2026-01-07 Nr. AB-437-3-61-3-08906-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-509-1047/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08906-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (pareiškėjo pavardė nurodoma pagal Gyventojų registro duomenis) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Registrų centro, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos valstybės įmonės Registrų centro 334 243 Eur turtinę žalą, 253 935 Eur negautų pajamų ir 434 516 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialas (toliau – ir Registro tvarkytojas) atsisakė tenkinti pareiškėjo 2001 m. lapkričio 22 d. prašymą Nr. E-253190 įregistruoti nuosavybės teises į statinį, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Patalpa), ir be teisinio pagrindo 2002 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teises į Patalpą įregistravo kitam asmeniui, tuo padarydamas pareiškėjui turtinę, neturtinę žalą ir nuostolius. Registro tvarkytojo 2002 m. rugsėjo 17 d. išduoto pažymėjimo (duomenys neskelbtini) 5 punkte nurodytas statinių savininkas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) komercinė firma „Dieona“ (toliau – ir Bendrovė) nėra valdomo turto (kadastro unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas. Bendrovės nuosavybės teisės juridinis pagrindas ir valdomo turto forma iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatytos daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo formos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 1 d. 1, 10 p., 23 str.). Registro tvarkytojo 2002 m. rugsėjo 17 d. pažymėjimo 5.1.1. punkte UAB „Dieona“ nuosavybės teisės juridinį pagrindą patvirtinančiuose dokumentuose nėra duomenų, identifikuojančių UAB „Dieona“ įgytos nuosavybės teisės į Patalpą.

2.2. Vilniaus miesto valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“, 1, 2 punktais, 1992 m. gruodžio 24 d. priėmė potvarkį Nr. 2626V „Dėl butų suteikimo“, kurio 2 punktu pareiškėjui 1992 m. suteikė butą – 72,82 kv. m bendro gyvenamojo ploto Patalpą, savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą (UAB „Dieona“ kasos pajamų orderis Nr. 017307), ir 1993 m. sausio 20 d. išdavė gyvenamosios patalpos orderį Nr. 002289 apsigyventi Patalpoje.

2.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra numatytas įstatymo (CK 4.47 str. 1 d. 1, 4 p.). Registro tvarkytojas, pažeisdamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, užkirto pareiškėjui galimybę įgyvendinti valdymo, naudojimo, ir disponavimo teises. 1992–1993 m. formuojant Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre turėjo būti registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentai, kurių pagrindu atsirado registruojama teisė. 1992 m. pareiškėjui suteiktos Patalpos nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie daiktinės teisės turėtoją ir dokumentai, kurių pagrindu atsirado registruojama teisė į jį, 2001 m. buvo neteisėtai pašalinti. Kilus ginčui dėl Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje (duomenys neskelbtini) duomenų panaikinimo, pareiškėjas Registro tvarkytojui 2001 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą įregistruoti nuosavybės teises į Patalpą. Registro tvarkytojas neteisėtai nuosavybės teises į Patalpą įregistravo kitam asmeniui. Būtent dėl Registro tvarkytojo kaltės pareiškėjui 1992 m. suteikta Patalpa 2013 m. liepos 26 d. neatlygintinai buvo parduota varžytinėse.

2.4. Dėl Registro tvarkytojo kaltės, pareiškėjo lėšomis apmokėtą Patalpą pardavus varžytinėse pagal nekilnojamojo turto ekspertų (Ober-Haus) 2023 m. rinkos tyrimo duomenis 1 kv. m pardavimo kainos vidurkis Vilniuje yra 4 500 Eur, kurį padauginus iš 72,82 kv. m gyvenamojo ploto, gaunama 327 690 Eur žala, prie kurios pridėjus 20 proc. infliaciją pareiškėjas patyrė 334 243 Eur žalą. Registro tvarkytojas užkirto pareiškėjui galimybę įgyvendinti įgytos Patalpos valdymo, naudojimo, ir disponavimo teises, įskaitant tai, kad pareiškėjas savo lėšomis apmokėtą Patalpą galėjo išnuomoti ir būtų gavęs 253 935 Eur (30 Eur (1 kv. m nuomos kaina Vilniuje) x 72,82 kv. m gaunasi 2 185 Eur/mėn. x 12 mėn. gaunasi 26 215 Eur/m. x 9 metų, negautos pajamos sudaro 253 935 Eur).

2.5. Žalos atsiradimo faktoriai pareiškėjui ir jo 5 asmenų šeimai sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus ir kitas neigiamas emocijas. Pareiškėjas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką neturtinei žalai paskaičiuoti taiko koeficientą nuo turtinės žalos (K 1,3–K 1,5) ir nurodo, kad patirta neturtinė žala sudaro 434 516 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Registrų centro, (toliau – ir atsakovo atstovas, VĮ Registrų centras) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjo įsivaizduojami nuostoliai ar žala negali būti siejami su nekilnojamąjį turtą registruojančios institucijos (VĮ Registrų centro) veiksmais, nesant šios institucijos civilinės atsakomybės atsiradimą lemiančių ir jas įrodančių aplinkybių. Dėl UAB „Dieona“ nuosavybės teisių registracijos panaikinimo, pareiškėjo nuosavybės teisių į butą pripažinimo ar įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pareiškėjas jau ne kartą yra kreipęsis į tiek į bendrosios kompetencijos, tiek į administracinius teismus ir šiuo metu yra priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais aukščiau minimi ir kiti panašūs pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Nr. I-96-331/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. A-502-982/2010, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis byloje Nr. 2-1009-817/2011, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Nr. 2-6998-599/2015, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 2A-781-560/2016.

4.2. Atsižvelgiant į tai, jog Bendrovės nuosavybės teisių registracija į Pastatą įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta teisėta ir pagrįsta, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo ir pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-96-331/2009, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 270, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gegužės 23 d. raštą Nr. S(5.1.14.)-21558, pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V, Vilniaus mero patvirtintą sąrašą (gyventojams, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka), UAB „Dieona“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ir aktą, įpareigoti Registrų centro Vilniaus filialą pakeisti nekilnojamojo turto registro duomenis ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į Patalpą, įpareigoti Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti Patalpos registraciją UAB „Dieona“ vardu, įpareigoti Registrų centro Vilniaus filialą statinio savininku įregistruoti pareiškėją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo administracinę bylą dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V, Vilniaus mero patvirtintą sąrašą (gyventojams, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka), UAB „Dieona“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ir aktą nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

6.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015 atmetė pareiškėjo ieškinį, kuriuo jis prašė pripažinti jo 1993 m. sausio 20 d. įgytas savininko teises į Patalpą, pašalinant daikto valdymo pažeidimus, pripažinti neteisėtais UAB komercinės firmos „Dieona“ Patalpos nuosavybės teisės registracijai pateiktus dokumentus, išreikalauti daiktą iš svetimo ir neteisėto valdymo, pripažinti negaliojančia Nekilnojamojo turto registre 2002 m. rugsėjo 17 d. atliktą Bendrovės Patalpos nuosavybės teisių registraciją; grąžinant Patalpą iš neteisėto valdymo – panaikinti Nekilnojamojo turto registre atsakovo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nuosavybės teisių registraciją, taikant restituciją, atnaujinant atimtą valdymą, įpareigoti Registrų centrą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į Patalpą.

6.4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-781-560/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

6.5. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais Bendrovės nuosavybės teisė į Patalpą pripažinta teisėta, todėl pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolei atlyginti patirtą turtinę žalą kilti būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė negalima, taigi jai neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kuriame nurodyta, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

8. Teismas nurodė, jog nustačius, kad valstybės institucija, t. y. VĮ Registrų centras, iš kurio pareiškėjas reikalauja žalos atlyginimo, veikė teisėtai, neteisėti šios institucijos veiksmai laikytini neįrodytais, todėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra betikslis. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Registrų centro 334 243 Eur turtinę žalą, 253 935 Eur negautų pajamų ir 434 516 Eur neturtinę žalą.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo dėl didelės vertės turto nusavinimo, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pavesti prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą.

10. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas priėmė neteisėtą, šališką sprendimą, kuris iš esmės pažeidžia pareiškėjo materialinę subjektinę teisę ir įstatymų saugomą interesą, yra nesuderinamas su ABTĮ 6 straipsnio nuostatomis. Teismas pažeidė dispozityvumo principą, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą ir apimtį nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Pareiškėjo skundo materialinis pagrindas dėl Patalpos yra pagrindžiamas oficialiais rašytiniais įrodymais, kad Vilniaus miesto valdyba dalinio dalyvavimo būdu gyvenamųjų namų, butų statybai naudojo pareiškėjo įmokėtas lėšas į Bendrovės kasą (Bendrovės 1992 m rugsėjo 23 d. nutarimas, kasos pajamų kvitas Nr. 017307, lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai 1992 m. rugsėjo 23 d. protokolas). Vilniaus miesto valdyba 1992 m. gruodžio 24 d. įskaitė pareiškėjo lėšas, įmokėtas į Bendrovės kasą ir 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V pareiškėjui perdavė nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini).

10.2. Registro tvarkytojas, pareiškėjui 2001 m. lapkričio 22 d. pateikus prašymą įregistruoti nuosavybės teises į Pastatą, siekdamas nusavinti pareiškėjo didelės vertės turtą, statinio registracijai neteisėtai panaudojęs dokumentus, kuriuose nėra juridinių faktų atsiradimą patvirtinančių duomenų, kad Patalpa kada nors buvo suteikta Bendrovei, pažeisdamas Nekilnojamojo turto registro 23 straipsnio nuostatas, padarė tyčinį nusikaltimą, kurio padariniai, 2013 m. liepos 26 d. pardavus Patalpą iš varžytinių lėmė 334 243 Eur turtinės žalos atsiradimą.

10.3. Teismas, palaikydamas Registro tvarkytojo neteisėtus veiksmus (tyčinio nusikaltimo veikas), skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėl pareiškėjo skundo atmetimo, išdėstė vertinimus ir padarė išvadas, kurios iš esmės kertasi su teisingumo, pagrįstumo ir sąžiningumo principais bei ABTĮ imperatyviomis normomis. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, neteisėtai įregistruodamas teises į Patalpą, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 23, 29 straipsnių nuostatas ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, o teismas paliko nenagrinėtu pareiškėjo reikalavimą dėl 334 243 Eur turtinės žalos priteisimo.

10.4. Teismas, nusprendęs, kad Bendrovės nuosavybės teisės į Patalpą yra pripažintos teisėtai (teismų sprendimais), pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę, nevertinęs pareiškėjo pateiktų, daiktines teises į Patalpą patvirtinančių dokumentų. Teisminio proceso neteisėtumas pasireiškia tuo, kad teismas dėl žalos atlyginimo neįvertino neteisėtų veiksmų sąveikos, pažeidė CK 6.271 straipsnį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnį ir neištyrė ar valdžios institucijos aktas, iš kurio kildinama 253 935 Eur žala (nuostoliai) yra teisėtas.

10.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog tam, kad atsirastų teisė į žalos atlyginimą, įstatymas nereikalauja, kad neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka, todėl konstatavus, kad valstybės valdžios aktas yra neteisėtas ir, kad dėl to atsirado žala, esant pareikštam reikalavimui, teismas turi iš esmės nagrinėti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtintus principus, nevykdė teismams priskirtos pareigos ir nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų visapusiškai ištirtos administracinės bylos aplinkybės, be teisinio pagrindo atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo. Įvertinus teisminio proceso tęstinumo (nuo 2008 m. iki 2023 m.) pasekmes, neturtinė žala susidaro 434 516 Eur. Teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

10.6. Teismas nepagrįstai rėmėsi Liteko duomenimis, padarė neteisingas išvadas ir vertinimus, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintas sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo normas, priėmė nemotyvuotai šališką sprendimą, kuris yra naikintinas.

10.7. Teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio bei Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatas, neištyręs pareiškėjo skundo faktinio pagrindo ir neįvertinęs tiesioginio priežastinio ryšio pasekmių, šiurkščiai pažeidė konstitucinius principus, įtvirtintus ABTĮ, CK, CPK. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos priimti motyvuotą sprendimą, užkirto pareiškėjui galimybes apginti savo teises nešališkame teisme. Skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų.

10.8. Dėl teismo administracinėje byloje teisės pažeidimų pašalinimo CPK 300 straipsnis nustato teismo veiksmus paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams.

11. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo subjektyvų vertinimą dėl tuometinio Registro tvarkytojo 2002 m. rugsėjo 17 d. atliktos Bendrovės nuosavybės teisių registracijos į Patalpą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais Bendrovės nuosavybės teisių registracija į Patalpą yra pripažinta teisėta ir pagrįsta, taip pat atmestas pareiškėjo ieškinys dėl nuosavybės teisių pripažinimo, dokumentų panaikinimo, restitucijos taikymo ir įpareigojimo Registrų centrui įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į Patalpą. Pareiškėjas nepripažįsta įsiteisėjusių teismų sprendimų ir jais nustatytų aplinkybių, mano, kad teismas turėtų iš naujo vertinti jo nepagrįstus samprotavimus. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Registrų centro veiksmų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Registrų centro, pareiškėjui A. P. atlyginimo priteisimo, kurią jis sieja su neteisėtais VĮ Registrų centro veiksmais Patalpą įregistravus ne pareiškėjo, o UAB „Dieona“ nuosavybės teise.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais UAB „Dieona“ nuosavybės teisė į Patalpą pripažinta teisėta, todėl pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, laikosi pozicijos, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė teisingumo, pagrįstumo ir sąžiningumo principus bei ABTĮ imperatyvias normas (56 str., 86 str. 1–4 d., 146 str. 1 d., 2 d. 5 p.), CK 6.271 straipsnio reikalavimus.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vienas iš teismo sprendimo negaliojimo pagrindų – sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 1–4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų, ir jį panaikinti (žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-442/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3731-575/2020). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas, atsižvelgus į teismo sprendime išdėstytus motyvus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad proceso dalyvis, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama teismo motyvų nebuvimui ar tapatinama su teismo motyvų nebuvimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas šiuo sprendimo negaliojimo pagrindu, jeigu nustatoma, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius kilusio ginčo aspektus (dėl to nekyla jokių abejonių), tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-715-492/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-135-552/2020; ir kt.).

18. Pareiškėjas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teismo sprendimo negaliojimo pagrindą apeliaciniame skunde iš esmės grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su netinkamu įrodymų vertinimu. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo bei teismų praktikos, tokio pobūdžio aplinkybės nesudaro prielaidų spręsti dėl motyvų nebuvimo skundžiamame teismo sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų aplinkybių ir argumentų, patvirtinančių prielaidas, kurias nustačius konstatuotinas teismo sprendimo motyvų nebuvimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimas yra be motyvų.

19. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

20. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų buvimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

21. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Atsakovo atstovas 2023 m. spalio 30 d. padavė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, o kartu su juo ir įsiteisėjusius teismų sprendimus. Taigi tiek byloje esantys įsiteisėję teismo sprendimai, tiek Liteko duomenys patvirtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde kvestionuojamos faktinės aplinkybės jau yra nustatytos įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose:

21.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo ir atimto valdymo atnaujinimo, tretieji asmenys, be kita ko, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, pareiškėjo ieškinį atmetė, konstatavęs, kad civilinėje byloje surinkti įrodymai (įskaitant, bet neapsiribojant Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V) patvirtina aplinkybę, jog ginčo butas (Patalpa) niekada nepriklausė nuosavybės teise ieškovui (pareiškėjui) ir negalėjo priklausyti, byloje nėra duomenų, jog buvo sudaryta nuosavybės teisės perleidimo ieškovui notariškai patvirtinta sutartis su UAB „Dieona“ ir per tris mėnesius įregistruota registre. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendime nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V taip pat buvo patvirtintas UAB „Dieona“ pateiktas sąrašas ir ieškovui 1993 m. sausio 20 d. buvo išduotas orderis apsigyventi gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

21.2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-781-560/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantas (pareiškėjas), būdamas UAB „Dieona“ prezidentu, buvo susipažinęs su tuo metu galiojusiais teisės aktais bei pasirašydamas protokolą (sutartį dėl buto statybos) išreiškė savo, kaip komercinės firmos „Dieona“ prezidento valią, kad ginčo butas (Patalpa) nuosavybės teise pereitų būtent komercinei firmai „Dieona“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantas (pareiškėjas), pasirašydamas protokolą (sutartį dėl buto statybos), būtų buvęs suklaidintas ar nesuvokęs savo veiksmų prasmės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 2626V patvirtintas priedėlis lygiai taip pat kaip ir gyvenamosios patalpos orderis Nr. 002289 serija 23A patvirtinta tik tai, kad apeliantui, kaip UAB „Dieona“ prezidentui, buvo suteikta teisė apsigyventi ginčo bute, o apeliantas, būdamas UAB „Dieona“ prezidentu, turėjo visas galimybes įgyti nuosavybės teisę į ginčo butą net ir po to momento, kai nuosavybės teisė į jį perėjo UAB „Dieona“, pavyzdžiui, perleisdamas UAB „Dieona“ priklausiusį ginčo butą sau pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Tokiu atveju į bylą turėjo būti pateikta notariškai patvirtinta nuosavybės teisės į ginčo butą perleidimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Dieona“ ir apelianto.

21.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovams VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, VĮ Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 270 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gegužės 23 d. rašto Nr. S(5.1.14)-21558 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjo skundą, be kita ko, atmetė, nustatęs, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pats pareiškėjas, eidamas UAB „Dieona“ prezidento pareigas, 2002 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Registro tvarkytoją su prašymu įregistruoti UAB „Dieona“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Tokiais pareiškėjo veiksmais buvo išreikšta ne tik Bendrovės valia, bet ir paties pareiškėjo valia dėl UAB „Dieona“ nuosavybės teisės į nurodytą butą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo pateikto prašymo ir pateiktų dokumentų pagrindais norminių aktų nustatyta tvarka atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2002 m. rugsėjo 17 d. įregistravo nuosavybės teises į šį butą komercinės firmos „Dieona“ vardu. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nurodė, kad nagrinėtu atveju nebuvo atlikti turto perleidimo notarine forma veiksmai, 1993 m. UAB „Dieona“ nebuvo registravusi savo nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą, su kurių įregistravimu tuo metu buvo siejamas nuosavybės teisės atsiradimo momentas, todėl laikytina, kad pati bendrovė tuo metu neturėdama nuosavybės teisės į minėtą butą negalėjo jos ir perduoti pareiškėjui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti buto teisinę registraciją UAB „Dieona“ vardu ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į minėtą butą.

21.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

21.5. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo nuosavybės teise į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip neatitinkančius įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, susiję su Registro tvarkytojo neteisėtais veiksmais, nes juos paneigia šioje nutartyje aptarti administracinių teismų sprendimai.

22. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovo atstovas neteisėtai nuosavybės teises į Patalpą įregistravo kitam asmeniui, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatas, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas (jo atstovas) neatliko neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei kilti privalo būti visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, nustačiusi vienos iš šių sąlygų neegzistavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų sąlygų (turtinės ir neturtinės žalos) buvimo.

23. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo (teisėjų) šališkumu, teisėjų kolegija nurodo, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-624/2025). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Nagrinėjamu atveju nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, nesąžiningą, neteisėtą ir dviprasmišką elgesį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir / ar teisėjai buvo šališki.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo dėl didelės vertės turto nusavinimo, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pavesti prokuratūrai atlikti ikiteisminį tyrimą. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė atsakovo atstovo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl nėra pagrindo kreiptis į prokurorą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo aspektu nepaneigia teisėjų kolegijos išvados.

25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl likusių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymi, jog jie, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų bylos aplinkybių bei niekaip nekeičia padarytų išvadų, todėl detaliau dėl jų nepasisako.

26. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į ginčo santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Dėl to teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. (pareiškėjo pavardė nurodoma pagal Gyventojų registro duomenis) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis