A-438-2128-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-2128/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02282-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 26

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei

dalyvaujant pareiškėjai K. R.

pareiškėjos atstovei Inesai Arbočienei

atsakovo atstovei Austėjai Kurapkaitei

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjai K. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. BR6-1645560 už reikalavimų nesilaikymą (kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame lauke Nr. 2 pareiškėjai buvo pritaikyta teisės aktuose nustatyta kompleksinės paramos susiejimo netyčinė sankcija, t. y. pagrindinė tiesioginių išmokų dalis ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – MPŪV priemonė) sumažinta 5 proc. (418,36 Lt), taip pat MPŪV priemonės administravimo taisyklėse numatyta sankcija dėl tyčinio neteisingo deklaravimo, t. y. nustačius didesnį kaip 20 proc. ploto tyčinį neteisingą deklaravimą, kompensacinė išmoka pagal MPŪV priemonę einamaisiais metais nemokama, be to, pareiškėjai pritaikyta 3 884,40 Lt ilgalaikė sankcija, lygi deklaruoto ir nustatyto ploto skirtumui.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 6 d. sprendimu panaikino Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. BR6-1645560 ir įpareigojo Agentūrą priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

Agentūra skunde prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas „Dėl teismo sprendimo vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ Nr. BR6-1645560 yra teisėtas ir pagrįstas.

Paaiškino, kad pareiškėja 2010 m. birželio 4 d. pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m. (toliau – 2010 m. paraiška), kurioje deklaravo 24,56 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą pagrindinei išmokai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti ir kompensacinei išmokai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (didelio nepalankumo vietovės) gauti.

Agentūros Kontrolės departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas (tikrintojas) 2010 m. rugpjūčio 23 d. patikros vietoje metu apžiūrėjęs pareiškėjos deklaruotas žemės ūkio naudmenas, nustatė neatiktį, t. y. kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiuose laukuose Nr. 1 (deklaruotas 5,70 ha (5PD-1) plotas) ir Nr. 2 (deklaruotas 9,24 ha (5PD-1) plotas) vietoj deklaruoto juodojo pūdymo rastos daugiametės ganyklos (5DG-1), todėl laukai neatitiko Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. 3D-327 (toliau – ir GAAB aprašas, Aprašas), reikalavimų, t. y. laukai buvo nenušienauti. Pagal Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 (toliau – TI taisyklės), 9 punktą ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natūra 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natūra 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d.

įsakymu Nr. 3D-151 (toliau – ir MPŪV taisyklės), 5.4 punktą, žemės ūkio naudmenos, už kurias prašoma išmokų, turi atitikti Aprašo reikalavimus. Teisė į išmoką neprarandama, jei nustatyti reikalavimai neįvykdomi dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios. Tokiais atvejais pareiškėjas per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kai atsiranda tokia galimybė, praneša raštu Agentūrai apie atsiradusias aplinkybes ir kartu pateikia tai įrodančius dokumentus.

Agentūra pabrėžė, jog pareiškėjai Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. BR6-1645560 buvo pritaikyta sankcija už Aprašo reikalavimo nesilaikymą. Komisija, priimdama 2011 m. spalio 6 d. sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnį ir neteisingai traktavo įsiteisėjusį 2011 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas Agentūros skundas dėl Komisijos 2011 m. kovo 3 d. sprendimo panaikinimo. Teismas administracinėje byloje Nr. I-2450-281/2011 vertino Komisijos 2011 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. 3R-54 (AG-37/03-2011) ir Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. BR6-(11.13)-1189 teisėtumą ir pagrįstumą ir padarė išvadą, kad Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimas nelaikytinas pagrįstu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl įpareigojo Agentūrą priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.

Agentūra priėmė naują sprendimą. Aplinkybė, kad atsakovas sutiko su teismo sprendime konstatuota išvada, jog Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. BR6-(11.13)-1189 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, ir dėl to teismo sprendimo neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, nepatvirtina, jog ji pripažino, kad faktinės aplinkybės dėl ginčijamų laukų tinkamos priežiūros ir įdirbimo yra teisingos. Komisija, priimdama savo sprendimą, neįvertino ir neatsižvelgė į Agentūros argumentus, išdėstytus 2011 m. spalio 4 d. atsiliepime į K.

R. 2011 m. rugsėjo 19 d. skundą „Dėl paskirtos sankcijos“ ir paaiškinimus, išsakytus 2011 m. spalio 6 d. vykusiame Komisijos posėdyje. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas patikros metu užfiksuotais neatitikimais, kurie atsispindi ataskaitoje. Patikros vietoje ataskaita yra objektyvus rašytinis dokumentas, todėl jos pagrįstumu ir objektyvumu nėra pagrindo abejoti. Nustatyti pažeidimai ir lentelė užpildyta vadovaujantis teisės aktais, tvarkingai ir tinkamai, o situacija aprašyta pastabose bei paaiškinimuose. Patikros vietoje ataskaitoje aiškiai ir išsamiai nurodyta, kuriuose pareiškėjos deklaruotuose laukuose buvo nustatyti pažeidimai ir kokie jie yra.

Pareiškėjos pateikti paaiškinimai, kad ginčijamuose laukuose 2008 m. ir 2009 m. buvo deklaruojami ir auginami miežiai, kad ginčijami laukai 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį buvo suarti, kad kovai su piktžolėmis 2010 m. vasarą ginčijamuose laukuose buvo naudojamos cheminės priemonės, nepaneigia Agentūros patikros metu užfiksuotų neatitikimų, kurie atsispindi patikros vietoje ataskaitoje.

Pareiškėja K. R. atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsakovo motyvas, kad Komisija nepagrįstai savo sprendime rėmėsi 2011 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kad teismas viršijo savo įgaliojimus, nes teisę konstatuoti juridinę reikšmę turinčius faktus turi tik bendrosios kompetencijos teismai, įrodo atsakovo atstovų nekompetenciją. Nesutikdama su įrodymų vertinimu, Agentūra turėjo teisę Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos tvarka, tačiau to nepadarė, todėl šis sprendimas yra įsiteisėjęs, o įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Skundžiamame 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendime Agentūra konstatavo, kad, remiantis 2010 m. rugpjūčio 23 d. patikros vietoje duomenimis, laukuose Nr. 1 ir Nr. 2 (bloko Nr. 116037-7242) vietoje juodojo pūdymo buvo rastos ganyklos-pievos, todėl pritaikė MPŪV taisyklėse numatytą sankciją už tyčinį neteisingą deklaravimą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas pareiškėjos pateiktus įrodymus, pripažino, kad laukai Nr. 1 ir Nr. 2 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį buvo suarti. Komisija teismo įvertintų aplinkybių negali vertinti priešingai, todėl padarė išvadą, kad minėti laukai 2010 m. rugpjūčio 23 d. atliktos patikros metu negalėjo būti ganykla-pieva, vadinasi, Agentūra 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendime nepagrįstai taikė sankciją pagal MPŪV 33.3.5. punktą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimas priimtas byloje tarp tų pačių šalių: pareiškėjos K. R. ir atsakovo Agentūros, todėl jame nustatytos faktinės aplinkybės neįrodinėjamos iš naujo. Pareiškėjos nuomone, priimdama 2011 m. vasario 8 d. sprendimą, Agentūra neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 1 d. sprendimu patenkino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą ir panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 3R-255(AG-221/05-2011).

Teismas konstatavo, jog byloje kilęs ginčas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. BR6-1645560, teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip pažymėjo teismas, byloje nustatyta, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. BR6-1645560 už reikalavimų nesilaikymą (kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame lauke Nr. 2 pareiškėjai buvo pritaikyta teisės aktuose nustatyta kompleksinės paramos susiejimo netyčinė sankcija, t. y. pagrindinė tiesioginių išmokų dalis ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ sumažinta 5 proc. (418,36 Lt), taip pat MPŪV priemonės administravimo taisyklėse numatyta sankcija dėl tyčinio neteisingo deklaravimo, t. y. nustačius didesnį kaip 20 proc. ploto tyčinį neteisingą deklaravimą, kompensacinė išmoka pagal MPŪV priemonę einamaisiais metais nemokama, be to, pareiškėjai pritaikyta 3 884,40 Lt ilgalaikė sankcija, lygi deklaruoto ir nustatyto ploto skirtumui.

Ilgalaikė sankcija – tai paramos dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui taikomą sankciją ir galiojantis trejus kalendorinius metus, einančius po tų kalendorinių metų, kuriais buvo nustatytas pažeidimas. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2011 m. spalio 6 d. sprendimu panaikino Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. BR6-1645560 ir įpareigojo skundžiamą instituciją priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą. Pagal TI taisyklių 9 punktą ir MPŪV taisyklių 5.4 punktą, žemės ūkio naudmenos, už kurias prašoma išmokų, turi atitikti GAAB reikalavimus.

Vadovaujantis TI taisyklių 58 punktu, teisė į išmoką neprarandama, jei nustatyti reikalavimai neįvykdomi dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios. Tokiais atvejais pareiškėjas per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kai atsiranda tokia galimybė, praneša raštu Agentūrai apie atsiradusias aplinkybes, kartu pateikdamas tai įrodančius dokumentus. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2011 m. spalio 6 d. panaikino Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-2450-281/2011 buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčijamų laukų priežiūra bei įdirbimu.

Komisijos manymu, teismas, vertindamas pareiškėjos pateiktus įrodymus, pripažino juos kaip patvirtinančius aplinkybę, kad laukai Nr. 1 ir Nr. 2 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį buvo suarti. Su tokiu Komisijos faktinių aplinkybių vertinimu atsakovas nesutinka ir mano, kad jis yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-2450-281/2011 vertino Komisijos 2011 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. 3R-54 (AG-37/03-2011), taip pat Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. BR6-(11.13)-1189 teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendime konstatavo, kad Iš Agentūros vyr. specialisto 2010 m. rugpjūčio 23 d. surašytos K. R. deklaruojamų laukų patikros vietoje ataskaitos matyti, kad pareiškėjos deklaruotuose kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) laukuose Nr. 1 ir Nr. 2 nustatyti sekantys pažeidimai – vietoje deklaruoto juodojo pūdymo (pasėlio kodas 5PD-1) rastos daugiametės ganyklos (pievos) (5 m. ir daugiau, pasėlio kodas 5DG-1), kurios buvo nenušienautos.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog patikrinimo ataskaitoje nurodytuose kontroliniuose laukuose Nr. 1 ir Nr. 2 2008 ir 2009 m. buvo deklaruoti miežiai (pasėlio kodas 5MI-2), o 2010 m. – juodasis pūdymas. Pagal GAAB 1.1, 1.7 punktų reikalavimus juodąjį pūdymą iki kiekvienų metų lapkričio 1 d. būtina apsėti arba apsodinti žemės ūkio augalais, periodiškai įdirbti arba naudoti chemines kovos su piktžolėmis priemones. Teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendime taip pat nurodė, kad Agentūra neginčija pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį patikrai pasirinkti laukai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo suarti, 2010 m. rugpjūčio 12 d. laukai buvo nupurkšti chemikalais, o iki lapkričio 1 d. laukų suarti nebuvo galimybės dėl pūdymo laukų permirkimo, ir kad Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su minėtų laukų priežiūra, sprendžiant klausimą dėl laukų pripažinimo pūdyminiais ar ganykliniais, nebuvo vertintos.

Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-2450-281/2011 padarė išvadą, kad Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme nelaikytinas pagrįstu, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai panaikino Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo Agentūrą priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teisas pabrėžė, jog tiek Komisija, tiek teismas Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. BR6-(11.13)-1189 pripažino naikintinu dėl to, jog šis neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai, bei vadovaudamasi 2011 m. birželio 9 d. sprendime nurodytais motyvais, Agentūra 2011 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjos atžvilgiu priėmė naują šioje byloje ginčijamą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas pagrįstai teigia, kad ta aplinkybė, kad Agentūra sutiko su teismo sprendime konstatuota išvada, jog Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. BR6-(11.13)-1189 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, ir dėl to teismo sprendimo neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, neleidžia daryti išvados, jog Agentūra pripažino ir faktines aplinkybes dėl ginčijamų laukų tinkamos priežiūros bei įdirbimo esant teisingoms. Ginčijamame 2011 m. rugpjūčio 19 d. Agentūros sprendime yra detaliai išanalizuotos visos faktinės aplinkybės, lėmusios sankcijų atsiradimą, įvertinti pareiškėjos pateikti dokumentai bei paaiškintas jų reikšmingumas ginčijamu atveju, o taikomos sankcijos yra motyvuotos ir pagrįstos konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Pirmosios instancijos teusmas akcentavo, jog ginčijamas 2011 m. rugpjūčio 19 d. Agentūros sprendimas Nr. BR6-1645560 yra pagrįstas patikros metu užfiksuotais neatitikimais, kurie atsispindi patikros vietoje ataskaitoje. Patikros vietoje ataskaita yra objektyvus rašytinis dokumentas. Jos pagrįstumu ir objektyvumu nėra jokio pagrindo abejoti, kadangi nustatyti pažeidimai ir lentelė užpildyta vadovaujantis teisės aktais, tvarkingai ir tinkamai, o situacija aprašyta pastabose bei paaiškinimuose. Patikros vietoje ataskaitoje aiškiai ir išsamiai nurodyta, kuriuose pareiškėjos deklaruotuose laukuose buvo nustatyti pažeidimai ir kokie. Papildomos vaizdo fiksavimo priemonės (pavyzdžiui, fotografavimas, filmavimas) atliekant patikras nėra privalomos, nes tai nėra įtvirtinta teisės aktuose.

Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad Agentūros Kontrolės departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas M. M. (toliau - tikrintojas), 2010 m. rugpjūčio 23 d. patikros vietoje vizualiai apžiūrėjęs pareiškėjos deklaruotas žemės ūkio naudmenas, nustatė neatitikimą. Patikros vietoje ataskaitoje Nr. 10-1011664127-D5-1 tikrintojas pažymėjo, jog kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiuose laukuose Nr. 1 (deklaruotas 5,70 ha (5PD-1) plotas) ir Nr. 2 (deklaruotas 9,24 ha (5PD-1) plotas) vietoj deklaruoto juodojo pūdymo rastos daugiametės ganyklos (5DG-1). Tikrinti laukai neatitiko Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 (toliau - GAAB reikalavimai), reikalavimų, t. y. laukai buvo nenušienauti. GAAB reikalavimų 1.2 punkte nurodyta, kad „ganyklos arba pievos, taip pat daugiametės ganyklos arba pievos turi būti geros agrarinės būklės, naudojamos gyvuliams ganyti (iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d. turi būti bent kartą nuganytos) arba ne rečiau kaip kartą per metus (iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d.) nušienaujamos. Soduose ir uogynuose, kurių tarpueiliuose laikoma veja ar pieva, turi būti laikomasi šiame punkte nurodytų šienavimo ar ganymo terminų“. MPŪV taisyklių II skirsnio 18 pastraipoje yra numatyta, kad tyčiniu neteisingu deklaravimu laikomi atvejai, kai pareiškėjas vietoj ganyklų arba pievų (iki 5 metų) ar daugiamečių ganyklų arba pievų (5 metų ir daugiau) deklaravo ariamąją žemę arba atvirkščiai. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pati pareiškėja nuo to momento, kai ji buvo supažindinta su patikros vietoje rezultatais, iki dabar nėra pateikusi nei Agentūrai, nei Komisijai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų patikros vietoje nustatytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad liudytojas M. M. per teismo posėdį parodė, jog 2010 m. rugpjūčio 23 d. patikros vietoje apžiūrėjęs pareiškėjos deklaruotas žemės ūkio naudmenas laukuose Nr. 1 ir Nr. 2 nustatė, kad nebuvo jokių arimo ar žemės apdirbimo požymių, laukai buvo nešienauti, augo daugiametės piktžolės. Jis kaip specialistas (agronomas) padarė išvadą, kad apie 3 metus šiose laukuose niekas nebuvo daroma, ginčijamuose laukuose nebuvo naudojamos cheminės priemonės. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjos pateikti paaiškinimai, kad ginčijamuose laukuose 2008 m. ir 2009 m. buvo deklaruojami ir auginami miežiai, kad ginčijami laukai 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį buvo suarti, kad kovai su piktžolėmis 2010 m. vasarą ginčijamuose laukuose buvo naudojamos cheminės priemonės, ir kiti byloje esantys pareiškėjos paaiškinimai nepaneigia Agentūros patikros metu užfiksuotų neatitikimų, kurie atsispindi patikros vietoje ataskaitoje. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje yra pripažįstama, kad patikros vietoje yra vienas iš paramos administravimo etapų, todėl per patikras nustatyti pažeidimai, jeigu nebuvo nuginčyti ar paneigti, yra pagrindas priimamiems sprendimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2775/2011). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas „Dėl teismo sprendimo vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ Nr. BR6-1645560 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 3R-255(AG-221/05-2011) naikintinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas abejotinu įrodymu – patikros duomenimis (rezultatais), kuriuos nulėmė Agentūros darbuotojo subjektyvi nuomonė, o jos patikrinti visiškai nėra objektyvių galimybių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei padarė teisėtą bei objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą išvadą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Agentūros 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai K. R. pritaikyta kompleksinė paramos susiejimo netyčinė sankcija ir sankcija dėl tyčinio neteisingo deklaravimo.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nustatė, kad tyčinis neteisingas deklaravimas grindžiamas tuo, kad atliekant 2010 m. paraiškos patikrą vietoje buvo nustatyti pažeidimai: vietoje deklaruoto juodojo pūdymo rastos daugiametės ganyklos (pievos), bei šios pievos buvo nenušienautos t. y. neatitiko GAAB reikalavimų. Teismas remdamasis GAAB ir MPŪV taisyklėmis konstatavo, kad Agentūra priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Vyriausios administracinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimą panaikino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Apeliantė, remdamasi ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimu, pripažinta, jog laukai Nr. 1 ir Nr. 2 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį buvo suarti, o Agentūra neginčydama šio sprendimo, patvirtino, jog laukai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo suarti. Todėl Vyriausioji administracinių ginčų komisija negalėjo priimti kito sprendimo, kaip tik konstatuoti, jog minėti laukai 2010 m. rugpjūčio 23 d. atliktos patikros metu negalėjo būti ganykla – pieva.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog svarbus prejudicinių faktų aspektas yra tas, jog pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tuomet, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (žiūrėti pvz. 2011 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-99/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog ta aplinkybė, kad kai kurie faktai byloje, vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, neįrodinėtini, nereiškia, kad jie turi lemiamą reikšmę byloje, nes tokie faktai turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste, t. y. turi būti vertinama visa surinktų ir byloje esančių įrodymų visuma (žiūrėti pvz. 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 – 1315/2009). Pareiškėjos nurodomame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, inter alia buvo konstatuota, jog Agentūra neginčija pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad 2009 m. rudenį ir 2010 m. pavasarį patikrai pasirinkti laukai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo suarti, 2010 m. rugpjūčio 12 d. laukai buvo nupurkšti chemikalais, o iki 2010 m. lapkričio 1 d. laukų suarti nebuvo galimybės dėl pūdymų laukų permirkimo. Pabrėžtina, kad minėtame sprendime buvo konstatuota, jog Agentūros 2011 m. vasario 8 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, todėl Agentūra buvo pagrįstai įpareigota priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus. Sutiktina su Agentūros argumentu, jog aukščiau minimos aplinkybės savaime nepatvirtina, jog pareiškėja tinkamai vykdė ginčo laukų priežiūrą. Minėtame sprendime tik buvo nurodyta, jog jos yra reikšmingos priimant sprendimą ir privalėjo būti įvertintos. Tai, kad Agentūra nepasinaudojo jai suteikta apeliacijos teise, nereiškia, kad tokiu būdu ji automatiškai pripažino ir faktines aplinkybes dėl ginčijamų laukų tinkamos priežiūros ir įdirbimo esant teisingomis.

Agentūra, vadovaudamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, administruodama pareiškėjos 2010 m. paraišką priėmė šioje byloje ginčijamą 2011 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir pritaikė kompleksinės paramos susiejimo netyčinę sankciją bei ilgalaikę sankciją.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimą nulėmė tik viena abejotina Agentūros darbuotojo nuomonė, įtvirtinta Kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaitoje Nr. 10-1011664127-D5-1.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. (žiūrėti pvz. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, jog administracinėje byloje faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žiūrėti pvz. 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Nagrinėjamoje byloje, vertinant aplinkybę, ar ginčijamuose laukuose buvo laikomasi GAAB aprašo reikalavimų, be kita ko vadovautasi Ataskaita bei liudytojo parodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nemato pagrindo abejoti šių įrodinėjimo priemonių patikimumu. Pabrėžtina, kad atlikus patikrą vietoje buvo priimta patikros vietos ataskaita Nr. 10-1011664127-D5-1), kurioje užfiksuoti kontroliniame žemės sklype Nr. 110637-7242 esančiuose laukuose Nr. 1 ir Nr. 2 esantys pažeidimai.

Apeliantės teiginys, kad Ataskaita yra subjektyvi vertintojo nuomonė, yra vertinamojo pobūdžio ir nepagrįstas. Vertinimo ataskaita užpildyta aiškiai ir išsamiai, todėl abejoti joje pateiktais duomenimis nėra jokio pagrindo. Detaliau apie ataskaitoje pateiktus duomenis liudytojas M. M., atlikęs patikrą vietoje 2010 m. rugpjūčio 23 d. ginčijamuose laukuose Nr. 1 ir Nr. 2, pasisakė ir pirmosios instancijos teismo metu (b. l. 30–33), nurodydamas, kad laukuose Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo jokių arimo požymių, laukai buvo nenušienauti, juose augo daugiametės piktžolės.

Paraiškų pagal atitinkamas programas administravimą reglamentuoja Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklės (toliau- Administravimo taisyklės), patvirtintos Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153.

Administravimo taisyklių 5.7 punkte nustatyta, kad Agentūra atlieka patikras vietoje. Administravimo taisyklių 103 p. įtvirtinta, kad Agentūra, gavusi paramos paraiškų bylas ir kitus dokumentus bei duomenis, atlieka tokius veiksmus: informacinių sistemų pagalba darbo procedūrų aprašuose nustatyta tvarka atlieka pareiškėjo pateiktų duomenų patikrą bei patikras vietoje; darbo procedūrų aprašuose nustatyta tvarka inicijuoja nuotolinę patikrą; nustačiusi neatitikimų, raštu informuoja pareiškėją apie nustatytus neatitikimus ir ( arba) perduoda minėtą informaciją savivaldybei, kuriai pareiškėjas yra pateikęs paramos paraišką; gavusi visus reikiamus duomenis, priima sprendimą dėl paramos skyrimo ir apskaičiuoja galutinę mokėtinos paramos sumą; paramos gavėjams išmoka paramos lėšas; baigusi administruoti paramos paraišką, raštu informuoja pareiškėją apie jam priskaičiuotas paramos lėšas bei pritaikytas sankcijas.

Už administracinę patikrą, patikrą vietoje, paramos dydžio apskaičiavimą ir išmokėjimą paramos gavėjams, lėšų apskaitą bei ataskaitų teikimą pagal Administravimo taisyklių 60 punktą atsako Agentūra.

Patikros vietoje metu buvo nustatytas neatitikimas t. y. vietoje deklaruoto juodojo pūdymo rastos daugiametės ganyklos. Pažymėtina, kad vadovaujantis MPŪV taisyklių II skirsnio 18 pastraipoje nustatyta, kad tyčiniu neteisingu deklaravimu laikomi atvejai, kai pareiškėjas vietoje ganyklų arba pievų (iki 5 metų) ar daugiamečių ganyklų arba pievų (nuo 5 metų) deklaravo ariamąją žemę arba atvirkščiai.

MPŪV taisyklių 33.3.5 punkte nustatyta, jog. kai nustatytas didesnis kaip 20 proc. ploto tyčinis neteisingas deklaravimas, išmoka pagal atitinkamą priemonę einamaisiais metais nemokama, be to, pareiškėjui taikoma ilgalaikė sankcija, lygi deklaruoto ir nustatyto ploto skirtumui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žiūrėti pvz. 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012). Pažymėtina, kad įpareigojimo patikros vietoje metu gautus duomenis fiksuoti vaizdo priemonėmis, jos atlikimo metu nebuvo.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje yra pripažįstama, kad patikros vietoje yra vienas iš paramos administravimo etapų, todėl per patikras nustatyti pažeidimai, jeigu nebuvo nuginčyti ar paneigti, yra pagrindas priimamiems sprendimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2775/2011), nagrinėjamoje byloje, įvertinus surinktus įrodymus, konstatuotina, jog šie nustatyti pažeidimai nebuvo paneigti, todėl Ataskaita yra pagrindas priimti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei remdamasi aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, konstatuoja, kad patikros vietoje ataskaita bei ją atlikusio asmens (liudytojo) parodymai yra vieni iš byloje vertintų įrodymų, kurie, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, buvo įvertinti kitų įrodymų kontekste ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai ištyręs bylos aplinkybes ir esančius įrodymus, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas