2013-10-14 Nr. AB-6379-3-61-3-00282-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-2278/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00282-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. Č. 2013 m. sausio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-341(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų 18 798,29 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus mokėti Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 11SP-371 paskirtą 2 316,62 Lt valstybinę pensiją; 4) solidariai priteisti iš atsakovų 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1-5) pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. jam buvo mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį perskaičiuota valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjas turi teisę gauti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį. Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pripažinęs, jog asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Vadinasi, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Dėl neteisėto valstybinės pensijos sumažinimo J. Č. patyrė išgyvenimų ir nepatogumų, todėl turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 20-21) nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo taikoma Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis, t. y. 2 676,62 Lt dydžio pensija ribojama 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki šiol pareiškėjui paskirtai pareigūnų ir karių valstybinei pensijai yra taikomas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas, o 2012 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Mokėdama pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė teisėtai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, tačiau pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo J. Č. skundą tenkino iš dalies – panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-341(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti J. Č. 448,49 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 35-41).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d.) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas pažymėjo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.), taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 13 d. pažyma Nr. 11PP(P)-3 pareiškėjo valstybinė pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir apribota 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Pensijos ribojimui taikant 1,5 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydį, J. Č. pensija nebūtų pakitusi ir jam paskirta pensija būtų ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pripažinta, kad per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui faktiškai turėjo būti išmokėta 12 847,80 Lt pensijos, o ne – 12 751,44 Lt. Pareiškėjui už minėtą laikotarpį priteistina susidariusi pensijos nepriemoka – 96,36 Lt. Be to, pareiškėjo pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas prieštaravo Konstitucijai, todėl jam priteistina dėl to susidariusi pensijos nepriemoka – 352,13 Lt suma.

Iš viso pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista 448,49 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d., Nr. XII-92) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, šiuo įstatymu iš esmės nustatyta, kad pareigūnų ir karių pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti ribojamos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi nėra teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ar Lietuvos valstybę pareiškėjui mokėti Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 11SP-371 paskirtą 2 316,62 Lt dydžio valstybinę pensiją.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste padaryta išvada, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-341(11), neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Teismas nenustatė Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, skaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui valstybinę pensiją Vidaus reikalų ministerija veikė vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas teismas negali spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo už Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių jam padarytos žalos faktą, nepaaiškino, kuo ji pasireiškė.

III. Pareiškėjas J. Č. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti visą per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėnesio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 798,29 Lt, ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo 2012 m. lapkričio mėnesio mokėti jam visą 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 11SP-371 paskirtą 2 316,62 Lt valstybinę pensiją.

Apeliacinis skundas (b. l. 45-47) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Asmenys, kuriems buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, turi teisę į tokio dydžio išmokas, kokios buvo paskirtos ir mokamos.

2. Nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos visa apimtimi, tačiau Lietuvos valstybė, pažeisdama Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, nuo 2012 m. sausio 1 d. ir toliau neišmoka paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Ši Konstitucijai prieštaraujanti Laikinojo įstatymo nuostata įtvirtinta iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovai atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 59).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tiek, kiek teismas netenkino jo skundo reikalavimų, kildinamų iš Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Tikrinamos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui J. Č. nuo 2009 m. sausio 1 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuojama vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. dauginama iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant nurodytą socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo valstybinė pensija sumažėjo 535,32 Lt (2 676,62 Lt – 2 141,30 Lt; b. l. 33) arba 19,99 proc. Taigi perskaičiuotos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršija leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo pareiga priteisti pareiškėjui susidariusio skirtumo. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas remiantis Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo norma.

J. Č. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d., Nr. XII-92) Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo ištirtas ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, taip pat ir valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kitoms socialinėms išmokoms, tarp jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino pateisinamu pagal prigimtį ir pobūdį skirtingų valstybinio socialinio draudimo pensijų bei valstybinių pensijų gavėjų nevienodą traktavimą. Pasibaigus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nuo 2012 m. gruodžio 31 d. aktuali redakcija) nustatytam laikotarpiui, bus atkurtas teisinis reguliavimas, kuris egzistavo iki minėto įstatymo paskelbimo.

Dėl kitų pareiškėjo skunde keliamų reikalavimų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, sprendime išdėstytu aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu, todėl jų nekartoja. Apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių duomenų ar argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs ir jų tinkamai įvertinęs, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys