2022-05-04 Nr. AB-11921-3-61-3-04856-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2235-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04856-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. Y. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. Y. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. H. Y. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34783 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 6K-2099 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jis turėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) nuolatinio smurto. Pareiškėjas atsakovui pateikė visą informaciją, kurią galėjo, o jo asmeninė patirtis turėjo būti objektyviai įvertinta. Be to, kilmės šalies informacija patvirtino, kad dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio ginkluoto konflikto pareiškėjui nesaugu grįžti į savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjo nurodytos (duomenys neskelbtini) priežastys sąlygojo tarptautinio prieglobsčio suteikimo poreikį, nes prieš jį nuolat smurtaujama, ir nesvarbu, jog tai daro (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas į teisėsaugos institucijas kreiptis negalėjo, nes tai buvo (duomenys neskelbtini).

2.2. Pareiškėjas savo elgesiu neparodė, jog ketintų išvykti ši Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, jis visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui. Pareiškėjo teigimu, Komisija turėjo skundą nagrinėti žodinio proceso metu ir taip užtikrinti pareiškėjo teisę būti išklausytam bei tokiu būdu teisingai išnagrinėti skundą. Be to, Komisija konkrečiai neįvardijo kas pagrindžia būtinumą pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Departamentas neturėjo duomenų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tačiau atsakovas paaiškino, jog nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo prašymą grindė (duomenys neskelbtini) pobūdžio priežastimis, tačiau tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, kad pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas.

3.2. Atsakovas pareiškėjo deklaruojamą baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) vertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė jos pagrįsta, todėl nurodė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Tyrimo metu atsakovas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, nebuvo informacijos apie pareiškėjui gresiančius kankinimus ar mirties bausmę, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, atsakovas nenustatė, todėl sprendė, jog pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas apklausų metų nurodė, jog turi (duomenys neskelbtini), iš kurio jautė agresiją ir pavydą, nuo (duomenys neskelbtini) mušdavo pareiškėją, nemylėjo jo, jie negalėjo taikiai pasidalyti dirbamos žemės. Pareiškėjas teigė, jog negalėjo kreiptis į policiją, nes nenorėjo, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, pagrindinė pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies priežastis – nesutarimas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas objektyviais įrodymais, pareiškėjas nepaaiškino, kokių priemonių ėmėsi savo situacijai pagerinti. Be to, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo istorija nepaaiškino motyvų vykti į Baltarusiją, o iš ten – neteisėtai į Lietuvos Respubliką, todėl atsakovas pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės šalies, įvertino kritiškai ir nelaikė minėto pasakojimo patikimu įrodymu. Be to, pareiškėjas nenurodė jam kylančios grėsmės dėl saugumo situacijos, aiškino tik apie vienintelę grėsmę, kuri kilo dėl (duomenys neskelbtini) veiksmų.

3.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką, prieglobsčio pasiprašymas tik po sulaikymo, leido vertinti jo veiksmus kaip keliančius nelegalios migracijos grėsę ateityje, prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, galėjo pasislėpti. Be to, pareiškėjas dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje nesikreipė, o nusprendė neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo H. H. Y. H. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą – uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. 2021 m. spalio 20 d. vykusios apklausos metu paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), nepriklausantis jokiai politinei partijai ar organizacijai, kilmės šalyje gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, turi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyveno tame pačiame name. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) niekada nemylėjo, nekentė jo, mušdavo. Pareiškėjas kaip agresijos priežastį įvardijo tai, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) taip pat nesidalijo šeimos turima žeme. Pareiškėjo teigimu, 2007 m. (duomenys neskelbtini) jam buvo sulaužęs kojas, todėl jis dėl minėtų priežasčių 2021 m. liepos 3 d. pabėgo iš kilmės šalies. Pareiškėjas negalėjo grįžti namo, nes nenori kreiptis į policiją ir oficialiai apskųsti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui grįžus į kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) gali neleisti jam grįžti į (duomenys neskelbtini) namus, o pas (duomenys neskelbtini) gyvenančius giminaičius pareiškėjas ilgesniam laikui apsistoti galimybės neturi.

5.2. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Taip pat nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį ikiteismine tvarka, Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

6. Teismas, įvertinęs Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V‑131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas ir pareiškėjo pasakojimą bei apklausų metų duotus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

7. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo tariamas grasintojas nebuvo valstybinis subjektas, nes tai pareiškėjo (duomenys neskelbtini), taip pat, pareiškėjas negalėjo tinkamai įrodyti fakto, kaip jam grasinama ir dėl ko konkrečiai. Teismo vertinimu, pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio teiginius, savo subjektyvią nuomonę, tačiau nesutarimai (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) negalėjo būti priežastimi asmeniui suteikti tarptautinę apsaugą. Teismas pareiškėjo argumentus, jog jis negalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, nenorėdamas pakenkti (duomenys neskelbtini), vertino kritiškai, nes tai paties pareiškėjo pasirinkimas. Teismas nurodė, jog pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus asmuo, nepriklauso jokiai socialinei grupei, kuri būtų persekiojama, todėl jis galėjo persikelti iš (duomenys neskelbtini) namų ir nebegyventi kartu su (duomenys neskelbtini), be kita ko, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas turi giminių kilmės šalyje. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas apklausų metų kaip savo pagrindinę pabėgimo iš kilmės šalies priežastį nurodė nesutarimus su (duomenys neskelbtini), tačiau skunde aiškino, jog jam grėsė pavojus ir dėl karinio konflikto, todėl Departamentas negalėjo vertinti šių aplinkybių, kurių pats pareiškėjas tyrimo metu nurodęs nebuvo. Teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyko tokio pobūdžio smurtas ar karinis konfliktas, dėl kurio nebūtų įmanoma gyventi ar persikelti gyventi į kitą vietovę šalyje. Teismas sprendė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, nekonkretizavo esminių aplinkybių, išsakė abstrakčius teiginius. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

8. Teismo vertinimu, atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gresiančias individualias grėsmes ir nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas, nurodęs, kad pareiškėjo esminiai motyvai, paskatinę jį išvykti iš kilmės šalies, galėtų būti ekonominiai arba asmeninio pobūdžio, konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Teismas nurodė, kad, atsakovo pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar padaręs teisės pažeidimų, taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, ar keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas pakeitė šį terminą iki 3 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei tuo pačiu atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį. Teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 10. Pareiškėjas H. H. Y. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – paikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą bei įpareigoti Departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Atsakovo atliktas tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjo pasakojimo vertinimu ignoruojant pareigą vertinti tiek pareiškėjo, tiek kilmės šalies informaciją objektyviai. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas jam tariamai grėsmės nesiejo su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.

11.2. Atsakovo kritiškas vertinimas dėl (duomenys neskelbtini) kaip realios grėsmės susietas su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje pasipriešinimas savo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) valiai yra laikomas sunkiu ir negarbingu nusikaltimu, už kurį galima ir būtina bausti nepaklusniuosius, kartais ir mirtimi, nepaisant to, kad tai yra (duomenys neskelbtini). Persekiojimas gali kilti ir iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų, taigi tradicinių papročių dėl (duomenys neskelbtini) palaikymas gali tapti pagrindu persekioti asmenį, o tuo pačiu – ir pagrindu suteikti jam prieglobstį.

11.3. Teismas neanalizavo pareiškėjo argumento dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį. Atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą. Pareiškėjo pateikta informacija patvirtina, kad situacija kilmės šalyje yra itin bloga, o Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informacija, kuria remiasi atsakovas, nėra aktuali. Kilmės šalyje vyksta karo veiksmai ir jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet ir į civilius asmenis. Be to, klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, turi būti analizuojamas ir remiantis tuo faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir 1984 m. Jungtinių Tautų konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą.

11.4. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad pareiškėjas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, jog pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Pareiškėjas įvardijo konkrečias situacijas, kai jam artimi žmonės buvo užpulti ir nužudyti, jų namai sugriauti, o valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikė.

11.5. Pareiškėjui gresia individualus pavojus, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra nepagrįstas. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

12. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad pareiškėjas konfliktą su (duomenys neskelbtini) turėjo spręsti savo kilmės šalyje, jis galėtų persikelti iš (duomenys neskelbtini) namų ir nebegyventi kartu su (duomenys neskelbtini). Tarptautinių dokumentų neratifikavimas savaime neleidžia daryti išvados, kad tokioje šalyje nėra gerbiamos jokios žmogaus teisės. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo H. H. Y. H. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

15. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nurodo, kad atsakovas jo pateiktą informaciją bei kilmės informaciją įvertino neobjektyviai, neatsižvelgė į musulmoniškos šalies šeimos specifinius santykius, nesivadovavo naujausia ir aktualiausia kilmės šalies informacija, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.

17. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

18. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

19. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

20. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

21. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

22. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

23. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

24. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1-97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

25. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

26. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės motyvavo tuo, kad kilmės šalyje prieš jį smurtavo jo (duomenys neskelbtini).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie nepatvirtina, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų tokio pobūdžio persekiojimas, dėl kurio jam galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

29. Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas ((duomenys neskelbtini)), o pareiškėjas dėl jo tariamo persekiojimo nesikreipė pagalbos į savo kilmės valstybėje esančias institucijas. Įvertinus pareiškėjo nurodytus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos įrodymais, nesudaro pagrindo abejoti Departamento padarytomis išvadomis, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pareiškėjui pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, nes pareiškėjas kaip esminę išvykimo priežastį nurodė iš esmės tik nesutarimus su (duomenys neskelbtini). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

31. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad atsakovas netinkamai vertino aplinkybes dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo. Kaip matyti iš Departamento Sprendimo, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų reali rimta žalos rizika, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas gali grįžti į kilmės valstybę ir, net ir esant tariamam nesutarimui su (duomenys neskelbtini) (dėl kurio pareiškėjas iš esmės gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau to sąmoningai nenori daryti), persikelti gyventi pas savo giminaičius ar gyventi atskirai, taip išvengdamas galimų nesutarimų su (duomenys neskelbtini).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

33. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. H. Y. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vilija Mikuckienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė