2013-09-23 Nr. AB-5173-3-62-3-00980-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1219/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00980-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1.; 11.2.; 11.4.1.; 11.6.1.5.; 11.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant J. V. M., dėl įpareigojimo priimti sprendimą, atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-6), prašydama: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą, kuriuo atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Kauno rajone; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos jos tėvo M. M. žemės 6 000 000 Lt atlyginimo.

Pareiškėja nurodė, jog jos tėvas M. M. buvo 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, savininkas. Ši žemė jos tėvui priklausė iki 1948 m. gegužės 22 d., t. y. iki to laiko, kol jų šeima buvo ištremta į Sibirą. Dėl M. M. žemės grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas 1991 m. spalio 28 d. prašymas ir pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnį (toliau – ir Įstatymas) valstybės pareigūnai privalėjo atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra arba ekvivalentine natūra, tačiau žemė iki šiol negrąžinta. Žemė yra laisva, neužstatyta, neteisėtai užgrobta, todėl už ją privalo būti atlyginta.

Nurodė, kad 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo priėmimo dieną M. M. žemė buvo priskirta Lietuvos veterinarijos akademijos mokomajam ūkiui. Šis valstybinis ūkis, kuris valdė apie 4 000 ha žemės, atkūrus nepriklausomybę, buvo panaikintas. Jokių kliūčių vykdyti Įstatymą nebuvo, tačiau M. M. žemė iki šiol, pažeidžiant Įstatymo 1 straipsnį, natūra arba ekvivalentine natūra negrąžinta, nors praėjo 21 metai nuo to laiko, kai Įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas prašymas su visais reikiamais dokumentais grąžinti jos tėvo M. M. žemę.

Pažymėjo, jog Įstatymas nenumato, kad kiekvienas šeimos narys privalo paduoti atskirą prašymą ir atskirus dokumentus dėl tos pačios žemės grąžinimo. Ji, motina ir brolis buvo viena šeima, brolis ruošėsi tėvo žemėje ūkininkauti, todėl jo vardu ir buvo paduoti dokumentai, nurodant ir kitų šeimos narių teises į M. M. žemę. Jeigu broliui būtų grąžinta žemė, ją būtų valdę bendrai – bendrosios nuosavybės teise, tarp jos ir brolio ginčų nėra. Mama 2009 m. mirė. Šeima turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymas bus vykdomas ir žemė per tris mėnesius nuo pareiškimo padavimo dienos, kaip numato Įstatymo 19 straipsnis, bus grąžinta. Valstybės pareigūnai broliui tvirtino, jog 1992 m. pavasarį jis tėvo žemėje jau galės ūkininkauti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas bei kiti šio teismo nutarimai, kurie teismams yra privalomi, nurodo, kad kol turtas negrąžintas arba už jį neatlyginta, nuosavybės teisės į tą turtą neatkurtos. Jos broliui J. V. M. ne tik neišmokėtas atlyginimas (kompensacija) už M. M. žemę, tačiau net nebuvo priimtas teisėtas administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo žemę.

Pareiškėja atkreipė teismo dėmesį į tai, jog pareigūnai paskyrė M. M. žemę Lietuvos veterinarijos akademijai 2003 m., kai dar nebuvo priimtas sprendimas dėl 1991 m. paduoto prašymo grąžinti M. M. žemę. Pareiškėjos nuomone, 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 52/11965 yra niekinis teisės aktas, pasak jos, jis nesukuria teisinių pasekmių, nes jame nenurodyta, kad žemė yra paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, jame tik nurodoma žemės vertė 18 585 Lt. Sprendime nurodyta žemės vertė niekada nebuvo atlyginta, be to, vertė nurodyta neteisingai. Teisingas įvertinimas yra rinkos kaina, nes tik už rinkos kainą galima įsigyti lygiavertį žemės sklypą. Sprendime nenurodyta, kokiu įstatymu remiantis, žemė yra valstybės išperkama, nes tokio įstatymo nebuvo ir nėra. Nenurodyta, kas ir kada už žemę atlygins, faktiškai sprendimas neįvykdomas, todėl jis ir nebuvo įvykdytas. Kadangi sprendimas neįvykdytas, nuosavybės teisės neatkurtos. Jeigu pareigūnai būtų vykdę įstatymo reikalavimus ir elgęsi teisėtai, jie 1991 m. būtų sugrąžinę M. M. žemę, o jeigu vėliau atsirado būtinumas paimti tą žemę visuomenės poreikiams, žemė galėjo būti paimta įstatymo nustatyta tvarka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.100 straipsnio reikalavimus. Pažymėjo, kad M. M. žemė iki šiol neturi savininko, nes ji užgrobta. Žemė neįregistruota Registrų centre jokio savininko vardu.

Pareiškėja atkreipė teismo dėmesį, jog ji šioje byloje nereikalauja priimti administracinį aktą dėl M. M. žemės grąžinimo bei priteisti žalos iš atsakovo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo, nes šie reikalavimai jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012, kurioje Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi, nepaisydami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.100 straipsnio, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų, jos skundą atmetė. Tačiau kadangi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, t. y. nuosavybės teisės neatkurtos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. 15 ha žemės atkūrimo, o už negrąžintą jai tenkančios 7,5 ha žemės dalį privalo būti priteistas atlyginimas – 6 000 000 Lt, nes šioje vietovėje tik už tokią pinigų sumą galima įsigyti lygiavertį žemės sklypą.

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į su skundą (b. l. 10-12) su juo nesutiko.

Nurodė, jog 1991 m. spalio 28 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. V. M. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ parinko J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais. Taigi, į žemę, dėl kurios pareiškėja skundu prašo priimti administracinį sprendimą, sprendimas jau yra priimtas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010 padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas. Ginčo atveju prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. žemę pateikė vienintelis pretendentas J. V. M. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato valstybės pareigūnų pareigos ex officio sugrąžinti piliečiams iki 1940 m. priklausiusios žemės. Pareiškėja turėjo išreikšti savo valią, siekdama susigrąžinti minėtą jos tėvui priklausiusią žemę, ir imtis tam būtinų, įstatymuose numatytų veiksmų, tačiau to nepadarė.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra išreiškusi, ir į jos prašomą grąžinti žemę yra visiškai atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjos reikalavimai įpareigoti atsakovą per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą, kuriuo atkurti M. M. nuosavybės teises į jo 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos M. M. žemės 6 000 000 Lt atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 47–52) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad administraciniai aktai – Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-11348 (b. l. 13) bei 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendimas Nr. 52/11965 (b. l. 14) patvirtina, jog nuosavybės teisės į visą pareiškėjos tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, buvo atkurtos pareiškėjos broliui J. V. M. Kauno apskrities viršininkui parinkus nuosavybės atkūrimo būdą, t. y. nurodant išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18 585 Lt. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę, t. y. į žemę, dėl kurios šioje byloje prašoma priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priteisiant pareiškėjai atlyginimą, nuosavybės teisės jau yra atkurtos, minėtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas.

Dėl ginčo santykių teisinio reglamentavimo minėtais įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinis teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012) buvo pasisakyta, jog visa Lietuvos žemė (taip pat ir žemė, esanti (duomenys neskelbtini) Kauno rajone) buvo nacionalizuota Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo valstybės nuosavybe. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti Lietuvos piliečių neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat nustatė, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma.

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, šiais teisės aktais įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino ir jos realizavimą, taikant ne visiškos, tačiau ribotos restitucijos principą. Teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, tuo atveju yra taikomas visiško atlyginimo principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012, kurioje konstatuota, jog nei valstybės pareigūnai, nei valstybės institucijos neturi pareigos savo iniciatyva nagrinėti žemės grąžinimo piliečiams klausimo, nesant pačių piliečių pateiktų prašymų, todėl pareiškėjai neišreiškus savo valios atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę ar jos dalį įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir valstybės institucijų ar tarnautojų neteisėto neveikimo, t. y. valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta, teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl M. M. žemės užgrobimo, nuosavybės teisių neatkūrimo, valstybės pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo skundo administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 suformuluoto dalyko, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012) nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Teismo nuomone, šioje administracinėje byloje pareiškėjos nurodytos kai kurios papildomos faktinės aplinkybės, susijusios su 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendimo Nr. 52/11965 neįvykdymu, iš esmės nekeičia ginčo teisinio vertinimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 116 punktu, byloje esamais duomenimis, teismas nustatė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų, nenurodant nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos duomenų. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo ir šiuo metu objektyviai jau nebegali realizuoti savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, nes jos visiškai atkurtos jos broliui. Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų įgaliota ginti savo brolio teises.

III. Pareiškėja A. O. M. apeliaciniu skundu (b. l. 58–60) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos tėvo žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, tačiau vis tiek tvirtino, kad į tėvo žemę „pilna apimtimi“ atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos broliui J. V. M.. Jeigu broliui būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę, jie žemę valdytų bendrai su broliu.

2. Teismas nepagrįstai tvirtina, kad M. M. žemė pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 5 punktą buvo valstybės išperkama. Įstatymo 12 straipsnio 5 punktas nustato, kad valstybės išperkama ta žemė, kuri „numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms“. Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu nustatyta, kad iki Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo priėmimo, dar net nebuvo nustatyta, kokio dydžio žemės plotas turi būti skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo reikmėms.

3. Dėl Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamo žemės ploto dydžio nustatymo buvo priimti net penki Vyriausybės nutarimai. Kokią konkrečiai žemę paskirti akademijai sprendė ne Vyriausybė, o Kauno apskrities viršininko administracija. Tik 2003 m. gegužės 16 d. Kauno apskrities viršininkas įsakymu Nr. 02-05-3199 patvirtino projektą, pagal kurį M. M. žemė buvo įtraukta į Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamą žemės plotą. M. M. žeme Lietuvos veterinarijos akademija niekada iki šiol nesinaudojo mokslo ar mokymo tikslais. Žemė buvo apleista, paversta pelke, ir tik po pareiškėjos skundų šiemet buvo suarta.

4. Nepagrįstas teismo tvirtinimas, kad M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe. Nėra jokio teisinio pagrindo valstybei tapti šios žemės savininke, todėl Registrų centre žemė neįregistruota jokio savininko vardu. Pareiškėjos broliui savininko teisių įregistruoti neleidžiama, nors teismas ir tvirtina, kad broliui „atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 15 ha žemės pilna apimtimi“, o valstybė neturi teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į M. M. žemę. Žemė paversta bešeimininkiu turtu.

5. Apeliacinio skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka būtinas, kadangi būtina paklausti atsakovų: 1) Kodėl tvirtinama, kad į tėvo M. M. žemę „pilna apimtimi“ atkurtos nuosavybės teisės, kai nustatyta, kad žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta? 2) Kodėl M. M. išlikusi laisva žemė nebuvo grąžinta 1991 m., vykdant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnį? 3) Kodėl įstatymo nustatyta tvarka pateiktas prašymas grąžinti išlikusią M. M. žemę buvo apsvarstytas tik 2006 m. spalio 26 d., t. y. po penkiolikos metų nuo prašymo padavimo dienos? 4) Kokiu teisiniu pagrindu buvo priimtas Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 16 d. įsakymas, kuriuo patvirtintas Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamo žemės sklypo projektas, į kurį buvo įtraukta M. M. žemė? 5) Kokiu teisiniu pagrindu ir kas valdė M. M. žemę 1991 – 2006 m. laikotarpiu? 6) Kokiu teisiniu pagrindu M. M. žemė buvo nurodyta kaip valstybės išperkama žemė? 7) Kokiu teisiniu pagrindu valstybė save laiko M. M. žemės savininke? 8) Kadangi tik 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Vyriausybė nusprendė, kad Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo reikmėms skiriamas 1 000 ha dydžio žemės sklypas, nenurodant, kokia konkreti žemė įeis į tą sklypą, kodėl tvirtinama, kad iki 1991 m. birželio 18 d. M. M. žemė jau buvo paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai? 9) Kodėl M. M. arti Kauno esantys 15 ha žemės buvo įkainuoti 18 585 Lt, kai S. M. 1992 m. perkant iš valstybės toliau nuo Kauno esančius jos naudojamus 22,5 arus, vieno aro valstybinės žemės kaina buvo 202 rub.? (Pagal šią valstybinę kainą M. M. 1 500 arų kaina 1992 m. buvo 303 000 rub.) 10) Kokioms mokslo reikmėms Lietuvos veterinarijos akademija naudoja M. M. žemę? (Žemės foto nuotraukos įrodo, kad žemė buvo apleista ir paversta pelke.).

Atsakovai atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 65–67) su juo nesutinka prašo atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra išreiškusi, nors siekiant atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą taip veikti ją įpareigojo teisės aktai, ką patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012, apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nenurodo, koks įstatymas numato, kad dėl tos pačios žemės grąžinimo kiekvienas šeimos narys turi paduoti atskirus prašymus ir atsikurs dokumentas, nėra pagrindas panaikinti ginčijamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą.

2. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę, t. y. žemę, dėl kurios šioje byloje prašoma priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priteisiant pareiškėjai atlyginimą, nuosavybės teisės jau yra atkurtos. Administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog nėra jokio teisinio pagrindo valstybei tapti M. M. iki žemės nacionalizavimo turėtos žemės savininke ir, jog nuosavybės teisės į jos prašomą grąžinti žemę nėra atkurtos, yra atmestini. Faktą, jog nuosavybės teisės į jos prašomą grąžinti žemę yra atkurtos visiškai patvirtina ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“, kuriuo buvo parinktas J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais ir tos pačios dienos sprendimas Nr. 52/11965, kuriuo J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Žin., 1997, Nr. 90-2256) 116 punktą sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena.

3. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimų terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1728; 2003, Nr. 102-4582) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, išduodamų vertybinių popierių skaičius ir vertė, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės lygiavertiškumo nustatymo metodika patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 21-597; 2002, Nr. 102-4574), todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos M. M. žemės, dėl kurios jau yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 6 000 000 Lt, nepagrįstas jokiais įrodymais bei prieštarauja Vyriausybės patvirtintai metodikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. M. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 92) nurodo, jog sutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu. Teigia, jog visada išreiškė valią ir visada reikalavo, kad nuosavybės teisės į jo tėvo 15 ha žemės būtų atkurtos, grąžinant žemę turėtoje vietoje. Bet koks kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra neteisėtas , nepagrįstas ir nesuderinamas su jo valia, konstituciniu teisėtų lūkesčių principu ir prieštarauja Konstitucijos 6, 7, 23 straipsniams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuosavybės teisės į nusavintą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmeniui, pateikusiam prašymą atkurti nuosavybės teises bei teisės aktuose numatytus dokumentus, teisės aktų nustatytais terminais. Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka ir reikalavimai iš esmės nekito per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį ir yra numatyti šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte.

Pareiškėja nenurodo, kad laiku teikė nustatyto turinio prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. 7,5 ha valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) Kauno rajone kompetentingai institucijai ir tokių duomenų byloje nėra. Todėl nėra pagrindo vertinti pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į nurodytą 7,5 ha žemės sklypą. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 jau yra pripažinęs, kad pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklaususį 7,5 ha žemės sklypą. Šis sprendimas turi res judicata galią, nes pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą šio skundo apimtyje teismo yra galutinai išspręsta ir iš naujo negali būti nagrinėjama. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą, Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į M. M. valdytą 7,5 ha žemės sklypą.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės už minėto dydžio negrąžintą sklypą 6 000 000 Lt. Pareiškėja nurodo, kad tai nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, o reikalavimas atlyginti už negrąžintą žemę. Toks reikalavimas nėra pagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. 7,5 ha valdytą žemę atkūrimą. Todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę.

Byloje taip nėra duomenų, kad pareiškėja yra įgaliota atstovauti J. V. M. interesus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui vertinti, ar teisingai buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos nurodytam asmeniui.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė