A-662-2577-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2577/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00480-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Litmilma“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. lapkričio 15 d. teismui padavė prašymą įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius, atsakovas) nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-606 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-606) (b. l. 1-4).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 į atsakovą nustatęs, jog 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-606 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakyme nurodytiems namams administruoti. Administracijos direktorius tik įpareigojo administratorių neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau įsakyme konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Nuo 2010 kovo 19 d. įsigaliojęs Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto pakeitimas ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti analogiška (su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata numatė būtinybę sprendime skirti administratorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, administracijos direktorius, minėtame 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-606 nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl Įsakymas Nr. 30-606 turi būti pakeistas, jame nustatant bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas teikimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlė apsvarstyti Įsakymo Nr. 30-606 pakeitimo klausimą, nustatant jame priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Suėjus įstatymo nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26-32).

Atsakovas nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), Nutarimu Nr. 603. Skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Pareiškėjas nei Nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir, be kita ko, tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme Nr. 30-606 nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Įsakymu Nr. 30-606 paskirtas administratorius, vadovaujantis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą.

Administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją - nustatyti administravimo mokestį, yra nepagrįsta.

Įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme Nr. 30-606 ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena - numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita - nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas toks pareiškėjo reikalavimas, įvykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys.

Nei CK, nei Vyriausybės nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais, ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. Vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracijos direktoriaus Įsakymas Nr. 30-606 ar jo dalis yra neteisėta. Atsakovas prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Litmilma“ atsiliepimu į prašymą (b. l. 22-25) prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad savivaldybės administratoriaus direktoriaus pasirinktas administravimo mokesčio nustatymo būdas – neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Pažymėjo, kad nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos minėto Vyriausybės nutarimo 8.1 punktas numatė galimybę bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę pasirinkti: arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirinko antrąjį būdą, nes patvirtino tarifų apskaičiavimo metodiką (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-606 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto, CK 8.48 straipsnio, Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, pažymėjo, kad Nutarimo 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje nustatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teismas vertino, jog atsakovas nepagrįstai remiasi Nuostatų 8.1 punktu bei aiškina, kad tarp dviejų šių normų yra prieštaravimas. Teismas nurodė Nuostatų 8.1 punktą ir Nutarimo Nr. 603 2 punktą. Pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 1 punktu yra patvirtinami Nuostatai, kuriuose nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Nuostatų 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui). Pažymėta, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita Nuostatų 8.1 punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek iki šiol galiojančioje Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijoje yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti CK ir Vyriausybės nutarime įtvirtintą pareigą administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, atitinkantį savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką. Teismas padarė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnio reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimas yra teisėtas, pateiktas pagal teisės aktų reikalavimus, todėl turi būti vykdomas.

Teismas netenkino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius apeliaciniu skundu (b. l. 59-66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliaciniame skunde argumentuoja, kad jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto atitikties atsakovo nurodytų teisės aktų reikalavimams. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir Nr. I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei Nuostatų 8.1 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje. Taip pat nurodo, jog esant tokiai situacijai buvo reikalinga šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p.). Papildomai nurodo, jog nustatant, ar Administracijos direktorius, pareiškėjo kreipimosi metu Įsakyme Nr. 30-606 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Nuostatų 8.1 punktą. Atsakovas veikė pagal minėtus Nuostatus, t. y. teisėtai, pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo, tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo sprendimui dėl norminio administracinio akto ištyrimo bus galima spręsti, ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 48 str.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.). Pažymi, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39, kadangi jie prieštaravo Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymi, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Įsakymo Nr. 30-606 atitikimą Nutarimui Nr. 603. Nurodo, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Nutarimo Nr. 603 2.1 p.). Teismas netaikė Nuostatų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas Nr. 30-606, 8.1 punkto, taip pažeisdamas įstatymo viršenybės principą.

Nurodo, kad įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Teigia, kad šiuo atveju Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu (b. l. 80-98) su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, jog jis yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties anksčiau minėtoms Konstitucijos ir įstatymų normoms. Paaiškina, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš CK ir Nutarimo Nr. 603 nuostatų. Nutarimas Nr. 603 ir Nuostatai reguliuoja skirtingų subjektų teises ir pareigas, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti siejami. Nepagrįstais laiko atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad skundžiamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš Nuostatų. Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas. Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodo, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamos konkurencijos sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-606 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pareiškėjas tvirtino, kad 2010 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 30-606 neatitinka aukštesnės galios teisės akto normos, t. y. Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto.

Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 30-606 priėmimo metu galiojusio Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 redakcijos (2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą. Tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, atsižvelgdama į CK 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia, CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Nagrinėjau atveju 2010 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 30-606 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašo patvirtinimo“. 2010 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 30-606 1 punktu atsakovas papildė 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Litmilma“ administruojamų namų sąrašą 45 eilute pagal priedą, tačiau 2010 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 30-606 atsakovas nenurodė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas 2012 m. kovo 19 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir pareiškėjas to reikalavo pagrįstai, tačiau apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 „Dėl UAB „Justiniškių būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios (www.vilnius.lt). Taigi 2010 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 30-606, kuris papildė minėtą administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Atsakovui priėmus 2012 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 30-1518, į jo priede nurodytą UAB „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, be kita ko, įtrauktas daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris buvo nurodytas 2010 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 30-606 papildant 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“). Taigi šio daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų administravimo teisinius santykius reguliuoja ne 2010 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 30-606, o 2012 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. 30-1518.

Be to, pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors Įsakymo Nr. 30-606 priėmimo metu, kaip minėta, galiojo 2005 m. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau vertintina, jog atsakovas nurodytu nuostatų 8.1 punkto pakeitimu iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti 2010 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 30-606, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-606 – įgyvendinimas objektyviai yra neįmanomas. Todėl nagrinėjamu atveju nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Virgilijus Valančius Skirgailė Žalimienė