2016-06-06 Nr. AB-12113-2-55-3-02981-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-559-858/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02981-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (I t., b. l. 162–165) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam 150 320,00 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl jo sveikatos sužalojimo, žalos atsiradimo momentu laikant pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos datą, bei 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), bylinėjimosi išlaidas. Kartu su šiais reikalavimais buvo pateiktas ir procesinis prašymas, esant abejonėms dėl pareiškėjo dabartinio darbingumo lygio (jo priežasčių bei perspektyvų), nukreipti pareiškėją medicinos ekspertizei atlikti (nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties negali atlikti jos savo lėšomis).

Pareiškėjas nurodė, kad iki 2012 m. liepos 23 d. dirbo Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – ir Vilniaus m. antrojo PK NTS) tyrėjo pareigose. 2009 m. rugsėjo 23 d. dalyvaudamas fizinio pasirengimo pratybose kontakto su kitu pareigūnu metu (atliekant pratimą), buvo sužalotas, pajuto nugaros skausmus, nutraukė pratimą, apie skausmą nugaros srityje pasakė treniruočių partneriui, žodžiu informavo vadovybę, kreipėsi į medikus. Pareiškėjui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jis buvo gydomas, taip pat buvo pradėtas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas. 2010 m. kovo 17 d. buvo parengti šio nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados ir nelaimingo atsitikimo tyrimo akto projektai, kuriuos 2010 m. kovo 22 d. patvirtino Vilniaus AVPK viršininkas K. L.. Su patvirtintais dokumentais pareiškėjas buvo supažindintas 2010 m. kovo 22 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog po patirtos traumos jo sveikata sparčiai blogėjo, jam nuolat buvo išduodamas nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėjo sveikata neatsistatė, vis blogėjo, todėl 2012 m. liepos 23 d. jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Nuo 2012 m. liepos 24 d. pareiškėjui neterminuotai paskirta 666,41 Lt pareigūno pensija.

Paaiškino, kad dėl atleidimo fakto neprieštaravo, nes dėl ypač pablogėjusios sveikatos būklės negalėjo ne tik tinkamai atlikti policijos pareigūnui priskirtas vykdyti pareigas, bet ir įprastas gyvenimas susikomplikavo. Pareiškėjas iki šiol jaučia stiprius nugaros skausmus, negali ilgai sėdėti, vaikšto šlubuodamas. Nuo 2012 m. spalio 10 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pripažino pareiškėją iš dalies darbingu (netektas darbingumas – 45 procentai).

Nurodė, kad dabartinė pareiškėjo sveikatos būklė – tiesioginė pasekmė nugaros traumos, kurią patyrė 2009 m. rugsėjo 23 d. vykdydamas savo buvusio darbdavio Vilniaus AVPK įsakymą, kuriuo buvo nurodyta privalomai dalyvauti fizinio pasirengimo pratybose. Pareiškėjas, kaip pareigūnas, neturėjo teisės atsisakyti vykdyti darbdavio įsakymo nepaisant to, kad fizinio pasirengimo pratybos nebuvo tinkamai organizuotos – nurodytų atlikti pratimų krūvis buvo akivaizdžiai per didelis, pratybas vedęs asmuo neturėjo medicininių žinių. Apie šią situaciją iškart po pratybų informavo Vilniaus AVPK Personalo skyriaus Profesinio ugdymo poskyrio specialistą S. A. (asmenį, kuris būtent tą dieną ir pravedinėjo fizinio pasirengimo pratybas). Pažymėjo, jog iki pratybų metu patirtos traumos jokiais negalavimais, susijusiais su sveikata, nesiskundė, o po įvykusios traumos pareiškėjo sveikata kiekvienais metais blogėjo. Dėl to jis ir buvo atleistas iš vidaus tarnybos, o vėliau Tarnybos pripažintas tik iš dalies darbingu. Teigė, kad jei tarnybos metu nebūtų įvykusi nugaros trauma, pareiškėjas būtų toliau galėjęs dirbti vidaus reikalų sistemoje iki pat 55 metų, gauti darbo užmokestį ir turėti kitas socialines garantijas, tačiau dėl patirtos nugaros traumos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų, to daryti negali. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog 2010 m. kovo 17 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 10-7-IS-27 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. antrojo PK NTS tyrėjo V. R. traumos tarnybos metu“ (toliau – ir Išvada) Vilniaus AVPK pripažino, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo patirta trauma įvyko tarnybos metu, be to, pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka, t. y. akivaizdu, jog pareiškėjo trauma, patirta atliekant fizinio pasirengimo pratimus taip, kaip nurodė darbdavio darbuotojas, buvo patirta būtent dėl Vilniaus AVPK kaltės.

Pabrėžė, jog šiuo atveju tai, kad Vilniaus AVPK kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui klausimo nesprendė, reikšmės neturi. Vadovaudamasis Statuto 3 straipsnio 7 dalies bei 40 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjas pažymi, jog kompensacijos mokėjimas yra papildoma garantija, suteikiama vidaus tarnyboje tarnaujantiems pareigūnams. Be to, tokiais atvejais išmokama suma yra sąlyginai maža, nekompensuojanti visos patirtos žalos sumos pareigūnų sutrikdytos sveikatos tarnybos metu. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, jog kompensacijos išmokėjimo klausimo neišsprendimas negali daryti jokios įtakos dėl pačios žalos atlyginimo bendrais žalos atlyginimo pagrindais, kadangi, kaip minėta, Statute numatytas kompensacijos išmokėjimas yra tik papildoma socialinė garantija taikoma pareigūnams, kurie susižaloja tarnybos metu. Taigi, šiuo atveju yra visos sąlygos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą bendrais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytais pagrindais (CK 6.283, 6.286 str.).

Pareiškėjas pažymėjo, jog jo reikalavimams ieškinio senatis netaikytina, nes traumos patyrimo metu (2009 m. rugsėjo 23 d.) pareiškėjas negalėjo žinoti, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai ir darbingumui ši trauma turės. Nurodė, jog jo teisių pažeidimo momentu laikytina atleidimo iš vidaus tarnybos diena (2012 m. liepos 24 d.), nes būtent tad pareiškėjas sužinojo apie patirtos traumos pasekmes. Pastebėjo, jog apie prarastą nedarbingumą (jo mastą) sužinojo tik 2012 m. spalio 29 d. gavęs Tarnybos Darbingumo lygio pažymą Nr. 0711161, taigi ieškinio senaties terminas gali būti skaičiuojamas ir nuo šios dienos.

Pasisakydamas dėl prašomos priteisti žalos dydžių, pareiškėjas paaiškino, jog iki patirtos traumos jokiais sveikatos negalavimais nesiskundė, tačiau po įvykusios traumos privalo vartoti apie 10 rūšių įvairių brangiai kainuojančių vaistų, kurių dalis yra raminamieji ir nuskausminamieji. Pažymėjo, kad šios traumos ir stipraus sveikatos sužalojimo pasekmės išliks visą likusį gyvenimą. Taip pat nurodė, kad iki šiol nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, jaučia stiprų skausmą ir kitus fizinius nepatogumus. Dėl patirto sužalojimo jautė itin stiprų dvasinį skausmą ir liūdesį, nes ilgą laiko tarpą pilnai negalėjo savarankiškai pasirūpinti savo buitiniais poreikiais, higiena, taip pat ne dėl pareiškėjo kaltės jam yra atimta galimybė dirbti vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo manymu, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, dėl neteisėtų veiksmų privalo atlyginti 100 000,00 Lt neturtinę žalą. Dėl patirtos turtinės žalos, nurodė, kad yra vedęs, augina mažametį sūnų (gim. 2010 m. birželio 10 d.), žmona dirba biologijos mokytoja. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta 666,41 Lt pareigūno pensija nėra pakankamos pajamos, auginant mažametį vaiką, net ir sveikam žmogui, todėl neabejotina, jog jeigu būtų sveikas, tęstų tarnybą iki jam sueitų 55 metai. Nurodė, jog 2012 m. atskaičius privalomuosius mokėti mokesčius, pareiškėjo darbo užmokestis būdavo apie 1 725 Lt, todėl jo patirta turtinė žala priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, apskaičiuotina taip: 1 725,00 Lt – 666,41 Lt = 1 058,59 Lt (turtinės žalos mėnesio suma); jei nebūtų atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos sutrikdymo, dirbtų dar 11 metų ir 10 mėnesių, todėl 142 mėn. x 1 058,59 Lt = 150 320,00 Lt. Taigi, turtinės žalos suma yra 150 320,00 Lt.

Vilniaus AVPK, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime į patikslintą skundą (I t., b. l. 169–173) prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo 2010 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo „Dėl kompensacijos skyrimo už sveikatos sutrikdymą“ pagrindu 2010 m. sausio 19 d. buvo pradėtas nelaimingo atsitikimo tyrimas, kuris 2010 m. kovo 17 d. baigtas nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu Nr. 16 bei surašyta Išvada. Taip pat nurodė, kad 2012 m. gegužės 9 d. pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 51 punktu, buvo nusiųstas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, tačiau V. R. dėl įstaigai nežinomų priežasčių šios ekspertizės neatliko, o sprendžiant pagal 2012 m. birželio 4 d. Specializuotos medicininės ekspertizės pažymą Nr. 2969 buvo nusiųstas papildomiems tyrimams siekiant įvertinti jo tinkamumą tarnybai, tačiau nežinoma ar juos atliko ir kokios išvados buvo priimtos. Atkreipė dėmesį, jog 2012 m. gegužės 8 d. įspėjimo lapeliu Nr. 10-32-S-353 pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą atleidimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu, tačiau tik dėl jam pačiam žinomų priežasčių per 2 mėnesius Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro (tolia – ir VRM MC) Centrinės medicinos ekspertizės komisijoje (toliau – ir CMEK) nepraėjo specializuotos medicininės ekspertizės ir tokiu savo sąmoningu neveikimu sudarė prielaidas jį atleisti iš tarnybos, kas ir buvo padaryta 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-497, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu.

Vilniaus AVPK atkreipė dėmesį, jog nors pareiškėjas savo sveikatos problemas sieja su treniruotės metu patirta trauma, pagal tyrimų išvadas matyti, jog pareiškėjui nustatytos ligos. Remdamasis pareiškėjui nustatytų, anamnezėje nurodytų ligų – osteochondrozės, spondiloartrozės, stenozės, disko protrūzijos (išvaržos) – apibrėžimais, pažymėjo, jog visos šios ligos yra lėtinės, susijusios su gyvenimo būdu ir bendra asmens fizine būkle, todėl nepriskirtinos prie traumų, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė traumą, iš esmės prieštarauja medicininiams dokumentams ir šiuo atveju galima kalbėti tik apie lėtinės ligos paaštrėjimą galimai susijusį su atliktu pratimu, tačiau, pats pratimo atlikimas sveikam žmogui jokių pasekmių sukelti negalėjo. Tai patvirtina ir pareiškėjo gydymas bei būklė po gydymo.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme pavojus ir rizika yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, t. y. pareigūno sužalojimas atsirado tuo metu kai jis ėjo savo tarnybines pareigas, o tarnybinių pareigų ėjimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusio rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, bei kad sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu, todėl jų metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikimai Statuto taikymo požiūriu vertintini kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Papildomai atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Išvadą galėjo apskųsti per 1 mėnesį nuo sužinojimo, tačiau to nepadarė, todėl Išvada yra teisėta ir galiojanti, nebėra teisinio pagrindo vertinti jos teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl pareiškėjo atleidimo nurodė, kad 2012 m. gegužės 8 d. įspėjimo lapeliu Nr. 10-32-S-353 pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą atleidimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu, o 2012 m. gegužės 9 d. pareiškėjas buvo nusiųstas atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti ar jis tinkamas/netinkamas vidaus tarnybai, tačiau per 2 mėnesius pareiškėjas minėtos ekspertizės neatliko, jokių duomenų apie tai nulėmusias priežastis nepateikė. Taigi paties V. R. sąmoningas neveikimas, kuriuo buvo siekiama atleidimo iš tarnybos būtent įspėjime nurodytu pagrindu (Statuto 53 str. 1 d. 15 p.), nulėmė pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos. Pažymėjo, kad pareiškėjas atleidimo fakto ir pagrindo neginčija.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų dėl žalos atlyginimo, Vilniaus AVPK nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kurie pagrįstų nei Vilniaus AVPK neteisėtus veiksmus, nei tokias Vilniaus AVPK veiksmais pareiškėjui padarytą žalą, nei priežastinį ryšį tarp tokių veiksmų ir žalos. Manė, jog priežastinį ryšį būtų galima įžvelgti tarp kartu su pareiškėju pratimą atlikusio asmens veiksmuose, tačiau šiam asmeniui pareiškėjas pretenzijų nereiškia. Taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo reikalavimus kildina iš CK 6.283 straipsnio „Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju”, tačiau nėra aišku, kokiais veiksmais Vilniaus AVPK sužalojo pareiškėjo sveikatą, jis pats tokių veiksmų neįvardija. Akcentavo, jog tik CMEK gali konstatuoti, kad pareigūnai pripažįstami netinkami vidaus tarnybai dėl priežasčių, susijusiu su vidaus tarnyba, tik tais atvejais, kai jų netinkamumo vidaus tarnybai dėl sveikatos būklės pagrindą sudaro ligos, sveikatos problemos ir jų padariniai, dėl kurių buvo atliktas sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymas arba jie teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti susirgę profesine liga.

Vilniaus AVPK nuomone, atsižvelgiant į tai, jog žalos padarymo momentu laikomas žalos sveikatai atsiradimo momentas, t. y. šiuo atveju 2009 m. rugsėjo 23 d., vėliausiai – 2009 m. spalio 26 d. (kuomet buvo sužinotos sužalojimo pasekmės), o pareiškėjui į teismą kreipusis tik 2012 m. gruodžio 18 d., vadovaujantis CK nuostatomis, pareiškėjo reikalavimams taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai žalos atsiradimą sieja su jo atleidimo iš vidaus tarnybos data, nes šis atleidimas nėra jokiu priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo patirtu sužalojimu,o tik su paties pareiškėjo veiksmais – pareigos kreiptis į CMEK nevykdymu. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigė, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu (II t., b. l. 29–38) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas Vilniaus m. antrojo PK NTS tyrėju (inspektoriumi), 2009 m. rugsėjo 23 d. dalyvavo fizinio parengimo pratybose, vykusiose pagal Vilniaus AVPK viršininko 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 10-V-622 „Dėl šaudybos, fizinės prievartos veiksmų ir fizinio pasirengimo pratybų organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintą tvarką. Iš pareiškėjo paaiškinimų bei Vilniaus AVPK 2010 m. kovo 17 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akto Nr. 16 ir Išvados nustatė, kad šių pratybų metu, t. y. būdamas tarnyboje, pareiškėjas susižeidė nugarą.

Pažymėjo, jog nuo 2012 m. spalio 10 d. Tarnyba pripažino pareiškėją iš dalies darbingu (netektas darbingumas – 45 procentai), tačiau nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad netektas darbingumo procentas visa apimtimi yra susijęs priežastiniu ryšiu su nelaimingu atsitikimu tarnyboje, kuris buvo ištirtas 2010 metais. Taip pat vertino kitą byloje esančią medžiagą (pareiškėjo paaiškinimus apie po pratybų vykusį gydymąsi, pareiškėjo nedarbingumo laikotarpius, pareiškėjui įteiktą įspėjimo lapelį, CMEK 2012 m. birželio 4 d. ekspertinį sprendimą atnaujinti ekspertizę, kai bus baigtas pareiškėjo ištyrimas (gydymas), pareiškėjo 2012 m. spalio 4 d.

VRM MC pateiktą 2012 m. liepos 11 d. išrašą iš medicininių dokumentų). Pažymėjo, kad reikiamą išrašą pareiškėjas gavo dar iki atleidimo iš tarnybos, o VRM MC jį pateikė 2012 m. spalio 4 d., t. y. jau po atleidimo iš vidaus tarnybos ir pensijos paskyrimo, todėl ekspertizė jam nebuvo atnaujinta ir tęsiama, o liko neužbaigta. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas šių duomenų neginčija, tik nurodo, kad dėl sveikatos problemų neturėjo galimybės užbaigti CMEK ekspertizės, pateikti jiems jų nurodytų dokumentų. Teismo vertinimu, minėti dokumentai patvirtina, kad dar iki atleidimo pareiškėjas turėjo galimybę atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta pareiškėjo sveikatos būklė iki atleidimo iš tarnybos, be to, pareiškėjas nesikreipė į VPK vadovybę su prašymu nukelti atleidimo terminą dėl būtinumo atlikti ekspertizę ir, turėdamas reikiamą dokumentą (forma Nr. 027/a), į CMEK kreipėsi tik spalio mėnesį, kai jam jau buvo paskirta ir mokama pareigūno pensija ir VRM MC pagal veiklą reglamentuojančius teisės aktus jau neturėjo pagrindo tęsti specializuotąją medicininę ekspertizę, nes pareiškėjas jau nebuvo pareigūnu, atleidimo iš tarnybos jis neskundė.

Atsižvelgdamas į byloje esančius dokumentus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. įvykis yra ištirtas Išvada, kuria pripažinta, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas susižalojo tarnybos metu. Patvirtinus šią išvadą, toliau vyko procedūros, numatytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1V-418, vadovaujantis Statuto 49 straipsnio 3 dalimi, patvirtintame Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Atsižvelgęs į Statuto 49 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokias draudimo išmokas jis gavo ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, ar jas gavo, jeigu negavo, ar ginčijo jų neišmokėjimą, jeigu neginčijo, tai dėl kokių priežasčių. Taip pat pažymėjo, jog gauta draudimo išmoka kompensuotų pareiškėjo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį, jog nors Statuto 40 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo mastą nustato CMEK, tačiau 40 straipsnyje reguliuojami ne 49 straipsnyje numatyti draudiminiai atvejai, o kompensacijų mokėjimas žuvus pareigūnui vykdant tarnybines pareigas, ar jį sužalojus vykdant tarnybines pareigas.

Dėl tokios kompensacijos mokėjimo pareiškėjas iš viso nesikreipė į Vilniaus AVPK, todėl šis klausimas ir nebuvo tiriamas tokiam tyrimui nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.).

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika grindžiamus Vilniaus AVPK argumentus, kad bet kuriuo atveju pareiškėjui ši kompensacija nebūtų mokama, nes jis ne vykdė tarnybines pareigas, o buvo sužalotas sporto pratybų metu, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo buvęs darbdavys, dar pareiškėjo tarnybos metu, tyrė, ar 2009 metais vykusių sporto pratybų metu patirta trauma buvo draudiminis atvejis Statuto 49 straipsnio prasme ir nustatė, kad tai buvo draudiminis atvejis, kai pripažįstama, kad įvyko nelaimingas atsitikimas tarnyboje, numatė tolimesnius veiksmus, kad pareiškėjui būtų skirta draudimo išmoka, t. y. pareiškėjo darbdavys atliko visus veiksmus, kurie tokiu atveju būtini, ir teigiamai išsprendė pareiškėjo keliamą versiją, kad jis traumą patyrė privalomų sporto pratybų metu. Pažymėjo, jog Išvadoje remiamasi Tvarkos aprašo 34 punktu ir konstatuojama, kad pareiškėjui sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti dėl nelaimingo atsitikimo, tačiau kartu pripažinta, kad tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo momentu jis nevykdė, todėl taip pat konstatuota, kad pratybų metu patirta trauma ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu laikytini nelaimingu atsitikimu tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymu Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Išvados teisme nenuginčijo, todėl ji yra galiojanti (nors pareiškėjas 2010 m. balandžio 29 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Išvados 7 punktą bei pripažinti, kad traumą jis patyrė vykdydamas tarnybos funkcijas padidėjusio pavojaus ir padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai sąlygoms, kad yra priežastinis ryšys tarp pareigų vykdymo ir patirto sužalojimo Statuto 40 straipsnyje numatytai kompensacijai gauti, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nutartis įsiteisėjo 2010 m. birželio 23 d.).

Taip pat teismas nurodė, jog tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina būtent iš Statuto 40 straipsnyje numatytų aplinkybių – esą jis buvo sužalotas ar jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas. Pasisakydamas šiuo aspektu, nurodė, kad toks faktas byloje nėra nustatytas, priešingai, nustatyta, kad sveikatos sutrikdymas patirtas sportinių pratybų metu, kad tai yra draudiminis atvejis Statuto 49 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad ir pareiškėjo argumentai, kuriais žalos atsiradimas siejamas su jo atleidimu iš tarnybos, nepagrįsti, nes jo nurodytos aplinkybės neatitinka žalos atlyginimo sąlygų, pareiškėjas neginčijo atleidimo iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu. Dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę dar iki atleidimo gauti CMEK išvadą, tačiau ja nepasinaudojo, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, dėl kokių priežasčių jis nepateikė CMEK gautų medicininių dokumentų išrašo, neužbaigė atnaujintos ekspertizės. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negali būti pripažinta, jog Vilniaus AVPK būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus. Skunde teismui pats pareiškėjas pripažįsta, kad jį tenkina atleidimas iš tarnybos įsakyme nurodytu pagrindu.

Nors pareiškėjas nenurodė, kokiu įstatyminiu pagrindu prašo žalos atlyginimo, teismas, atsižvelgdamas į bylos eigą, pareiškėjo patikslinto skundo turinį, darė išvadą, kad žalos atlyginimo pareiškėjas siekia dėl, jo nuomone, valstybės valdžios institucijos pareiškėjo atžvilgiu priimtų neteisėtų aktų (veiksmų ar neveikimo), t. y. CK 6.271 straipsnyje nustatytu pagrindu. Pasisakydamas šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (šiuo atveju Vilniaus AVPK) neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą, t. y. pareiškėjo patirtus nuostolius, ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir patirtų nuostolių. Vadovavosi CK 6.249 straipsnio, 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Nurodęs, kad prašomą priteisti turtinę žalą, kurią įstatymų leidėjas yra apibrėžęs kaip negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, pareiškėjas skaičiuoja, kaip dar galėtą gauti atlyginimą už tarnybą iki jam sueitų 55 metai, atimdamas iš gauto iki atleidimo vidutinio atlyginimo gaunamą pensiją, teismas pažymėjo, jog turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Atkreipęs dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie neteisėti Vilniaus AVPK veiksmai (nelaimingas atsitikimas buvo ištirtas tinkamai, šis tyrimas sudarė pareiškėjui prielaidas draudimo išmokai gauti, atleidimas iš tarnybos atliktas teisėtai, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė VRM MC ištirti, ar jo patirta trauma buvo pagrindine jo ilgalaikio sveikatos sutrikdymo priežastimi, tačiau pareiškėjas iki atleidimo dienos reikiamos ekspertizės neatliko). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas aplinkybes, kurios nustatytos nuo pareiškėjo traumos patyrimo dienos (2009 m. rugsėjo 23 d.) iki jo atleidimo iš tarnybos dienos (2012 m. liepos 23 d.), nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas buvo priverstas išeiti iš tarnybos ir prarasti atlyginimą už tarnybą būtent dėl patirtos pratybų metu traumos, t. y. dėl neteisėtų darbdavio veiksmų.

Vilniaus AVPK sudarė visas sąlygas, kad pareiškėjui būtų sudaryta galimybė gauti visas galimas Statute numatytas turtines garantijas dėl patirtos traumos, tačiau pareiškėjas galimai netinkamai naudojosi suteiktomis galimybėmis. Pažymėjo, jog nesant neteisėtų veiksmų, negali būti ir priežastinio ryšio, o tas faktas, kad pareiškėjas nuo atleidimo iš tarnybos dienos negavo atlyginimo už darbą, nereiškia, kad negauta atlyginimo suma, gali būti laikoma žala. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą – nurodė, jog nenustačius neteisėtų Vilniaus AVPK aktų (veiksmų ar neveikimo), nėra ir šios žalos atlyginimo sąlygų.

Pažymėjo, jog Vilniaus AVPK ištyrė nelaimingą atsitikimą tarnyboje, pripažino, kad jis atsitiko tarnybos metu, dėl to pareiškėjas turėjo gauti draudimo išmoką, t. y. visi Vilniaus AVPK veiksmai atlikti laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų, o tai, kad nelaimingo atsitikimo tyrimas atliktas pavėluotai, buvo Vilniaus AVPK tinkamai įvertinta ir šis pažeidimas ištaisytas, nelaimingas atsitikimas tirtas pareiškėjui dar vykdant tarnybos pareigas, priimtas jam palankus sprendimas. Todėl tokiais veiksmais pareiškėjui negalėjo būti padaryta neturtinė žala.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo, kadangi, nors pareiškėjas žalos atsiradimo momentą sieja su jo atleidimo iš tarnybos data, tačiau sužinojimo apie žalos padarymą terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2010 m. kovo 22 d., t. y. nuo tada, kai pareiškėjui buvo įteiktas Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 16 ir pareiškėjas sužinojo, kad jo patirta trauma sietina su pratybomis privalomomis jo tarnyboje. Pareiškėjas į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. jis nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino. Taip pat nurodė, kad nustačius, jog nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo patirta trauma ir iš jos kildinama turtinė ir neturtinė žala sietinos su neteisėtais Vilniaus AVPK veiksmais (neveikimu), pareiškėjo prašoma ekspertizė neturėtų jokios teisinės reikšmės sprendžiant byloje nagrinėjamą ginčą, todėl toks jo prašymas yra netenkintinas.

III. Pareiškėjas V. R. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 42–44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimus tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, tapačiais nurodytiesiems pareiškėjo patikslintame skunde. Pabrėžia, jog pratybos, kurių metu pareiškėjas patyrė traumą ir kuriose dalyvavo vykdydamas Vilniaus AVPK įsakymą, nebuvo tinkamai organizuotos. Taip pat, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos mokėjimas – papildoma garantija, suteikiama vidaus tarnyboje tarnaujantiems pareigūnams, tuo tarpu pareiškėjui jo patirta žala turi būti atlyginama bendrais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.283, 6.286 str.).

Vilniaus AVPK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 48–50) prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei tinkamai teisiškai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo sprendimą paneigiančių faktų ir motyvų, mano, kad apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio reikalavimų. Taip pat nurodo dalį argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą bei teigia, jog kreipdamasis į teismą pareiškėjas praleido sutrumpintą 3 metų senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, turtinę žalą, kurią sieja su dėl atleidimo iš vidaus tarnybos negautomis pajamomis, kurių negavimą kildina iš 2009 m. rugsėjo 23 d. vykusių fizinio pasirengimo pratybų metu patirtos nugaros traumos. Taip pat prašo priteisti dėl to patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad Vilniaus AVPK būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, todėl ji tikrina bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį reguliavimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir dėl to ginčo nėra, jog pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 23 d. vykusių pratybų metu (tarnybos metu) patyrė nugaros traumą (tai nurodo ir pats pareiškėjas, taip pat tai atsispindi Vilniaus AVPK 2010 m. kovo 17 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte Nr. 16 (I t., b. l. 14–16) bei Vilniaus AVPK 2010 m. kovo 17 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 10-7-IS-27 (I t., b. l. 17–21)), atsižvelgiant į tai, jam buvo apskaičiuota ir išmokėta socialinio draudimo išmoka; 2012 m. liepos 23 d. Vilniaus AVPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-497 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą (nei atleidimo, nei jo pagrindo pareiškėjas neginčijo); 2012 m. liepos 24 d. pareiškėjui neterminuotai paskirta 666,41 Lt pareigūno pensija; nuo 2012 m. spalio 10 d. pareiškėjas pripažintas dalies darbingu (neteko 45 proc. darbingumo).

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo kaltės kilusio nelaimingo atsitikimo metu jo patirta žala turi būti atlyginama vadovaujantis CK 6.283 ir 6.286 straipsnių nuostatomis. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Pareiškėjo prašomos priteisti žalos klausimas negali būti sprendžiamas minėto CK straipsnio pagrindu, kadangi jo 4 dalyje nustatyta, jog šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, tuo tarpu pareiškėjui socialinio draudimo išmoka dėl tarnybos vietoje įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirto sužalojimo buvo paskirta ir išmokėta.

Nepaisant to, įvertinus pareiškėjo reikalavimų turinį, matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, prisiteisti viešojo administravimo subjekto – Vilniaus AVPK – veiksmų kildinamos žalos, t. y. žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl valdžios institucijos (Vilniaus AVPK) neteisėtų veiksmų, atlyginimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, tačiau tam, kad kiltų viešoji atsakomybė, turi būti nustatytos visos šios sąlygos.

Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas kilo pareiškėjo tarnybos Vilniaus AVPK metu (kaip jau minėta, ši aplinkybė byloje nėra ginčijama) ir savo patirtą žalą pareiškėjas kildina būtent iš Vilniaus AVPK, su kuriuo buvo siejamas tarnybos santykiais, veiksmų, t. y. nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš tarnybos teisinių santykių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Vadovaujantis šia nuostata nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteistinos žalos tinkamu atsakovu byloje laikytinas Vilniaus AVPK, o ne Lietuvos valstybė. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A3-979/2008; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1625/2010; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013; kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog spręsdamas Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumo klausimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino 2009 m. rugsėjo 23 d. nelaimingo įvykio tyrimo aplinkybes, dėl jų priimtus Vilniaus AVPK sprendimus, taip pat pareiškėjo atleidimo aplinkybes ir nurodė, jog nenustatyti jokie neteisėti Vilniaus apskrities VPK veiksmai: nelaimingas atsitikimas buvo ištirtas tinkamai, šis tyrimas sudarė pareiškėjui prielaidas draudimo išmokai gauti, atleidimas iš tarnybos atliktas teisėtai, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė VRM MC išsitirti, ar jo patirta trauma buvo pagrindine jo ilgalaikio sveikatos sutrikdymo priežastimi, bet pareiškėjas iki atleidimo dienos reikiamos ekspertizės neatliko. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į patikslintame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjo, be kita ko, nurodytas aplinkybes, jog kilusią žalą jis kildina iš neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų – netinkamai organizuotų fizinio pasirengimo pratybų, kurių metu buvo patirta, pareiškėjo teigimu, jo nedarbingumą sąlygojusi traumą, t. y. iš to, jog pratybose pareiškėjas privalėjo dalyvauti vykdydamas Vilniaus AVPK viršininko įsakymą, pratybų metu nurodytų atlikti pratimų krūvis buvo akivaizdžiai per didelis, pratybas vedęs asmuo neturėjo medicininių žinių. Atsižvelgdama į tai, jog pirminiu pareiškėjui galimai padarytos žalos šaltiniu nagrinėjamu atveju yra būtent 2009 m. rugsėjo 23 d. fizinio parengimo pratybos, t. y. būtent su iš jų kilusiomis pasekmėmis pareiškėjas sieja prašomą priteisti žalą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus AVPK veiksmai organizuojant minėtas pratybas turėjo būti pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti. Tačiau šio aspekto pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl jo nepasisakė, o tai yra reikšminga sprendžiant žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo klausimą.

Atsižvelgusi į nurodytus aspektus, kurių neįvertino ir dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino, neišsireikalavo visų ginčui spręsti reikšmingų duomenų, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą turėtų išspręsti ir tinkamo atsakovo byloje klausimą.

Toks teismo sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Kiek tai susiję su Vilniaus AVPK prašymu pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu padarytomis išvadomis, jog pareiškėjo sužinojimo apie žalos padarymą terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2010 m. kovo 22 d., kai pareiškėjui buvo įteiktas Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas Nr. 16, kai pareiškėjas sužinojo, kad jo patirta trauma sietina su pratybomis privalomomis jo tarnyboje, t. y. jog ji galimai kilusi dėl Vilniaus AVPK neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino kreiptis dėl žalos atlyginimo pareiškėjas nepraleido.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė