2021-02-17 Nr. AB-3450-3-61-3-00425-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-230-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00425-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. prašymą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 15 210,10 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-483-396/2017 (toliau – ir nuosprendis) buvo nuteista, taikant laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidedant bei įpareigojant solidariai atlyginti žalą. Tačiau Tarnybos direktorius 2018 m. vasario 2 d. įsakymu „Dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo“ Nr. T1-189 (toliau – ir Įsakymas), neatsižvelgdamas į teismo nuosprendžio turinį, sustabdė pareiškėjos medicinos praktikos licencijos Nr. MPL-15198 (toliau – ir Licencija) verstis medicinos praktika pagal gydytojo oftalmologo profesinę kvalifikaciją galiojimą vieneriems metams. Pareiškėja 2018 m. vasario 9 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl Licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo, nurodydama, jog padaryti pažeidimai nevertintini kaip šiurkštus profesinės pareigos pažeidimas, be to, teismas nuosprendžiu neuždraudė pareiškėjai verstis medicinos praktika, tačiau atsakovas 2018 m. kovo 1 d. raštu Nr. D2-1848-(6-158) (toliau – ir Raštas) netenkino pareiškėjos prašymo. Taip pat pareiškėja su 2018 m. vasario 12 d. prašymu kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrą dėl Licencijos galiojimo sustabdymo pagrįstumo, tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija šio prašymo nenagrinėjo. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2018 m. birželio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-1073/2018 (toliau – ir LAT nutartis) nepakeitė nuosprendžio, taigi neuždraudė pareiškėjai verstis medicinos praktika. Pareiškėja 2018 m. liepos 18 d. su skundu kreipėsi ir į teismą, tačiau jos skundą buvo atsisakyta priimti.

3. Pareiškėja teigė, kad Tarnyba Įsakymu siekė nubausti pareiškėją antrą kartą už tą pačią veiką. Pareiškėja 2018 m. lapkričio 9 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą, o Tarnybos direktorius priėmė įsakymą Nr. T1-1538 (toliau – ir Įsakymas Nr. 2), kuriuo pareiškėjos teisė į medicinos praktikos veiklą buvo atnaujinta. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., kuomet buvo sustabdytas Licencijos galiojimas, nagrinėjamos situacijos aplinkybės nesikeitė. Kadangi vėliau atsakovas sprendimą dėl Licencijos sustabdymo savarankiškai panaikino, yra aišku, jog pati Tarnyba suprato savo veiksmų neteisėtumą.

4. Pareiškėja nurodė, jog nors ir turėjo specialų medicininį išsilavinimą, tačiau dėl Įsakymo negalėjo dirbti šio darbo, t. y. verstis medicinos praktika pagal gydytojo oftalmologo profesinę kvalifikaciją, todėl patyrė 12 031,12 Eur finansinius nuostolius: nuo 2018 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. negavo 5 735,10 Eur pajamų dirbdama uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Beržūna“ gydytoja-oftolmologe; nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. pareiškėja negavo 2 177,17 Eur pajamų dirbdama Mažeikių lopšelyje-darželyje „Žilvitis“ gydytoja-oftolmologe; nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. pareiškėja negavo 4 118,85 Eur pajamų dirbdama viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Respublikinėje Šiaulių ligoninėje gydytoja-oftolmologe; taip pat pareiškėja dėl Įsakymo panaikinimo savo pažeistas teises ir interesus gynė tiek neteismine, tiek teismine tvarka, todėl patyrė 3 178,98 Eur teisinio atstovavimo išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad Licencijos sustabdymo laikotarpiu ji neturėjo objektyvių galimybių užsiimti kita nei gydytojos-oftalmologės veikla.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą nustatė, jog pareiškėja, įvykdžiusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas veikas, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo (toliau – ir MPĮ, Įstatymas) 10 straipsnio 7 punkte nustatytą pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, todėl vadovaudamasi Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 10 straipsnio 7 punktu, Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396 (toliau – ir Taisyklės), 7, 66 punktais, 56.2, 62.2 papunkčiais, metams sustabdė pareiškėjos Licencijos galiojimą. Atsakovas paaiškino, kad neuždraudė pareiškėjai verstis medicinos praktika, o taikė Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą priežiūros priemonę.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja dėl Įsakymo panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, neatnaujinęs praleisto termino skundui paduoti. Pareiškėja dar kartą bando kelti Įsakymo neteisėtumo klausimą, nors teismas jau nustatė, kad Įsakymo teisėtumo klausimas negali būti priimtas nagrinėti teisme. Nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

8. Atsakovas teigė, kad Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Tarnyba Įsakymu nebaudžia pareiškėjos antrą kartą ir nekonkuruoja su teismų sprendimais baudžiamojoje byloje, tačiau Tarnyba, gavusi informacijos apie pareiškėjos neteisėtus veiksmus tvarkant medicinos praktikos dokumentus, pagal kompetenciją juos įvertino ir teisėtai bei pagrįstai sustabdė pareiškėjos Licencijos galiojimą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje (I t., el. b. l. 62–108). Teismo nuosprendžiu jai nebuvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė, kaip tai numatyta BK 42 straipsnio 6 dalyje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja vadovaujasi Taisyklių 57.4 papunkčiu, kuriame nurodyta, jog licencijos galiojimas panaikinamas, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu licencijos turėtojui uždrausta verstis medicinos praktika, tačiau pažymėjo, kad Tarnyba Įsakymu nepanaikino Licencijos galiojimo, kaip tai numatyta Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punkte, o sustabdė jos galiojimą metams.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašomas priteisti žalos atlyginimas neatsiejamais nuo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo į teismą kreipėsi praleidusi terminą skundui paduoti ir šis terminas nebuvo atnaujintas.

12. Teismo vertinimu, nors Tarnyba Įsakymo 2 punkte nustatė, jog pareiškėjai pateikus paraišką ir dokumentus, patvirtinančius, kad yra pašalintos Licencijos galiojimo sustabdymo priežastys, bus priimtas sprendimas panaikinti Licencijos galiojimo sustabdymą, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjai pateikus prašymą panaikinti Licencijos sustabdymą, bet neišnykus Licencijos sustabdymo metu egzistavusiomis aplinkybėmis, Tarnyba turėjo panaikinti Įsakymą. Terminas pareiškėjai paduoti skundą teismui dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo atnaujintas, o apkaltinamojo teismo nuosprendžio vykdymas nebuvo sustabdytas. Atsižvelgiant į tai, kad objektyvių priežasčių panaikinti Licencijos galiojimo sustabdymą nenustatyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Tarnybos neteisėti veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos patirtą turtinę žalą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos Licencijos galiojimas turėjo būti sustabdytas nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. vasario 2 d., tačiau Licencijos galiojimas buvo atnaujintas 2018 m. lapkričio 9 d., t. y. nepraėjus Taisyklėse nustatytam vienerių metų terminui. Nenustatęs Tarnybos neteisėtų veiksmų, teismas atmetė pareiškėjos prašymą atlyginti turinę žalą.

13. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, siekė antrą kartą nubausti pareiškėją už tą pačią veiką, nurodydamas, kad licencijos sustabdymas nelaikytinas baudimu. Šiuo atveju pareiškėjai buvo taikyta prevencinė priemonė vadovaujantis Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

III. 14. Pareiškėja D. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjai 15 210,10 Eur žalos atlyginimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjos manymu teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), tačiau taip pat pasisakė, jog neteisėti veiksmai (neveikimas) nėra susijęs priežastiniu ryšiu su pareiškėjos patirta turtine žala. Įsakyme aiškiai nurodyta, jog pareiškėja, siekdama Licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo, privalo per Licencijos galiojimo sustabdymo laikotarpį pateikti atitinkamus dokumentus, priešingu atveju bus priimtas sprendimas panaikinti Licencijos galiojimą. Atsakovas tik administracinės bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad Įsakymu atsakovas siekė įgyvendinti jam suteiktą diskrecijos teisę ir už pažeidimus pareiškėjai taikė prevenciną priemonę – laikinai sustabdė Licencijos galiojimą ir licencijos panaikinimo netaikė. Tačiau iš Įsakymo ir atsakovo 2018 m. kovo 1 d. rašto Nr. D2-1848-(6.158.) turinio akivaizdu, kad atsakovas siekė būtent Licencijos galiojimo panaikinimo, o ne sustabdymo, pareiškėja iš šių aktų turinio galėjo suprasti tik tai, kad atsakovas taiko draudimą verstis medicinos praktika. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu neuždraudė pareiškėjai verstis medicinos praktika, todėl ir atsakovas jokiais pagrindais negalėjo to uždrausti. Teismas, neatsižvelgdamas į Įsakymo ir kitų atsakovo dokumentų, aiškinančių Įsakymą, turinį, neišsamiai ir neobjektyviai vertino byloje pateiktus įrodymus. Atsakovo Įsakymo turinio aiškinimas bei atsakovo nurodyta Įsakymo apskundimo tvarka lėmė pareiškėjos veiksmus kreipiantis dėl Įsakymo teisėtumo ir termino skundui paduoti atnaujinimo. Dėl to pareiškėja patyrė išlaidas. Tuo atveju, jei atsakovas Įsakyme, ir tik tai numatant teisės aktų nuostatoms, būtų formulavęs poziciją tik dėl licencijos galiojimo sustabdymo, kaip prevencinės priemonės taikymo, be reikalavimo pateikti papildomus dokumentus ir sankcijos už tokių dokumentų nepateikimą per metus nuo Įsakymo priėmimo, pareiškėja būtų galėjusi svarstyti, ar skųsti Įsakymą teisme, ar laukti atsakovo sprendimo atnaujinti licenciją. Tačiau šiuo atveju pareiškėja turėjo tik vieną pasirinkimą – skųsti Įsakymą ir dėl to patyrė išlaidas.

14.2. Teisės aktuose nėra numatyta, kad esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo asmeniui nėra uždrausta verstis medicinos praktika, atsakovas gali savarankiškai spręsti dėl draudimo asmeniui verstis medicinos praktika taikymo. Taip pat nėra numatyta atsakovo teisė stabdyti licencijos galiojimą prevenciniais tikslais. Atsakovas, Įsakyme nurodydamas, jog nepateikus dokumentų pareiškėja neteks teisės verstis medicinos praktika, aiškiai peržengė jam įstatymo suteiktą veikimo teisę.

14.3. Tarnyba siekė pareiškėją nubausti antrą kartą už tą pačią veiką. Atsakovas aiškiai ir ne kartą raštu deklaravo, jog taiko sankciją, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu. Sankcija – atimama pareiškėjos teisė į medicinos praktikos veiklą, pareiškėjai nepateikus atitinkamų dokumentų, paneigiančių / pakeičiančių Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu nurodytas aplinkybes. Lietuvos apeliacinis teismas, atsisakydamas taikyti administracinio pobūdžio nuobaudą – draudimą pareiškėjai verstis gydytojo profesine veikla, nustatė baudžiamąsias poveikio priemones, kurios, teismo nuomone, yra proporcingos pareiškėjos padarytiems pažeidimams. Su pirmosios instancijos teismo pozicija būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei Lietuvos apeliacinis teismas nebūtų svarstęs alternatyvios bausmės – draudimo pareiškėjai verstis gydytojo profesine veikla – taikymo. Atsakovas priima ne savarankiškus sprendimus, o turi vadovautis teismo nuosprendžiu. Tuo pasireiškė atsakovo pareigos vykdyti teismo sprendimą, skiriant sankciją (Licencijos sustabdymą ir panaikinimą), ribos peržengimas bei veiksmų neteisėtumas.

14.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos prašomas priteisti žalos atlyginimas neatsiejamai susijęs su Įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu. Nepaisant to, ar pareiškėja skundė Įsakymą, ar Įsakymo apskundimo terminas administracinių teismų buvo atnaujintas, ar ne, tai neturi įtakos teismo pareigai vertinti atsakovo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

14.5. Atsakovo veiksmai priimant Įsakymą, jį aiškinat, o vėliau ir panaikinant, atitinka atsakovo netinkamo veikimo ir neveikimo apibrėžimą: atsakovas, priimdamas Įsakymą, viršijo įstatymo jam suteiktus įgaliojimus ir pažeidė MPĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Taisyklių 57.4 punkto nuostatas; priėmęs visiškai nemotyvuotą Įsakymą, pritaikė dvigubą baudimą; klaidingai ir nenuosekliai aiškino savo poziciją, neveikdamas taip, kaip privalo veikti viešojo administravimo subjektas, klaidino pareiškėją; 2018 m. lapkričio 9 d. savo poziciją staiga pakeitė, t. y. įsakymu Nr. T1-1538 panaikino Licencijos galiojimo sustabdymą, priešingai nei nurodyta Įsakyme, nebereikalaudamas jokių dokumentų. Taip atsakovas pripažino savo veiksmų neteisėtumą bei patvirtino, kad jokių papildomų dokumentų teikti nereikėjo.

14.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos argumentas, jog Tarnybai nepriėmus Įsakymo ar, nors ir Įsakymą priėmus, tačiau nedelsiant sureagavus į pareiškėjos skundą, pareiškėja nebūtų patyrusi nuostolių (žalos), vertintinas kritiškai. Apeliantė aiškiai įvardijo esminius atsakovo veiksmus (neveikimą) nuo Įsakymo priėmimo, jo aiškinimo (įskaitant priėmimo motyvus), savarankiško ir nepaaiškinamo pozicijos keitimo nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, formalios gynybinės pozicijos teisme ir kt., kurie siejasi su apeliantės įvardintais atsakovo padarytais teisės aktų pažeidimais ir lėmė tiek pareiškėjos bei jos darbdavių teisinius santykius, šiuos nutraukiant, tiek pareiškėjos kreipimąsi į teismus, dėl ko pareiškėja negavo pajamų ir patyrė išlaidas. Teismo sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjos galimybių užsiimti kita nei gydytojos profesine veikla yra neobjektyvi ir neadekvati realiai situacijai.

14.7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.8. Tarnybai teisės aktais yra suteikta savarankiška teisė spręsti dėl licencijos stabdymo / panaikinimo ir teismo sprendimas nėra vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis Tarnyba galėtų priimti tokį sprendimą. Pareiškėja neteisingai vertina Tarnybai suteiktą diskreciją dėl licencijų stabdymo ar naikinimo. Tarnyba turi plačią teisės aktais jai suteiktą kompetenciją asmens sveikatos priežiūros licencijas turinčių asmenų ir įstaigų veiklos priežiūros srityje.

14.9. Tarnybos atstovo teismo posėdyje išreikšta pozicija dėl licencijos stabdymo prevencinio poveikio buvo tik papildomas paaiškinimas ir, priešingai negu teigia pareiškėja, akivaizdžiai negali būti vertinimas kaip pozicijos keitimas.

14.10. Lietuvos apeliacinis teismas atskirai nepasisakė dėl galimybės stabdyti / naikinti pareiškėjos licenciją, o tik nurodė (sprendimo 50.2. p.), jog atitinkamuose BK straipsniuose įtvirtinti tikslai bus pasiekti skiriant atitinkamą baudą. Vien tik Lietuvos apeliacinio teismo apkaltinamasis nuosprendis nebuvo prielaida taikyti Licencijos stabdymą – pagrindas buvo šio ir ankstesnių teismų nustatyti faktai, t. y. pareiškėjos su tinkama asmens sveikatos priežiūros specialisto veikla nesuderinami veiksmai.

14.11. Tarnyba Įsakymu nebaudžia pareiškėjos antrą kartą ir nekonkuruoja su teismų sprendimais baudžiamojoje byloje, netaiko baudžiamosios atsakomybės, tačiau, gavusi informacijos apie pareiškėjos neteisėtus veiksmus tvarkant medicinos praktikos dokumentus, pagal kompetenciją juos įvertino ir pagrįstai sustabdė Licencijos galiojimą. Taigi, Tarnyba taikė Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą priemonę. Tarnybos veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip tokie, dėl kurių kyla atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Tai, jog Tarnyba savo iniciatyva panaikino Licencijos sustabdymą, nereiškia, jog ji savo ankstesnį sprendimą laikė nepagrįstu ir neteisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės į turtinės žalos atlyginimą, kurią ji patyrė Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 2 d. įsakymu „Dėl medicinos praktikos licencijos galiojimo sustabdymo“ Nr. T1-189 sustabdžius pareiškėjos medicinos praktikos licenciją Nr. MPL-15198.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nenustatęs atsakovo Tarnybos neteisėtų veiksmų.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo vertinimo, jos diskrecijos priimti savarankišką sprendimą dėl licencijos galiojimo stabdymo, taip pat neteisėto neveikimo sprendžiant dėl Licencijos galiojimo sustabdymo panaikinimo, teigė, kad pritaikyta poveikio priemonė lėmė pareiškėjos dvigubą nubaudimą, nes baudžiamoji atsakomybė jai yra pritaikyta Lietuvos apeliacinio teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

18. Pareiškėja baudžiamojoje byloje buvo kaltinama tuo, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės Konsultacijų poliklinikos gydytoja oftalmologė, teikdama gydytojo oftalmologo sveikatos priežiūros paslaugas, veikdama kartu su kitais asmenimis, 2010 m. sausio 18 d., nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2012 m. sausio 11 d., 2014 m. lapkričio 24 d., suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-483-396/2017 pareiškėja buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, jai paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, jos vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

19. Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. T1-189, vadovaujantis Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396, 7, 66 punktais, 56.2, 62.2 papunkčiais, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos 2017 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. 4-10-1016 (II t., b. l. 194), buvo sustabdytas D. M. medicinos praktikos licencijos Nr. MPL-15198 verstis medicinos praktika pagal gydytojo oftalmologo profesinė kvalifikaciją galiojimas 1 metų laikotarpiui, kadangi licencijos turėtoja įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, ir gydytoja šiurkščiai pažeidė profesinę pareigą tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka.

20. Tarnybos 2018 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. T1-189 teisėtumas nebuvo ginčijamas teisme, pareiškėjos medicinos praktikos licencijos Nr. MPL-15198 verstis medicinos praktika pagal medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją galiojimo sustabdymas buvo panaikintas Tarnybos direktoriaus 2018 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. T1-1538, vadovaujantis Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių 7, 65 punktais ir atsižvelgiant į licencijos turėtojos prašymą (reg. 2018 m. spalio 9 d. Nr. T3-349).

21. Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio Įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Licenciją gydytojui išduoda, atsisako ją išduoti, jos galiojimą sustabdo, panaikina jos galiojimo sustabdymą, licencijos galiojimą panaikina, licencijos duomenis tikslina ir popierinės formos licencijos dublikatą išduoda licencijas išduodanti institucija, vadovaudamasi šiuo Įstatymu ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintomis Medicinos praktikos licencijavimo taisyklėmis (Įstatymo 4 str. 6 d.). Licencijas išduodanti institucija – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota valstybės institucija ar įstaiga (Įstatymo 2 str. 11 d.). Medicinos praktikos licencijavimo taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396.

22. Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad licencijos galiojimas gali būti sustabdomas, jeigu gydytojas šiurkščiai arba du ar daugiau kartų per kalendorinius metus pažeidžia bent vieną iš šio Įstatymo 10 straipsnio 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 ar 11 punktuose nustatytų profesinių pareigų. Įstatymo 10 straipsnio 7 punktas nustato, kad gydytojas privalo tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka.

23. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrįstumo, pažymėtina, kad pareiškėja nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčijusi Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. T1-189, kuriuo buvo sustabdytas pareiškėjos medicinos praktikos licencijos Nr. MPL-15198 verstis medicinos praktika pagal gydytojo oftalmologo profesinę kvalifikaciją galiojimas 1 metų laikotarpiui. Licencijas išduodančios institucijos sprendimai gali būti skundžiami teisės aktų nustatyta tvarka (Įstatymo 4 str. 15 d.). Toks administracinis aktas, kai nėra aptarta speciali jo apskundimo tvarka, yra ginčijamas pateikiant skundą teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais.

24. Tam, kad teisminės gynybos priemonės būtų veiksmingos, jomis turi būti naudojamasi tinkamai. Pareiškėjos reikalaujamą atlyginti turtinę žalą sudaro dėl licencijos galiojimo sustabdymo jos negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.), o tai yra materialinės teisinės pasekmės, kurias betarpiškai nulėmė ne kokie nors kiti Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai, bet priimtas Įsakymas. Tai reiškia, kad pažeistų teisių apgynimas byloje pareiškėjos pasirinktu būdu – materialinių teisinių pasekmių paneigimas – galimas tik teisės aktų nustatyta tvarka nuginčijus Įsakymo teisėtumą. Aptariamu atveju aplinkybės, susijusios su Įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu (pažeidimo esmė, sunkumas, pritaikytos priemonės trukmė, skundo dėl Įsakymo padavimo reikšmė) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl laikytina, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie būtų siejami teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su reikalaujama atlyginti turtine žala – negautomis pajamomis (CK 6.247 str.). Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovo Įsakymas sustabdyti licencijos galiojimą yra iš esmės neteisėtas, tuo pačiu nebuvo pagrindo vertinti, kad pareiškėjos reikalaujama atlyginti turtinė žala yra patirta dėl Tarnybos galbūt neteisėto administracinio akto.

25. Europos Sąjungos teisė kaip teisės aiškinimo šaltinis yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Šiuo aspektu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pripažįstama, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti laikomas nepriimtinu, jeigu juo iš tiesų siekiama, kad būtų atšauktas galutinis aktas, o patenkinus šį ieškinį, teisinės galutinio akto pasekmės taptų niekinėmis (žr. Pirmosios instancijos teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimo Danzer prieš Tarybą, T-47/02, Rink. p. II-1779, 28–29 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką; 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo Pitsiorlas prieš Tarybą ir ECB, T-3/00 ir T-337/04, Rink. p. II-4779, 280–285 punktus) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-416/2014).

26. Kita vertus, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo savaime nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012). Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A5-943/2007, reikalavimas, kad viešojo administravimo institucijos neteisėtas neveikimas, vilkinimas ar netinkamas veiksmo atlikimas būtinai būtų nustatytas sprendžiant ginčą dėl neveikimo ar vilkinimo pripažinimo ir (arba) įpareigojimo atlikti veiksmus, asmeniui neteisėtu neveikimu, vilkinimu ar neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimą gali padaryti iš esmės neįmanomu (2007 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-943/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 13, 2007, p. 237–243). Šios administracinių teismų praktikos taisyklės taikomos a fortiori (juo labiau) tais atvejais, kai reikalavimas dėl žalos grindžiamas ne tik administracinio sprendimo [dėl atleidimo] neteisėtumu, bet keletu viešojo administravimo institucijos ar jos pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų (t. p. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-416/2014).

27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja akcentuodama atsakovo netinkamą veikimą, nurodė, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, bei vėliau netenkindama pareiškėjos prašymų panaikinti jos licencijos galiojimo panaikinimą, netinkamai įgyvendino savo diskreciją, priimdama Įsakymą Nr. 2, pripažino savo neteisėtus veiksmus (žr. nutarties 20 p.); nesivadovavo teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, taikė dvigubą baudimą. Pažymėtina, kad ir šiuo atveju pareiga įrodyti tarnybos neteisėtus veiksmus tenka pareiškėjai, siekiančiai žalos atlyginimo.

28. Spręsdama, ar susiklosčiusiomis ginčo aplinkybėmis pareiškėjos nurodomi pažeidimai dėl netinkamo Tarnybos veikimo ir / ar neveikimo sudaro pagrindą nustatyti valstybės neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatų taikymo prasme, teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokių valstybės neteisėtų veiksmų vertinimas turi apsiriboti atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, galimo netinkamo veikimo ir / ar neveikimo vertinimu ir neturi būti tapatinamas su Įsakymo neteisėtumo konstatavimu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek priimdama Įsakymą, tiek Įsakymą Nr. 2, Tarnyba veikė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribose (žr. nutarties 21 p.). Pareiškėjos teiginiai dėl Tarnybos netinkamai įgyvendintos diskrecijos, nesivadovavimo išimtinai apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad pareiškėjai teismo nuosprendžiu nebuvo papildomai pritaikytas draudimas verstis medicinos praktika, nėra ribojanti Tarnybos teisės sustabdyti Licencijos galiojimą savarankiškai, kitu Medicinos praktikos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, už šiurkštų profesinių pareigų pažeidimą.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus), be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (nutarimo 42.1, 42.2 punktai).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad skirtingų teisinės atsakomybės rūšių taikymas asmeniui už padarytą neteisėtą veiką nėra konstitucinio principo non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-1-662/2018; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-356-415/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis principas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, taip pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-868-261/2018).

32. Pareiškėjai atsakomybės už šiurkštų profesinių pareigų pažeidimą taikymas nepriklausomai nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo yra sąlygotas gydytojos profesinės veiklos ypatumų, jos reikšmės visuomenėje. Gydytojo profesinei veiklai be būtinųjų kvalifikacijos reikalavimų keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą medicinos praktika užsiimančių asmenų veikla, ji yra licencijuojama. Taigi licencijos galiojimo sustabdymu įstatymo leidėjas siekia be kita ko viešųjų interesų apsaugos, ne tik atsakomybės taikymo pareiškėjai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, taip pat aplinkybę, kad pritaikyta priemonė nėra tapati teismo nuosprendžiu pritaikytai bausmei, pareiškėjos teiginiai dėl dvigubo baudimo laikytini nepagrįstais ir atmestini.

33. Pareiškėjos prašymai (2018 m. vasario 9 d. bei kt.) panaikinti Licencijos galiojimo sustabdymą buvo grindžiami ne kokiomis nors pasikeitusiomis aplinkybėmis, bet argumentais, išimtinai susijusiais su tuo, kad nuosprendžiu nebuvo uždrausta verstis medicinos praktika. Atsižvelgiant į Įsakymo priėmimo teisinius pagrindus, Tarnybos teisę savarankiškai, nepriklausomai nuo nuosprendžiu pritaikytos baudžiamosios atsakomybės spręsti dėl Licencijos panaikinimo už šiurkščius profesinių pareigų pažeidimus, tiek Tarnybos atsisakymas tenkinti šiuos pareiškėjos prašymus, tiek vėliau Įsakymo Nr. 2 priėmimas, laikytini nepažeidžiančiais atsakovui suteiktos diskrecijos ribų.

34. Pareiškėjai byloje neįrodžius Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėto veikimo ir / ar neveikimo, nėra teisinio nei faktinio pagrindo spręsti dėl valstybės atsakomybės taikymo CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu.

35. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė