2013-03-18 Nr. AB-506-3-61-3-00561-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-707/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00561-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Žydrai Klevinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – R. P., uždaroji akcinė bendrovė „Naujasis aitvaras“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Vox eteris“).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Respublikos“ leidiniai (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje nuspręsta reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai paneigtų teiginyje „o vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ (toliau – ir Teiginys) paskelbtą informaciją (b. l. 1–4). Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad atsakovas, reikalaudamas paneigti paskelbtą informaciją, netinkamai ir neteisingai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 54 straipsnio nuostatas. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalyje nurodyta, kad redakcinė atsakomybė – viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge.

Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio, reglamentuojančio redakcinės atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo žalos atlyginimo, 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Atsakovo teigimu, šiuo atveju už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

Nurodė, jog pareiškėjas Teiginį perspausdino iš pirminio informacijos šaltinio – laikraščio „Vakaro žinios“ – parengtos publikacijos „Erelis/R. P. - pakirptais sparnais“ (2011 m. rugpjūčio 11 d., Nr. 184/3449), t. y. informacija jau anksčiau buvo viešai skelbiama nurodytoje visuomenės informavimo priemonėje. Teigė, jog Bendrovės paskelbtoje publikacijoje buvo tinkamai nurodytas informacijos šaltinis, todėl yra visos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje numatytos sąlygos, paneigiančios redakcinės atsakomybės taikymą.

Pažymėjo, kad ginčo teiginys nebuvo paneigtas jį paskelbusios visuomenės informavimo priemonės, t. y. laikraščio „Vakaro žinios“. Atsakovas, priimdamas 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir spręsdamas dėl redakcinės atsakomybės pareiškėjui taikymo, galbūt vadovavosi neaktualia Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio redakcija, kadangi šiame sprendime akcentuoja tik atleidimą nuo žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepasisako dėl redakcinės atsakomybės viešosios informacijos skleidėjams netaikymo. Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio redakcija, kuri buvo papildyta nuostata dėl redakcinės atsakomybės netaikymo, įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 18 d.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į Bendrovės skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–31).

Paaiškino, kad Inspektorius, išnagrinėjęs R. P. skundą, atlikęs tyrimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi ir įvertinęs skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, 2012 m. sausio 26 d. sprendimu nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimo, padaryto publikacijoje „Erelis/R. P. – pakirptais sparnais“ („Vakaro žinios“, 2011 m. rugpjūčio 11 d., Nr. 184/3449), ir reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas UAB „Naujasis aitvaras“ bei viešosios informacijos skleidėjai – UAB „Vox eteris“ ir UAB „Respublikos“ leidiniai – paneigtų Teiginyje paskelbtą tikrovės neatitinkančią, trečiojo suinteresuoto asmens R.

P. garbę ir orumą žeminančią informaciją. Nurodė, jog Inspektorius skundą išnagrinėjo savo kompetencijos ribose bei laikydamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nustatytų pareigų. Buvo atsižvelgta į skundo tyrimo metu pateiktus duomenis, imperatyvias teisės aktų nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką garbės ir orumo gynimo bylose, todėl priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo argumentai dėl netinkamo Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatų taikymo yra neteisingi ir nepagrįsti.

Pažymėjo, kad ginčijamo Sprendimo motyvuojamoje dalyje yra aiškiai ir išsamiai aptartas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio taikymas pareiškėjui. Sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentai ir išsamiai paaiškina, kodėl pareiškėjas įpareigojamas paneigti pirminio informacijos šaltinio paskleistą ir pareiškėjo pakartotą (perspausdintą) informaciją. Nurodė, jog Sprendime nustatyta, kad publikacijos „R. P. – pakirptais sparnais“ (www.respublika.lt, 2011 m. rugpjūčio 11 d.) turinys yra tapatus pirminiame informacijos šaltinyje – „Erelis/R.

P. – pakirptais sparnais“ („Vakaro žinios“, 2011 m. rugpjūčio 11 d., Nr. 184/3449) paskelbtai informacijai, tinkamai nurodytas informacijos šaltinis. Taigi pareiškėjas, pakartodamas (perspausdindamas) jau paskelbtą informaciją, negali įrodinėti tokios informacijos teisingumo. Kilus ginčui dėl pareiškėjo paskelbtos (pakartotos) informacijos, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikus skundą atsakovui dėl paskleistos tikrovės neatitinkančios, jo garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo, pareiškėjas negalėjo jos pagrįsti.

Nurodė, jog pirminio informacijos šaltinio paskleistos informacijos pakartojimo (perspausdinimo) metu pareiškėjas nežinojo, ar pirminio informacijos šaltinio apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbta informacija atitinką tikrovę. Inspektoriui priėmus sprendimą, kuriame konstatuota, jog pareiškėjo pakartota (perspausdinta) pirminio informacijos šaltinio paskleista informacija neatitinka tikrovės ir žemina trečiąjį suinteresuotą asmenį, bei tinkamai apie tai informavus pareiškėją, pakartotos (perspausdintos) informacijos neatitikimo tikrovei bei žeminančio jos pobūdžio faktas tapo žinomas ne tik pirminiam informacijos šaltiniui, bet ir pareiškėjui.

Pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, viešosios informacijos rengėjas ir/ar skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo anksčiau paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse, tačiau ši informacija nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse. Tačiau ši įstatymo norma viešosios informacijos skleidėjo neatleidžia nuo pareigos paneigti informaciją net ir tuo atveju, kai pirminis informacijos šaltinis yra kita visuomenės informavimo priemonė ir yra aiškiai nurodytas pirminis jos šaltinis.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas perspausdino pirminio informacijos šaltinio parengtą publikaciją, kurioje nustatytas trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo pažeidimas, bei tinkamai nurodė informacijos šaltinį, teigė, jog pareiškėjui nebuvo taikyta atsakomybė už Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimus, t. y. jis nebuvo įspėtas dėl tikrovės neatitinkančios, trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo. Tačiau pareiškėjui, kaip ir pirminiam informacijos šaltiniui, kyla pareiga paneigti paskelbtą informaciją.

Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas. Atsakovo teigimu, atsisakydamas paneigti pakartotą (perspausdintą) trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, pareiškėjas sąmoningai siekia išvengti visuomenės informavimo priemonėms nustatytos pareigos visuomenei teikti teisingą ir patikimą informaciją vykdymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 toje dalyje, kuria nuspręsta reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai paneigtų teiginyje paskelbtą informaciją, priteisė UAB „Respublikos“ leidiniai naudai iš Žurnalistų etikos inspektoriaus 101,40 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnį ir vertino Inspektoriaus Sprendimo ginčijamos 3 punkto dalies atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Nurodė Įstatymo 2 straipsnio 53 dalį ir pažymėjo, kad informacijos skleidėjo redakcinė atsakomybė yra realizuojama Inspektoriui priimant Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodytus sprendimus.

Pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad informacijos skleidėjui 50 straipsnyje numatyta redakcinė atsakomybė taikytina tik tuo atveju, jeigu nenustatomos 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės, šalinančios šios atsakomybės taikymą.

Priešingai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. teigiant, kad informacijos skleidėjas (rengėjas) visais atvejais privalėtų paneigti informaciją, kuri Inspektoriaus sprendimu pripažinta neatitinanti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, gautume išvadą, kad informacijos skleidėjas būtų įpareigojamas paneigti ir tą informaciją, kurios neatitiktis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms nėra galutinai pripažinta teisės aktų nustatyta tvarka ir šios informacijos nėra paneigęs pirminis informacijos skleidėjas.

Tačiau toks Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto įtvirtintų nuostatų aiškinimas prieštarautų šiame straipsnyje nustatytiems reguliavimo tikslams ir būtų nelogiškas, nes:

1) informacijos skleidėjas, kuris nėra pirminis informacijos šaltinis, o todėl iš esmės negali vertinti paskleistos informacijos patikimumo, privalėtų įrodinėti paskelbtos informacijos atitikti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms, įpareigojančioms viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai, nešališkai;

2) iki Inspektoriaus sprendimo, kuriuo informacija pripažinta neatitinkanti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, įsigaliojimo būtų paskelbtas paneigimas informacijos, kurios teisingumas, tikslumas, nešališkumas nebuvo paneigti nustatyta tvarka;

3) būtų paneigiamos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje nustatytos sąlygos, atleidžiančios informacijos skleidėjus (rengėjus) nuo redakcinės atsakomybės. Teismas nustatė, kad Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla pagal UAB „Naujasis aitvaras“ skundą, kuriuo yra ginčijamas Inspektoriaus Sprendimas. Taigi Inspektoriaus Sprendimas, kuriuo minėtose publikacijose paskelbta informacija pripažinta neatitinkanti tikrovės ir žeminanti R.

P. garbę bei orumą, yra neįsigaliojęs, ginčo informacija nebuvo paneigta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, šalinančios redakcinės atsakomybės taikymą Bendrovei. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Inspektoriaus Sprendimo 3 punkto dalis pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytina pagrįsta ir yra naikintina. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio ir 1,40 Lt komisinio mokesčio.

III. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu (b. l. 100–104) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2.

Nurodo, kad remiantis sistemine Visuomenės informavimo įstatymo analize pažymėtina, jog viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Tokia praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Vienas pagrindinių visuomenės informavimo principų reikalauja viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonėse pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d.), todėl nėra pagrindo teigti, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis, numatantis viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų redakcinės atsakomybės netaikymo sąlygas, įtvirtina absoliutų, besąlyginį atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindą, kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje A858-1304/2012. Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo taikyta redakcinė atsakomybė dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, t. y. pareiškėjas nebuvo įspėtas dėl tikrovės neatitinkančios, trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo, tačiau, remiantis Visuomenės informavimo įstatyme nustatytomis viešosios informacijos skleidėjų pareigomis, pareiškėjui, kaip ir pirminiam informacijos šaltiniui, neabejotinai kyla pareiga paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią ir žeminančią informaciją.

Nurodo Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalį, 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir pažymi, kad būtent įspėjimu yra konstatuojamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo faktas. Pažymi, kad konkrečiu atveju Inspektoriaus Sprendime buvo konstatuota priešingai, jog pareiškėjas laikėsi Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų – tinkamai nurodė pirminį informacijos šaltinį, todėl jam netaikytina atsakomybė dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo.

Taigi pareiškėjui nebuvo taikyta redakcinė atsakomybė. Atkreipė dėmesį, kad sistemiškai aiškinant visuomenės informavimo sritį reglamentuojančius teisės aktus yra svarbi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo Valstybės teikiamos dalinės finansinės paramos kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams pagal Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui pateiktas paraiškas bendrųjų konkursų nuostatų 11.1 dalis, nurodanti, kad Fondas nesvarsto projektų tų pareiškėjų, kurie per paskutinius kalendorinius metus: teismo, žurnalistų etikos inspektoriaus, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ar Lietuvos radijo ir televizijos komisijos buvo pripažinti pažeidę Visuomenės informavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo arba Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas.

Taigi tik Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo priėmimas, t. y. įspėjimas, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui sukuria neigiamus padarinius – jis yra laikomas pažeidusiu Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Teigia, jog visi kiti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatyti sprendimai apibrėžia žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją, prižiūrint Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams nesukuria neigiamų pasekmių.

Konkrečiu atveju buvo nuspręsta reikalauti, kad pareiškėjas paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią, trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Tokiu Sprendimu pareiškėjui redakcinė atsakomybė nebuvo taikyta, jokios neigiamos pasekmės pareiškėjui nekilo, tik siekta apginti pažeistas trečiojo suinteresuoto asmens teises, paneigiant tikrovės neatitinkančią, garbę ir orumą žeminančią informaciją, prie kurios platesnės sklaidos pareiškėjas prisidėjo. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamu Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų išaiškinimu yra paneigiama bet kokia viešosios informacijos skleidėjo, perspausdinusio (pakartojusio) ginčo informaciją, pareiga būti sąžiningu, laikytis ne tik viešosios informacijos rengėjams, tačiau ir skleidėjams Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų pareigų.

Tokiu teismo išaiškinimu viešosios informacijos skleidėjams yra sudaromos sąlygos ir galimybės piktnaudžiauti teise skelbti informaciją, prisidengiant informaciją perspausdinusio (pakartojusio) skleidėjo statusu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, pateikdamas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio išaiškinimą, nesivadovavo sisteminiu ne tik visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų, bet ir Visuomenės informavimo įstatymo aiškinimu. Tuo teismas suabsoliutino Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje nustatytas sąlygas, atleidžiančias viešosios informacijos skleidėjus nuo redakcinės atsakomybės, tačiau neatsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų pareigas, be to, niekaip nepasisakė dėl pagrindinių visuomenės informavimo principų, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SPR-2 3 punkto dalies, kuria pareikalauta, kad viešosios informacijos skleidėjas UAB „Respublikos“ leidiniai paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Pareiškėjas byloje nekelia ginčo dėl paskelbto Teiginio atitikties Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams, tačiau nesutinka su jam pritaikytu įpareigojimu paneigti informaciją, kuri ginčijamu Inspektoriaus Sprendimu pripažinta neatitinkanti tikrovės ir žeminanti trečiojo suinteresuotojo asmens R. P. garbę ir orumą.

Byloje nustatyta ir ginčas nekyla dėl to, jog Teiginys pirmą kartą buvo paskelbtas dienraštyje „Vakaro žinios“ (2011 m. rugpjūčio 11 d., Nr. 184/3449) publikuotame straipsnyje „Erelis“/R. P. – pakirptais sparnais“, o šios informacijos rengėju (ir skleidėju) yra UAB „Naujasis aitvaras“. Interneto svetainėje www.respublika.lt paskelbtos publikacijos „R. P. – pakirptais sparnais“ turinys yra tapatus pirminiame informacijos šaltinyje, t. y. minėtame dienraščio „Vakaro žinios“ straipsnyje, paskelbtai informacijai, o pirminis informacijos šaltinis nurodytas tinkamai.

Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Šiuo atveju už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

Skundžiamame Sprendime nurodyta, jog nors Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje įtvirtinta norma atleidžia viešosios informacijos rengėją ir (ar) skleidėją nuo atsakomybės atlyginti žalą, padarytą paskelbus tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą (dalykinę reputaciją) žeminančią informaciją, tačiau neatleidžia nuo pareigos paneigti informaciją net ir tuo atveju, kai pirminis informacijos šaltinis yra kita visuomenės informavimo priemonė. Atsižvelgiant į tai, portalui www.respublika.lt, kaip ir pirminiam informacijos šaltiniui UAB „Naujasis aitvaras“, skundžiamu Sprendimu buvo nustatyta pareiga paneigti paskelbtą informaciją.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog nagrinėjamu atveju yra visos Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, šalinančios redakcinės atsakomybės taikymą, ir į tai atsižvelgdamas, panaikino nurodytą Inspektoriaus skundžiamame Sprendime pareiškėjui numatytą įpareigojimą dėl paneigimo.

Taigi iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad byloje iš esmės keliamas klausimas, kaip aiškintina Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, jog joje numatytais atvejais viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui yra netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, t. y. ar nurodytas atleidimas nuo atsakomybės apima ir atleidimą nuo tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paneigimo.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A556-169/2013 prejudicinės reikšmės

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-169/2013 buvo vertintas to paties, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Inspektoriaus Sprendimo teisėtumas toje dalyje, kurioje nuspręsta pripažinti vidaus reikalų ministro R. P. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei reikalauti, kad UAB „Naujasis aitvaras“ paneigtų Teiginyje paskelbtą informaciją. Taigi šia nutartimi vertintas įpareigojimas, kad Teiginį paneigtų viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas UAB „Naujasis aitvaras“, t. y. subjektas, kuris pirmas paskleidė vėliau pareiškėjo perspausdintą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paminėtoje nutartyje konstatavo, jog į Inspektorių kreipėsi du subjektai: Vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija, bet ne dėl šių atskirų teisinių vienetų dalykinės reputacijos gynimo, o siekdami apginti privataus fizinio asmens garbę ir orumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Inspektorius, esant tokioms aplinkybėms, turėjo teisę pasisakyti tik dėl Vidaus reikalų ministerijos ir (ar) vidaus reikalų ministro dalykinės reputacijos, nepereidamas į privataus konkretaus fizinio asmens, ėjusio ministro pareigas, garbės ir orumo gynimą. Teismas konstatavo, kad šia apimtimi turėjo būti atsisakyta nagrinėti skundą bei neturėjo būti priimtas sprendimas, kurio rezoliucinėje dalyje atitinkamos visuomenės informavimo priemonės įpareigojamos paneigti fizinio asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Šios vertybės yra neatsiejamos nuo konkretaus fizinio asmens, kaip individo, todėl Inspektorius neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl įpareigojimo paneigti galimai fizinio asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, o tai reiškia 2012 m. sausio 26 d. Sprendimą esant neteisėtą.

Manytina, jog paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis laikytina turinčia prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, kadangi joje vertintas to paties Sprendimo teisėtumas, ir konstatuota, jog Inspektorius susiklosčiusioje situacijoje apskritai neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą įpareigoti visuomenės informavimo priemones paneigti Teiginį. Iš esmės tiek nagrinėjamoje byloje, tiek paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartyje nustatytos analogiškos aplinkybės, kurių vertinti skirtingai nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 50208/06) gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju tiek vienoje, tiek kitoje byloje proceso šalys buvo tos pačios, skyrėsi tik jų procesinė padėtis – pareiškėjas UAB „Respublikos“ leidiniai nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje buvo tretysis suinteresuotas asmuo, o tretysis suinteresuotas asmuo šioje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ ankstesnėje byloje buvo pareiškėjas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, gerą teisingumo administravimą, itin svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

Atsižvelgdama į tai, kad Inspektoriaus skundžiamame Sprendime numatytas įpareigojimas paneigti Teiginį jau buvo įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio pagrindo šioje byloje kitaip vertinti paminėto įpareigojimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nors 2013 m. vasario 12 d. nutartimi buvo tikrintas UAB „Naujasis aitvaras“ įpareigojimo paneigti paskleistą informaciją teisėtumas, tačiau, atsižvelgiant į šių bylų pobūdį bei iš esmės tapačias faktines aplinkybes, manytina, jog nėra pagrindo prieiti kitokią išvadą ir byloje, kurioje vertinamas UAB „Respublikos“ leidiniai įpareigojimas paneigti paskleistą tą pačią informaciją.

Remdamasi išdėstytais argumentais bei vadovaudamasi 2013 m. vasario 12 d. nutartimi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 toje dalyje, kuria nuspręsta reikalauti, kad pareiškėjas paneigtų Teiginyje paskelbtą informaciją, yra teisėtas ir pagrįstas.

Nepaisant to, išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti teismų praktiką srityje, susijusioje su visuomenės informavimo priemonių įpareigojimu paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, išnagrinės šioje byloje proceso šalių pateiktus argumentus dėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio taikymo bei pateiks paminėtos teisės normos aiškinimą.

Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

Kaip minėta anksčiau, byloje kilo ginčas dėl to, kaip aiškintina Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, jog joje numatytais atvejais viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui yra netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar nurodytas atleidimas nuo atsakomybės apima ir atleidimą nuo tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paneigimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2271/2011).

Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą, 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje Inspektorius, priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas perspausdino pirminio informacijos šaltinio parengtą publikaciją, kurioje nustatytas asmens garbės ir orumo pažeidimas, bei tinkamai nurodė informacijos šaltinį. Būtent dėl to pareiškėjui nebuvo taikyta redakcinė atsakomybė dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, t. y. pareiškėjas nebuvo įspėtas dėl tikrovės neatitinkančios, asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo. Pareiškėjas, atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatas, nėra atsakingas ir už turtinės ar neturtinės žalos, jei ji būtų patirta, atlyginimą. Nagrinėjamos bylos kontekste kilo klausimas, ar tai reiškia, jog pareiškėjui nekiltų pareiga ir paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią ir žeminančią informaciją, t. y. ar aptariamoje įstatymo nuostatoje nėra įtvirtinta atleidimo nuo paskelbtos informacijos paneigimo galimybė.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalyje pateiktą apibrėžimą, redakcinė atsakomybė – tai viešosios informacijos rengėjui ir (ar) viešosios informacijos skleidėjui, išskyrus retransliuotoją, tenkanti atsakomybė už kontrolę, atliekamą rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant, taip pat atrenkant programas ir jas išdėstant chronologine tvarka programų tvarkaraštyje ir (ar) pateikiant programas kataloge. Iš šios nuostatos matyti, jog redakcinė atsakomybė yra susijusi su kontrole, atliekama būtent rengiant, ruošiant skleisti ir skleidžiant viešąją informaciją visuomenei, tačiau jos taikymo apimtis nėra siejama ir su jau paskelbtos informacijos paneigimu.

Įpareigojimas paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją susijęs ne su visuomenės informavimo priemonės nubaudimu, o su nukentėjusio asmens, kurio garbę ir orumą žemina paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, teisių ir teisėtų interesų apsauga bei bent minimaliu iki pažeidimo buvusios padėties atstatymu. Pabrėžtina, jog ir nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo taikyta redakcinė atsakomybė, jam nekilo jokios neigiamos pasekmės – buvo siekta tik paneigti paskleistą informaciją, kurios paskleidimas pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teises.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas Inspektoriui viešojo administravimo subjekto įgalinimus taikyti pažeidėjams atsakomybę už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, kartu numatė ir priemones, kurios gali būti pritaikytos padarytų pažeidimų pasekmėms pašalinti. Jei tokios priemonės nebūtų numatytos, tik atsakomybės taikymas pažeidėjui, netaikant nukentėjusio asmens gynybos priemonių, būtų neefektyvus, įstatymas neatliktų vienos svarbiausių teisinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti nuo pažeidimo nukentėjusių asmenų teisių bei interesų apsaugą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra pripažinęs, kad įpareigojimas paneigti paskelbtą informaciją nėra laikytinas vien civilinio pobūdžio teisių gynimo būdu, todėl jį taikyti gali ne tik bendrosios kompetencijos teismai tarp privačių subjektų, tačiau ir Žurnalistų etikos inspektorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012).

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, taip pat pritartina ir Inspektoriaus apeliacinio skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje nustatytas sąlygas, atleidžiančias viešosios informacijos skleidėjus nuo redakcinės atsakomybės, bei neatsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų pareigas, neatkreipė dėmesio į pagrindinius visuomenės informavimo principus – viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog visuomenės informavimo priemonės įpareigojimas paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją ne tik nelaikytinas redakcinės atsakomybės elementu, sukeliančiu visuomenės informavimo priemonei neigiamus padarinius, tačiau priešingai – pati visuomenės informavimo priemonė turėtų būti suinteresuota skelbti tik teisingą, tikslią, nešališką informaciją, kuri nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tai lemia, kad toks Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio aiškinimas, jog jame nurodytas atleidimas nuo redakcinės atsakomybės apima ir atleidimą nuo paskleistos informacijos paneigimo, neatitiktų tiek šio paneigimo esmės ir tikslų, tiek bendrųjų Visuomenės informavimo įstatyme numatytų visuomenės informavimo principų.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog asmuo dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos garbės ir orumo savo teises ginti gali keliais būdais, t. y. tiek kreipdamasis su skundu į Žurnalistų etikos inspektorių, tiek kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatas. Nors šie teisės aktai numato skirtingą asmens teisių gynimo tvarką, priklausomai nuo pasirinkto teisių gynimo būdo, tačiau iš esmės yra nukreipti į tų pačių teisinių gėrių apsaugą, t. y. į asmens garbės ir orumo apsaugą bei jo pažeistų teisių, paskleidus garbę ir orumą žeminančią tikrovės neatitinkančią informaciją, atstatymą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, susijusios su garbės ir orumo pažeminimu dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, aiškintinos atsižvelgiant inter alia į Civilinio kodekso nuostatas.

Asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuoja Civilinio kodekso 2.24 straipsnis. Šis straipsnis inter alia numato ir atvejus, kai tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą, paskleidžia visuomenės informavimo priemonės. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 4 dalį, jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl paskleistų duomenų paneigimo. Taigi iš išdėstytų nuostatų matyti, jog jokios išimtys, susijusios su tuo, ar visuomenės informavimo priemonė informaciją paskleidė pirma, ar tą pačią informaciją jau anksčiau buvo paskleidusios kitos visuomenės informavimo priemonės, nėra numatytos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai žinojo ar turėjo žinoti, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla.

Iš šių nuostatų matyti, jog Civiliniame kodekse taip pat aptariami atvejai, kai duomenis paskleidusi visuomenės informavimo priemonė pagrįstai rėmėsi kito šaltinio paskleista informacija ir nežinojo bei neturėjo žinoti, jog tokie duomenys neatitinka tikrovės. Tačiau pažymėtina, kad Civilinis kodeksas paminėtais atvejais numato visuomenės informavimo priemonės atleidimą tik nuo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, t. y. atleidimą nuo civilinės atsakomybės, tačiau ne nuo paskleistos informacijos paneigimo. Minėta, jog Visuomenės informavimo įstatymas taip pat numato atleidimą nuo redakcinės bei civilinės atsakomybės, tačiau nenumato, kad visuomenės informavimo priemonė atleistina ir nuo paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo. Atkreiptinas dėmesys, jog bendrosios kompetencijos teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymo nuostatos, numatančios atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, netaikomos sprendžiant dėl įpareigojimo paneigti žinias (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-180-253/2012).

Darytina išvada, kad paneigimas nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei Civiliniame kodekse nėra sietinas su visuomenės informavimo priemonės atsakomybės formomis ir laikytinas nukentėjusiojo asmens pažeistų teisių atstatymo priemone, kuri turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar visuomenės informavimo priemonė tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė pati, ar rėmėsi kito šaltinio paskleista informacija.

Aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnį, naudotinas ir įstatymų leidėjo ketinimų aiškinimo metodas. Remiantis įstatymų leidybos proceso dokumentais (pvz., 2005 m. rugpjūčio 18 d. Seimo kanceliarijos teisės departamento išvados „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto“ 28 p.), matyti, jog straipsnio dalies, numatančios, kad „Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos platintojas, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją ir gavęs paneigimo tekstą, nedelsdamas privalo jį paskelbti savo visuomenės informavimo priemonėje“, buvo atsisakyta kaip perteklinės Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje, reguliuojančioje paskelbtos informacijos paneigimą, įtvirtintų nuostatų atžvilgiu. Taigi nepaisant to, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje expressis verbis nėra įtvirtinta, jog atleidimas nuo žalos atlyginimo bei nuo redakcinės atsakomybės nereiškia ir atleidimo nuo pareigos paskelbti informacijos paneigimą, tačiau sisteminis šio įstatymo aiškinimas, atsižvelgiant į paminėtus įstatymų leidėjo ketinimus, leidžia teigti, jog visuomenės informavimo priemonė pareigą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją turi visais atvejais.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma atleidžia viešosios informacijos rengėją ir (ar) skleidėją nuo atsakomybės atlyginti žalą, padarytą paskelbus tikrovės neatitinkančią asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, bei nuo redakcinės atsakomybės taikymo, tačiau neatleidžia nuo pareigos paneigti informaciją net ir tuo atveju, kai pirminis informacijos šaltinis yra kita visuomenės informavimo priemonė.

Įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A556-169/2013 prejudicinę reikšmę šioje byloje, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Sprendimas dalyje, kuria pareiškėjas įpareigotas paneigti paskleistą Teiginį, naikintinas. Nors, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei jame pateiktu Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimu, tačiau tai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo panaikinti šį sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuria panaikintas Inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. SPR-2 toje dalyje, kuria nuspręsta reikalauti, kad pareiškėjas paneigtų Teiginyje paskelbtą informaciją, yra teisėta ir pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Kadangi Inspektoriaus Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas įpareigotas paneigti Teiginį, naikintina, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš Inspektoriaus pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas