2013-12-17 Nr. BB-2537-1-10-1-01713-2009-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–538/2013 Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01713-2009-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.1.16.2.21 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,

išteisintajam T. Č.,

išteisintajam K. L.,

išteisintojo T. Č. gynėjui advokatui Jonui Jasiulevičiui,

išteisintojo K. L. gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas apkaltinamasis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendis ir T. Č. bei K. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu T. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė T. Č. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. K. L. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. Č. ir K. L. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe prievartavo turtą panaudodami fizinį smurtą ir atimdami nukentėjusiajam laisvę, t. y. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio mėnesio iki 2009 m. rugpjūčio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, T. Č. ir K. L., veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, išsakydami žodžiu, reikalavo iš A. Ž. jų naudai perduoti 4800 Lt už jam perduotus narkotikus. 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 17 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „IKI“, esančios Vilniuje, Jeruzalės g. 17, K. L. prieš A. Ž. panaudojus psichinę prievartą, įsodinus jį į automobilį BMW X5, kurio valstybiniai numeriai nenustatyti ir kuriame sėdėjo dar du tyrimo metu nenustatyti asmenys, taip apribojus A. Ž. laisvę, tą pačią dieną, apie 17 val. 20 min., atvažiavus į Vilniaus rajoną, Didžiąją Riešę, į automobilį dar įsėdus T. Č., visi minėti 5 asmenys apie 17 val. 30 min. atvažiavo prie miško masyvo, esančio apie 2 km į šiaurę nuo Riešės. Ten K. L. jėga ištraukus A. Ž. iš nurodyto automobilio, K. L. ir T. Č. už tariamą negrąžintą skolą apie 10 minučių naudojo fizinį smurtą prieš A. Ž., T. Č. medine lazda, o K. L. akumuliatoriaus pakrovimo laidu suduodant A. Ž. nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, išskyrus galvą, taip sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarant kraujosruvas.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kai kurios teismo išvados (pvz., dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko) neatitinka bylos aplinkybių, teismas jų nepagrindė įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais patį kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos įvykį, o kartu ir kaltinamųjų kaltę. Be to, iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo išvadas pagrindė kai kuriais bylos duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais (A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais su priedais ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra ne tik fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas ar kūno sužalojimų padarymas. T. Č. ir K. L. šioje byloje kaltinami pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma nepatvirtina nei to, kad išteisintieji nuo 2008 m. spalio mėn. vertė A. Ž. perduoti jiems savo turtą, nei to, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. (arba liepos 10 d.) būtent jie, prievartaudami nukentėjusiojo turtą, atėmė jam laisvę ir kad jie panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, išnaudojus visas galimybes, įrodymų, neginčijamai patvirtinančius nuteistųjų T. Č. ir K. L. kaltę, šioje byloje nebuvo surinkta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis faktiškai grindžiamas prielaidomis, o ne visuma įrodymų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamųjų kaltę, todėl T. Č. ir K. L. išteisintini.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Jovaiša prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog prokuroro pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys, užfiksuoti Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose ir jų prieduose (stenogramose ir kompaktiniuose diskuose), yra pateikti pažeidžiant BPK 162 straipsnio reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad šie dokumentai pirmosios instancijos teismui buvo pateikti 2011 m. kovo 18 d., tuo metu galiojusi BPK 162 straipsnio redakcija nenumatė detalios vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinktos informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje tvarkos. Duomenų pateikimo teismui metu galiojusioje straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad tokio pobūdžio informacija gali būti panaudojama kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Kokia forma toks sutikimas turi būti išreikštas, nustatyta nebuvo. Kasatorius nurodo, kad 2011 m. kovo 18 d. teismas prijungė prie bylos prokuroro pateiktus duomenis, surinktus atliekant kitus ikiteisminius tyrimus. Dėl jų prijungimo buvo sprendžiama išklausius proceso dalyvių nuomonių, teismas juos paskelbė balsu perskaitydamas bylos medžiagą ir šie duomenys tapo bylos dalimi. Taigi, pasak kasatoriaus, bylą nagrinėjantis teismas, nors ir nepriėmė šiuo klausimu jokio formaliai išreikšto sprendimo, tačiau de facto sutiko dėl jų panaudojimo, t. y. prijungimo prie bylos. Priešingu atveju, teismas būtų minėtus dokumentus gražinęs prokurorui.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas aptariamų duomenų nuosprendyje nepaminėjo todėl, kad dėl jų panaudojimo nepriėmė jokios nutarties, nepagrįsta. Tai, kad prie bylos prijungti duomenys nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, savaime nereiškia, kad jie nebuvo panaudoti procese. Vertinant BPK 20 ir 162 straipsnių normas sistemiškai, BPK 162 straipsnyje numatytu informacijos panaudojimu baudžiamajame procese laikytinas šios informacijos pateikimas į bylą, o jos pagrindu nustatytų duomenų įvertinimas jau susijęs su teismo sprendimu pripažinti (arba nepripažinti) tokius duomenis įrodymais kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismo minimi BPK 162 straipsnio reikalavimai sprendimo dėl aptariamos informacijos panaudojimo formai (aukštesnio prokuroro nutarimas, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis) šioje byloje negalėjo būti taikomi, nes jos panaudojimo metu tokių reikalavimų tuo metu galiojusi BPK straipsnio redakcija nenumatė. Taigi, pasak kasatoriaus, kitų ikiteisminių tyrimų metu surinkta elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija buvo panaudota nepažeidžiant tuo metu galiojusių BPK 162 straipsnio reikalavimų, šios informacijos pagrindu nustatyti duomenys nagrinėjamoje byloje buvo gauti teisėtu būdu, todėl jie turėjo būti pripažinti įrodymais ir vertinami kaip visuma su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors teismas ir nepripažino Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose ir jų prieduose užfiksuotų duomenų įrodymais, tačiau vis tiek juos nuosprendyje analizavo, vertino, rėmėsi jais darydamas atitinkamas išvadas, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę, jog turinčios reikšmės bylai aplinkybės yra patvirtinamos ar paneigiamos įrodymais, taip pat BPK 301 straipsnio l dalyje numatytą reikalavimą. Lieka neaišku, kokiu pagrindu ir statusu apeliacinės instancijos teismas vertino faktinius duomenis, kurių pats nepripažino kaip gautų teisėtu būdu, t. y. nepripažino įrodymais, ir padarė išvadą, kad telefoninių pokalbių visuma neleidžia padaryti išvados „kas, kur ir už ką sumušė A. Ž. “.

Kasatoriaus nuomone, nepripažindamas įrodymais Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose ir jų prieduose užfiksuotų duomenų, neįvertindamas jų kaip visumos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą reikalavimą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šis pažeidimas lėmė BPK 301 straipsnio l dalyje numatyto reikalavimo teismui nuosprendį pagrįsti įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeidimą. Kasatoriaus teigimu, šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas, o baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Ištaisius minėtus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus ir pripažinus Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose ir jų prieduose užfiksuotus duomenis įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, byloje esantys įrodymai turėtų būti įvertinti ne atskiriant juos vieną nuo kito ir iškraipant jų prasmę, o vertinant jų visumą ir tarpusavio sąsajas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl reikalavimų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, 301 straipsnio 1 dalyje, laikymosi

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog duomenys, užfiksuoti Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose ir jų prieduose (stenogramose, kompaktiniuose diskuose), gauti atliekant kitus ikiteisminius tyrimus, į nagrinėjamą bylą pateikti pažeidžiant BPK 162 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus teigimu, nepagrįstai nepripažindamas šių duomenų įrodymais, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, šie pažeidimai yra esminiai, todėl byla turėtų būti grąžinta nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras pateikė teismui Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus su prie jų pridėtomis pokalbių telefonu stenogramomis ir CD laikmenomis, kuriuose užfiksuoti O. D., A. Ž., T. Č. pokalbiai. Iš bylos duomenų matyti, kad T. Č., O. D. ir A. Ž. (bei kitų asmenų) pokalbių telefonu buvo leista klausytis ne šioje – turto prievartavimo – baudžiamojoje byloje, o atliekant kitus ikiteisminius tyrimus. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nurodė, kad, klausantis minėtų asmenų pokalbių telefonu užfiksuoti duomenys į šią bylą buvo pateikti pažeidžiant BPK 162 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, jog vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą kitoje byloje gali būti panaudota tik aukštesniojo prokuroro nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Atsižvelgdamas į tai, teismas Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus su priedais pripažino šioje byloje gautais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir padarė išvadą, kad jie gauti neteisėtai ir pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus įrodymais šioje byloje nepripažįstami.

BPK 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso tvarką nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Aptariami Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai su priedais į nagrinėjamą bylą buvo pateikti 2011 m. kovo 18 d., t. y. galiojant ankstesnei 162 straipsnio redakcijai, nustačiusiai, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant Baudžiamojo proceso kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Minėtas reikalavimas, kad dėl tokios informacijos panaudojimo kitoje byloje turi būti priimtas aukštesniojo prokuroro nutarimas ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartis, įsigaliojo 2011 m. rugsėjo 1 d., taigi, jau įvykus posėdžiui, kurio metu teismui buvo pateikti ir prie bylos pridėti procesiniai dokumentai, kuriuose užfiksuota kitų ikiteisminių tyrimų metu surinkta elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija. Tuo metu, kai teismui buvo pateikti aptariami duomenys, galiojusi BPK 162 straipsnio redakcija nenustatė griežtų reikalavimų formai, kuria turi būti išreikštas aukštesniojo prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimas nagrinėjamoje byloje panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones gautą informaciją, todėl sutiktina su kasatoriaus teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, pridėdamas Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus su priedais prie bylos ir vėliau (2011 m. birželio 14 d. teismo posėdyje) paskelbdamas juos kartu su kita bylos medžiaga, išreiškė savo valią ir sutikimą panaudoti šiuos duomenis nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus su priedais nagrinėjamoje byloje gautais neteisėtu būdu, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymą.

Kita vertus, nėra pagrindo šią teismo klaidą pripažinti esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, lėmusiu neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pridėjo minėtus protokolus su priedais prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, tačiau nuosprendyje jų neaptarė, dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė ir darydamas išvadas jais nesirėmė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje nurodė, kad prokuroro pateiktuose Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose su priedais užfiksuoti 2009 m. liepos 10 d. ir liepos 11 d. vykę pokalbiai telefonu tarp O. D., T. Č., K. L. ir A. Ž., iš kurių matyti, jog šie asmenys tariasi dėl susitikimų; T. Č., K. L. ir O. D. telefonais kalbasi apie susitikimą su dar kažkokiu asmeniu; taip pat yra pokalbio telefonu įrašas, iš kurio matyti, kad A. Ž. sako O. D.: „Oi, per kaulus taip davė, och, och, och”. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš šių pokalbių telefonu įrašų nėra galimybės padaryti išvadą, kas, kur ir už ką sumušė A. Ž.. Teismas konstatavo, kad šie duomenys, nei vieni, nei kartu su kitais bylos įrodymais nepatvirtintų nei pačios nusikalstamos veikos buvimo, nei nuteistųjų kaltės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis išvadomis sutinka.

Iš bylos duomenų (apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų, teismo nuosprendžio, kitos rašytinės medžiagos turinio) matyti, kad apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas – apklausti liudytojai, nuteistieji (dabar išteisintieji), perskaityti Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai ir nutartys, kuriomis buvo paskirtos šios procesinės prievartos priemonės, atlikti kiti įrodymų tyrimo veiksmai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visus byloje esančius duomenis išsamiai aptarė ir įvertino, palygindamas juos tarpusavyje, nurodydamas tarp jų esančius prieštaravimus, nustatydamas, kokias aplinkybes jie patvirtina arba paneigia. Remdamasis byloje ištirtų ir įvertintų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl T. Č. ir K. L. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje neįrodytas ne tik T. Č. ir K. L. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme, tačiau išnagrinėti įrodymai nepatvirtina ir pačios nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – buvimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. Č. ir K. L. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas asmeniui laisvę, sunaikindamas ar sugadindamas jo turtą arba kitokiu būdu padarydamas jam didelės turtinės žalos. Nagrinėjamoje byloje ne tik nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent T. Č. ir K. L. sumušė A. Ž., tačiau visuma išnagrinėtų įrodymų nepatvirtina ir to, kad išteisintieji vertė nukentėjusįjį perduoti jiems savo turtą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis. Jais remdamasis teismas priėmė motyvuotą nuosprendį, kurio turinys ir forma atitinka įstatymo reikalavimus, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, laikydamasis principo, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nors teismas ir suklydo Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų su priedais nepripažindamas įrodymu, ši klaida nelaikytina esmine, nes teismas motyvuotai pasisakė apie tai, kad, ir įvertinus šiuose protokoluose užfiksuotą informaciją, nustatytų duomenų visuma neginčijamai nepatvirtina nagrinėjamoje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Taigi, šių duomenų nepripažinimas įrodymais esminės įtakos teismo sprendimui nepadarė. Todėl kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepagrįsti, prokuroro kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą.

Teisėjai

Olegas Fedosiukas Viktoras Aidukas Armanas Abramavičius