2013-09-23 Nr. AB-5105-3-61-3-00952-2009-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1609/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00952-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. Ž. (V. Ž.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas): 1) perskaičiuoti pareiškėjo 2008 m. balandžio 3 d. pateiktą 2007 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją, priskiriant tėvystės pašalpą prie neapmokestinamųjų pajamų; 2) grąžinti pareiškėjui jo į valstybės biudžetą sumokėtą 1 025 Lt permoką.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2009 m. kovo 12 d. raštu Nr. (13.6)-134-1411 „Dėl paklausimo“ (toliau – ir raštas Nr. (13.6)-134-1411), VMI 2009 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (17.5-35)-R-3218 „Dėl atsakymo į paklausimą“ (toliau – ir raštas Nr. (17.5-35)-R-3218) bei VMI 2009 m. gegužės 29 d. raštu Nr. (18.17-31-1)-R-5212 (toliau – ir raštas Nr. (18.17-31-1)-R-5212), kuriuose nurodyta, jog tėvystės pašalpa, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu (toliau – ir GPMĮ), nepriskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog tėvystės pašalpa apmokestinama pagal GPMĮ 2 straipsnio 31 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį, nepaaiškino, kodėl ši pašalpa yra apmokestinama. Teigė, jog pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą tik ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos yra apmokestinamos, o visos kitos pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžeto, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 26–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžė, kad pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį gyventojo gautos pajamos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčio tarifu (išskyrus dividendus, kuriems taikomas 20 proc. mokesčio tarifas), jeigu gauta išmoka pagal GPMĮ 17 straipsnio nuostatas nepriskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Remiantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM) neapmokestinamos pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir VSDF biudžeto, išskyrus ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Teigė, kad sistemiškai vertinant GPMĮ, šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta išimtis taikoma visoms pašalpoms, kurių mokėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau ir LMSDĮ) II bei III skirsniuose. Tai įvertinęs, nurodė, jog tėvystės pašalpa patenka į GPMĮ 17 straipsnyje bei LMSDĮ III skirsnyje numatytų išimčių taikymo sritį, todėl apmokestinimo lengvata minėtai pašalpai negali būti taikoma. Atkreipė dėmesį, kad rašte Nr. (13.6)-l34-1411, rašte Nr. (17.5-35)-R-3218 bei rašte Nr. (18.17-31-1)-R-5212 pareiškėjui buvo paaiškinta, jog Vilniaus AVMI pateiktas atsakymas dėl tėvystės pašalpos apmokestinimo, taikant GPMĮ nuostatas, yra teisingas, todėl, atsižvelgiant į GPMĮ 2 straipsnio 31 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį, išmokamos ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos yra laikomos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, kurios nuo 2009 m. sausio 1 d. apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu. Be to, pažymėjo, kad pajamų mokestį nuo išmokamos pašalpos sumos išskaičiuoja ir į biudžetą sumoka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinis skyrius. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad VMI veiksmai yra teisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 18) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Vilniaus AVMI nurodė, kad, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei LMSDĮ III skirsniu, tėvystės pašalpai apmokestinimo lengvata negali būti taikoma. Pažymėjo, jog rašte Nr. (13.6)-134-1411 yra pateikiama mokesčių administratoriaus nuomonė dėl GPM lengvatos taikymo, tačiau pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 37 straipsnį mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais, t. y. mokesčių administratoriaus nuomonė, konsultacijos nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl jis nepagrįstai tvirtina, kad šiuo atveju mokesčių inspekcija, viršydama savo kompetenciją, susiaurino įstatymų leidėjo nustatytą neapmokestinamųjų pajamų sąrašą, tėvystės pašalpą priskyrusi prie motinystės (tėvystės) pašalpos. Taip pat akcentavo, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 1 dalį priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, jog mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, jį perskaičiuoja bei deklaruoja savarankiškai, be to, remiantis MAĮ 80 straipsnio l dalimi, mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją. Atsižvelgusi į tai, Vilniaus AVMI teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įpareigoti VMI perskaičiuoti jo 2007 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 23–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų darbo pajamų, minėtos pašalpos, tarp jų ir tėvystės pašalpa, yra laikomos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, kurios, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 31 punktu bei 6 straipsnio 1 dalimi, bendra tvarka apmokestinamos GPM.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 90–94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) tiek, kiek, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, nenustatyta, kad ji priskiriama prie neapmokestinamų pajamų išimčių, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad iš pareiškėjui išmokėtos tėvystės pašalpos buvo pagrįstai ir teisėtai išskaičiuoti mokesčiai, nes GPMĮ nuostatos, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo 2008 m. balandžio 3 d. pateiktą 2007 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją, priskiriant tėvystės pašalpą prie neapmokestinamųjų pajamų, neatitinka ne tik šiuo metu galiojančios GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatos, bet ir GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) nuostatos, kuri minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimo kontekste reiškia, kad tėvystės pašalpos turi būti ir yra apmokestinamos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šis pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas ir atitinkamai netenkintinas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui jo į valstybės biudžetą sumokėtą 1 025 Lt sumą.

III. Pareiškėjas V. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą ir priteisti iš VMI 1 025 Lt permoką. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neteisingai aiškinant ir taikant ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, jog tiek 2007 m., kai pareiškėjas gavo tėvystės pašalpą, tiek 2008 m. balandžio 3 d., kai buvo pateikta metinė pajamų mokesčio deklaracija, galiojo 2002 m. liepos 2 d. GPMĮ redakcija, kurioje kaip atskira pašalpa nėra minima tėvystės pašalpa. Pažymi, kad tėvystės pašalpa yra savarankiška pašalpos rūšis, besiskirianti nuo motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų. Teigia, kad aplinkybė, jog tiek motinystės, tiek tėvystės, tiek motinystės (tėvystės) pašalpos yra mokamos iš VSDF biudžeto, neleidžia aiškinti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatos taip, kad neapmokestinamosiomis pajamomis nėra tėvystės pašalpa. Nurodo, kad expressis verbis nenustačius, jog tėvystės pašalpa yra išimtis iš neapmokestinamųjų pajamų, t. y. pašalpų, mokamų inter alia iš VSDF biudžeto, tėvystės pašalpa turi būti laikoma neapmokestinamosiomis pajamomis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d. redakcija) prasme. Be to, akcentuoja, kad iki Konstitucinio Teismo sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir teisinės pasekmės, atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos. Atsižvelgęs į tai, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje turėjo būti taikoma 2002 m. liepos 2 d. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija, nes mokestis buvo išskaičiuotas 2007 m. Kartu pabrėžia, kad 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos pataisymas, tiesiogiai įtvirtinant, jog tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamų pajamų išimčių, pablogino pareiškėjo teisinį statusą. Tuo tarpu teisės teorijoje pripažįstamas principas, kad įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 108) su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 110–111) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo pateiktą aiškinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl tėvystės pašalpos apmokestinimo GPM. Pareiškėjas mano, kad jam išmokėta tėvystės pašalpa buvo nepagrįstai nepriskirta prie neapmokestinamųjų pajamų ir apmokestinta GPM, dėl ko turi būti perskaičiuota pareiškėjo 2008 m. balandžio 3 d. pateikta 2007 m. metinė pajamų mokesčio deklaracija, priskiriant tėvystės pašalpą prie neapmokestinamųjų pajamų, ir atitinkamai grąžinta pareiškėjui jo į valstybės biudžetą sumokėta 1 025 Lt permoka.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Akcentuotina, jog iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1–2 dalyse. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, jog nagrinėjamoje byloje, be kita ko, būtina aiškinti ir taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) nuostatas, kilus abejonių dėl šių nuostatų atitikimo Konstitucijai, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (b. l. 53–59) nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta, jog neapmokestinamųjų pajamų išimtimi yra tėvystės pašalpos, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, ir sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą (ABTĮ 98 str. 1 d. 4 p., 99 str. 1 d. 3 p.).

Konstitucinis Teismas, pagal minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 70–72) pripažino, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) tiek, kiek, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, nenustatyta, kad ji priskiriama prie neapmokestinamų pajamų išimčių, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas buvo oficialiai paskelbtas 2012 m. gruodžio 20 d. (Žin., 2012, Nr. 149-7634).

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 1 dalyje. Nors Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2003 m. gegužės 13 d. sprendime yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, akcentuotina, jog savo jurisprudencijoje Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, o aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį, atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.) ir Konstitucijos principai bei normos sudaro darnią sistemą, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, jog būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste.

Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Be to, KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju iki minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimo įsigaliojimo dienos pareiškėjui palankus sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo 2008 m. balandžio 3 d. pateiktą 2007 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją, priskiriant tėvystės pašalpą prie neapmokestinamųjų pajamų, ir grąžinti pareiškėjui jo į valstybės biudžetą sumokėtą 1 025 Lt sumą nebuvo priimtas, todėl darytina išvada, jog teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo šiuo klausimu negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai iki Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, o įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui atlikti nurodytus veiksmus nebeliko eksplicitinio norminio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-943/2010 ir kt.). Priešingu atveju įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. negali būti laikomi įvykdytais KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančiomis, jog teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1894/2013 ir kt.).

Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, gavęs minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir atnaujinęs bylos nagrinėjimą, priimdamas skundžiamą 2013 m. vasario 22 d. sprendimą, pagrįstai ir teisėtai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimą bei padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog iš pareiškėjui išmokėtos tėvystės pašalpos buvo pagrįstai ir teisėtai išskaičiuoti mokesčiai, nes GPMĮ nuostatos, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo 2008 m. balandžio 3 d. pateiktą 2007 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją, priskiriant tėvystės pašalpą prie neapmokestinamųjų pajamų, ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui jo į valstybės biudžetą sumokėtą 1 025 Lt sumą yra nepagrįstas. Pabrėžtina, jog apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės aiškinimu ir taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog jo atžvilgiu netaikytina 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, tiesiogiai įtvirtinanti, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamų pajamų išimčių, kadangi įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nagrinėjamu atveju ginčo išsprendimui jokios esminės teisinės reikšmės neturi, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys