2015-11-10 Nr. AB-21645-3-62-3-00708-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-879-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00708-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 14-1L-20-01957-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Kauno AVPK išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą spręsti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai ta apimtimi, kiek jie neterminuotai (t. y. visą likusį gyvenimą) riboja asmens, padariusio šiose punktuose numatytas nusikalstamas veikas, teisę gauti leidimą turėti šaunamąjį ginklą neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 5–8).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad atsakovas ginčijamu 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Nurodo, jog pripažįsta faktą, kad 1998 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 272 straipsnio 3 dalį (plėšimas) septyniems metams laisvės atėmimo bausme su ½ turto konfiskavimu bausmę atliekant sustiprinto režimo kolonijoje, pastaroji veika 2003 m. rugpjūčio 14 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi perkvalifikuota iš BK 272 straipsnio 3 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas) ir paskirta bausmė – 5 metai ir 5 mėn. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas nusikalto būdamas neblaivus. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas). Teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas veiką padarė būdamas neblaivus, tačiau jo teistumai seniai išnyko. Pareiškėjo nuomone, jis yra teigiamai charakterizuojamas, po to niekada nieko panašaus nepadarė. Atsakovas jo atžvilgiu neteisėtai taikė ne anksčiau galiojusio įstatymo nuostatas, numačiusias švelnesnę atsakomybę, bet naujos Ginklų ir šaudmenų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, GŠKĮ) redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies. 1 punkto nuostatas, numatančias griežtesnę atsakomybę, tokiu būdu nepagrįstai pripažindamas jį nesant nepriekaištingos reputacijos bei atsisakydamas išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklą – medžioklinį šaunamąjį ginklą. Taikydamas naujos redakcijos Įstatymo nuostatas dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms, atsakovas pažeidė proporcingumo principus.

Atsakovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 18–19) nurodo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo pagal teisės aktuose keliamus reikalavimus (GŠKĮ 17 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjas nuteistas už tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija tris metus laisvės atėmimo. Tokiu būdu jis atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas sąlygas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 31 d. kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo padalinį, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus – medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – GŠKĮ) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-127 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) pagrindu buvo atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad D. S. 1998 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 272 straipsnio 3 dalį (plėšimas) septyniems metams laisvės atėmimo bausme su ½ turto konfiskavimu bausmę atliekant sustiprinto režimo kolonijoje, pastaroji veika 2003 m. rugpjūčio 14 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi perkvalifikuota į BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas) ir paskirta bausmė – 5 metai ir 5 mėn. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas nusikalto būdamas neblaivus. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas). Teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas veiką padarė būdamas neblaivus. Nustačius tokias aplinkybes, ginčijamu Kauno AVPK 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 14-1L-20-01957-e, vadovaujantis GŠKĮ (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr. XI-1146) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, prašomas leidimas išduotas nebuvo. Pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad esant išnykusiam teistumui, jam turėtų būti taikomos ne aptartos GŠKĮ nuostatos, griežtinančios atsakomybę, o ankstesnė šio Įstatymo redakcija.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Pagal GŠKĮ 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., B kategorijai priskiriami ir ginklai skirti medžioklei. Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Taigi, pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą skirtą medžioklei padavimo metu, toks ginklas buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai.

Teismas, remdamasis Konstitucinio teismo išaiškinimais nagrinėjamu klausimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėjo, kad institucija gavusi prašymą dėl leidimo laikyti ginklus arba leidimo nešiotis ginklus išdavimo, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas. Remiantis Įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Įstatymo (naujos redakcijos) 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi griežtesni reikalavimai. Išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., pirma, jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginklo ir leidimo neturi, prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. birželio 5 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad smurtinio nusikaltimo sąvoka nėra apibrėžta Įstatyme, todėl tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, bei į pareiškėjo darant nusikalstamą veiką atliktus veiksmus, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino, jog nusikaltimas, kurio padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu Šiaulių apygardos teismo 1998 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi perkvalifikavus jo veiką, pagrįstai pripažintas smurtiniu.

Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš pareiškėjui paskirtos laisvės atėmimo bausmės, net nevertinant didžiausios numatytos sankcijos už padarytą veiką, jam už padaryta veiką bausmė paskirta didesnė, nei 3 metai, todėl jis pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Ginčijamame sprendime paminėtas antras pareiškėjo teistumas (Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nuosprendis) vertintinas visos pareiškėją charakterizuojančios medžiagos kontekste siekiant nustatyti pareiškėjo reputaciją.

Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis laikytinas turinčiu nepriekaištingą reputaciją, nes jo teistumai yra išnykę, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse.

Teismas pažymėjo, kad kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams (prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. kovo 31 d.), jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Dėl pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismo sprendime pažymėta, kad išanalizavus aukščiau teisinį ginčo reglamentavimą ir sistemiškai vertinant teisės aktus taikytinus šioje nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–2 punktų ta apimtimi, kiek jie neterminuotai (t. y. visą likusį gyvenimą) riboja asmens, padariusio šiose punktuose numatytas nusikalstamas veikas, teisę gauti leidimą turėti šaunamąjį ginklą, atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl toks pareiškėjo reikalavimas netenkintinas.

Teismas nusprendė, kad nenustačius pažeidimų priimant ginčijamą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 14-1L-20-01957-e, nėra įstatyminio pagrindo tenkinti ir paskutinio pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

III. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą spręsti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai ta apimtimi, kiek jie neterminuotai (t. y. visą likusį gyvenimą) riboja asmens, padariusio šiose punktuose numatytas nusikalstamas veikas, teisę gauti leidimą turėti šaunamąjį ginklą neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 43–47).

Pareiškėjas remiasi savo skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad teismas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintus atvejus, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, aiškino plečiamai, todėl neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos kriterijaus ne tik dėl turėto teistumo už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, bet ir dėl BK 290 straipsnyje įtvirtintos veikos padarymo, nors maksimali laisvės atėmimo bausmė už šią veiką neviršija 3 m.

Pareiškėjas pažymi, kad atliko bausmę už savo padarytą nusikalstamą veiką, pasitaisė bei reabilitavosi visuomenėje, sukūrė šeimą, sąžiningai dirba bei nekelia grėsmės sau ir visuomenei. Nuo 2008 m. gegužės 16 d. turi galiojantį medžiotojo bilietą, yra varovas, ir iki šiol nėra padaręs jokių medžioklės tvarkos pažeidimų. Nurodė, kad norėtų turėti ginklą, kad galėtų jį naudoti tik medžioklės tikslais. Pagal BK 97 straipsnio 6 dalį laikoma, kad pareiškėjas yra neteistas, jo teistumas, kaip ir asmens pavojingumas visuomenei ir viešajai tvarkai išnykęs. 1991 m. birželio 18 d. Europos Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įgijimo ir laikymo kontrolės, kurią įgyvendinant buvo priimtas GŠKĮ, grėsmę visuomenei ir viešajai tvarkai siejo tik su neišnykusiu teistumu (o ne nuteisimo faktu). Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtinta neproporcinga siekiamiems tikslams priemonė, nepagristai esmingai ribojanti asmens, kuriuo teistumas yra išnykęs, bei šis asmuo yra reabilituotas, teises.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su šiuo skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 51–53).

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu ir 1997 m. vasario 13 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant ginčus dėl Įstatymo taikymo, mano, kad priimtas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Kauno AVPK 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 14-1L-20-01957-e, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui D. S. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su skundžiamu Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Be to, teismas tinkamai vadovavosi ir administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas bei į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės naujų argumentų nepateikė, teisėjų kolegija pritaria teismo padarytoms išvadoms. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, kuriais teismas grindė išvadas, jog pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų, o, įvertinus byloje surinktus duomenis, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktu išaiškinimu dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (pvz., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015). Koks asmuo pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu sureglamentuota 18 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamam atvejui aktualios įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos: pagal įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015 pažymėjo, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teisėtumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; todėl pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo 1998 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 272 straipsnio 3 dalį (plėšimas) 7 metų laisvės atėmimo bausme su ½ turto konfiskavimu bausmę atliekant sustiprinto režimo kolonijoje, pastaroji veika Šiaulių apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi perkvalifikuota į BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas) ir paskirta bausmė – 5 metai ir 5 mėn. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas nusikalto būdamas neblaivus. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nusikaltimas, numatytas Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, dėl kurio padarymo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, yra tyčinis smurtinis nusikaltimas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pačios veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį nėra reikšminga, jog nuo šios veikos padarymo praėjo daug laiko ir per daugiau kaip dešimties metų laikotarpį pareiškėjas naujų nusikaltimų bei pažeidimų nepadarė, taip pat yra charakterizuojamas teigiamai (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 8 d nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1779/2014). Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, kad jis atliko bausmę už savo padarytą nusikalstamą veiką, pasitaisė bei reabilitavosi visuomenėje, sukūrė šeimą, sąžiningai dirba bei nekelia grėsmės visuomenei nėra esminio pobūdžio sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą šaunamajam ginklui. Antrą pareiškėjo teistumą (Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nuosprendis) teismas vertino visos pareiškėją charakterizuojančios medžiagos kontekste, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos kriterijaus ne tik dėl turėto teistumo už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, bet ir dėl BK 290 straipsnyje įtvirtintos veikos padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo šioje byloje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes jam nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tokį sprendimą motyvavo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, todėl jų nekartoja.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė