2015-12-17 Nr. AB-24625-3-61-3-04701-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1891-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04701-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Č. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Č. ir D. G. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos R. Č. ir D. G. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), prašydamos panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. T1-1340.

Pareiškėjos paaiškino, kad Akreditavimo tarnyba atliko neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir nustatė, kad pareiškėjos neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Su padaryta išvada pareiškėjos nesutinka, nes naudodamos Vudo lempą jos neskiria odos gydymo, o tik nustato odos būklę. Vudo lempą savo veikloje naudoja kosmetiko specialybę įgiję asmenys, neprivalantys turėti asmens sveikatos priežiūros licencijos. Vudo lempą pareiškėjos įsigijo iš pardavėjo UAB „Kosmeda”, kartu buvo pateikta instrukcija bei atitikties sertifikatas, todėl išvada dėl Vudo lempos neatitikimo medicinos normoms yra nepagrįsta. Kontrolės atlikimo metu nustatyta, kad nenurodytas kvantinio magnetinio rezonanso analizatoriaus EHM-Q1 gamintojas, partijos/serijos numeris, prietaisas nepaženklintas atitikties ženklu CE. Pareiškėjų teigimu, aplinkybę, kad minėto prietaiso gamintojas ir partijos/serijos numeris yra nurodyti ir žinomi, patvirtina antstolio S. R. 2014 m. spalio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 10. Pareiškėjos pažymi, kad kontrolę atlikusios specialistės minėtų prietaisų naudojimą tapatino su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, tačiau pareiškėjos juos naudojo tik sveikatos būklės vertinimui – odos būklei nustatyti. Suinteresuotas asmuo gali kreiptis į gydytoją specialistą ir tokiu būdu spręsti savo odos problemą, o pareiškėjos gydymo neskiria. Analogiškai yra naudojamas kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius, kurio paskirtis išmatuoti ir išanalizuoti žmogaus organizmo ląstelių silpną magnetinį lauką, tokiu būdu nustatant sveikatos būklę ir pagrindines sveikatos problemas. Pareiškėjos minėtais prietaisais tik diagnozuoja problemą, tačiau neskiria gydymo, neteikia medicininių rekomendacijų, todėl jų veikla nėra sveikatos priežiūra Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies prasme bei kitokios rūšies sveikatinimo veikla, kuria verstis reikalinga licencija ar sertifikatas.

Atsakovas Akreditavimo tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 64–66) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.725 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „asmens sveikatos priežiūros paslaugos” yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Akreditavimo tarnyba 2014 m. liepos 22 d. atliktos neplaninės kontrolės metu nustatė, kad pareiškėjos R. Č. ir D. G. naudojo prietaisus (Vudo lempa, kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius, Milgamma PNP – diagnostinis rinkinys) ir teikė diagnostikos paslaugas fiziniams asmenims.

Tarp pareiškėjų pateiktų dokumentų buvo pavyzdinė forma „Atsakymų santrumpa”, fiziniams asmenims pateikiama po atliktų diagnostinių tyrimų, kurioje išdėstomi konkrečiam fiziniam asmeniui teikiami patarimai. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pareiškėjų teiginį, jog veikla, kuria nėra siekiama išgydyti, o tik įvertinama būklė nėra sveikatos priežiūros veikla, laiko nepagrįstu. Bendrosios praktikos slaugytojui teisės aktai suteikia teisę vertinti asmens sveikatos būklę, tačiau ligas diagnozuoti gali tik gydytojas. Pareiškėjos 2014 m. liepos 22 d., adresu Respublikos g. 45, Rokiškyje, teikė paslaugas, kurios atitinka slaugos paslaugas, tai patvirtina ir skundo argumentai.

Todėl pareiškėjų teiginys, kad jų veikla, susijusi grynai su minėtų diagnostinių aparatų naudojimu, nepatenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, yra nepagrįstas. Be to, pagal sveikatos apsaugos ministro 2008 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. V-846 patvirtinto Dermatovenerologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo 9.1 papunktį, įstaigoje teikiant dermatovenerologijos ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas tarp privalomų medicinos prietaisų yra nurodyta Vudo lempa.

Kontrolės metu iš pareiškėjų buvo gautos dokumentų formos „Paciento odos patikrinimo rezultatai” bei „Paciento pėdų patikrinimo rezultatai”. Vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, pacientas – tai asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis. Kontrolės metu buvo nustatyta, kad R. Č. ir D. G. neturėjo galiojančių bendrosios slaugos praktikos licencijų verstis slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.

Pareiškėjų bendrosios slaugos praktikos licencijos buvo panaikintos Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. T1-1239 ir 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. T1-1202. Teisės aktai nustato reikalavimą, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos tik įstaigoje, turinčioje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Fiziniai asmenys verstis šia veikla kaip individualia veikla (nesteigiant juridinio asmens) negali. Pareiškėjos, nebūdamos asmens sveikatos priežiūros specialistėmis (neturėdamos atitinkamos praktikos licencijų) ir nebūdamos susijusios darbo santykiais su licencijuotu atitinkamai asmens sveikatos priežiūros veiklai juridiniu asmeniu, neteisėtai vykdė asmens sveikatos priežiūros veiklą.

Atsižvelgiant į tai, Akreditavimo tarnyba pagrįstai pritaikė Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas, o skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 29–34) pareiškėjų R. Č. ir D. G. skundą iš dalies patenkino: panaikino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. T1-1340 2 punkto dalį, kuria D. G. ir R. Č. įpareigotos atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti, kad nenaudos medicinos prietaisų, neatitinkančių Medicinos normos MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ reikalavimų. Kitą R. Č. ir D. G. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad 2014 m. liepos 25 d. laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“ buvo publikuotas skelbimas apie 2014 m. liepos 22 d. Rokiškyje atliekamus tyrimus – kvantinę magnetinę rezonanso diagnostiką, express diagnostiką, odos diagnostiką (I t., b. l. 96). Akreditavimo tarnyba, vykdydama Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytus įgaliojimus, atsižvelgdama į publikuotą skelbimą, atliko neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir, vadovaudamasi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, 2014 m. rugsėjo 23 d. priėmė ginčijamą įsakymą, kurio 1 ir 2 punktuose, atsižvelgdama į 2014 m. rugsėjo 11 d. parengtą kontrolės ataskaitą (I t., b. l. 150–152), nustatė, kad pareiškėjos 2014 m. liepos 22 d. adresu Respublikos g. 45, Rokiškyje, neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, įspėjo pareiškėjas dėl teisės aktų pažeidimų bei įpareigojo nedelsiant nutraukti vykdomą veiklą (I t., b. l. 149). Pareiškėjos neginčija atsakovo Akreditavimo tarnybos įgaliojimų jų atžvilgiu taikyti minėtų kontrolės priemonių, tačiau nurodo, kad atsakovas neteisingai įvertino, jog jų 2014 m. liepos 22 d. vykdyta veikla buvo neteisėta.

Iš 2014 m. liepos 22 d. atsakovo komisijos surašyto kontrolės akto (I t., b. l. 97–99) ir prie jo pridėtų dokumentų (I t., b. l. 100-139) matyti, kad pareiškėjos 2014 m. liepos 22 d. teikė asmenims paslaugas, naudodamos Vudo lempą (Wood‘s lamp), modelis 1004, kvantinio magnetinio rezonanso analizatorių EHM-Q1 ir Milgamma PNP diagnostinį rinkinį. Iš pareiškėjų išduodamų dokumentų – „Paciento odos patikrinimo rezultatai“ (I t., b. l. 20), „Pacientų pėdų patikrinimo rezultatai“ (I t., b. l. 102), „Atsakymų santrumpos“ (I t., b. l. 111–114) – matyti, kad pareiškėjos, naudodamos minėtus prietaisus, nustatinėjo asmenų sveikatos būklę, jų sveikatos sutrikimus (pvz., grybelio pažeistas odos vietas), be to, teikė asmenims darbo ir poilsio režimo, mitybos patarimus.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją (CK 2.77 straipsnis). Ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir fiziniams asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine veikla, t. y. verslininkams (CK 2.4 straipsnio 2 dalis). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad licencijuojama gali būti ypatinga komercinė veikla, kuri, be kita ko, gali daryti esminį neigiamą poveikį žmonių sveikatai, gyvybei ar pan.

Įstatymų leidėjas įtvirtino bendrąją nuostatą, kad asmens sveikatos priežiūros veikla – valstybės licencijuojama fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą (Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą (Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Fizinių asmenų vykdoma sveikatos priežiūros veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta (Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 5 dalis). Asmens sveikatos priežiūros veiklos licencijavimas siejamas su būtinybe užtikrinti, kad ją vykdytų tik tinkamai pasirengę, turintys reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją, asmenys, kad ši veikla būtų vykdoma pagal nustatytus reikalavimus, užtikrinančius tokios veiklos saugumą, kokybę, medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų laikymąsi ir kt.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjų veikla, vykdyta 2014 m. liepos 22 d. adresu Respublikos g. 45, Rokiškyje, yra asmens sveikatos priežiūros veikla, kuri galėjo būti teikiama tik turint atitinkamą išsilavinimą ir gavus reikiamą licenciją. Tokios veiklos vykdymas atitinka asmens sveikatos priežiūros veiklos sampratą, įtvirtintą Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų aiškinimu, kad veikla diagnozuojant sveikatos sutrikimus, bet neskiriant gydymo, negali būti laikoma asmens sveikatos priežiūros veikla.

Teismas pažymi, kad tinkamas asmens sveikatos būklės įvertinimas ir esančių sveikatos sutrikimų nustatymas (diagnozavimas) nėra savitikslis, priešingai, šia veikla siekiama, kad asmuo galėtų atgauti ir sustiprinti sveikatą. Netinkamai, nekvalifikuotai įvertinus asmens sveikatos būklę, pvz., diagnozavus sveikatos sutrikimą, kurio iš tiesų nėra, arba, priešingai, diagnozavus, kad asmuo neturi sveikatos sutrikimų, nors faktiškai jie yra, arba diagnozavus kitą, nei faktiškai yra, sveikatos sutrikimą, asmens sveikatai gali būti padaryta neatitaisoma žala ar netgi gali iškilti pavojus gyvybei (pvz., asmuo gali manyti, kad yra sveikas, nors faktiškai jam turi būti nedelsiant skirtas gydymas arba asmuo, kuriam nustatytas nesamas sveikatos sutrikimas, gali įsigyti medikamentų, kurie jam nereikalingi ar net pavojingi ir pan.).

Iš Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateikto medicinos praktikos apibrėžimo aiškiai matyti, kad ligų diagnozavimas priskiriamas gydytojo kompetencijai. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, pareiškėjos ne tik vertino asmenų sveikatos būklę, diagnozavo sveikatos sutrikimus, bet ir teikė patarimus, kurių tikslas – padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Išduodamuose asmenims dokumentuose (tyrimų rezultatuose) pačios pareiškėjos paslaugos gavėjus įvardijo pacientais. Tiek iš laikraštyje publikuoto skelbimo turinio, tiek iš paslaugų pobūdžio, tiek iš pareiškėjų išduodamų dokumentų (tyrimų rezultatų) matyti, kad paslaugų gavėjams pareiškėjos siekė sudaryti įspūdį, jog teikiamos būtent asmens sveikatos priežiūros, o ne kosmetikos ar kitokios, paslaugos.

Taigi atsakovas pagrįstai pareiškėjų vykdytą veiklą vertino kaip licencijuojamą asmens sveikatos priežiūros veiklą, apibrėžtą Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Šią išvadą patvirtina ir CK 6.725 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens sveikatos priežiūros paslaugų samprata, iš kurios matyti, kad veikla, kuria stengiamasi įvertinti sveikatos būklę, CK taikymo prasme laikoma asmens sveikatos priežiūros paslaugomis.

Pareiškėjos yra įgijusios bendrosios praktikos slaugytojų profesinę kvalifikaciją (I t., b. l. 42–51), bet neturi atitinkamos srities gydytojo kvalifikacijos, nėra gavusios atitinkamos licencijos, todėl neturi teisės teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, susijusių su sveikatos sutrikimų nustatymu. Kita vertus, net ir laikant, kad pareiškėjų teiktos paslaugos ar jų dalis apėmė slaugos paslaugas (Sveikatos sistemos įstatymo 24 straipsnis slaugą apibrėžia kaip asmens sveikatos priežiūros dalį, apimančią sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą), jos šią veiklą vykdyti turėjo teisę tik gavusios bendrosios slaugos praktikos licenciją ir būdamos susijusios darbo santykiais su juridiniu asmeniu, teikiančiu asmens sveikatos priežiūros paslaugas (Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, 10 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai). Pareiškėjos paslaugų teikimo metu neturėjo bendrosios slaugos praktikos licencijos ir nebuvo susijusios darbo santykiais su juridiniu asmeniu, teikiančiu asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamo Akreditavimo tarnybos 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymo dalis, t. y. 1 punktas, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjos 2014 m. liepos 22 d. neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pažeisdamos Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, ir 2 punkto dalis, kuria pareiškėjos įspėtos dėl teisės aktų pažeidimo bei įpareigotos nedelsiant nutraukti veiklą, priimta tinkamai nustačius reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškinus ir pritaikius teisės aktus, nepažeidžiant atsakovui Sveikatos sistemos įstatyme ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatytos kompetencijos, todėl pagrindo šią skundžiamo įsakymo dalį panaikinti nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str.).

Kita skundžiamo įsakymo dalimi atsakovas Akreditavimo tarnyba įpareigojo pareiškėjas atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti, kad nenaudos medicinos prietaisų, neatitinkančių Medicinos normos MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ reikalavimų. Atsakovas šį įpareigojimą nustatė dėl 2014 m. rugsėjo 11 d. kontrolės ataskaitoje nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjų naudota Vudo lempa neturi atitikties deklaracijos pagal 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvą 93/42/EEB ir neatitinka Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 1 priedo 14 punkto reikalavimų (nenurodytas gamintojo įgaliotas atstovas), o kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius neatitinka Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 38, 39 punktų ir 1 priedo 14 punkto reikalavimų (nenurodytas prietaiso gamintojas, partijos/serijos numeris, nepaženklintas atitikties ženklu „CE“).

1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos dėl medicinos prietaisų 93/42/EEB 3 straipsnyje nustatyta, kad medicinos prietaisai turi atitikti esminius reikalavimus, nurodytus jiems taikomame I priede. Pagal direktyvos 17 straipsnį, kai prietaisai, kurie laikomi atitinkančiais 3 straipsnyje nurodytus esminius reikalavimus, išleidžiami į rinką, jie privalo turėti atitikties ženklą „CE“. Gamintojas, norėdamas pažymėti prietaisus ženklu „CE“, turi laikytis atitikties vertinimo tvarkos, numatytos direktyvos 11 straipsnyje ir direktyvos prieduose (priklausomai nuo prietaiso priskyrimo atitinkamai klasei). Minėtą direktyvą Lietuvoje įgyvendina Lietuvos medicinos norma MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“. Pagal 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/42/EEB ir Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 nuostatas, medicinos prietaiso gamintojas, pažymėjęs prietaisą ženklu „CE“, privalo parengti medicinos prietaiso atitikties deklaraciją, liudijančią, kad medicinos prietaisas atitinka esminius reikalavimus, nustatytus 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/42/EEB.

Iš atsakovo 2014 m. rugsėjo 11 d. kontrolės ataskaitos matyti, kad kontrolės metu pareiškėjos nepateikė Vudo lempai išduotos atitikties deklaracijos. Nepateikus minėtos deklaracijos, negalima konstatuoti, kad pareiškėjų naudotas medicinos prietaisas atitinka 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje dėl medicinos prietaisų 93/42/EEB nustatytus esminius reikalavimus. Pareiškėjų pateiktas atitikties sertifikatas (I t., b. l. 23–24) nėra dokumentas, patvirtinantis pareiškėjų naudoto prietaiso atitiktį būtent 1993 m. birželio 14 d.

Tarybos direktyvoje 93/42/EEB nustatytiems esminiams reikalavimams, kadangi jis liudija prietaiso atitiktį kitos Tarybos direktyvos 2006/95/EC (Žemos įtampos direktyvos) reikalavimams. 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos dėl medicinos prietaisų 93/42/EEB I priedo „Esminiai reikalavimai“ 13.3 punktas numato reikalavimą prietaisų, kurie įvežami į Bendriją ir bus platinami Bendrijoje, etiketėje ar ant išorinės pakuotės arba naudojimo instrukcijoje nurodyti atsakingo asmens, minimo direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje (t. y. gamintojo paskirto asmens, įsisteigusio Bendrijoje, atsakingo už prietaisų pateikimą rinkai), pavardę bei adresą arba, esant reikalui, Bendrijoje registruoto gamintojo įgaliotąjį atstovą arba Bendrijoje registruotą importuotoją bei jo adresą.

Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 1 priedo „Esminiai reikalavimai“ 14.3.1 punktas reikalauja etiketėje ar ant išorinės pakuotės, arba naudojimo instrukcijoje nurodyti gamintojo įgalioto atstovo pavadinimą ir adresą, jeigu gamintojas neturi Europos ekonominėje erdvėje registruotos veiklos vietos. Atsakovas kontrolės metu pagrįstai nustatė, kad Vudo lempos etiketėje ar ant išorinės pakuotės, gamintojas „Silver Fox Beauty Instrument Co., Ltd.“, Kinija, nenurodė įgalioto atstovo pavadinimo ir adreso. Išanalizavus minėto prietaiso naudojimo instrukciją originalo kalba, paimtą kontrolės metu (I t., b. l. 174–175), matyti, kad prietaiso gamintojas įgalioto atstovo nenurodė ir naudojimo instrukcijoje.

Pastebėtina, kad įgaliotas atstovas – tai asmuo, įsisteigęs Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, kurį tiesiogiai paskiria gamintojas, ir į kurį valdžios įstaigos ir institucijos gali kreiptis, užuot kreipęsi į gamintoją dėl jo įsipareigojimų. Tokio asmens nurodymas yra svarbus teisės aktų reikalavimų laikymosi priežiūros tikslais. Ta aplinkybė, kad pareiškėjos įsigijo prietaisą iš kito Lietuvoje įsteigto juridinio asmens, nereiškia, kad būtent tas asmuo yra gamintojo paskirtas įgaliotu atstovu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų naudota Vudo lempa neatitinka Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 1 priedo 14 punkto reikalavimų.

Kaip minėta, remiantis 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos dėl medicinos prietaisų 93/42/EEB 3, 17 straipsniais, medicinos prietaisai, atitinkantys direktyvoje nustatytus esminius reikalavimus, privalo turėti atitikties ženklą „CE“. Toks pats reikalavimas nurodytas ir Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 38, 39 punktuose. Direktyvos XII priede ir Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 12 priede reglamentuota tokio ženklo grafinė išraiška. 2014 m. rugsėjo 11 d. kontrolės ataskaitoje nurodyta, kad pareiškėjų naudotas kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius nepaženklintas atitikties ženklu „CE“. Su tokia atsakovo išvada teismas sutinka. Aplinkybę, kad kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius nepaženklintas atitikties ženklu, patvirtina ne tik atsakovo surašyta 2014 m. rugsėjo 11 d. kontrolės ataskaita, bet ir pareiškėjų pateiktas 2014 m. spalio 8 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (I t., b. l. 53–58), iš kurio matyti, kad kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius nėra pažymėtas nustatytos grafinės išraiškos atitikties ženklu „CE“. Toks ženklas nenurodomas ir prietaiso naudojimo instrukcijoje (I t., b. l. 28–38). Pareiškėjų į bylą pateiktas atitikties sertifikatas (I t., b. l. 25–26) nėra dokumentas, patvirtinantis pareiškėjų naudoto prietaiso atitiktį būtent 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvoje 93/42/EEB nustatytiems esminiams reikalavimams, kadangi jis liudija prietaiso atitiktį kitos Tarybos direktyvos, t. y. 2006/95/EC (Žemos įtampos direktyvos) reikalavimams. Vadinasi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų naudotas medicinos prietaisas neatitiko Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 38, 39 punktuose įtvirtintų reikalavimų.

Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas kontrolės metu pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos, 2014 m. liepos 22 d. teikdamos asmens sveikatos priežiūros paslaugas, naudojo medicinos prietaisus, neatitinkančius teisės aktų reikalavimų.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad remiantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu,viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, reiškiančiais, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, kad draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Akreditavimo tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.31 punkte numatyta Akreditavimo tarnybos funkcija organizuoti ir vykdyti medicinos prietaisų rinkos priežiūrą: tikrinti gamybos, platinimo, naudojimo vietose esančius medicinos prietaisus; informuoti medicinos prietaisų gamintojus, įgaliotuosius atstovus, paskelbtąsias (notifikuotas) įstaigas, Europos Sąjungos valstybių narių įgaliotąsias institucijas, medicinos prietaisų platintojus ir naudotojus apie tikrinimų metu nustatytus pažeidimus; imtis visų reikalingų priemonių apriboti, uždrausti arba pašalinti nesaugius medicinos prietaisus iš Lietuvos Respublikos rinkos; surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus už teisės aktų, reglamentuojančių medicinos prietaisų saugą, kokybę, veikimą, naudojimą, pateikimą rinkai, platinimą, atitikties įvertinimą ir klinikinių tyrimų atlikimą, pažeidimus. Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ 42, 63, 70 punktuose numatyta, kad atsakovas turi teisę duoti nurodymus gamintojui ar jo įgaliotajam atstovui dėl pažeidimų pašalinimo, imtis priemonių, ribojančių ar draudžiančių medicinos prietaisus pateikti rinkai arba užtikrinančių, kad jie būtų pašalinti iš rinkos, uždraudžiančių ar apribojančių medicinos prietaisų naudojimą ir kt.

Nagrinėjamu atveju nei skundžiamame atsakovo 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme, nei 2014 m. rugsėjo 11 d. kontrolės ataskaitoje nenurodoma, kokiomis teisės aktų nuostatomis remiantis pareiškėjų atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė – įpareigojimas atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti medicinos prietaisų nenaudojimą. Tokios priemonės taikymas medicinos prietaisų naudotojams nenumatytas minėtuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose medicinos prietaisų rinkos priežiūrą. Todėl teismas konstatuoja, kad atsakovas, skundžiamo 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymo 2 punkte nustatydamas pareiškėjoms įpareigojimą atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti medicinos prietaisų nenaudojimą, veikė neturėdamas teisės aktuose nustatytų viešojo administravimo įgaliojimų nustatyti šį įpareigojimą, tuo pažeisdamas įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Todėl ši skundžiamo įsakymo dalis naikintina kaip neteisėta (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjų skundas iš dalies tenkintinas, panaikinant skundžiamo atsakovo įsakymo dalį dėl pareiškėjų įpareigojimo atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti, kad nenaudos medicinos prietaisų, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetant kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1, 2 punktai).

III. Pareiškėjos R. Č. ir D. G. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 39–43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas netenkintas, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį aiškino neatsižvelgdamas į kitus įstatymus bei teisės aktus, todėl minėtą nuostatą taikė klaidingai. Iš Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog nelicencijuojama ir nesertifikuojama, net neuždrausta veikla, yra ne sveikatos priežiūros veikla, bet veikla teikiant atlygintinas paslaugas, kurių teikimo sąlygas reglamentuoja CK XXXV skyrius. Nagrinėjamu atveju kaip tik ir kalbama apie atlygintinas paslaugas, o ne sveikatos priežiūros paslaugas. Kokia veikla laikytina sveikatos priežiūros veikla yra nurodyta Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Kad veikla būtų pripažįstama sveikatos priežiūros veikla, ji ne tik turi būti licencijuojama, bet ir turėti tikslą – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus, užkirsti jiems kelią ir padėti atgauti, sustiprinti sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vienos faktinės aplinkybės, kuri patvirtintų, jog pareiškėjų veikla turi minėtus tikslus.

Pareiga įrodyti, kad konkreti veikla yra licencijuojama ir patenka į sveikatos priežiūros veiklos apibrėžimą tenka atsakovui. Teismas be jokio pagrindo atleido atsakovą nuo šios pareigos ir nurodė niekuo nepagrįstą teiginį, jog teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjų vykdoma veikla yra sveikatos priežiūros veikla. Ši teismo sprendimo dalis nemotyvuota, paremta vien tik teismo subjektyvia nuomone. Teismas privalėjo remtis šiam ginčui aktualiais poįstatyminiais teisės aktais – Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl licencijavimo pagrindų aprašo patvirtinimo“ (ypač jo 15 punktu), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364, kuriuo patvirtinti konkretūs Licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, licencijuojamų bendrųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai.

Pareiškėjų manymu, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turėtų būti pašalintas teismo teiginys, kad veikla be licencijos yra nekvalifikuota. Sprendime teismas nenurodo, kokiais įrodymais remdamasis jis daro tokią išvadą.

Be to, teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė Lietuvos medicinos normą MN:2009, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-18. Šis aktas skirtas tam tikrų medicininių prietaisų gamintojams ir importuotojams, bet ne paprastiems naudotojams. Į visus su įranga susijusius klausimus, kuriuos sprendė teismas, pareiškėjų manymu, atsakymus turėjo pateikti ne pareiškėjos (įrangos naudotojos), o atsakovas ir importuotojas. Teismo išvada, kad prietaisai tinkami eksploatavimui tik tuomet, jei jie turi atitinkamus lipdukus, prieštarauja bendrajam protingumo principui, nes ne lipdukai, o daikto savybės lemia daikto naudingumą ir naudojimo leistinumą. Todėl kol kompetentinga įstaiga (bet ne teismas) nustatys, jog minėta įranga neleistina naudoti Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, tol leistinumo naudoti klausimas teisminiuose procesuose negali būti kvestionuojamas.

Atsakovas Akreditavimo tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 51–54) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai nurodoma, kad licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 „Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – Sąrašai), įvardija visas licencijuojamas ambulatorines, stacionarines ir bendrąsias asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Atsakovo manymu, pareiškėjų teiginys, kad „veiklos, kurios nepatenka į sąrašą, o tokiomis yra mūsų veikla, nėra sveikatos priežiūros veiklos“ yra nepagrįstas dėl to, kad minėtu įsakymu yra patvirtinti licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai (licencijuojama yra ir kita sveikatos priežiūros veikla – visuomenės sveikatos priežiūros veikla, odontologinės priežiūros veikla). Antra, pareiškėjų teiktos paslaugos turėjo kelių licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų požymių: pareiškėjos yra įgijusios bendrosios praktikos slaugytojų profesinę kvalifikaciją (ambulatorinė asmens sveikatos priežiūros slaugos – bendrosios praktikos slaugos paslauga), naudojo Vudo lempą – medicinos prietaisą, skirtą naudoti teikiant dermatovenerologijos ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (tai numato Dermatovenerologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. rugsėjo 4 d.

įsakymu Nr. V-846 „Dėl Dermatovenerologijos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“, 9.1 papunktis) ir naudodamos diagnostinius prietaisus pacientams diagnozuodavo odos sutrikimus (skunde pareiškėjos nurodė, kad „Vudo lempos paskirtis diagnozuoti odos sutrikimus, <...> analogiškai yra naudojamas ir kvantinio magnetinio rezonanso analizatorius, kurio paskirtis išmatuoti ir išanalizuoti žmogaus organizmo ląstelių silpną magnetinį lauką, tokiu būdu nustatant sveikatos būklę ir pagrindines sveikatos problemas“), kas yra priskirta gydytojo kompetencijai.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų veikla neatitinka vienos konkrečios licencijuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos požymių, nėra pagrindo teigti, kad tokia veikla nėra asmens sveikatos priežiūros veikla, nes kaip jau buvo minėta aukščiau, ši veikla atitinka CK 6.725 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimą. Be to, tarp kontrolės metu iš pareiškėjų gautų dokumentų buvo formos „Paciento odos patikrinimo rezultatai“ bei „Paciento pėdų patikrinimo rezultatai“.

Vadovaujantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, pacientas – tai asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis.

Apeliantės nurodo, kad dėl aptariamų medicinos prietaisų nėra kompetentingos institucijos sprendimų. Tačiau Akreditavimo tarnyba ir yra kompetentinga institucija, kuri konstatuoja medicinos prietaisų atitikties teisės aktų reikalavimams nustatymo faktą. Šioje byloje ginčijamu atveju Akreditavimo tarnyba tyrė pareiškėjų veiklą ir nustatė, kad ji yra neteisėta, šalia to buvo konstatuota, kad neteisėta veikla buvo verčiamasi ir su medicinos prietaisais, kurie neatitiko nustatytų reikalavimų. Medicinos prietaisų instaliavimo, naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-383 „Dėl medicinos prietaisų instaliavimo, naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, 7 punkte įtvirtinta, kad įstaigos gali naudoti tik tokius medicinos prietaisus, kurie atitinka šiame punkte minimų Lietuvos medicinos normų (MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, MN 100:2009 „Aktyviųjų implantuojamųjų medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“) reikalavimus.

Akreditavimo tarnyba nekvestionuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies (kaip ir viso teismo sprendimo), kuria jis panaikino Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. T1-1340 2 punkto dalį, kuria pareiškėjos įpareigotos atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti, kad nenaudos medicinos prietaisų, neatitinkančių medicinos normos MN4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ reikalavimų, tačiau pažymi, kad visi kiti Akreditavimo tarnybos veiksmai ir sprendimai šioje byloje yra pagrįsti nustatytomis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Taip pat pažymėtina, kad Akreditavimo tarnybos Ataskaitos ir minėto Akreditavimo tarnybos direktoriaus įsakymo esmė yra neteisėto asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo konstatavimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjos pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris iš esmės grindžiamas jų nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo motyvus bei byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos R. Č. ir D. G. ginčija Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. T1-1340. Šiuo įsakymu atsakovas nustatė, kad 2014 m. liepos 22 d. D. G. ir R. Č., vykdančios individualias veiklas pagal pažymas, adresu Respublikos g. 45, Rokiškyje, neteisėtai teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tuo pažeisdamos Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas (1 p.). Ginčijamu įsakymu Akreditavimo tarnyba taip pat įspėjo pareiškėjas dėl nurodytų teisės aktų pažeidimų bei įpareigojo nedelsiant nutraukti vykdomą veiklą, taip pat atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti, kad nenaudos medicinos prietaisų, neatitinkančių Medicinos normos MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-18 ir Lietuvos medicinos normos MN 100:2009 „Aktyviųjų implantuojamųjų medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ patvirtinimo“, reikalavimų (2 p.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikindamas Akreditavimo tarnybos įsakymo 2 punkto dalį, kuria D. G. ir R. Č. įpareigotos atvykti į Akreditavimo tarnybą ir raštu patvirtinti, kad nenaudos medicinos prietaisų, neatitinkančių Medicinos normos MN 4:2009 „Medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ reikalavimų. Dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacine tvarka ginčo nėra, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisakys.

Pareiškėjų ginčijamoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų veikla, vykdyta 2014 m. liepos 22 d. adresu Respublikos g. 45, Rokiškyje, yra asmens sveikatos priežiūros veikla, kuri galėjo būti teikiama tik turint atitinkamą išsilavinimą ir gavus reikiamą licenciją. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies, Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 16 straipsnio 1 dalies bei CK 6.725 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodo, kad pareiga įrodyti, jog konkreti veikla yra licencijuojama ir patenka į sveikatos priežiūros veiklos apibrėžimą tenka atsakovui, o teismas jį nuo šios pareigos atleido. Be to, anot pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nemotyvavo išvados, kodėl pareiškėjų vykdoma veikla yra sveikatos priežiūros veikla, o sprendime išreiškė tik subjektyvią nuomonę. Nesirėmė ginčui aktualiais poįstatyminiais teisės aktais (Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl licencijavimo pagrindų aprašo patvirtinimo“, ypač jo 15 punktu, sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364), nepagrįstai taikė Lietuvos medicinos normą MN:2009, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-18.

Atsakydama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, be kita ko, turi būti nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtų ABTĮ normų taikymo aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, kuriais pagrindė teismo sprendime išdėstytas išvadas. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas pareiškėjų paaiškinimus įvertino įrodymų visumos kontekste ir išdėstė argumentus dėl kurių pareiškėjų paaiškinimus pripažino nepagrįstais. Tai atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytus teismo sprendimo turinio reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Bylos proceso šalies nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant ar netinkamai pritaikant teisės normas.

Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžta, kad medicinos praktika – gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą. Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikta tokia asmens sveikatos priežiūros sąvoka: tai valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. CK 6.725 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „asmens sveikatos priežiūros paslaugos“ yra veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Šių teisės normų sisteminis, gramatinis ir teleologinis aiškinimas suponuoja išvadą, kad sveikatos priežiūra yra ne tik ligonių gydymas, bet ir veiksmai, susiję, be kita ko, su asmens sveikatos būklės tikrinimu, sveikatos būklės vertinimu, tyrimų atlikimu, ligų diagnozavimu ir medicininio pobūdžio patarimų davimu. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą. Kitaip tariant, fizinis asmuo, neturintis licencijos ir sertifikato, verstis sveikatos priežiūros praktika teisės neturi. Pareiškėjų apeliaciniame skunde pateiktas Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies bei 2 straipsnio 6 dalies normų aiškinimas bei teiginys, kad nagrinėjamu atveju jos teikė tik atlygintinas (bet ne sveikatos priežiūros) paslaugas, kurias reglamentuoja CK XXXV skyriaus nuostatos, visiškai niekuo nepagrįstas, paneigtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nei R. Č., nei D. G. ne tik neturėjo įstatymo nustatyta tvarka suteiktos licencijos ir sertifikato teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir nebuvo susijusios darbo santykiais su tokias paslaugas licenciją turinčia medicinos įstaiga. Pagal byloje esančias nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymas Nr. 591315 ir Nr. 309229 R. Č. ir D. G. atitinkamai nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. kovo 1 d. turi galimybę vykdyti tokią individualią veiklą: matavimo ir kontrolės įrenginių nuoma; mažmeninė prekyba per keliaujančius firmos atstovus. Atsakovas, atlikęs neplaninę asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, visiškai pagrįstai nustatė, kad R. Č. ir D. G. 2014 m. liepos 22 d. Rokiškyje, naudojamų prietaisų (kvantinio magnetinio rezonanso analizatoriaus EHM-Q1, Vudo lempos, Milgamma PNP – diagnostinio rinkinio) pagalba atlikinėjo asmenims diagnostinius tyrimus, nustatinėjo asmenų sveikatos būklę (sveikatos sutrikimus), davinėjo patarimus, t. y. teikė atlygintinas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Šią išvadą patvirtina ir asmenims išduodamų dokumentų – patikrinimo rezultatų turinys (pvz., paciento odos patikrinimo rezultatai: nekrotinės ląstelės (uždegiminis procesas), grybelio pažeistos vietos ir t.t.; paciento pėdų patikrinimo rezultatai: odos mikozė, onichomikozė, gangrena, neuropatija ir kt.), akivaizdžiai rodantis asmenų sveikatos sutrikimų nustatinėjimą (diagnozavimą). Pareiškėjų naudotų prietaisų, pvz., 1004 Vudo lempos instrukcijoje nurodyta, kad pagrindinė įrenginio medicininė paskirtis yra diagnozuoti odos sutrikimus; kvantinio magnetinio rezonanso prietaiso instrukcijoje nurodyta, kad juo ištiriama bei nustatoma asmens sveikatos būklė bei pagrindinės sveikatos problemos, pateikiami standartiniai prevencijos pasiūlymai. Jau minėta, kad pagal Medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatą tai priklauso tik gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją kompetencijai. Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta aiški nuostata, kad fizinių asmenų (be kita ko ir gydytojų), įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta.

Pareiškėjų apeliacinio skundo abstraktūs argumentai, susiję su poįstatyminių teisės aktų Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl licencijavimo pagrindų aprašo patvirtinimo“, ypač jo 15 punktu, sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. V-364 netaikymu ir nepagrįstu Lietuvos medicinos normos MN:2009 taikymu, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad R. Č. ir D. G. pažeidė imperatyvius, anksčiau minėtų Medicinos praktikos įstatymo ir Sveikatos sistemos įstatymo reikalavimus, nagrinėjamam ginčui tampa nebereikšmingi. Be to, klausimus, susijusius su poįstatyminių teisės normų taikymu (ar netaikymu) nagrinėjamam ginčui spręsti išsamiai išnagrinėjo ir atitinkamas išvadas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas su jomis sutinka, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis nagrinėjamoje byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu ir dar kartą akcentuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, išvadas padarė teisingai įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ištirtų įrodymų visumą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų R. Č. ir D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė