2013-07-11 Nr. AB-3536-3-61-3-02679-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 828/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02679-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Mantui Račkauskui,

atsakovo atstovui Dainiui Lipsevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus Gedimino technikos universitetas (toliau – ir pareiškėjas, VGTU) su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 33-37), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Inspekcija) viršininko 2011 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 2B-420 (toliau – ir įsakymas Nr. 2B-420) 1.2 punktą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas VGTU naudai.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 2B-280 Inspekcija VGTU suteikė teisę vykdyti papildomą motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, mokymą (toliau – ir vairuotojų papildomas mokymas). Šiuos mokymus vykdė aukščiausią kvalifikaciją ir pedagoginį darbo stažą turintys darbuotojai, kurie nuolat tobulinosi šios srities užsienio įmonėse, turinčiose ilgametę patirtį.

Atkreipė dėmesį, jog tai, kad kursai buvo vykdomi tinkamai, patvirtino ir 2010 m. balandžio 20 d. bei 2011 m. vasario 21 d. Inspekcijos pareigūnų atlikti patikrinimai, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad, po 2011 m. liepos 13 d. neplaninio patikrinimo, 2011 m. rugpjūčio 11 d. Inspekcija surašė tikrinimo aktą Nr. KVI-VP-11-003 kuriame buvo nurodyta, jog VGTU pažeidė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 3-287 patvirtinto Motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, papildomo mokymo laikinojo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokymo tvarkos aprašas) 19.1 punktą, 6.2 punktą, 6.3 punktą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d. pateikė išsamius paaiškinimus dėl nesklandumų priežasčių ir kaip paskaitos metu šie nesklandumai buvo išspręsti, taip pat priemonių planą pažeidimams pašalinti, be to, 2011 m. rugsėjo 13 d. pranešė apie pažeidimų pašalinimo ir stabdymo proceso bandymų atlikimo nuolatinio užtikrinimo galimybes, tačiau į šiuos raštus Inspekcija jokių atsakymų nepateikė. 2011 m. rugsėjo 27 d. Inspekcijos pažeidimų prevencijos komisijos posėdyje buvo svarstomas poveikio priemonės skyrimo VGTU klausimas.

Šio posėdžio metu Inspekcijos pareigūnai, neatsižvelgę į VGTU raštu bei žodžiu pateiktus paaiškinimus, pasiūlė Inspekcijos vadovui paskirti VGTU griežčiausią poveikio priemonę – panaikinti teisę vykdyti mokymus, todėl pareiškėjas 2011 m. spalio 4 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą ir nurodė priežastis dėl ko teisė vykdyti mokymus neturėtų būti naikinama, 2011 m. spalio 27 d. pakartotinai informavo apie patobulinimus bei nurodė prevencinę priemonę užtikrinančią galimybę atlikti stabdymo proceso kontrolę, tačiau 2011 m. lapkričio 7 d. buvo informuota, kad už Mokymo tvarkos aprašo 6.3 punkto reikalavimo pažeidimą įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punktu Inspekcijos viršininkas panaikino teisę organizuoti ir rengti vairuotojų papildomą mokymą.

Pareiškėjo nuomone, įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teigė, kad įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punkte taikoma poveikio priemonė prieštarauja proporcingumo principui, tai pernelyg griežta bei mechaniškai paskirta sankcija. Pareiškėjo nuomone, sankcija – teisės vykdyti mokymus atėmimas – turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai pažeidimai yra tokie dideli ar esminiai, kad teisės mokyti palikimas neatitiktų protingumo kriterijaus, o tokios priemonės netaikymas lemtų žalos visuomenei ar kitų asmenų interesams atsiradimą.

Pažymėjo, kad atitinkama nuostata yra įtvirtinta ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 364 straipsnio 8 dalyje. Atkreipė dėmesį, jog VGTU nuolat kvalifikuotai ir tinkamai vykdė mokymus, 7 974 prasižengusių vairuotojų išdavė mokymus patvirtinančius pažymėjimus, kursams vykdyti skyrė aukščiausią kvalifikaciją turinčius pedagogus bei mokslininkus, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai nuolat teikė pasiūlymus dėl mokymų tobulinimo, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, užfiksavus neesminį mokymų pažeidimą vienos iš daugelio grupių mokymo procese, kuris žalos visuomenei ar asmenų interesams nesukėlė, ir VGTU vėliau visiškai pašalinus minėto pažeidimo atsiradimo prielaidas, Inspekcijos sprendimas taikyti griežčiausią poveikio priemonę prieštarauja kartu ir protingumo, proporcingumo principams.

Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė nei į vieną VGTU raštuose nurodytą aplinkybę dėl pažeidimo pasekmių mokymų dalyviams. Paaiškino, kad, nors 2011 m. birželio 23 d. vykusio vairuotojų papildomo mokymo metu 3 studentams nebuvo galimybės atlikti stabdymo proceso bandymo su VGTU Automobilių transporto katedrai priklausančiu automobiliu, tačiau mokymų dalyviai dėl šio nesklandumo nenukentėjo, kadangi jiems buvo demonstruojami automobilio stabdymo procesą charakterizuojantys video filmai, o kiekvienas mokymų dalyvis paskaitos metu gavo iš lėtėjimo pagreičio matuoklio atminties atspausdintus realius stabdymo duomenis bei grafikus, kurie paskaitos metu taip pat buvo išsamiai paaiškinti.

Pasak pareiškėjo, VGTU dėjo visas pastangas mokymų daliai kompensuoti, todėl teisės mokyti atėmimas, neatsižvelgus į nurodytas VGTU pastangas bei pasekmes mokymų dalyviams, neatitinka protingumo bei proporcingumo kriterijų. Pareiškėjo teigimu, vairuotojų papildomas mokymas yra naujovė Lietuvoje, o šiuos mokymus reglamentuojančios laikinosios taisyklės nėra visiškai aiškios ir tikslios, nes jas kuriant nebuvo jokios analogiškų mokymų praktikos. Pasak pareiškėjo, tai patvirtina ir 2010 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje vykusio pasitarimo protokolas Nr. 52-6-7.

Pareiškėjo teigimu, tiek mokymų metodika, tiek ir poveikio priemonių už metodikos nesilaikymą skyrimo tvarka nėra visiškai aiški net ir ministerijos atstovams, kurie yra minėtų teisės aktų rengėjai, todėl į tai privalo atsižvelgti ir institucija, kuri taiko sankcijas už Mokymo tvarkos aprašo pažeidimus, todėl ultima ratio poveikio priemonės paskyrimas, neatsižvelgus ne tik į faktines aplinkybes, bet ir teisinio reglamentavimo neišbaigtumą, negali būti pripažintas atitinkančiu protingumo ir proporcingumo principą. Pareiškėjo teigimu, įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punkte nustatyta poveikio priemonė prieštarauja ir teisėtų lūkesčių principui.

Paaiškino, kad, Inspekcija 2011 rugpjūčio 8 d. akte Nr. KVI-VP-11-003 nurodydama iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. pristatyti priemonių planą nustatytiems pažeidimams pašalinti ir reikalaudama apie priemonių plano įvykdymą raštu informuoti Inspekcijos Vilniaus regiono departamento Vilniaus kontrolės skyrių iki 2011 m. rugsėjo 15 d., sukūrė pagrindą teisėtiems lūkesčiams atsirasti, todėl VGTU, gavęs minėtus atsakovo reikalavimus, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, jog tinkamai įvykdęs plane nurodytas priemones, turės teisę ir toliau rengti bei vykdyti skundo objektu esančius mokymus.

Pasak pareiškėjo, VGTU, turėdamas pagrįstą teisėtą lūkestį, ne tik parengė minėtą planą, tačiau jį ir įgyvendino, ir apie tai ne kartą informavo atsakovą. Atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinės atsakomybės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijumi, gali paskirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos, todėl, pareiškėjo nuomone, Inspekcija negali argumentuoti ultima ratio sankcijos paskyrimo tik ta aplinkybe, kad Mokymo tvarkos aprašas nenustato kitokios poveikio priemonės, nes viešo administravimo subjektas, taikydamas poveikio priemones, turi ne tik formaliai taikyti teisės normas, bet visuomet privalo vadovautis visuotinai pripažintais teisės principais.

Atsakovas Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 44–45) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Inspekcija nurodė, kad Teisės organizuoti ir rengti papildomą motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, mokymą suteikimo laikinojo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašas), patvirtinto 2009 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-289, 25 punktas imperatyviai nurodo, jog teisė organizuoti ir rengti mokymą panaikinama, jeigu vairuotojui išduotas papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimas nebaigus viso mokymo kurso.

Pasak atsakovo, Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašą patvirtinusi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija įvertino papildomo vairuotojų mokymo srityje galimų padaryti pažeidimų sunkumą ir neatsitiktinai papildomo mokymo kurso baigimo pažymėjimo išdavimą vairuotojui, nebaigusiam viso mokymo kurso, priskyrė prie sunkiausių pažeidimų, už kuriuos turi būti panaikinta teisė organizuoti ir rengti papildomą mokymą. Inspekcijos teigimu, tai, jog pareiškėjas šį pažeidimą vertina kaip nežymų, yra tik jo subjektyvus savo veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams, vertinimas, kuris negali paneigti pareiškėjo pareigos tiksliai vykdyti teisės aktų nuostatas.

Pažymėjo, jog pasekmės, kurios grėsė pareiškėjui, už papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimo išdavimą vairuotojui, nebaigusiam viso mokymo kurso, buvo žinomos, pareiškėjo laisva valia priimtas sprendimas atlikti veiksmus, prieštaraujančius teisės aktų nuostatoms, kartu reiškia ir pareiškėjo sutikimą prisiimti savo neteisėtų veiksmų pasekmes, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai įvardintos Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos apraše. Atsakovo teigimu, pareiškėjo veiksmams jokia alternatyva, įskaitant video medžiagos rodymą, pokalbius apie šį procesą Mokymo tvarkos apraše nebuvo ir negalėjo būti numatyta, be to, nesant galimybės atlikti visą mokymą tą pačią dieną, Mokymo tvarkos aprašo 11 punktas nustato, kad turi būti sudarytos sąlygos mokymus atlikti kitą kartą, tačiau pareiškėjas to taip pat nepadarė.

Inspekcijos manymu, pareiškėjui skirta poveikio priemonė būtent ir apima griežčiausių sankcijų taikymą tiems teisės subjektams, kurie žinodami reikalaujamą iš jų elgesį sąmoningai elgiasi priešingai nei imperatyviai reikalauja teisės aktai, tuo parodydami savo neigiamą požiūrį į teisės principus ir teisinę sistemą. Inspekcija taip pat nesutinka, kad filmo pažiūrėjimas ir jo aptarimas gali pakeisti praktinius testus ir stabdymo procesus realiomis sąlygomis, nes laikantis tokios logikos išmokti vairuoti būtų galima neišeinant iš uždaros patalpos, o tik studijuojant teorinę medžiagą ir žiūrint video medžiagą.

Atkreipė dėmesį, jog Mokymo tvarkos aprašo nuostatos, kurios yra pažeistos ir kuriomis vadovaujantis pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės, yra visiškai aiškios, tikslios ir nedviprasmiškos, ką patvirtina ir paties pareiškėjo veiksmai, kuriais jis pripažįsta, kad elgėsi neteisėtai ir šalino nustatytus pažeidimus. Nurodė, kad reikalavimas pašalinti pažeidimus buvo nurodytas patikrinimo akte Nr. KVI-VP-11-003, o atsakomybės klausimą sprendė kiti subjektai. Paaiškino, jog tinkamam atsakomybės taikymui būtina surinkti visą medžiagą, įvertinti pareiškėjo paaiškinimus ir pan., o šis procesas užima laiko, todėl laikotarpiu, kol sprendžiamas atsakomybės taikymo klausimas, būtų nepagrįsta leisti pareiškėjui toliau nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjui ir buvo nurodytas terminas pažeidimams pašalinti.

Tai, jog pareiškėjui nurodoma per pakankamai trumpą laikotarpį pašalinti pažeidimus ir tik vėliau priimamas sprendimas dėl atsakomybės už pažeidimą taikymo, atsakovo manymu, niekaip negali būti aiškinamas kaip pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą. Atsakovo teigimu, jei tokie Inspekcijos veiksmai būtų pripažinti pažeidžiančiais teisėtų lūkesčių principą, tai reikštų pažeidimo legalizavimą iki faktiško atsakomybės pritaikymo. Inspekcija taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas padarė ir keletą kitų pažeidimų, ir visų šių aplinkybių visuma sąlygojo minėtos poveikio priemonės pritaikymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 108-117) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2011 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punkto pagrįstumo ir teisėtumo. Sąlygas ir reikalavimus įmonėms ar įstaigoms, norinčioms organizuoti ir rengti papildomą motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, mokymą reglamentuoja Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašas.

Mokymo tvarkos aprašas nustato vairuotojų papildomo mokymo trukmę, organizavimą, turinį ir struktūrą. Teismas nustatė, kad Inspekcija 2009 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 2B-280 „Dėl teisės vykdyti papildomą vairuotojų mokymą suteikimo“ suteikė VGTU teisę vykdyti motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, papildomą mokymą. Atlikus VGTU neplaninį patikrinimą, 2011 m. rugpjūčio 11 d. buvo surašytas Mokymo įstaigos, vykdančios motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo atėmimą, papildomo mokymo tikrinimo aktas Nr. KVI-VP-11-003, kuriame buvo nustatyti pažeidimai.

Inspekcija 2011 m. rugpjūčio 11 d. teikimu pažeidimų prevencijos komisijai, vadovaudamasi Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punktu, pasiūlė panaikinti VGTU teisę organizuoti ir rengti vairuotojų papildomą mokymą. VGTU 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 170-4027 pateikė paaiškinimą dėl nustatytų pažeidimų ir priemonių planą šiems pažeidimams pašalinti. VGTU apie nustatytų pažeidimų pašalinimą 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 170-4032 dar kartą informavo Inspekciją. 2011 m. rugsėjo 27 d. vykusio Inspekcijos Pažeidimų prevencijos komisijos posėdžio metu komisija nutarė už tai, kad asmenims, siekiantiems susigrąžinti vairuotojo pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti automobilius, buvo išduoti papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimai nebaigus viso mokymo kurso, t. y. neatlikus stabdymo proceso, tuo pažeidžiant Mokymo tvarkos aprašo 6.3 punkto reikalavimus. 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. 170-4042 VGTU dar kartą kreipėsi į Inspekciją nurodydama apie nustatytų pažeidimų pašalinimą ir prašydama neatimti teisės rengti mokymus.

Inspekcija 2011 m. spalio 18 d. raštu „Dėl Pažeidimų prevencijos komisijos sprendimo“ Nr. (10)15B-6725 informavo VGTU, kad pareiškėjas iki šiol nepašalino pažeidimo, nustatyto 2011 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo metu, nes iki šiol nėra laikomasi Mokymo tvarkos aprašo 19.1 punkto nuostatų, t. y. mokymo įstaigoje su psichologais nėra sudaryta sutarčių, vietoje jų – sudarytos darbo sutartys mokymo įstaigos psichologus įdarbinant vadybininko pareigoms. Be to, papildomos konsultacijos grupėje, kurios VGTU pateikiamos kaip alternatyva nustatytiems reikalavimams, neturi teisinio pagrindo, o automobilio stabdymo procesą charakterizuojančių video filmų demonstravimas ir lėtėjimo pagreičio matuoklio atminties spaudinių duomenų paaiškinimas paskaitoje taip pat nėra laikomi teisinį pagrindą turinčia alternatyva Mokymo tvarkos aprašo 6.3 punkte nustatytiems reikalavimams.

Inspekcija rašte nurodė, jog VGTU išduoti papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimai asmenims, nebaigusiems viso mokymo kurso, t. y. neatlikus stabdymo proceso, buvo išduoti neteisėtai. Taip pat VGTU neinformavo, kokių priemonių bus imtasi, kad ateityje nebūtų klastojami stabdymo proceso testai, todėl, vadovaudamasi Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punktu, Inspekcija mano, kad netikslinga dar kartą svarstyti VGTU padarytų pažeidimų ir keisti 2011 m. rugsėjo 27 d. Pažeidimų prevencijos komisijos posėdžio metu priimtą sprendimą. 2011 m. spalio 27 d. raštu Nr. 170-4049 VGTU dar kartą kreipėsi į Inspekciją informuodama apie nustatytų pažeidimų pašalinimą, taip pat raštu Nr. 170-4048 kreipėsi į VGTU rektorių su prašymu papildyti VGTU personalo pareigybių sąrašą, įtraukiant psichologo pareigybę. 2011 m. spalio 28 d.

Inspekcijos viršininkas įsakymu „Dėl poveikio priemonių ūkio subjektams“ Nr. 2B-420, vadovaudamasis 1992 m. kovo 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 881/92 dėl patekimo į rinką vežant krovinius Bendrijos keliais į valstybės narės teritoriją arba iš jos arba kertant vienos ar kelių valstybių narių teritorijas 8 straipsnio 3 dalimi, Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170, 36.3 punktu, Reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. rugpjūčio 1 d.

įsakymu Nr. 3-293, 49.4, 49.5 ir 49.6 punktais, Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punktu, Teisės vykdyti transporto priemonių vairuotojų pirminį mokymą sustabdymo, atnaujinimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2B-520, 5.3 punktu bei atsižvelgdamas į Pažeidimų prevencijos komisijos 2011 m. rugsėjo 27 d. posėdžio protokolą Nr. 5KE-11, panaikino VGTU suteiktą teisę organizuoti ir rengti motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, papildomą mokymą už tai, kad asmenims, siekiantiems susigrąžinti vairuotojo pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti automobilius, buvo išduoti papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimai nebaigus viso mokymo kurso, t. y. neatlikus stabdymo proceso, tuo pažeidžiant Mokymo tvarkos aprašo 6.3 punkto reikalavimus.

Apie priimtą sprendimą VGTU informuotas 2011 m. lapkričio 7 d. Inspekcijos raštu Nr. (30)15B-7168. Teismas, sistemiškai įvertinęs Mokymo tvarkos aprašo 6, 6.1, 6.2, 6.3, 15.4 punktų nuostatas, konstatavo, jog Vairuotojų papildomo mokymo baigimo pažymėjimas gali būti išduodamas tik praėjus visus Mokymo tvarkos aprašo 15 punkte nurodytus etapus, kurių trukmė atitinka Mokymo tvarkos aprašo 6 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, tai, jog 2011 m. birželio 23 d. pareiškėjas neturėjo galimybės atlikti stabdymo proceso bandymo su automobiliu „Toyota Prius“, nereiškia, kad stabdymo procesas apskritai galėjo būti neatliktas, nes tokiu atveju nebūtų pasiektas vairuotojų papildomo mokymo tikslas, be to, Mokymo tvarkos aprašo 11 punktas nustato mokymo įstaigai pareigą tais atvejais, kai vairuotojas mokymo organizavimo dieną dėl tam tikrų priežasčių neatvyksta į mokymo įstaigą arba neišklauso tą dieną visų temų, sudaryti sąlygas mokymus atlikti kitą kartą.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog VGTU pažeidė Mokymo tvarkos aprašo 6.2 ir 6.3 punktus. Pagal Mokymo tvarkos aprašo 19.1 punktą mokymo įstaigoje mokymo metu privalo būti ir kontroliuojantiems pareigūnams turi būti pateiktos darbo sutartys su eismo saugumo mokytojais ir psichologais, patvirtintos mokymo įstaigos vadovo parašu ir mokymo įstaigos antspaudu. Teismo vertinimu, iš šios Mokymo tvarkos aprašo nuostatos darytina išvada, jog su eismo saugumo mokytojais ir psichologais mokymo įstaiga turi sudaryti darbo sutartis.

Teismo nuomone, autorinės darbo sutarties, o ne darbo sutarties su psichologėmis, sudarymas, neatitinka Mokymo tvarkos aprašo 19.1 punkto reikalavimų. Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punktas įtvirtinta, jog, Inspekcijos pareigūnams užfiksavus du mokymo įstaigos veiklos pažeidimus, teisė organizuoti ir rengti mokymą panaikinama. Teisė organizuoti ir rengti mokymą taip pat panaikinama, jeigu vairuotojui išduotas papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimas nebaigus viso mokymo kurso. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, VGTU padarė 3 Mokymo tvarkos aprašo pažeidimus (19.1, 6.2 ir 6.3 p.), be to, išdavė papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimus, nors vairuotojai nebuvo atlikę stabdymo proceso bei nustatytos trukmės individualios padarytų KET pažeidimų ir jų priežasčių analizės su psichologu, t. y. vairuotojams nebaigus viso mokymo kurso.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju gali būti konstatuoti abu savarankiški Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punkte įtvirtinti teisės organizuoti ir rengti mokymus panaikinimo pagrindai. Teismas, įvertinęs įsakymo Nr. 2B-420 turinį, konstatavo, jog jame yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo Inspekcijos direktorius rėmėsi priimdamas pastarąjį, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nustatyta, jog pareiškėjui buvo pateiktas įsakymo Nr. 2B-420 išrašas.

Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, dokumento išrašas apibrėžiamas kaip nustatytąja tvarka parengta ir patvirtinta dokumento dalis. Kaip paaiškino atsakovo atstovas teismo posėdžio metu, įsakymas Nr. 2B-420 buvo skirtas ne tik VGTU, bet ir kitiems subjektams, todėl pareiškėjui buvo pridėtas įsakymo Nr. 2B-420 išrašas, iš kurio atsispindi tik būtent su pareiškėju susijusi minėto įsakymo dalis, todėl tai, kad pareiškėjui buvo pateiktas įsakymo Nr. 2B-420 išrašas, patvirtintas Inspekcijos darbuotojos antspaudu, o ne kopija, teismo vertinimu, nėra esminis pažeidimas, darantis pagrindą panaikinti skundžiamą įsakymo Nr. 2B-420 punktą.

Tai, jog pareiškėjui pateiktame įsakymo Nr. 2B-420 išraše nenurodyta jo apskundimo tvarka, teismo nuomone, taip pat nelaikytina esminiu pažeidimu, kadangi minėto įsakymo apskundimo tvarka pareiškėjui buvo nurodyta Inspekcijos 2011 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (30)15B-7168, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas priėjo išvadą, jog įsakymas Nr. 2B-420 atitinka VAĮ 8 straipsnio keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo padaryti Mokymo tvarkos aprašo pažeidimai nėra administracinės teisės pažeidimai, todėl atsakomybė už šiuos pažeidimus nėra reglamentuojama Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK).

Kaip jau minėta, sąlygas ir reikalavimus įmonėms ar įstaigoms, norinčioms organizuoti ir rengti Vairuotojų papildomą mokymą reglamentuoja Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašas, šiuo teisės aktu Inspekcijai yra įgaliota ne tik suteikti teisę organizuoti ir rengti mokymą, bet ir šią teisę panaikinti, esant nurodytoms sąlygoms. Be to, teismas pažymėjo, kad taikyti įstatymo analogiją tiek pagal bendrąją teisės teoriją, tiek pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį galima tik tada, kai:

1) konstatuojama teisės spraga;

2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį;

3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui. Teismo vertinimu, Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punkte aiškiai nustatyti atvejai, kada mokymo įstaigai yra pritaikoma tokia poveikio priemonė, kokia buvo pritaikyta pareiškėjui, t. y. teisės rengti vairuotojų papildomą mokymą panaikinamas, todėl toks reglamentavimas negali būti laikomas kaip teisės spraga, kuriai ištaisyti reikėtų taikyti įstatymo analogiją.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kaip vairuotojų papildomo mokymo organizatorius, žinodamas, kokie reikalavimai nustatyti vairuotojų papildomam mokymui pagal Mokymo tvarkos aprašą, privalėjo atitinkamai veikti, todėl VGTU organizuoti mokymai, kurie neatitiko Mokymo tvarkos aprašo reikalavimų, ir iš to kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjo, jo teisėtais lūkesčiais, kadangi pareiškėjas nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos, kuri jam buvo žinoma. Pareiškėjo nurodoma VAĮ 364 straipsnio 8 dalis šiuo atveju nėra taikytina, kadangi pareiškėjas nėra ūkio subjektas, kuris veikia pirmaisiais savo veiklos metais.

Be to, teismas sutiko su atsakovo išsakyta pozicija, jog įvertinus vairuotojų papildomo mokymo srityje galimų padaryti pažeidimų sunkumą, papildomo mokymo kurso baigimo pažymėjimo išdavimas vairuotojui, nebaigusiam viso mokymo kurso, priskirtas prie sunkiausių pažeidimų, už kuriuos turi būti panaikinta teisė organizuoti ir rengti vairuotojų papildomą mokymą. Teismas pažymėjo, kad vairuotojų papildomas mokymas skirtas vairuotojams, nuolat pažeidžiantiems Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustiems administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą.

Vairuotojų papildomo mokymo kurso baigimo pažymėjimas suteikia galimybę asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 str. 3 d.), todėl tokių pažymėjimų išdavimas, kai vairuotojų papildomas mokymas nėra pabaigtas iš esmės, kelia grėsmę visos visuomenės saugumui, taigi, teismo vertinimu, teisės vykdyti vairuotojų papildomą mokymą atėmimas tokiu atveju laikytinas proporcingu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiamas 2011 m. spalio 28 d.

įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punktas yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, pareiškėjas neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 121-123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad sankcija gali būti paskirta vadovaujantis įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, o ne įstatymo pagrindu. Sankcijos, kurios apriboja juridinio asmens galimybę užsiimti ūkine komercine veikla, privalo turėti įstatyminį pagrindą. Lietuvos administracinės teisės doktrinoje yra nurodoma, kad vienas pagrindinių administracinės atsakomybės principų yra atsakomybės teisėtumas. Tai reiškia, kad „administracinė atsakomybė gali būti taikoma tik pagal paskelbtą, neprieštaraujantį Konstitucijai įstatymą“. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sankcijos gali būti skiriamos tik įstatymo pagrindu. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu“. Panaši pozicija yra išsakoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kuris yra suformulavęs taisyklę, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nustatytos garantijos, taikytinos ir administracinės atsakomybės atveju. Tai reiškia, kad Konvencijos 7 straipsnis, nustatantis imperatyvą, jog asmuo gali atsakyti tik pagal įstatymą, taip pat taikytinas administracinės atsakomybės atveju. Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta, kad administracinės sankcijos gali būti skiriamos tik įstatymo pagrindu. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato pareigą Lietuvos Respublikos susiekimo ministerijai tvirtinti papildomų vairuotojų mokymų tvarkos aprašą, tačiau įstatymas nesuteikia teisės ministerijai nustatyti sankcijų už minėto tvarkos aprašo pažeidimus. Todėl tokios sankcijos nustatymas poįstatyminiu teisės aktu pažeidžia aukščiau išvardintų teisės aktų, teismų praktikos bei teisės doktrinos suformuluotas taisykles.

2. Teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodo, kad VGTU padaryti pažeidimai nėra administracinės teisės pažeidimai, todėl atsakomybė už šiuos pažeidimus nėra reglamentuojama ATPK. VGTU nuomone, viešojo administravimo subjekto skirta sankcija yra priskirtina administracinės teisinės atsakomybės institutui. Ši nuomonė yra grindžiama Konstitucinio Teismo bei teisės doktrinoje nurodoma pozicija, kad už teisės pažeidimus, nenumatytus ATPK, gali būti taikoma administracinė atsakomybė - tokiu atveju skiriamos įstatymuose nustatytos sankcijos. Tačiau, kadangi tokios atskiros teisinės atsakomybės, kaip „ekonominė atsakomybė“ apskritai nėra, tai, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vadinamosios ekonominės sankcijos priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui. Tokios pat pozicijos laikos ir administraciniai teismai (LVAT administracinė byla Nr. A15- 1056/2004). Nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė į pažeidimą padariusį subjektą, pažeidimo pobūdį bei atsakomybę sunkinančias ar lengvinančias aplinkybe. VGTU nuomone, Inspekcijos paskirta sankcija ir teismo sprendimas paliekantis poveikio priemonės galiojimą, neatsižvelgiant į bendrąsias administracinių sankcijų skyrimo taisykles, yra pernelyg griežtas bei prieštaraujantis proporcingumo principui.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 134) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendime išdėstytomis išvadomis. Atkreipia dėmesį, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnis nustatė, jog užtikrindama eismo saugumą Susisiekimo ministerija nustato motorinių transporto priemonių vairuotojų, kuriems teisė vairuoti buvo atimta dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, papildomo vairuotojų mokymo tvarką. Šiuo pagrindu buvo priimtas minėtas Aprašas, kuriuo reglamentuota visa motorinių transporto priemonių vairuotojų, kuriems teisė vairuoti buvo atimta dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, papildomo mokymo tvarka, todėl visas šios srities reglamentavimas kildinamas iš įstatymo nuostatų ir visos jame nustatytos poveikio priemonės yra teisėtos ir proporcingos, o pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi motyvai atmestini kai nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai jam pritaikytą poveikio priemonę prilygina ekonominei sankcijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2011 m. spalio 28 d. įsakymu pareiškėjui (apeliantui) buvo taikyta teisinio poveikio priemonė – panaikinta teisė organizuoti ir rengti vairuotojų papildomą mokymą.

Mokymo organizavimo ir rengimo tvarkos aprašo 25 punkte esant numatytoms sąlygoms Valstybinei kelių transporto inspekcijai buvo įtvirtinta teisė bei pareiga panaikinti atsitinkamam subjektui pirmiau suteiktą teisę organizuoti ir rengti mokymą, kas ir buvo padaryta, tačiau, teisėjų kolegijai nagrinėjusiai šią bylą kilo abejonė, ar tokia nuostata, numatyta norminiame teisės akte priimtame centrinio valstybinio administravimo subjekto, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą.

Buvo nutarta pradėti tyrimą dėl to, ar Teisės organizuoti ir rengti papildomą motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, mokymą suteikimo laikinojo tvarkos aprašo, patvirtinto 2009 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-289 (2009 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 3-289 redakcija), 25 punktas, ta apimtimi, kur „Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnams užfiksavus du mokymo įstaigos veiklos pažeidimus, teisė organizuoti ir rengti mokymą panaikinama. Teisė organizuoti ir rengti mokymą taip pat panaikinama, jeigu vairuotojui išduotas papildomo mokymo kursų baigimo pažymėjimas nebaigus viso mokymo kurso“, neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Byla sustabdyta iki bus išnagrinėtas norminio administracinio akto dalies teisėtumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjusi minėtą norminę bylą 2013 m. balandžio 30 d. sprendime (administracinė byla Nr. I146-10/2013; teisminio proceso Nr. 3-61-3-02679-2011-1; procesinio sprendimo kategorija 17.1) pažymėjo, kad <...> „Saugaus eismo įstatymo nuostatos, Susisiekimo ministerija nustatė papildomo vairuotojų mokymo tvarką, negalima aiškinti plečiamai. Tai, kad Saugaus eismo įstatyme nėra numatyta, kokia yra poveikio priemonių (sankcijų) skyrimo tvarka, kai nesilaikoma papildomą vairuotojų mokymą reglamentuojančių nuostatų, savaime nereiškia, jog Susisiekimo ministerija ar jos įgaliota institucija, neturėdama įstatymu nustatyto pagrindo, turi neribotą diskreciją įtvirtinti poveikio priemonių (sankcijų) taikymo mechanizmą papildomą vairuotojų mokymą organizuojančioms ir rengiančioms įstaigoms (ūkio subjektams)“.

Be to, nurodė, jog „Susisiekimo ministerija, žemesnės nei įstatymas teisės aktu – Aprašu – nustatydama poveikio priemonę (sankciją) papildomą vairuotojų mokymą organizuojančioms ir rengiančioms įstaigoms (ūkio subjektams), privalėjo atsižvelgti į Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kuris suponuoja, jog valdžios institucijos privalo veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, bei laikytis tam tikrų reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia, jog draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais <...>“. Ir nusprendė “Pripažinti, kad Teisės organizuoti ir rengti papildomą motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, mokymą suteikimo laikinojo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 3‑289, 25 punktas (2009 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 3-289 redakcija) prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai“.

Šią bylą tikrinanti teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik ginčui aktualios teisės normos pripažinimas prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai nagrinėjamu atveju visiškai pareiškėjo (apelianto) teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos nuostatos taikymo atsiradusios pasekmės (sankcija) - atėmimas teisės organizuoti ir rengti vairuotojų papildomą mokymą, nebuvo pašalintos. Būtent šios teisės praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį tinkamai pašalinti. Kitaip teismas neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (pvz., administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1325/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas principas šios bylos kontekste sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui skirta poveikio priemonė (sankcija) – panaikinimas teisės organizuoti ir rengti vairuotojų papildomą mokymą – yra neteisėta, bei panaikinti skundžiamą įsakymą. Priešinga pozicija, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš principo buvo nubaustas už teisei priešingą veiką, nebūtų suderinama su nurodytais teisės principais, pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir kituose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtuose teisės aktuose (pvz., 2012 m. birželio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012, 2012 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-1696/2012).

Esant išvardytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų administracinės bylos proceso dalyvių nurodytų argumentų, susijusių su įsakymo teisėtumu bei pagrįstumu, nebepasisakys.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus Gedimino technikos universiteto apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2011 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 2B-420 1.2 punktą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius