2023-06-14 Nr. AB-12203-3-61-3-07604-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1682-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07604-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Y. (I. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Y. (I. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas I. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 22S146325 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo spręsti jo (pareiškėjo) prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kuriuo atsisakyta išduoti jam lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) giminės. Pareiškėjui jo paveldas yra labai svarbus, jis norėtų gyventi Lietuvos Respublikoje, dažnai čia lankosi. Pareiškėjas, siekdamas gauti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, kreipėsi į Departamentą, kuris pasiūlė jam kreiptis į kompetentingas Rusijos Federacijos institucijas dėl dokumentų pakeitimo, įrašant į juos pareiškėjo tėvo arba jo motinos (pareiškėjo senelės) tautybę – lietuvis (-ė). Pareiškėjas, pakartotinai kreipdamasis į Departamentą, pateikė ir dokumentus, kuriuose nurodyta jo tėvo S. J. (S. J. (taip nurodyta dokumentų vertimuose į lietuvių kalbą)) tautybė – lietuvis, jo senelės S. J. (taip nurodyta dokumentų vertimuose į lietuvių kalbą) tautybė – lietuvė. Nepaisant to, atsakovas Sprendime konstatavo, jog nėra duomenų apie pareiškėjo tėvo ir senelės lietuvių tautybę.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nemotyvavo, kodėl pateikti dokumentai nėra pakankami lietuvių kilmei pagrįsti. Tuo atveju, jei Departamentas pareiškėjo pateiktus dokumentus laikė nepatikimais, jis turėjo siekti įstatymo pakeitimo, tačiau Departamentas neturi kompetencijos be motyvų, nesiremdamas jokia teisės norma pareiškėjo pateiktus dokumentus laikyti nepakankamais, iš esmės tuo diskriminuodamas pareiškėją. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 6 dalies, 39 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5. Atsakovas nurodė, kad tarp pareiškėjo pateiktų dokumentų nebuvo duomenų apie pareiškėjo tėvo ir senelės lietuvių tautybę, todėl pareiškėjas nelaikytinas lietuvių kilmės asmeniu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kokiu pagrindu pareiškėjo gimimo liudijime, išduotame 2019 m. rugpjūčio 28 d., jo tėvo S. J. tautybė buvo pakeista iš „rusas“ į „lietuvis“. Pareiškėjo tėvo 1956 m. sausio 20 d. gimimo akto įraše jo motinos S. J. tautybė buvo pakeista iš „rusė“ į „lietuvė“, atsižvelgiant iš esmės tik į jos pareiškimą laikyti ją lietuve.

6. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kokiu pagrindu jo pateiktuose dokumentuose buvo pakeisti įrašai. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra proporcingas ir motyvuotas, jis priimtas Pilietybės įstatymo pagrindu ir atitinka reikalavimus, kylančius tiek iš VAĮ, tiek iš teismų praktikos. Sprendime motyvų išdėstymas yra aiškus ir pakankamas, atsakovas nepažeidė gero administravimo principo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. Y. skundą.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 10 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.

8.2. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 6 d. lietuvių kilmei patvirtinti pateikė:

8.2.1. S. J. 1980 m. spalio 24 d. Rusijos Federacijoje išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo tėvas yra rusas;

8.2.2. S. J. 1956 m. sausio 20 d. išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, jog jo motina (pareiškėjo senelė) S. J. yra rusė;

8.2.3. municipalinės įmonės „Gagarinskij“ 1999 m. sausio 12 d. išduotą raštą, kuriame nurodyta, kad S. J. nuolat gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), o kartu iki mirties (duomenys neskelbtini) gyveno ir buvo registruota nuolatiniam gyvenimui motina (pareiškėjo prosenelė) I. G. (taip nurodyta rašto vertime į lietuvių kalbą);

8.2.4. pareiškėjo senelės S. Č. (J.) 1933 m. vasario 5 d. išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina (pareiškėjo prosenelė) yra I. G. (taip nurodyta gimimo liudijimo vertime į lietuvių kalbą);

8.2.5. pareiškėjo prosenelės I. G. 1930 m. gruodžio 18 d. išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina yra S. G., A., o krikšto tėvas – V. G., A. (tokios pavardės nurodytos gimimo liudijimo vertime į lietuvių kalbą, tačiau gimimo liudijime ir kituose teismui pateiktuose dokumentuose nurodyta originali pavardės rašyba (kirilica) – G.);

8.2.6. pareiškėjo prosenelės I. G. 1998 m. liepos 6 d. išduotą mirties liudijimą, kuriame nurodyta, jog ji mirė (duomenys neskelbtini).

8.3. Departamentas 2019 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 10K-13946 sustabdė prašymo nagrinėjimą ir pasiūlė pareiškėjui kreiptis į kompetentingas Rusijos Federacijos institucijas, kad būtų papildytas gimimo akto įrašas ir įrašyta pareiškėjo tėvo tautybė – lietuvis, arba papildytas pareiškėjo tėvo gimimo akto įrašas ir įrašyta jo motinos (pareiškėjo senelės) tautybė – lietuvė. Taip pat buvo prašoma pateikti laisvos formos rašytinį pareiškimą, kuriuo pareiškėjas deklaruotų, kad laiko save lietuviu.

8.4. 2019 m. rugsėjo 5 d. ir 2019 m. gruodžio 31 d. buvo gauti pareiškėjo laisvos formos rašytinis pareiškimas, kad jis laiko save lietuviu, bei pareiškėjo gimimo liudijimas, išduotas 2019 m. rugpjūčio 28 d., kuriame nurodyta, jog jo tėvas S. J. yra lietuvis.

8.5. Departamentas 2020 m. birželio 18 d. raštu Nr. 10K-18254 informavo pareiškėją, kad jis turi pateikti savo ir savo tėvo S. J. gimimo liudijimus (gimimo liudijimo išrašus) bei kompetentingų institucijų išduotą dokumentą, kuriame būtų paaiškintas S. J. kilmės keitimas.

8.6. 2022 m. birželio 10 d. Departamente buvo gauti šie dokumentai:

8.6.1. 2020 m. birželio 26 d. išduotos Maskvos CBAĮ valdybos Čeriomuškių CBAĮ skyriaus pažymos apie gimimą Nr. 521 kopija, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo tėvo S. J. tautybė yra lietuvis bei kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. tėvo tautybė pakeista iš „rusas“ į „lietuvis“, ištaisytas tėvo tėvavardis „I.“ į „I.“, remiantis Maskvos CBAĮ valdybos Čeromuškių CBAĮ skyriaus 2019 m. rugpjūčio 27 d. išvada Nr. 157;

8.6.2. Maskvos CBAĮ valdybos Čeriomuškių CBAĮ skyriaus 2020 m. rugsėjo 16 d. išduotą išvadą dėl pakeitimo įrašymo į civilinės būklės akto įrašą. Šioje išvadoje nurodyta, kad, išnagrinėjus S. J. 2020 m. liepos 9 d. pareiškimą Nr. 138 dėl pakeitimų įrašymo į 1956 m. sausio 20 d. gimimo akto įrašą, buvo pakeista S. J. motinos tautybė iš „rusė“ į „lietuvė“, prašymo pagrįstumą patvirtina: a) Rusijos Federacijos Konstitucijos 26 straipsnio 1 punktas ir Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis Nr. 1485-O-O, kurioje pabrėžiama, kad kiekvienas turi teisę nustatyti ir nurodyti savo nacionalinę priklausomybę, niekas negali būti priverstas nustatyti ir nurodyti savo nacionalinės priklausomybės; byloje yra pareiškėjo motinos S. J. pareiškimas, kuriame ji nustato savo nacionalinę priklausomybę kaip „lietuvė“ pagal savo tėvų tautybę, ir neprieštarauja, kad tautybė „rusė“ būtų pakeista į „lietuvę“ jos sūnaus gimimo akto įraše; b) Voronežo sr. CBAĮ valdybos Dokumentų apdorojimo ir saugojimo skyriaus 2020 m. liepos 27 d. pažyma Nr. 44-04-21/862i, pagal kurią Voronežo sr. CBAĮ valdybos Voronežo m., to paties skyriaus archyve nuo 1932 m. sausio 1 d. iki 1934 m. gruodžio 31 d. S. Č. gimimo akto įrašas pagal atkurtus akto įrašus nerastas; c) 1955 m. birželio 9 d. pareiškėjo tėvų santuokos sudarymo akto įrašo Nr. 242 kopiją, kur įrašyta: I. J. (I. J.), rusas, ir S. Č., rusė; sutuoktinės pavardė po santuokos sudarymo – J.; d) 1982 m. sausio 27 d. pareiškėjo tėvų santuokos nutraukimo akto įrašo Nr. 109 kopiją, kur įrašytas I. J., rusas, ir S. J., rusė; pilietės pavardė po santuokos nutraukimo – J. (Išvadoje nuspręsta pareiškėjo prašymą tenkinti ir 1956 m. sausio 20 d. gimimo akto įraše Nr. 52 pakeisti motinos tautybę iš „rusė“ į „lietuvė“).

8.7. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad tarp pareiškėjo pateiktų dokumentų nebuvo duomenų apie jo tėvo ir senelės lietuvių tautybę, konstatavo, kad pareiškėjas nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu, ir priėmė ginčijamą Sprendimą.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog dėl to, kad dokumentai, detaliai nurodantys, kokiu pagrindu pareiškėjo gimimo liudijime, išduotame 2019 m. rugpjūčio 28 d., jo tėvo tautybė buvo pakeista iš „rusas“ į „lietuvis“, o pareiškėjo senelės tautybė jos sūnaus (pareiškėjo tėvo) 1956 m. sausio 20 d. gimimo akto įraše (atnaujintas S. J. gimimo liudijimas nepateiktas) buvo pakeista iš „rusė“ į „lietuvė“, atsižvelgiant iš esmės tik į jos pareiškimą laikyti ją lietuve, konstatuotina, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo tėvo ir senelės lietuvių tautybę, todėl pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kokiu pagrindu jo pateiktuose dokumentuose buvo pakeisti įrašai, todėl Departamentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu.

10. Teismas, vertindamas Sprendimo atitiktį iš VAĮ kylantiems reikalavimams, priėjo prie išvados, kad Departamentas objektyviai, išsamiai bei detaliai įvertino pareiškėjo prašymą, jį išanalizavo, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus, kodėl prašymas yra atmetamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris negali būti panaikintas dėl skunde išdėstytų argumentų; Sprendimas priimtas Pilietybės įstatymo pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos; Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui.

11. Teismas nurodė, kad, atmetus skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 12. Pareiškėjas I. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 7 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei įpareigoti atsakovą pateikti į bylą įrodymus apie tai, jog iš kitų pareiškėjų taip pat yra reikalaujama pateikti dokumentus, pagrindžiančius aplinkybes, kokiu pagrindu jų pateiktuose dokumentuose (gimimo liudijimuose) yra padaryti įrašai.

13. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytą savo poziciją, jog jis pateikė visus dokumentus, numatytus Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje, o atsakovas (taip pat ir teismas), šiuos dokumentus pripažindamas nepakankamais, pažeidė teisėtumo principą; Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 39 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas ir teismas plečiamai aiškino Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalies nuostatas, bet nepagrindė tokio aiškinimo.

14. Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Nr. A-4436-502/2019 ir tvirtina, jog teisės normose nėra konkrečiai išvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinta reikalavimų juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ir pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Teisės aktai nereikalauja pareiškėjų pateikti dokumentus, pagrindžiančius aplinkybes, kokiu pagrindu pateiktuose dokumentuose buvo padaryti įrašai. Tikėtina, jog tokių dokumentų, kokių reikalauja atsakovas ir teismas, apskritai nėra arba pareiškėjas negali jų gauti, abejotina, ar Departamentas iš kitų pareiškėjų reikalauja pateikti tokius dokumentus.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

16. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad teismas atsakė į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, išsiaiškino visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 22S146325, kuriuo netenkintas pareiškėjo I. Y. prašymas išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat yra suformulavęs reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo spręsti jo (pareiškėjo) prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.

18. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 12 straipsniu bei Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 24 d., kuri yra aktuali nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 761 2.1 p.), 82 punktu. Sprendime nurodyta, jog atsakovas, atsižvelgdamas į dokumentus, detaliai nurodančius, kokiu pagrindu pareiškėjo gimimo liudijime, išduotame 2019 m. rugpjūčio 28 d., jo tėvo S. J. tautybė pakeista iš „rusas“ į „lietuvis“, ir į tai, jog pareiškėjo senelės S. J. tautybė jos sūnaus (pareiškėjo tėvo) 1956 m. sausio 20 d. gimimo akto įraše (atnaujintas S. J. gimimo liudijimas nepateiktas) buvo pakeista iš „rusė“ į „lietuvė“, remiantis iš esmės tik jos pareiškimu laikyti ją lietuve, konstatavo, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo tėvo ir senelės lietuvių tautybę, todėl pareiškėjas nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu.

19. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, skunde nurodė, kad jis pateikė atsakovui visus dokumentus, būtinus lietuvių kilmę patvirtinančiam pažymėjimui išduoti, o atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė VAĮ 10 straipsnio, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies ir 39 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė skundą, nustatęs, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, teisingai sprendė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo (pareiškėjo) tėvo ir senelės lietuvių tautybę, todėl jis nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pateikė pakankamus dokumentus tam, kad jam būtų išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas, o atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tuo pažeisdami teisėtumo principą ir nukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus, t. y. įpareigoti atsakovą pateikti į bylą įrodymus apie tai, jog iš kitų pareiškėjų taip pat yra reikalaujama pateikti dokumentus, pagrindžiančius aplinkybes, kokiu pagrindu jų pateiktuose dokumentuose (gimimo liudijimuose) yra padaryti įrašai.

22. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pastarojo pareiškėjo prašymo, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalis nustato, jog jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23. Pareiškėjo prašymas išreikalauti iš atsakovo papildomus įrodymus netenkinamas, nes apeliaciniame skunde nenurodomi jokie teisiškai pagrįsti argumentai, dėl kurių pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio ginčą iš esmės, išreikalauti iš atsakovo minėtus įrodymus, aplinkybės, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, be to, pareiškėjas apeliacinio skundo negrindžia tuo, kad nebuvo surinkti (išreikalauti) visi bylai teisingai išspręsti reikalingi įrodymai.

24. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl ginčo esmės pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pabrėžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra vertinami pareiškėjo pateiktų užsienio valstybės išduotų dokumentų pagrįstumas ir teisėtumas (pažymėtina, kad atsakovas nekelia abejonių dėl šių dokumentų autentiškumo), taip pat nėra kvestionuojamos tos užsienio valstybės nustatytos sąlygos tokiems dokumentams išduoti (pakeisti). Šioje byloje vertinama, ar Departamentas Sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą tuo pagrindu, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami tokiam pažymėjimui išduoti pagal Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įtvirtintas sąlygas.

26. Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, t. y. pareiškėjas ir atsakovas nesutaria dėl to, ar pareiškėjo pateikti dokumentai yra pakankami įrodymai tam, kad Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka pareiškėjui būtų išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas.

27. Pareiškėjas tvirtina, kad jo pateikti šios nutarties 8.2, 8.4 ir 8.6 punktuose nurodyti dokumentai yra pakankami tam, jog būtų išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas, bei akcentuoja, kad pateiktuose gimimo liudijimuose jo tėvo ir jo senelės tautybė nurodoma lietuvis / lietuvė. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-4436-502/2019.

28. Nagrinėjant šiuos pareiškėjo argumentus akcentuotina, kad Pilietybės įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius (šio įstatymo 1 str.).

29. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia lietuvių kilmės asmenims tam tikras specialias (lyginant su kitais užsieniečiais) teises, pavyzdžiui, lietuvių kilmė yra vienas iš pagrindų gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 2 p., 53 str. 1 d. 2 p.), be to, lietuvių kilmės asmenys, kurie nėra buvę Lietuvos Respublikos piliečiais, gali gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, netaikant natūralizacijos sąlygų (Pilietybės įstatymo 2 str. 14 d., 10 str.; kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent šio rezultato siekia pareiškėjas).

30. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, jog asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.

31. Lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 12 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto ir iki 2021 m. rugsėjo 24 d. galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo ir Lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo (žr. Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 (Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 761 redakcija) 2.1 p.) 3 punkte nustatyta, kad lietuvių kilmės pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis asmens lietuvių kilmę, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje.

32. Vadovaujantis aptartomis teisės aktų normomis darytina išvada, kad lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tuo atveju, jei šis asmuo atitinka objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats save laiko lietuviu ir tai deklaravo atsakovui pateiktu rašytiniu pareiškimu, t. y. jis atitinka subjektyvųjį kriterijų.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus atsakovui dokumentus, kuriais jis grindė minėtą objektyvųjį kriterijų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais nėra pagrindo pripažinti pareiškėją lietuvių kilmės asmeniu.

34. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamas į atsakovą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, nepateikė jo lietuvių kilmę patvirtinančių objektyvių dokumentų, o atsižvelgdamas į atsakovo pasiūlymą, jis vėliau kreipėsi į Rusijos Federacijos institucijas dėl įrašų jo ir jo tėvo gimimo liudijimuose pakeitimo, pakeičiant pareiškėjo, pareiškėjo tėvo S. J. ir pareiškėjo senelės S. J. tautybę iš „rusas“ / „rusė“ į „lietuvis“ / „lietuvė“. Atitinkami įrašai buvo pakeisti tuo pagrindu, kad S. J., pasinaudodama Rusijos Federacijos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta savo teise, pareiškė, jog jos nacionalinė priklausomybė yra „lietuvė“. Pagal byloje esančiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, kituose dokumentuose (1955 m. birželio 9 d. santuokos sudarymo akto įraše ir 1982 m. sausio 27 d. santuokos nutraukimo akto įraše, kt.) yra nurodyta, kad ji yra „rusė“.

35. Pareiškėjas prašyme, Departamente gautame 2018 m. gruodžio 20 d., paaiškino, kad I. G. (taip nurodyta prašyme), B., 1863 metais Rokiškio miesto apylinkėje buvo įvykdyta mirties bausmė. Jo sūnūs A. ir I. buvo išsiųsti mokytis į Rusiją, kur juos priėmė lietuvių išeiviai (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra V. G., S. G., I. G. ir S. J. gimimo vieta. Pareiškėjas pateikė, be kita ko, savo močiutės S. J. (Č.) gimimo liudijimo, išduoto 1933 m. vasario 5 d., kopiją, kurioje jos tėvų tautybės nenurodytos, ir savo prosenelės I. (V.) G. gimimo liudijimo, išduoto 1930 m. rugsėjo 18 d., kopiją, kurioje jos motinos S. G., A., (vietoj tėvo nurodytas krikšto tėvas V. G., A.) tautybė nenurodyta.

36. Įvertinus tai, kad pareiškėjo senelės S. J. tautybė jos sūnaus S. J. (pareiškėjo tėvo) 1956 m. sausio 20 d. gimimo akto įraše (atnaujintas gimimo liudijimas nepateiktas) buvo pakeista iš „rusė“ į „lietuvė“ tik dėl jos pateikto pareiškimo laikyti ją lietuve, konstatuotina, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys faktą, jog pareiškėjo tėvas ir / ar senelė yra lietuviai. Ta aplinkybė, jog pareiškėjo senelės pareiškimas apie nustatytą savo nacionalinę priklausomybę buvo pripažintas pakankamu pagrindu Rusijos Federacijoje išduotiems dokumentams (įrašams) pakeisti, savaime nepagrindžia, jog toks pareiškimas yra pakankamas pareiškėjo senelės ir, atitinkamai, jo tėvo lietuvių kilmei patvirtinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas (žr. Pilietybės įstatymo 2 str. 6 d., 39 str. 4 d., kt.), ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo turimą diskreciją nustatyti sąlygas, kurias įgyvendinus asmens lietuvių kilmė gali būti pripažinta Lietuvos Respublikoje.

37. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 2, 4 straipsnių bei kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą (žr., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

38. Absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinumas (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą).

39. Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia (be kita ko) kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą).

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje tautybė traktuojama kaip objektyviai egzistuojanti kategorija, todėl valstybėms pripažįstama teisė iš asmens reikalauti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruojamos tautybės tikrumą, pateikimo; atitinkamai, kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, kad tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021 ir joje pacituotą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).

41. Apibendrinant akcentuotina, jog dokumentai, kuriais asmuo siekia pagrįsti savo lietuvių kilmę, nėra konkrečiai reglamentuoti, tačiau pateikti dokumentai negali būti vertinami formaliai, turi būti nustatytas to asmens objektyvus, faktinis ryšys su lietuvių tauta.

42. Pareiškėjo argumentai, jog tie dokumentai, kurių pageidauja atsakovas, galbūt neegzistuoja arba pareiškėjas negali jų gauti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuo atveju būtent pareiškėjui, prašančiam išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, tenka jo lietuvių kilmės įrodinėjimo našta.

43. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Pilietybės įstatymo nuostatas, nepaisė suformuotos teismų praktikos, pažymi, kad, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

44. Akcentuotina, jog teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3021/2012; kt.).

45. Pareiškėjo nurodomoje byloje, kurioje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimas (administracinės bylos Nr. A-4436-502/2019), buvo sprendžiamas ginčas dėl Departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta asmeniui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, pagrįstumo ir teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo 15.1.1 punktu, pažymėjo, kad šiose teisės normose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinta [reikalavimų] juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo (toje byloje) gimimo liudijime yra nurodyta, jog vienas iš jo tėvų, t. y. mama, yra lietuvė, taip pat kad Departamentui buvo pateiktas pareiškėjo rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Departamentui buvo pateikti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai.

46. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendime nustatyta, jog Departamentui buvo pateikti pareiškėjo (toje byloje) tėvų G. M. K. ir V. K. G. santuokos liudijimo kopija bei 2018 m. spalio 25 d. Ukrainos Dniepropetrovsko srities valstybinės administracijos Dniepropetrovsko srities valstybinio archyvo išrašas, kuriame nurodyti duomenys apie pareiškėjo motiną V. G. bei informacija apie jos tėvus, t. y. kad jos mama buvo lietuvė. Departamentas priimtą sprendimą grindė tuo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galbūt neatitinka tikrovės ir jis Departamentui turėjo pateikti daugiau duomenų apie savo motiną (pareiškėjo pateiktoje tėvų santuokos liudijimo kopijoje buvo taisyta jo motinos pavardė, Lietuvos Respublikos gyventojų registre ir Lietuvos Respublikos užsieniečių registre buvo pateikti duomenys apie V. K. tik kaip apie pareiškėjo motiną, nurodyti tik jos vardas ir pavardė po santuokos bei gimimo data).

47. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo išvada, kad Departamentui buvo pateikti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kadangi Departamentui buvo pateikti pareiškėjo (toje byloje) gimimo liudijimas, kuriame nurodyta, kad vienas iš jo tėvų, t. y. mama, buvo lietuvė, ir pareiškėjo rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaravo, jog laiko save lietuviu, savaime nesudaro pagrindo ir nagrinėjamoje byloje konstatuoti, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra pakankami jo lietuvių kilmei pagrįsti pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį (ir kartu pagal šio įstatymo 39 str. 4 d.).

48. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl VAĮ 10 straipsnio nuostatų pažeidimo, pažymi, kad, pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 ir 6 dalis, administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, taip pat administracinio sprendimo motyvai.

49. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos pozicijai, kad pareiškėjo pretenzijos dėl VAĮ 10 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįstos: atsakovas detaliai įvertino pareiškėjo prašymą, pateikė faktiškai ir teisiškai pakankamai išsamius argumentus, priėmė Sprendimą Pilietybės įstatymo pagrindu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra netinkamos, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su priimtu Sprendimu (jo motyvais) iš esmės, nereiškia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

51. Kadangi šioje byloje priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, todėl netenkinamas jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. Y. (I. Y.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė