2021-10-06 Nr. AB-20413-3-61-3-02443-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Globalnetint“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Globalnetint“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2021-10-06 Nr. AB-20413-3-61-3-02443-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „GlobalNetint“ skundą dėl sprendimo panaikinimo, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. V 2021/(34.3E-3400)-419-116 „Dėl poveikio priemonių taikymo „GlobalNetint“, UAB“ rezoliucijos dalies 2.1. ir 2.2. punktuose esančių nurodymų, susijusių su laikinais pareiškėjo veiklos apribojimais, vykdymą – netenkino.
Full text
Administracinė byla Nr. eAS-606-629/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2021-1
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Globalnetint“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Globalnetint“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „GlobalNetint“ skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. V 2021/(34.3E-3400)-419-116 „Dėl poveikio priemonių taikymo „GlobalNetint“, UAB“ (toliau – ir Sprendimas); 2) jeigu teismas atsisakytų tenkinti prašymą panaikinti Sprendimą, pakeisti atitinkamą Sprendimo dalį bei skirti švelnesnę poveikio priemonę – įspėjimą; 3) jeigu teismas pripažintų, kad buvo pagrindas skirti piniginę baudą (atmestų bet kurį iš pirmiau nurodytų prašymų) – paskirtą 350 000 Eur piniginę baudą sumažinti; 4) įpareigoti Lietuvos banką pašalinti iš Lietuvos banko tinklalapio skelbiamą informaciją apie UAB „GlobalNetint“ skirtą poveikio priemonę arba įpareigoti paviešinti informaciją apie panaikintą / sušvelnintą poveikio priemonę, jei teismas patenkins UAB „GlobalNetint“ reikalavimų, bei informaciją, kad UAB „GlobalNetint“ pašalino veiklos trūkumus. Pareiškėjas taip pat prašo nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą skundo priedų vertimams pateikti.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „GlobalNetint“ skundą dėl sprendimo panaikinimo, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. V 2021/(34.3E-3400)-419-116 „Dėl poveikio priemonių taikymo „GlobalNetint“, UAB“ rezoliucijos dalies 2.1. ir 2.2. punktuose esančių nurodymų, susijusių su laikinais pareiškėjo veiklos apribojimais, vykdymą – netenkino.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje įvardintos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Viena iš būtinų sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį yra tai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pažymėjo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, įpareigojimas nutraukti dalykinių santykių užmezgimą su išskirtinio verslo klientais daro ir toliau darys tiesioginę neatitaisomą finansinę bei reputacinę žalą, kuri pasireiškia negautomis pajamomis bei nutrauktais dalykiniais santykiais su potencialiais klientais, kurie rinksis kitus rinkoje veikiančius paslaugų tiekėjus, o Sprendimo rezoliucinės dalies 2.2. punkte nurodytas draudimas pareiškėjui leisti elektroninius pinigus ir teikti mokėjimo paslaugas tam tikrų teritorijų klientams reiškia, kad pareiškėjas praranda galimybę nuosekliai didinti ir naujų klientų apimtis, todėl atitinkamai patiriama kasmėnesinė žala dar labiau išaugs.
Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
III. Pareiškėjas UAB „GlobalNetint“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 27 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus 2021 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. V 2021/(34.3E-3400)-419-116 „Dėl poveikio priemonių taikymo „GlobalNetint“, UAB“ rezoliucijos dalies 2.1. ir 2.2. punktuose esančių nurodymų, susijusių su laikinais pareiškėjo veiklos apribojimais, vykdymą.
Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamoje teismo nutartyje yra remiamasi teismų praktika, kuri buvo suformuluota bylose faktinėmis aplinkybėmis kardinaliai besiskiriančiose nuo šios bylos, bei teismų praktikos išaiškinimais, kurie ginčo atveju neabejotinai yra neaktualūs ir netaikytini. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje situacija yra visiškai kitokia. Pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia egzistuojančiomis ir žinomomis aplinkybėmis. Lietuvos bankas Sprendimu jau pritaikė atitinkamas poveikio priemones ir laikinai sustabdė pareiškėjo veiklos vykdymą atskirose teikiamų paslaugų srityse. Dėl pritaikytų poveikio priemonių jau dabar yra patiriama didelė finansinė ir reputacinė žala.
Pareiškėjo vertinimu, skundžiamo administracinio akto, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikyti atitinkami veiklos ribojimai, dalies galiojimo (vykdymo) sustabdymas yra normali ir įprasta praktika. Pateikia panašios administracinės bylos Nr. Nr.AS444-244/2008 analizę ir nurodo, kad tiek cituojamojo byloje, tiek šioje byloje dėl pritaikytų veiklos apribojimų yra negaunama didelė dalis pajamų, dėl ko yra pagrįsta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tokiais atvejais nėra prašoma preventyviai ginti teises, tačiau yra prašoma taikyti konservacinio pobūdžio priemonę – akto galiojimo laikiną sustabdymą, kad nebūtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, būtų išvengta tolimesnių ginčų. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus siejo ne su neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, kurią pareiškėjas grindė, bet su siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų.
Pareiškėjo vertinimu, jis pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir įrodė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nurodo, kad tam, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų pritaikyta, turi būti įrodytas ne tik reikalavimo pagrįstumas, bet ir nustatyta neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo grėsmė. Pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl antros sąlygos egzistavimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, į tai neatsižvelgė. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pateikė įrodymus, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas: 1) pateikė konkrečius paaiškinimus ir skaičiavimus, kokią finansinę ir reputacinę žalą patiria dėl įpareigojimo nutraukti dalykinių santykių užmezgimą su šiais grupės klientais. Finansinė žala pagal pareiškėjo pateiktą retrospektyvinį paskaičiavimą vertinama 50 000 Eur už kiekvieną kalendorinį mėnesį; 2) pateikė paaiškinimus bei skaičiavimus, pagrindžiančius, jog dėl šio Lietuvos banko įpareigojimo vykdymo Įstaiga sustabdytų savo tarpininkų registruotų klientų dalykinių santykių užmezgimo procesą ir kas mėnesį negautų papildomų 13 000 Eur pajamų; 3) pateikė paaiškinimus, jog vidutiniškai pareiškėjas pritraukia 8 naujus verslo klientus iš „išskirtinio verslo“ (Business Exclusive) grupės kiekvieną mėnesį. Kiekvienas naujas klientas vidutiniškai sumoka daugiau nei 1 000 Eur komisinių mokesčių kiekvieną mėnesį. Atitinkamai, pareiškėjas praranda ne tik jau prieš tai generuotas pajamas, bet ir spartų pajamų augimą dėl naujai pritraukiamų klientų. Pareiškėjo vertinimu, tol, kol bus nagrinėjamas Skundas teisme, per metus Įstaiga iš viso negautų 756 000 Eur, o per 2 metus net 1 512 000 Eur pajamų, jeigu nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Pareiškėjas nurodo, kad pateikė konkrečius paaiškinimus ir skaičiavimus, kokią šis ribojimas daro žalą. Pagal pateiktą apskaičiavimą pareiškėjas praranda vidutiniškai apie 80 000 Eur per mėnesį. Pareiškėjas naujus dalykinius santykius su verslo klientais, registruotais arba reziduojančiais tikslinėse teritorijose, užmegzdavo kiekvieną mėnesį, todėl pajamos iš šių klientų turėjo didėti ir toliau. Vidutiniškai kiekvieną mėnesį pareiškėjas pradėdavo aptarnauti 6 naujus verslo klientus iš tikslinių teritorijų. Tai reiškia, kad pareiškėjui praradus galimybę nuosekliai didinti ir naujų klientų apimtis – patiriama kasmėnesinė žala dar labiau išaugs. Pareiškėjo vertinimu, tol, kol bus nagrinėjamas skundas teisme, per metus pareiškėjas iš viso negautų 960 000 Eur, o per 2 metus net 1 920 000 Eur pajamų, jeigu nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Pareiškėjas paaiškina, kad kategorijos klientų, dėl kurių nustatyti atsakovo ribojimai, yra itin reikšminga dalis pareiškėjo veikloje. Iš esmės įpareigojimas nepradėti naujų dalykinių santykių su klientais, kurių veiklą atsakovas apibrėžė kaip „išskirtinį verslą“ bei neleisti elektroninių pinigų ir neteikti mokėjimo paslaugų klientams, kurie yra tikslinėse teritorijose /ne rezidentais reiškia esminės dalies verslo atsisakymą neribotam laikotarpiui, turės neatitaisomas ar sunkiai atitaisomas pasekmes net ir priėmus palankų pareiškėjui sprendimą. Atsakovui uždraudus turėti dalykinių santykių su klientais iš tikslinių teritorijų, pareiškėjas turės perorientuoti savo verslą į kito segmento klientų ratą, pvz., smulkų ir vidutinį verslą Lietuvoje ir pan. Taigi, draudimas pareiškėjui veikti pagal dabartinį verslo modelį reikštų papildomas laiko ir pinigines sąnaudas naujo verslo modelio parengimui ir įgyvendinimui pareiškėjo įstaigoje. Taip pat pažymi, kad ne rezidentai klientai yra fintech – mokėjimo ir/ar elektroninių pinigų licencijas turinčių įstaigų – tikslinė verslo auditorija. Pareiškėjui vykdant įpareigojimus, kitos fintech įstaigos (esamos ir naujos) perims jo klientus ir potencialius klientus, o tai gali būti negrįžtamas procesas. Pažymi, kad pareiškėjo tikslinė verslo auditorija klientai nerezidentai yra esminė visos rinkos dalis. Atsižvelgiant į tai, kad rinkoje nuolat kuriasi naujos įstaigos, paslaugų teikimas yra dinamiškas, pareiškėjui negalint teikti paslaugų klientams pagal Sprendimo 2.1. ir 2.2. ribojimus, reikš, kad pareiškėjas net ir esant palankiam teismo sprendimui bus praradęs esminę dalį savo klientų. Šie procesai tokioje dinamiškoje rinkoje yra negrįžtami.
Atsakovas Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia negautinomis pajamomis ateityje, tačiau negautinų pajamų ateityje skaičiavimą pareiškėjas grindžia vien tik prielaidomis, negautinos pajamos neturėtų būti laikytinos ta didele žala, kuri negalėtų būti atitaisoma. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsakovas taip pat pažymi, kad Lietuvos banko priimami sprendimai vienaip ar kitaip sukelia tam tikras pasekmes prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais būtina stabdyti jų galiojimą. Pagal suformuotą teismų praktiką, aplinkybė, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai, paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.
Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos bankas yra viešojo administravimo subjektas, nustatantis finansų rinkos priežiūros politiką, o finansų sistemos, įskaitant elektroninių pinigų įstaigų sistemos, stabilumas ir patikimumas yra reikšmingas viešasis interesas.
Atsakovo vertinimu, Sprendimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 papunkčių galiojimo sustabdymas turėtų neigiamos įtakos viešajam interesui. Kaip nurodyta Sprendime, pareiškėjo pateiktais duomenimis, jis vėluoja atlikti kliento informacijos atnaujinimo veiksmus, dalykinių santykių stebėsenos procedūros (pvz., dėl tranzitinių sąskaitų, kliento veiklos pasikeitimo identifikavimo nustatytu laiku, didelių mokėjimo operacijų sustiprintos stebėsenos) yra nevisiškai įdiegtos sistemoje (t. y. kalibravimo ir testavimo cikluose), yra susikaupusių neperžiūrėtų sistemos sugeneruotų galimai įtartinos kliento veiklos pranešimų. Pareiškėjas ir pats pripažįsta, kad šių nurodytų veiksmų jis dar nebuvo atlikęs 2021 m. liepos 23 d. skundo dėl sprendimo pateikimo Vilniaus apygardos administracinio teismui dieną (tuo labiau Lietuvos banko Sprendimo priėmimo dieną).
Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos bankas Sprendimu įpareigojo pareiškėją pateikti audito įmonės išvadą apie sprendime nurodytų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų pašalinimą (Sprendimo rezoliucinės dalies 3.1 papunktis), šios išvados pareiškėjas Lietuvos bankui šiai dienai dar nėra pateikęs. Lietuvos bankui pateiktame pareiškėjo veiksmų plane numatyta, jog klientų rizikos vertinimo proceso bei dalykinių santykių procesų peržiūra ir rekomenduojamų kontrolės priemonių įdiegimas užtruks iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko nuomone, skundžiamo Sprendimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 papunkčių galiojimo sustabdymas šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei jų vykdymas ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą, t. y. kad būtų užtikrinta pareiškėjo, finansų sistemos dalyvio, atitiktis teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.
Atsakovas pažymi, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyta, kad pareiškėjas Sprendimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 papunkčiuose esančius nurodymus privalo vykdyti laikinai, kol pašalins pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Todėl Sprendimu pareiškėjui nurodytų laikinų veiklos ribojimų galiojimas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų operatyvumo ir jo geranoriškumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 27 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo UAB „GlobalNetint“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas, prašydamas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti Sprendimo 2.1 ir 2.2 punktų galiojimą), akcentavo savo veiklos specifiką, nurodė, kad, pareiškėjo vertinimu, jis pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir įrodė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).
Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (pvz., LVAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Be to, kiekvienu atveju privalu įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).
LVAT praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti patvirtinti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymo perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (LVAT 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013). Taigi būtent šalis, teikianti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. privalo pagrįsti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jos interesus.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, bei ištyrusi kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės imtis ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių, skirtų padėčiai ginčo teisinių santykių srityje laikinai sureguliuoti.
Nors skunde ir atskirajame skunde pareiškėjas pateikia daug hipotetinių samprotavimų, jog dėl skundžiamo akto dalies nesustabdymo jam gali kilti neigiamos pasekmės, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam, kaip kredito įstaigai, ar visuomenės saugomiems interesams bendrai būtų daroma neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų veiklos suvaržymų, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas nepagrindžia, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017; 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-578-822/2019).
Pažymėtina, jog tikrinamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo finansinę būklę bei komercinės veiklos rezultatus, todėl apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjas išties patiria apčiuopiamų finansinių sunkumų ir tokie sunkumai yra priežastiniu ryšiu susiję su skundžiamais atsakovo veiksmais, t. y. atsirado po Sprendimo priėmimo.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, pareiškėjo UAB „GlobalNetint“ teiginiai, grindžiami į ateitį nukreiptais spėjimais, atmetami kaip nesudarantys objektyvaus pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 27 d. nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GlobalNetint“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio 2021 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Arūnas Sutkevičius
Milda Vainienė