2016-02-10 Nr. AB-3006-3-62-3-02442-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-144-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02442-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. Č. skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. Č. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. AD-1-1209 „Dėl Kėdainių miesto seniūnijos socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos sąrašo papildymo“ (toliau – ir Įsakymas). Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi priimtas pareiškėjos O. Č. skundas

Pareiškėja taip pat prašė teismą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. AD-1-1209 „Dėl Kėdainių miesto seniūnijos socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos sąrašo papildymo“ galiojimą.

Nurodė, kad to nepadarius, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti beprasmiškas ir formalus, t. y. bylos nagrinėjimo laikotarpiu galiojant ginčijamam įsakymui, jis sukuria kitas neigiamas teisines pasekmes, sudaro prielaidas teismui ir kitoms institucijoms vertinti pareiškėjos šeimą kaip socialiai rizikingą, įrašytą į atitinkamą rizikos sąrašą pagrįstai ir teisėtai. Įsakymo galiojimo teisinės pasekmės bus negrįžtamos ir neigiamai paveiks pareiškėjos šeimą, sūnaus gyvenamoji vieta galimai bus nustatyta su trečiuoju asmeniu vien ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindu, be to, gali būti apribota ir pareiškėjos kaip motinos valdžia, ko teisme priimtu 2015 m. gruodžio 17 d. ieškiniu reikalauja trečiasis suinteresuotas asmuo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjos O. Č. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005, Nr. AS822-326/2010, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Teismo vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas, spręsdamas konkretų teisinį konfliktą, turi remtis tomis aplinkybėmis, kurios jau yra įvykusios, žinomos. Būtent šios faktinės aplinkybės ir lemia konkrečių teisės normų pritaikymą. Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai buvo tik bendro pobūdžio ir nepatvirtino, jog egzistavo konkreti ir reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuota, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

III. Pareiškėja O. Č. atskiruoju skundu prašo pareikalauti iš atsakovo nedelsiant pateikti teismui atskirajame skunde nurodytus duomenis ir informaciją apie pareiškėjos šeimos lankymo rezultatus bei panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį, išsprendžiant pareiškėjos prašymą iš esmės – sustabdyti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. AD-1-1209 „Dėl Kėdainių miesto seniūnijos socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos sąrašo papildymo“ galiojimą.

Nurodo, kad tam tikros skundžiamu atsakovo Įsakymu sukeltos pasekmės, priemonės pareiškėjai jau yra taikomos ir dabar. Teigia, jog Įsakymas yra galimai neteisėtas, atsakovo skubotai priimtas prieš tai neatlikus visų reikiamų procedūrų. Prie skundo pridėtas trečiojo suinteresuoto asmens 2015 m. gruodžio 17 d. ieškinys civilinėje byloje liudija, kad trečiasis suinteresuotas asmuo siekia motinos valdžios apribojimo remdamasis skundžiamu Įsakymu. Vadinasi, nesustabdyto galiojimo Įsakymas, kaip rašytinis oficialus dokumentas, bus vertinamas kitoje, civilinėje byloje. Skundžiama nutartimi teismo valia yra nustatoma nelygybės situacija kitoje kito teismo nagrinėjamoje byloje, kurios baigtis ir pareiškėjos kaip motinos teisės auginti nepilnametį sūnų ypatingai daug priklauso nuo to, kada įsigalios ar neteks galios šioje byloje skundžiamas Įsakymas. Įsakymo galiojimas negrįžtamai ir nuolat keičia bei daro neigiamą įtaką tiek pareiškėjos šeimos gyvenimui, tiek ir jos reputacijai, įskaitant ir įrašymą į daugeliui subjektų prieinamą duomenų bazę. Be to, civilinėje byloje jau gali būti priimtas teismo sprendimas dėl motinos valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, grindžiamas ginčijamu Įsakymu ir jame nurodytomis abejotinomis aplinkybėmis. Pareiškėjos šeimai ir man padarytos žalos atlyginimas šiuo atveju būtų labai sudėtingas ir ilgas procesas. Viešasis interesas šiuo atveju yra, kad šeimai, kuri į socialinės rizikos šeimų sąrašą įrašyta galimai nepagrįstai, taip pat šioje šeimoje auginamiems nepilnamečiams vaikams, nebūtų daroma neproporcinga įtaka, žala, galimai bereikalingas stebėjimas ar teikiamos socialinės paslaugos.

Nurodo, kad po įsakymo priėmimo pradėję privalomai lankytis pareiškėjos šeimoje Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos jokių vaikų nepriežiūros ar girtavimo požymių nenustato, tai atsakovas galėtų patvirtinti savo paaiškinimuose teismui, dėl to teismo prašo, sprendžiant šio atskirojo skundo priėmimo klausimą, pareikalauti atsakovą nedelsiant pateikti minėtus duomenis ir informaciją.

Teigia, kad gali būti, jog kai bus suėjęs 1 metų terminas, pareiškėjos šeima, buvusi visą bylos nagrinėjimo laikotarpį apskaitoje, gali būti iš jos tiesiog išbraukta, taip sukuriant regimybę, kad įrašymas į atsakovo vedamą apskaitą buvo pagrįstas, o išbraukimas iš jos yra ne galimai palankaus pareiškėjai teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, o tariamų atsakovo nustatytų pokyčių pareiškėjos „socialiai rizikingoje“ šeimoje rezultatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti.

Teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju pažeistų jo mažamečio sūnaus interesus, nes pareiškėjos šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimos sąrašą šiuo atveju sudaro prielaidas įgaliotoms valstybės institucijoms imtis konkrečių veiksmų siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisių apsaugą. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones valstybės įgaliota institucija prarastų galimybes nuodugniau kontroliuoti šeimą, kurioje yra pažeidinėjami vaiko interesai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos O. Č. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. AD-1-1209 „Dėl Kėdainių miesto seniūnijos socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos sąrašo papildymo“ galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Pareiškėja skunde prašo panaikinti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. AD-1-1209 „Dėl Kėdainių miesto seniūnijos socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos sąrašo papildymo“, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – šio Įsakymo galiojimo sustabdymą – grindė tuo, jog, pareiškėjos manymu, Įsakymas sudaro prielaidas teismui ir kitoms institucijoms vertinti pareiškėjos šeimą kaip socialiai rizikingą, Įsakymo galiojimas neigiamai paveiks pareiškėjos šeimą, sūnaus gyvenamoji vieta galimai bus nustatyta su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, be to, gali būti apribota ir pareiškėjos kaip motinos valdžia.

Iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių matyti, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ji iš esmės sieja su neigiamomis pasekmėmis, kurios galėtų kilti pareiškėjai, tačiau prašymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslas yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Aplinkybės, kuriomis pareiškėja motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nėra grindžiamos jokiais įrodymais, todėl vertintinos kaip pareiškėjos į ateitį nukreiptos prielaidos ir spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-720/2011). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjos teiginiai yra tik bendro pobūdžio ir nepatvirtina, jog egzistuoja konkreti ir reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Pareiškėjos atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, jog civilinėje byloje, kurioje gali būti priimtas teismo sprendimas dėl motinos valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, ieškovo reikalavimas grindžiamas Įsakymu, taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: viena vertus, Civilinio proceso kodekso 182 straipsnis prie aplinkybių, kurių įrodinėti nereikia, nepriskiria aplinkybių, nustatytų administraciniu aktu, todėl visus teisiškai reikšmingus faktus teismas galės ir turės nustatyti pats; kita vertus, jei teismas, nagrinėjantis pareiškėjos nurodytą civilinę bylą, nuspręstų, kad administracinėje byloje priimtas sprendimas turės prejudicinę reikšmę jo nagrinėjamoje byloje, jis privalėtų stabdyti bylą Civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad neužtikrinus reikalavimo pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (ABTĮ 71 str. 1 d.), todėl atskirasis skundas yra atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos O. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan