimą apie tai, jog UAB „Skulas“ prekiauja specifiniu kuru, už kurį galbūt nėra sumokėjusi akcizų mokesčio, ir taip galbūt daro žalą biudžetui. UAB „Skulas“ pateikė Įmonei iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Orlen Lietuva“ gautą 2016 m. rugpjūčio 17 d. kokybės pažymėjimą Nr. 117694 (toliau – Pažymėjimas), dėl to UAB „Skulas“ Įmonei parduotas kuras turėjo atitikti minimame Pažymėjime nurodytus cheminius sudėties parametrus. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad UAB „Skulas“ atvežė ir pardavė Įmonei būtent tą kurą, dėl kurio buvo išduotas Pažymėjimas. Bet kokiu atveju, kai prekės negalima identifikuoti pagal kokius nors individualius požymius, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti ir pardavėju. Todėl VMI turėjo bent jau patikrinti, ar UAB „Skulas“ aktualiu laikotarpiu turėjo įsigijusi Įmonei faktiškai parduotos kokybės dyzelinio kuro, bet to nepadarė. Tokiu būdu VMI suvaržė pareiškėjo teises į efektyvią gynybą, neteisėtai nereagavo į pareiškėjo pranešimus apie netinkamos kokybės kuro įsigijimo faktą ir pažeidė mokesčių mokėtojų lygybės prieš įstatymą principą.

2.5. Įmonė reikalavimų (pretenzijų) dėl įsigyto dyzelino kokybės UAB „Skulas“ neturi. Todėl ir pačioje pretenzijoje pareiškėjas negalėtų nurodyti UAB „Skulas“ jokių reikalavimų. Tačiau tokiu atveju, jeigu vis dėl to bus nuspręsta, jog akcizų mokestį turi mokėti ne dyzelinį kurą transporto priemonėms Lietuvos Respublikoje pardavinėjęs subjektas, bet tokį kurą įsigijęs ūkio subjektas, t. y. pareiškėjas, ir pareiškėjas sumokės mokestį, pretenzija dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo UAB „Skulas“ bus pareikšta.

2.6. Kuro apskaitos žurnalas buvo nepildytas tik 5 dienas, pagal šio žurnalo duomenis Kuro talpykloje turėjo būti 900 l kuro daugiau nei buvo rasta faktiškai, o įrodymų apie kito nei iš UAB „Skulas“ įsigyto kuro pylimą į Kuro talpyklą byloje nėra. Administracinėje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad neužfiksuotos kuro apskaitos žurnale buvo tik kuro išpylimo, bet ne įpylimo į Kuro talpyklą operacijos. Todėl Komisijos išvada, kad kuro apskaitos žurnalo nevedimas yra pagrindas manyti apie nenustatytos kilmės kuro pylimą į Kuro talpyklą, yra nepagrįsta.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Įmonei priklausančioje Kuro talpykloje laikytas dyzelinis kuras nėra tas pats kuras, kurį ji įsigijo iš UAB „Skulas“. Pareiškėjas Kuro talpykloje laikė dyzelinį kurą, neatitinkantį privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimų, t. y. kurą, kuriuo neleidžiama prekiauti Lietuvos Respublikoje. Taip pat Įmonė netinkamai tvarkė dyzelinio kuro apskaitą (nuo 2016 m. liepos 29 d. nepildė naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų apskaitos žurnalo), dėl to buvo neįmanoma nustatyti tikslaus įsigyto ir sunaudoto kuro kiekio. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių būtent ginčo dyzelinio kuro, kurio sieros kiekis sudarė 94,4 mg/kg, įsigijimą. Įmonės savininkas V. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (1997 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. VIII-588 redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ATPK) 1712 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 868 Eur bauda be dyzelinio kuro konfiskavimo, tačiau Šiaulių apylinkės teismas nutarimu sprendė klausimą dėl Įmonės savininko atsakomybės už biokuro, bioalyvos, naftos produktų, laikomų kuro talpyklose, apskaitos tvarkos pažeidimus, o ne Įmonės Kuro talpykloje laikyto 4 500 l dyzelinio kuro kilmės klausimą. Be to, pagal suformuotą teisminę praktiką baudžiamoji (administracinė) atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Įmonė nepateikė jokių įrodymų, kad, paaiškėjus aplinkybėms dėl jos Kuro talpykloje laikyto dyzelinio kuro kokybės reikalavimų neatitikties, ji būtų atlikusi atitinkamus veiksmus, siekdama išsiaiškinti padidėjusio sieros kiekio atsiradimo aplinkybes, reiškusi pretenzijas dyzelinio kuro pardavėjui UAB „Skulas“, nes, anot pareiškėjo, būtent iš šios bendrovės įsigytas kuras buvo laikomas Kuro talpykloje.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė VMI Akcizų administravimo departamento specialistai atliko patikrinimą Įmonės Kuro talpykloje. Patikrinimo metu Kuro talpykloje užfiksuotas faktiškai rastas 4 500 l dyzelino kiekis. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotus 1 486 Eur akcizus, apskaičiavo 26,86 Eur akcizų delspinigių ir neskyrė akcizų baudos. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

6. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl skundžiamų sprendimų, kuriais pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 1 486 Eur akcizų ir 26,86 Eur akcizų delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo, nustačius, kad Įmonės Kuro talpykloje 2016 m. rugpjūčio 30 d. rasto 4 500 l dyzelino cheminė sudėtis neatitiko jos buhalterinėje apskaitoje apskaityto kuro sudėties, t. y. pas pareiškėją esančioje Kuro talpykloje buvo rasta 4 500 l dyzelino, kuris pagal savo charakteristiką nėra naudojamas (juo prekiaujama) Europos Sąjungos šalyse.

7. Teismas nustatė, kad Įmonė laikytam 4 500 l dyzelino kiekio įsigijimui pagrįsti VMI pateikė pirminius apskaitos dokumentus, t. y. 2016 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 1071750, patvirtinančią jog iš UAB „Skulas“ įsigijo 4 992 l dyzelino, akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. S2A0918A90559, Pažymėjimą, išduotą AB „Orlen Lietuva“. Patikrinimo metu konstatuota, kad pagal pareiškėjo turimus dokumentus oficialiai kuras (turint patvirtinančius dokumentus) buvo įsigyjamas iš UAB „Skulas“, t. y. dyzelinas Įmonei buvo gabenamas iš UAB „Skulas“ priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio. Tai patvirtino ir pati Įmonė, teigdama, jog dyzelinio kuro įsigijimo iš UAB „Skulas“ faktą patvirtino ir Šiaulių apylinkės teismas nutarimu.

8. Teismas pabrėžė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutarimu V. K. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1712 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo paskirta 868 Eur bauda be dyzelinio kuro konfiskavimo. Pagal ATPK 1712 straipsnio 2 dalį asmeniui atsakomybė kyla už biokuro, bioalyvos, naftos produktų, laikomų kuro talpyklose, apskaitos tvarkos pažeidimus. Kadangi pagal ATPK 1712 straipsnio 2 dalį atsakomybė už tokio kuro laikymą nekyla, Šiaulių apylinkės teismas nutarimu konstatavo, kad šis kuras bus apmokestintas akcizų mokesčiu. Todėl neabejotinai aišku, kad Šiaulių apylinkės teismas minėtoje ATP byloje išsprendė klausimą dėl Įmonės savininko atsakomybės už biokuro, bioalyvos, naftos produktų, laikomų kuro talpyklose, apskaitos tvarkos pažeidimus. Tiek VMI, tiek Komisija pagrįstai rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo nutarimu ir jame konstatuotais faktais, kurie iš naujo nagrinėjant kitą administracinę bylą neįrodinėjami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnis). Atsižvelgęs į Šiaulių apylinkės teismo nutarimo ATP byloje privalomumą administraciniame procese, teismas darė išvadą, kad nei mokesčių administratorius, nei administracinę bylą nagrinėjantis teismas negali savo nuožiūra vertinti Šiaulių apylinkės teismo nutarime nustatytų faktų ir atlikti savus pažeidėjo veiksmų vertinimus. VMI pagrįstai nurodė, kad administracinės nuobaudos skyrimas Įmonės savininkui pagal ATPK 1712 straipsnio 2 dalį nesudaro pagrindo susiklosčiusių santykių vertinti mokestiniu aspektu.

9. Teismas nustatė, kad VMI, siekdama nustatyti reikšmingas aplinkybes, iš Kuro talpyklos paėmė dyzelinio kuro mėginį, kuris buvo išsiųstas į Muitinės laboratoriją kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodo ir kuro kokybės rodiklių nustatymui. Muitinės laboratorijai, atlikusi tyrimą, nustatė, kad dyzelino mėginyje esantis sieros kiekis mg/kg neatitinka pareiškėjo pateiktame Pažymėjime deklaruojamų parametrų, t. y. nagrinėjamu atveju Muitinės 2016 m. spalio 4 d. tyrimo protokole Nr. 16MLT1393 buvo nustatytas 94,4 mg/kg sieros kiekis. Todėl teismas konstatavo, kad Pažymėjime nurodytas Kuro talpykloje esančio dyzelino parametras – faktiškas 5,5 mg/kg sieros kiekis dyzeline – neatitiko Muitinės 2016 m. spalio 4 d. tyrimo protokole Nr. 16MLT1393 nurodytam 94,4 mg/kg sieros kiekiui dyzeline. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 patvirtintų Lietuvos Respublikoje vartojamų naftos produktų, biodegalų ir skystojo kuro privalomųjų kokybės rodiklių (2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 1-170/D1-562/3-257-(E) redakcija) 8 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama naudoti tik tokį dyzeliną, kurio vienas iš privalomųjų kokybės rodiklių reikalauja, jog maksimalus sieros kiekis negali viršyti 10 mg/kg dyzelino.

10. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, jog nustatytas kokybės parametrų neatitikimo tarp Įmonės iš UAB „Skulas“ įsigyto ir jos Kuro talpykloje laikyto kuro faktas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo pateikti apskaitos dokumentai (t. y. ir Pažymėjimas) nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio. Visa tai paneigia pareiškėjo argumentą, kad kuras buvo įsigytas iš UAB „Skulas“ pagal sąskaitas-faktūras, kurios buvo užfiksuotos apskaitoje ir pateiktos mokesčių administratoriui. Įvertinus tai, kad VMI nustatė, jog pareiškėjas Kuro talpykloje laikė dyzelinį kurą, neatitinkantį privalomųjų kokybės rodiklių reikalavimų, mokesčių administratorius Patikrinimo akte pagrįstai konstatavo, jog tai nėra tas pats Įmonės iš UAB „Skulas“ įsigytas ir jos buhalterinėje apskaitoje apskaitytas kuras. Būtent dėl šios priežasties pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio 2 dalies nuostatas atsirado prievolė pateikti mokesčių administratoriaus išvadas paneigiančius duomenis, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Tokiu būdu mokesčių administratorius byloje pateikė pakankamus įrodymus pagrįsti išvadai, jog Įmonė Kuro talpykloje laikė akcizais neapmokestintą kurą, o tai reiškia, kad pareiškėjas faktiškai naudojo ne iš UAB „Skulas“ įsigytą kurą, kuris pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas nebuvo apmokestintas akcizais.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Įmonė tinkamai nepildė naftos produktų, bioproduktų, kitų degiųjų skystų produktų apskaitos žurnalo, tačiau šis žurnalas buvo nevedamas tik labai trumpą laiką, yra teisiškai nereikšminga. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kokiu būdu ir kaip buvo suvaržyta pareiškėjo teisė į gynybą.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Įmonei pagrįstai apskaičiuota papildoma akcizų mokesčio suma. Kadangi pareiškėjas apskaičiuoto akcizų mokesčio dydžio neginčija, o teismui nekilo abejonių dėl mokesčių administratoriaus pateikto jo apskaičiavimo, akcizų apskaičiavimo teisingumo netikrino. Kadangi pareiškėjas nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti akcizų mokestį, mokesčių administratorius pagrįstai jam apskaičiavo šio mokesčio delspinigius. Pareiškėjui neginčijant delspinigių dydžio ir nekylant abejonių dėl pateikto delspinigių apskaičiavimo, teismas akcizų mokesčio delspinigių apskaičiavimo teisingumo taip pat netikrino. Teismas konstatavo, kad VMI ir Komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o jų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas Įmonė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo: išreikalauti ATP bylą ir UAB „Skulas“ paaiškinimus apie tai, ar ši bendrovė buvo įsigijusi ir (ar) prekiavo akcizų mokesčiu neapmokestintu dyzeliniu kuru 2016 m.

14. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:

14.1. Teismo išvados dėl teisingam ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo) nepagrįstos bylos medžiaga, prieštarauja byloje esantiems dokumentams ir netgi prieštarauja Šiaulių apylinkės teismo nutarimui (jame parytoms išvadoms), o tai yra pagrindas konstatuoti ABTĮ 52 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 6 dalies, 57 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus. Be to, teismas neišsprendė ir nepatenkino skunde teismui pareikštų prašymų, kurie turėjo esminės reikšmės nustatinėjant ginčui aktualius fakto klausimus.

Šio ginčo išsprendimas priklausė išimtinai nuo dviejų veiksnių. Pirma, ar ginčo metu pareiškėjas sugebėjo įrodyti savo pozicijos, kad akcizų mokesčiu apmokestintas dyzelinis kuras buvo įsigytas pagal sąskaitą-faktūrą iš UAB „Skulas“, pagrįstumą. Antra, ar VMI nuginčijo pareiškėjo pozicijos pagrįstumą. Įmonė savo pozicijos pagrįstumą pirmiausiai įrodinėjo rašytiniais paaiškinimais ir 2016 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1071750. Kitų įrodymų pareiškėjas pateikti ir negalėjo, nes jie paprasčiausiai neegzistavo.

VMI savo pozicijos pagrįstumą grindė vien aplinkybe, kad dyzeline buvo nustatytas didesnis sieros kiekis negu buvo nurodytas UAB „Skulas“ išduotuose dokumentuose, ir savo samprotavimais. Byloje surinkti įrodymai buvo vertinami nevisapusiškai, neobjektyviai ir suteikiant atsakovo paaiškinimams didesnę įrodomąją galią nei buvo galima. Byloje niekas neginčijo aplinkybės, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1071750 yra teisėta, kad joje nurodytas kuro kiekis buvo perduotas Įmonei, kad dyzelinis kuras buvo supiltas į Įmonei priklausančią Kuro talpyklą.

Byloje taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, jog Įmonė buvo pirkusi ar kitaip įgijusi akcizų mokesčiu neapmokestinto dyzelinio kuro bei atsigabenusi jį į Lietuvą. Taigi šioje byloje nekvestionuotina, kad pareiškėjas pirko kurą iš UAB „Skulas“ ir kure rasta daugiau sieros nei buvo nurodyta kuro kokybės dokumentuose. Todėl šioje byloje turėjo būti nustatyta, ar UAB „Skulas“ perdavė Įmonei būtent 2016 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 1071750 nurodytą kurą. Tuo pagrindu pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš UAB „Skulas“ paaiškinimus apie tai, ar 2016 m.

ši bendrovė buvo įsigijusi ir (ar) prekiavo akcizų mokesčiu neapmokestintu dyzeliniu kuru. Galima aplinkybė, kad UAB „Skulas“ suklydęs atvežė ir išpylė į Įmonės Kuro talpyklą ne tos rūšies dyzeliną. Todėl VMI samprotavimai apie kuro įsigijimą iš trečiųjų šalių ir jo išpylimą Įmonės Kuro talpykloje yra kur kas mažiau tikėtini nei tai, kad UAB „Skulas“ Įmonei perdavė ne tą kurą.

14.2. Mokestinis patikrinimas ir administracinės bylos nagrinėjimas Įmonės atžvilgiu buvo atliekamas tendencingai ir šališkai, tokiu būdu pažeidžiant lygiateisiškumo principą. Vos tik gavęs pareiškėjo paaiškinimus apie ne to kuro įsigijimo aplinkybes, mokesčių administratorius turėjo pareigą tikrinti versiją ar bent apklausti UAB „Skulas“ šiuo klausimu, bet šiuo aspektu nieko neatliko. VMI turėjo patikrinti: ar UAB „Skulas“ yra deklaravęs savo muitinės sandėliuose ir talpyklose akcizų mokesčiu neapmokestinto dyzelinio kuro laikymą; ar muitinės sandėliuose ir talpyklose faktiškai laikomas kuras atitinka apskaitos dokumentuose deklaruojamus ir faktiškai turimus kuro likučius. VMI privalėjo patikrinti ir kitus UAB „Skulas“ klientus, t. y. jų kuro talpyklose laikomo kuro sudėtį, kurie analogišku laiku pirko iš šios bendrovės dyzelinį kurą ir galbūt dar turi jo likučius. Taigi teismas ne tik nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kokiu būdu ir kaip buvo pareiškėjo teisė į gynybą suvaržyta, bet ir pats teismas neteisėtai suvaržė Įmonės procesinę teisę įrodinėti savo pozicijos pagrįstumą.

14.3. Nors tiek VMI, tiek Komisija neigė Šiaulių apylinkės teismo nutarimo prejudicinę reikšmę šioje byloje, tačiau teismas sutiko su pareiškėjo pozicija dėl Nutarimo įrodomosios reikšmės pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį, tačiau Nutarimu nustatytus faktus vertino kitaip nei pareiškėjas. Teismas netenkino ir netgi nesprendė pareiškėjo skunde pareikšto prašymo dėl ATP bylos išreikalavimo, taip apribodamas pareiškėjo galimybę vadovautis VMI atstovės G. P. apklausos protokolu. Šiam ginčui reikšminga faktinė aplinkybė yra nustatyta Šiaulių apylinkės teismo nutarime, kuriame konstatuota, kad V. K. pateikė teismui visus reikalingus įrodymus, patvirtinančius, kad dyzelinas buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, o ne įgytas nelegaliai, nors ir buvo nustatyta, kad sieros kiekis dyzeline viršiją normą 10 kartų. Tačiau teismas tinkamai neįvertino Šiaulių apylinkės teismo nutarime padarytų išvadų, o jas interpretavo klaidingai, vertindamas kaip pagrįstą atsakovo poziciją, kad Kuro talpykloje laikytas kuras buvo įsigytas ne iš UAB „Skulas“. Šiaulių apylinkės teismas nutarimu nustatė 2 tarpusavyje neatsiejamai susijusius faktus: pirma, kuras buvo įsigytas teisėtai iš UAB „Skulas“; antra, tokio kuro naudojimas nėra draudžiamas, bet jis apmokestinamas akcizų mokesčiu. Tačiau Šiaulių apylinkės teismas nekonstatavo, kad akcizų mokestį turi sumokėti Įmonė. Todėl teismas nepagrįstai nesprendė akcizų mokesčio apskaičiavimo pareiškėjui teisėtumo klausimo. Tokiu būdu susidarė situacija, kad Šiaulių apylinkės teismo nutarimu neatliktas teisinis vertinimas dėl akcizų mokesčio mokėtojo tapatybės nustatymo tapo privalomas šioje byloje, o pareiškėjas nebegali jo ginčyti. Teismas, nespręsdamas ir netenkindamas prašymo dėl administracinės bylos išreikalavimo ir jos prijungimo prie bylos, suvaržė pareiškėjo procesines teises. Tokio procesinio pažeidimo pasekmė pasireiškė tuo, kad nagrinėjant skundą V. K. argumentai dėl liudytojos G. P. duotų parodymų turinio liko nevertinti, nors buvo reikšmingi.

15. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjui patvirtintos ir apskaičiuotos 1 486 Eur akcizų ir 26,86 Eur akcizų delspinigių sumos, ir Komisijos sprendimo, kuriuo minėtas VMI sprendimas buvo pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas minėtus VMI ir Komisijos sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, t. y. konstatavo, kad akcizų mokestis ir delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas nesutikdamas su minėto teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kurį, apibendrinus išdėstytus argumentus, iš esmės grindžia šiais aspektais (argumentų prupėmis): 1) tiek mokestinis patikrinimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme buvo tendencingas, šališkas, nevisapusiškas ir neišsamus, dėl to pažeidžiantis teisės normas ir principus bei apribojantis pareiškėjo teisę į gynybą, kadangi mokesčių administratorius turėjo patikrinti pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrįstumą, kad dyzelinis kuras, kuriame buvo nustatytas didesnis sieros kiekis, buvo įsigytas UAB „Skulas“, to nepadarius mokesčių administratoriui, tai turėjo padaryti teismas, jau nagrinėdamas bylą; 2) nors Šiaulių apylinkės teismas nutarime konstatavo, kad V. K. (Įmonės savininkas) pateikė teismui visus reikalingus įrodymus, patvirtinančius, kad dyzelinas buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, o ne įgytas nelegaliai, nors ir buvo nustatyta, kad sieros kiekis dyzeline viršija normą 10 kartų, tačiau pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai neįvertino Šiaulių apylinkės teismo nutarime padarytų išvadų, o jas interpretavo klaidingai, vertindamas kaip pagrįstą atsakovo poziciją, kad Kuro talpykloje laikytas kuras buvo įsigytas ne iš UAB „Skulas“; 3) Šiaulių apylinkės teismas nutarime nekonstatavo, kad akcizų mokestį turi sumokėti Įmonė, todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai nesprendė akcizų mokesčio apskaičiavimo pareiškėjui teisėtumo klausimo. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti papildomus duomenis, kurių, pasak pareiškėjo, neišreikalavo ir neįvertino pirmosios instancijos teismas, nors jie yra reikšmingi šioje byloje.

18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis (išskyrus argumentus, kad mokesčių administratorius ir teismas nagrinėjamu atveju nebegali savo nuožiūra vertinti Šiaulių apylinkės teismo nutarimu nustatytų aplinkybių, t. y. vertinti jas kitaip nei įvertino apylinkės teismas). Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Dėl pirmojo pareiškėjo akcentuojamo aspekto (argumentų grupės) pažymėtina, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

22. Aiškindamas minėtų teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius apskaičiuoto mokesčio neteisingumą. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, o apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratoriaus nustatyta ir pareiškėjo neginčijama aplinkybė, jog pareiškėjui priklausančioje Kuro talpykloje 2016 m. rugpjūčio 30 d. rasto 4 500 l dyzelino cheminė sudėtis (kokybiniai parametrai) skiriasi nuo pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktuose dyzelino įsigijimo dokumentuose nurodytų kokybės parametrų, buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog toks dyzelinas, kuriame sieros kiekis ženkliai viršija dyzelino įsigijimo dokumentuose nurodytą sieros kiekį, nėra kuras, kurį pareiškėjas pagal mokesčių administratoriui pateiktus dokumentus įsigijo iš UAB „Skulas“.

24. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių tai, jog dyzelinas, kuriame nustatytas sieros kiekis yra didesnis nei nurodytas šio kuro įsigijimo dokumentuose, buvo įsigytas būtent iš UAB „Skulas“. Taip pat nepateikė jokių faktinių duomenų, dėl ko atsirado skirtumas tarp Kuro talpykloje laikytame dyzeline faktiškai nustatyto sieros kiekio ir sieros kiekio, nurodyto dyzelino įsigijimo dokumentuose. Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad mokesčių administratoriaus Kuro talpykloje aptiktą kurą (nors jo cheminės sudėtis ir neatitinka kuro įsigijimo iš UAB „Skulas“ dokumentų) Įmonė pirko būtent iš UAB „Skulas“, ir yra tikėtina, kad UAB „Skulas“ suklydęs atvežė ir išpylė į Įmonės Kuro talpyklą ne tos rūšies dyzeliną, yra grįsti tik prielaidomis, dėl to vertintini kaip nepagrįsti.

25. Mokesčių administratoriui neginčijamai nustačius, kad sieros kiekis dyzeline Kuro talpykloje ženkliai viršijo galimą sieros normą, t. y. nustačius aplinkybę, kad tai nėra tas kuras, kurį pagal įsigijimo dokumentus Įmonė įsigijo iš UAB „Skulas“, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi ir minėta LVAT praktika, būtent pareiškėjas, pateikdamas konkrečius duomenis, turėjo pereigą įrodyti šios aplinkybės nepagrįstumą, tačiau to nepadarė. Todėl kaip nepagrįsti vertintini pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius ir (ar) teismas turėjo pareigą imtis papildomų veiksmų pareiškėjo prievolei sumokėti papildomai apskaičiuotą akcizų mokestį įrodyti (pvz., gauti iš UAB „Skulas“ paaiškinimus apie Įmonės iš minėtos bendrovės įsigytą kurą), kadangi imtis konkrečių veiksmų remiantis mokesčių administratoriaus surinktais išsamiais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis apskaičiuotai mokestinei prievolei paneigti kilo būtent pareiškėjui. Nenustatyta, kad ši teisė pareiškėjui buvo kaip nors apribota. To nenurodo ir pats pareiškėjas.

26. Nustačius, kad šioje byloje yra surinkta pakankamai duomenų pareiškėjo mokestinei prievolei įrodyti (t. y. apskaičiuotų papildomų akcizų mokesčio sumų pagrįstumui patvirtinti), nėra pagrindo konstatuoti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, ir (ar) Komisija bei teismas, nagrinėdami bylą, buvo tendencingi, šališki, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas šiam mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes, dėl ko galėjo būti pažeistos teisės normos ir principai bei priimti neteisėti ir nepagrįsti sprendimai šiame mokestiname ginče. Kaip minėta, pareiškėjas turėjo teisę ir kartu pareigą pats teikti įrodymus savo pozicijai pagrįsti, o pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimų nenustatyta.

27. Dėl antrojo aspekto (argumentų grupės) pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimus). Taigi turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-422/2014).

28. Nors, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo nutarime nustatytą aplinkybę, kad „V. K. pateikė teismui visus reikalingus įrodymus, patvirtinančius, kad dyzelinas buvo įsigytas iš UAB „Skulas“ (45 b. l.), o ne įgytas nelegaliai“, yra pagrindas laikyti nustatytu ir iš naujo neįrodinėjamu faktu, tačiau tai šioje byloje prieštarautų minėtiems Konstitucinio Teismo ir LVAT išaiškinimams, kad teismas turi priimti ne formalų (t. y. formaliai atitinkantį teisės normas sprendimą), bet teisingą sprendimą, kad ir formaliai nevisiškai atitinkantį tam tikras teisės nuostatas.

Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad: 1) Šiaulių apylinkės teismas ATP byloje pirmiausia gilinosi ir sprendė klausimą dėl Įmonės savininko administracinės atsakomybės už naftos produktų, laikomų kuro talpyklose, apskaitos tvarkos pažeidimus, o ne Įmonės Kuro talpykloje laikyto 4 500 l dyzelino kilmės klausimą, kuris administracinio teismo pažeidimo byloje neturėjo esminės reikšmės ir nebuvo pagrindiniu įrodinėjimo dalyku; 2) Šiaulių apylinkės teismo išvada (nustatyta aplinkybė), kad dyzelinas buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, grindžiama 2016 m. liepos 26 d. sąskaitą-faktūrą SC Nr. 1070698 (ATP byla, b. l. 45), o pats pareiškėjas apeliaciniame skunde šią aplinkybę grindžia 2016 m. rugpjūčio 25 d.

PVM sąskaita-faktūra SC Nr. 1071750 (ATP byla, b. l. 62);

3) nei administracinio teismo pažeidimo byloje, kurioje buvo priimtas Šiaulių apylinkės teismo nutarimas, nei Komisijos byloje, nei šioje administracinėje byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad mokesčių administratoriaus aptiktas 4 500 l dyzelinas Įmonės Kuro talpykloje yra įsigytas iš UAB „Skulas“. To nepatvirtina ir nei viena iš minėtų sąskaitų-faktūrų, kadangi jose nurodytas kuras esmingai skiriasi nuo mokesčių administratoriaus aptikto ir nustatyto 4 500 l dyzelino sudėties. Taigi šios bylos kontekste Šiaulių apylinkės teismo padaryta išvada (nustatyta aplinkybė), kad Įmonė dyzeliną įsigijo iš UAB „Skulas“, yra akivaizdžiai nepagrįsta, dėl to rėmimasis šia minėto teismo nustatyta aplinkybe reikštų akivaizdžiai nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė aptariama Šiaulių apylinkės teismo nutarime nustatyta aplinkybe ir tuo pagrindu teisingai įvertino šiam mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes.

29. Dėl trečiojo aspekto (argumentų grupės) pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje įvertino, jog papildomas akcizų mokestis ir akcizų delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti pagrįstai. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kadangi mokesčių administratoriaus surinkti faktiniai duomenys suponuoja pagrindą išvadai, jog mokesčių administratoriaus Įmonės Kuro talpykloje aptiktas dyzelinas nėra tas naftos produktas, kuris buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, o pareiškėjas šio dyzelino įsigijimo dokumentų nepateikė, dėl to mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo papildomą akcizų mokestį ir su juo susijusią delspinigių sumą, o Komisija, nagrinėdama mokestinį ginčą, pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas nekvestionuoja apskaičiuotų sumų dydžio pagrįstumo, netikrino jų aritmetinio teisingumo. Mokesčių administratoriaus apskaičiuotų sumų aritmetinio teisingumo pareiškėjas neginčija ir apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegijai apskaičiuotų akcizų mokesčio sumų aritmetinio teisingumo taip pat nevertina ir dėl to plačiau nepasisako, o tik pažymi, kad pareiškėjui apskaičiuotos akcizų sumos yra detaliai pagrįstos Patikrinimo akte, VMI ir Komisijos sprendimuose bei 2017 m. vasario 21 d. delspinigių ataskaitoje (Komisijos byla, b. l. 8).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo išreikalauti papildomus duomenis šioje byloje, t. y. ATP bylą ir UAB „Skulas“ paaiškinimus apie tai, ar ši bendrovė buvo įsigijusi ir (ar) prekiavo akcizų mokesčiu neapmokestintu dyzeliniu kuru 2016 m.

31. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti ATP bylą, kadangi ši byla buvo išreikalauta dar pirmosios instancijos teismo (b. l. 47, 61) ir šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje perduota apeliacinės instancijos teismui (b. l. 86). Taigi ir ATP bylos medžiaga buvo tinkamai įvertinta ir ištirta tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo. Kaip minėta, šios administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga nepaneigia šioje administracinėje byloje padarytų išvadų.

32. Dėl prašymo išreikalauti paaiškinimus iš UAB „Skulas“ pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, net pareiškėjo prašomi paaiškinimai iš UAB „Skulas“ apie tai, ar ši bendrovė buvo įsigijusi ir (ar) prekiavo akcizų mokesčiu neapmokestintu dyzeliniu kuru, nebūtų pagrindas paneigti šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl to, kad mokesčių administratoriaus Įmonės Kuro talpykloje aptiktas dyzelinas nėra tas naftos produktas, kuris buvo įsigytas iš UAB „Skulas“, kadangi šią aplinkybę neabejotinai patvirtina mokesčių administratoriaus surinkti duomenys (pvz, 2016 m. spalio 4 d. tyrimo protokolas Nr. 16MLT1393). Be to, šioje byloje nebuvo kvestionuojama, kad UAB „Skulas“ prekiavo dyzeliniu kuru ir kad pareiškėjas kitą kurą (t. y. ne mokesčių administratoriaus aptiktą 4 500 l dyzelinį kurą Kuro talpykloje 2016 m. rugpjūčio 30 d.) galėjo įsigyti iš UAB „Skulas“. Dėl išdėstytų priežasčių, taip pat dėl šios nutarties 23–28 punktuose nurodytų argumentų šis prašymas netenkintas.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė