00f37ab3-3a6c-4781-ab11-e8d80dbcb7fc · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-489/2012                                                                                           Proceso Nr. 1-89-1-00539-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.5; 1.1.3.2; 1.1.5.1.2; 1.1.8.6.6; 1.2.3.3 (N) (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 11 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,teisėjų Reginos Gaudutienės ir Viktoro Kažio, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam S. J., gynėjams advokatams Valdui Bivainiui ir Kęstučiui Rakauskui,nukentėjusiajai A.

Å .,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo S. J. ir nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio     7 d. nuosprendžio, kuriuo:S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 16 (Å¡eÅ¡iolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ LR BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.IÅ¡ S. J. priteista nukentėjusiesiems A. ir G.

Å . 13458,62 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.IÅ¡ S. J. taip pat priteista Teritorinei valstybinei ligonių kasai 3275,93 Lt už A. Å . suteiktas sveikatos priežiÅ«ros paslaugas.IÅ¡ S. J. ir R. J. priteista iÅ¡ieÅ¡koti po 38,49 Lt proceso iÅ¡laidų.Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi praneÅ¡imÄ ir iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : S. J. ir R. J. nuteisti už tai, kad 2011 m. liepos 8 d., apie 23 val. 25 min., Utenos r., LeliÅ«nų sen., Patiltės k., J. B. sodybos kieme, bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, nužudė R.

B., o S. J. nužudė dar ir A. Å ., t. y. S. J. nužudė du žmones, o bÅ«tent:S. J. ir R. J. bendrai kumščiais, kojomis, o S. J. – dar ir mediniu pagaliu, sudavė R. B. ne mažiau 11 smÅ«gių į galvos sritį bei ne mažiau kaip 5 smÅ«gius į kitas kÅ«no vietas, tokiu bÅ«du jam padarant nubrozdinimus skruostuose, deÅ¡iniame žande, smakre, apatinėje lÅ«poje, pakauÅ¡yje, deÅ¡iniame dilbyje ir plaÅ¡takose, muÅ¡tines žaizdas kairiojo antakio ir nosies srityse, kraujosruvas deÅ¡inėje kaktos – smilkinio srityse, deÅ¡iniame skruoste, deÅ¡inėje žando – lÅ«pų – smakro srityse, kairės akies vokuose – paakyje, nosies srityje, kairiojo skruosto – ausies srityse, nosies kaulų skeveldrinį, kairiojo skruostikaulio ir virÅ¡utinio žandikaulio lūžimus, 12, 41, 31 ir 33 dantų iÅ¡nirimus, kraujo iÅ¡siliejimÄ po galvos smegenų minkÅ¡taisiais dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu bei uždusimu dėl kraujo patekimo į kvėpavimo takus, dėl ko nukentėjusysis R.

B. mirė įvykio vietoje; o S. J. kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu sudavė ne mažiau kaip      6 smÅ«gius A. Å . į galvos sritį bei ne mažiau kaip 8 smÅ«gius į kitas kÅ«no vietas, tokiu bÅ«du jam padarydamas nubrozdinimus deÅ¡iniame paakyje ir kairėje plaÅ¡takoje, muÅ¡tinę žaizdÄ deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje, kraujosruvas kaktoje – deÅ¡inės akies vokuose – deÅ¡iniame skruoste, deÅ¡inėje momeninėje ir smilkininėje srityse, deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje – užausio – paausio – kaklo deÅ¡inio Å¡ono srityse, pakauÅ¡yje, nosies srityje, lÅ«pose, kaktoje – kairės akies vokuose, dvi krÅ«tinėje, kairiame žaste, dilbiuose ir deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų deÅ¡inės pusės lūžimus, kraujo iÅ¡siliejimÄ po galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ , kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko A.

Å . 2011 m. liepos 10 d., apie 18 val. 15 min., mirė VÅ¡Ä® „Utenos ligoninė“.Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. praÅ¡o pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendį ir paskirti bausmę, mažesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytÄ bausmės vidurkį. Mano, jog teismo paskirta didesnė už straipsnio sankcijoje numatytÄ vidurkį bausmė yra nemotyvuota.Nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, turi vienodai atsižvelgti į visas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nesuteikdamas nė vienai iÅ¡ jų iÅ¡skirtinės reikÅ¡mės. Tuo tarpu, apelianto manymu, apygardos teismas iÅ¡skirtinį dėmesį skyrė aplinkybei, jog jis nužudė du žmones ir apie jo kaltės turinį sprendė, atsižvelgdamas į kilusius padarinius, be to, nepakankamai vertino subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, veikos padarymo motyvus.

Nesutinka su teismo iÅ¡vada, jog jis nusikalto, veikdamas tiesiogine tyčia, klaidingai įvardintas ir nusikaltimų padarymo motyvas. Pabrėžia neturėjęs nei asmeninių nesutarimų, nei iÅ¡ankstinio pykčio su nužudytaisiais. Nurodo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtinęs, jog įvykio vakarÄ važiavo namo parsivežti savo sutuoktinės, kurios buvo pasiilgę penki mažamečiai vaikai,     t. y. iÅ¡vyko geranoriÅ¡ku tikslu. Byloje nėra jokių įrodymų, jog jis vyko smurtauti prieÅ¡ savo sutuoktinę J.

J. ar jos meilužį J. D.. Ä®vykio metu nukentėjo atsitiktiniai asmenys, t. y. A. Å ., kurį jis matė pirmÄ kartÄ , bei sutuoktinės dėdė R. B., su kuriuo apelianto santykiai iki tol buvo geri. Akcentuoja, kad jo veiksmai buvo spontaniÅ¡ki, jis negalvojo apie veiksmų pasekmes, mano veikęs netiesiogine tyčia. Toliau skunde dėstomos aplinkybės, kurios, anot apelianto, ir nulėmė nusikaltimų padarymÄ . Pirmiausia pabrėžia netinkamÄ savo sutuoktinės K. J. elgesį (buvo neiÅ¡tikima, nesirÅ«pino mažamečiais vaikais, girtavo, iÅ¡Å¡vaistė už vaiko negaliÄ gautus pinigus, pradėjo skyrybų procesÄ ).

Šios aplinkybės turėjo įtakos apelianto psichologinei būsenai, be to, pažymi tai, kad jam 1993 m. diagnozuota įgimta silpnaprotystė, lengvo laipsnio debilumas. Nukentėjusieji ir kiti asmenys elgėsi provokuojamai. Nesutinka su tuo, jog teismas vien tik nukentėjusiojo A. Š. elgesį pripažino provokuojančiu. Tvirtina, jog įvykio vietoje buvę asmenys jį įžeidė ir pažemino (neleido namo išsivežti sutuoktinės), be to, pastarieji neleido ir jam laisvai išeiti iš J. B. namų.

Nors bandė pabėgti, tačiau jį pasivijo A. Å . ir sumušė, kÄ patvirtina 2011-07-12 specialisto iÅ¡vada (galimai įvykio metu jam ne mažiau kaip 7 trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai, kurie vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas). Kadangi jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, buvo priverstas gintis. Nesiginčija savo veiksmais peržengęs bÅ«tinosios ginties ribas, dėl patirtų sužalojimų buvo Å¡oke, mažai save kontroliavo, buvo labai susijaudinęs. Apelianto įsitikinimu, teismas minėtas aplinkybes turėjo įvertinti kaip lengvinančias jo atsakomybę ir atsižvelgti, skirdamas laisvės atėmimo bausmę.

Mano, jog teismas jam skyrė per griežtÄ bausmę. Nors ir buvo nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau bÅ«tina atsižvelgti į aukščiau nurodytas aplinkybes, turėjusias įtakos jo nusikalstamam elgesiui, taip pat dvi jo atsakomybę Å¡velninančias aplinkybes ir paskirti laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytÄ bausmės vidurkį. Akcentuoja nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažinęs savo kaltę, nuoÅ¡irdžiai gailėjęsis, netrukdęs ikiteisminiam tyrimui, sutiko su nukentėjusiųjų pareikÅ¡tu civiliniu ieÅ¡kiniu ir pasižadėjo atlyginti padarytÄ Å¾alÄ .

BÅ«damas izoliuotas tokį ilgÄ laikÄ , jis negalės rÅ«pintis savo vaikais (motina K. J. vengia tÄ daryti), iÅ¡laikyti su jais glaudžius socialinius ryÅ¡ius.Apeliaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėjas praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendį ir jo ginamÄ jį iÅ¡teisinti. Mano, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje iÅ¡tirtus įrodymus ir pritaikė netinkamÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu R. J. parodė muÅ¡tynėse nedalyvavęs ir nukentėjusiajam R. B. smÅ«gių nesudavęs. Tuo tarpu nuteistasis S. J. teisme neneigė nužudęs R. B., be to, pripažino anksčiau apkalbėjęs jo ginamÄ jį R. J.. S. J. parodė, jog po to, kai jis pagaliu trenkė nukentėjusiajam A. Å . į galvÄ , pakaušį, Å¡is parkrito, po to ėmė jį spardyti, daužyti pagaliu į galvÄ , nukentėjusysis nebesigynė. Bedaužant A. Å ., priėjo R.

B., kuris kažkÄ pasakė ir bandė atitraukti. Nors R. B. jam negrasino, tačiau jis (S. J.), bÅ«damas Å¡oke ir mažai save kontroliuodamas, tuo pačiu pagaliu trenkė R. B. į galvÄ , dėl ko Å¡is, atrėmęs vienÄ smÅ«gį, nuo kitų parkrito ant žemės. Po to dar gulinčiam keletÄ kartų sudavė pagaliu į galvÄ , spardė į pilvÄ , krÅ«tinę (galėjo suduoti 16 smÅ«gių). Ikiteisminiame tyrime S. J. tvirtino nukentėjusįjį R. B. pagaliu mušęs du kartus: pirmÄ kartÄ Ä¯ veidÄ sudavė 8-10 smÅ«gių, vėliau į galvÄ sudavė dar 10-12 smÅ«gių, spardė pastarojo galvÄ koja.

Gynėjas pažymi, jog specialisto išvada nustatė, jog R. J. kūne jokių sužalojimų nebuvo rasta. Kitoje specialisto išvadoje konstatuota, kad ant tirti pateiktų R. B. marškinių ir sportinių kelnių rasti pluoštai yra vienodi su S. J. marškinių audeklo pluoštais. Tuo tarpu jo ginamojo R. J. batų mikrodalelių ant nukentėjusiojo drabužių nerasta (vienodos rudos spalvos dažų mikrodalelės rastos tik ant R. J. batų bei R. B. sportinių kelnių). Ant tirti pateiktų jo ginamojo nagų nuokarpų nerasti pluoštai iš R.

B. drabužių. Galiausiai aptariama specialisto išvada dėl kraujo buvimo, rūšies bei biologinės kilmės pėdsakų tapatumo nustatymo, iš kurios matyti, kad ant jo ginamojo drabužių nerasta nukentėjusiojo kraujo (priešingai nei ant nuteistojo S. J. drabužių), taip pat nagų nuokarpų turinyje rastas DNR profilis sutampa su paties R. J. DNR profiliu 99,999999999999 % tikimybe, t. y. vėlgi nerastas nukentėjusiojo DNR profilis). Tad, gynėjo manymu, išdėstyti įrodymai tiesiogiai ir objektyviai patvirtina R.

J. pozicijÄ , jog jis muÅ¡tynėse nedalyvavo ir nukentėjusiajam R. B. smÅ«gių nesudavė. Vien tas faktas, kad jo ginamasis buvo įvykio vietoje ir galimai matė vykusias muÅ¡tynes, neleidžia jį apkaltinti                nužudžius R. B.. Atvirkščiai, iÅ¡vardinti įrodymai patvirtina nuteistojo S. J. parodymus, kad jis nukentėjusįjį R. B. nužudė vienas.Atsikirtimu į nuteistųjų S. J. ir R. J. gynėjo apeliacinius skundus nukentėjusioji A. Å . praÅ¡o juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsikirtime akcentuojama tai, kad nuteistieji davė nenuoseklius parodymus, t. y. ikiteisminiame tyrime nurodė vienas aplinkybes, o teisme – jau visai kitas. Akivaizdžia aplinkybe laiko tai, jog nuteistasis S. J. siekė vienas prisiimti kaltę, tuo tikslu pakeitė parodymus R. J. naudai, dėl ko, nukentėjusiosios įsitikinimu, turi bÅ«ti pripažintas kaltu ir nuteistas už melagingų parodymų davimÄ . Mano, jog dėl jos sÅ«naus A. Å . nužudymo kaltu turi bÅ«ti pripažintas ir R. J., iÅ¡ kurio bÅ«tina priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimÄ .

Nukentėjusioji teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas papildomas iÅ¡laidas.Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ nuteistasis S. J., jo gynėjas, taip pat nuteistojo R. J. gynėjas prašė patenkinti apeliacinius skundus, o prokuroras ir nukentėjusioji A. Å . prašė Å¡iuos skundus atmesti.Nuteistojo S. J. ir nuteistojo R. J. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.  Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas iÅ¡vadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistųjų kaltės bei jiems paskirtos bausmės dydžio.

Dėl nuteistojo S. J. apeliacinio skundo IÅ¡ nuteistojo S. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis nesutinka su jam paskirta bausme ir praÅ¡o jÄ suÅ¡velninti, paskiriant, ne didesnę už LR BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos bausmės vidurkį. Motyvuodamas tokį praÅ¡ymÄ , nuteistasis iÅ¡ esmės neginčija teismo konstatuotų jo smurtinių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusiuosius, tačiau skundo argumentų pobÅ«dis rodo, jog jis siekia bent kažkokia dalimi pateisinti savo neteisėtus veiksmus ir suÅ¡velninti kilusiÄ atsakomybę.

Tuo tikslu jis akcentuoja neturėjęs asmeninių nesutarimų ar iÅ¡ankstinio pykčio su nukentėjusiaisiais (A. Å . matė apskritai pirmÄ kartÄ , su žmonos dėde R. B. santykiai buvo geri), nusikaltimo padarymui įtakos turėjo netinkamas sutuoktinės elgesys, mano, jog ne tik A. Å ., bet ir nukentėjusysis R. B. bei kiti asmenys elgėsi provokuojančiai. Pirmiausia pažymėtina, jog nors apeliantas visų pirma tikina teismÄ neturėjęs jokio iÅ¡ankstinio pykčio prieÅ¡ nukentėjusiuosius, tačiau teismas nuosprendyje ir nenurodė tokios aplinkybės. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. J. kartu su R.

J. į J. B. sodybÄ atvyko, norėdami parsivežti K. J. (nuteistojo S. J. žmonÄ ) ir J. D. (nuteistojo R. J. sugyventinės sÅ«nų). Teismas sutinka su apelianto tvirtinimu, jog jis nebuvo iÅ¡ anksto suplanavęs smurtauti (pakeliui abu nupirko keletÄ butelių alaus, kuriuos, matyt, ketino nuvažiavę iÅ¡gerti) ar, juo labiau, mirtinai sumuÅ¡ti nukentėjusiuosius (jis net nežinojo, kad sodyboje bus A. Å .), tačiau tai nereiÅ¡kia, jog vėliau jis to smurto nepanaudojo. Praėjus trumpam laiko tarpui nuo atvykimo, kilo konfliktas, kadangi S. J. savo žmonÄ bandė iÅ¡sitempti jėga, be to, iÅ¡sakė priekaiÅ¡tus pastarosios tuometiniam sugyventiniui J.

D., šį bandė užstoti A. Å .. Tokiu bÅ«du konfliktas įsismarkavo. Nors skunde S. J. ir įrodinėja esÄ smurtinių veiksmų jis ėmėsi vien dėl to, kad kiti įvykio vietoje buvę asmenys jį tam iÅ¡provokavo, neleisdami namo iÅ¡sivežti sutuoktinę, iÅ¡eiti iÅ¡ namo, įžeidinėdami, tačiau bylos duomenys liudija kÄ kita. Net ir iÅ¡ paties S. J. teisme duotų parodymų matyti, jog tai jis, užėjęs į namo vidų, pirmas užsipuolė J. D. („< ... > aÅ¡ Justui pasakiau, kÄ jis iÅ¡sidirbinėja, kam iÅ¡ vaikų motinÄ atima.

Jis kažkÄ pasakė. Jam stvėriau už maikės, bandžiau jam Å¡erti, bet nepataikiau“ (t. 3, b. l. 17-21). Po to jis puolė iÅ¡ lovos jėga tempti savo sutuoktinę K. J.. Tad bÅ«tent paties apelianto veiksmai buvo paskata kilti konfliktui, į kurį savo ruožtu įsikiÅ¡o A. Å ., R. B. ir R. J.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik nukentėjusiojo A. Å . elgesį pripažino provokuojančiu, tuo tarpu nukentėjusysis R. B. jokiais sÄ moningais veiksmais neskatino S. J. pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį.

LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį, įžeidžia, smurtauja arba atlieka kitokius tyčinius veiksmus prieÅ¡ patį kaltininkÄ ar jam artimus asmenis ir pan. Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R.

B. ne tik jokiais veiksmais neprovokavo apelianto, bet ir apskritai nekontaktavo su juo, o tik gulėjo kieme ant žemės, prieÅ¡ tai R. J. sumuÅ¡tas. BÅ«tent gulinčiam ir nesiprieÅ¡inančiam nukentėjusiajam S. J. kumščiais, kojomis ir mediniu pagaliu sudavė smÅ«gius. Tokios aplinkybės kategoriÅ¡kai paneigia galimybę konstatuoti, jog nukentėjusysis R. B. savo veiksmais iÅ¡provokavo nuteistÄ jį nusikalsti. Kaip kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali bÅ«ti vertinama ir tokia situacija, kuomet kaltininko veikÄ iÅ¡provokavo ne nukentėjusiojo, o kito asmens veiksmai, tačiau kaltininkas, vertindamas padėtį, klydo.

Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti buvus bÅ«tent tokiÄ situacijÄ , kadangi nei K. J., nei J. D. ar, juo labiau, V. Sinkevičienė, buvę įvykio vietoje, jokių provokuojančiu veiksmų neatliko. Skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas netinkamas sutuoktinės elgesys, neva paskatinęs S. J. nusikalsti (girtavimas, neiÅ¡tikimybė, nesirÅ«pinimas vaikais, pradėtas skyrybų procesas), iÅ¡ esmės neatitinka aukščiau aptartos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sÄ vokos.

Apelianto iÅ¡vardintos aplinkybės dėl žmonos elgesio jam buvo gerai žinomos, problemos su sutuoktine tęsėsi ilgÄ laikÄ ir jos niekaip nepaskatino S. J. tyčia nužudyti du asmenis. Kaip nepagrįstas atmetamas apelianto argumentas, jog jis buvo priverstas gintis, kadangi jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, o besigindamas jis peržengė bÅ«tinosios ginties ribas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atmetė Å¡iÄ nuteistojo versijÄ , nurodydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiančius motyvus.

Apeliaciniame skunde S. J. konkrečiai nepasisako, su kuria Å¡ių motyvų dalimi jis nesutinka, o tik deklaratyviai tvirtina buvęs priverstas gintis. Nagrinėjamoje byloje kolegija neturi pagrindo konstatuoti nei bÅ«tinosios ginties, nei jos ribų peržengimo situacijos.LR BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Taigi bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas galimas tik bÅ«tinosios ginties situacijoje, t. y. esant trims bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygoms:

1) vyksta pavojingas kėsinimasis, 2) kėsinimasis yra realus, 3) kėsinimasis yra akivaizdus. BÅ«tinosios ginties ribų peržengimas gali bÅ«ti konstatuojamas, kai nustatytų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog ginamojo pobÅ«džio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingÄ kėsinimÄ si, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Å iuo atveju nei                A. Å ., nei R. B. veiksmai nesukėlė nuteistajam jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

Atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis A. Å ., kaip parodė nuteistasis S. J., jį vijosi ir sumušė, teismas Å¡iÄ aplinkybę įvertino kaip lengvinančiÄ kaltininko atsakomybę. Tuo tarpu R. B. prieÅ¡ S. J. iÅ¡ viso jokių veiksmų neatliko, tačiau, nepaisant to, pastarasis sudavė nukentėjusiajam smÅ«gius rankomis, kojomis ir pagaliu. Beje, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas, bandydamas įrodyti bÅ«tinosios ginties situacijos ribų peržengimÄ , kuris galimas nužudymÄ Ä¯vykdžius tik tiesiogine tyčia, tolesniais argumentais tvirtina, jog nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia.

Tai rodo, jog apeliantas neturi nuoseklios ir tvirtos pozicijos, o tik siekia įmanomais bÅ«dais surasti pateisinimÄ savo veiksmams.Tuo tikslu jis pateikia ir tokius argumentus kaip didelį Å¡okÄ dėl A. Å . padarytų sužalojimų, dėl ko jis mažai save kontroliavo, buvo labai susijaudinęs. Å ios aplinkybės jokiu bÅ«du nesudaro fiziologinio afekto bÅ«senos LR BK 130 straipsnio prasme. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padaryta aiÅ¡ki iÅ¡vada, jog nusikalstamų veikų padarymo metu               S. J. nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiÅ¡kai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Nenustatyti psichikos sutrikimai, kurie bÅ«tų tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu susiję su nusikalstama veika (t. 2, b. l. 60-62). Teisiamajame posėdyje ekspertė patvirtino pateiktÄ iÅ¡vadÄ , patikindama, jog S. J. nusikaltimo padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto bÅ«senos (t. 3, b. l. 146).Toliau kolegija pasisakys dėl kaltės rÅ«Å¡ies. Apeliantas tvirtina veikęs netiesiogine tyčia, kadangi iÅ¡ anksto neplanavo nusikalsti, jo veiksmai buvo spontaniÅ¡ki, negalvojo apie veiksmų pasekmes. LR BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia.

Kaltės turinys (forma, rÅ«Å¡is) nustatomas įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį ir intensyvumÄ ir tt. AukÅ¡tesnės instancijos teismas sutinka su tuo, jog S. J. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Å iuo atveju atsižvelgiama į tai, kad jis nukentėjusiesiems sudavė daugybinius smÅ«gius, kurie daugiausia teko vienam iÅ¡ gyvybiÅ¡kai svarbiausių organų – galvos sričiai.

SmÅ«giai suduoti rankomis, kojomis bei mediniu pagaliu. Ä®vertinama tai, kad             S. J. pagaliu smÅ«gius nukentėjusiesiems sudavė dar kartÄ grįžęs prie jų, kai pastarieji jau gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Tokia aplinkybė rodo, kad jis numatė negrįžtamus padarinius ir jų norėjo, tačiau nekonkretizavo. Kolegija, detalizuodama kaltę pagal siekiamų padarinių konkretinimo laipsnį, patikslina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ ir nurodo, kad S. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Tais atvejais, kai kaltininkas teigia, jog padarinių nenorėjo, tačiau pagal bylos aplinkybes jų kilimas buvo neiÅ¡vengiamas ar labai tikėtinas, tačiau kaltininkas jų nedetalizavo, konstatuojama tiesioginė neapibrėžta tyčia. Akivaizdu, jog apeliantas, matydamas, jog po rankomis ir kojomis suduotų smÅ«gių nukentėjusieji guli ant žemės ir nebesiprieÅ¡ina, suprato, jog dar suduodamas papildomus smÅ«gius mediniu pagaliu, gali sukelti neatitaisomas pasekmes ir to norėjo. Tokių pasekmių (nukentėjusiųjų mirties) kilimas buvo neiÅ¡vengimas arba bent jau labai tikėtinas, kas neabejotinai rodo tiesioginės neapibrėžtos tyčios buvimÄ nuteistojo veiksmuose. Galiausiai kolegija pasisakys dėl nuteistajam S. J. paskirtos bausmės tinkamumo.

Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobÅ«dis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Apeliantas praÅ¡o paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę už LR BK 129 straipsnio   2 dalies 5 punkte numatytÄ bausmės vidurkį, motyvuodamas tuo, jog yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, praÅ¡o atsižvelgti į ankstesnius teiginius dėl kaltės, kitų asmenų elgesio, iÅ¡ankstinio tikslo smurtauti neturėjimo (dėl jų kolegija jau pasisakė), taip pat mano, jog teismas nepagrįstai iÅ¡skirtinį dėmesį skyrė tai aplinkybei, jog jis nužudė du žmones.

AukÅ¡tesnės instancijos teismas kaip nepagrįstÄ atmeta apelianto praÅ¡ymÄ suÅ¡velninti nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, kadangi tam nėra jokio juridinio pagrindo.Teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymÄ . LR BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatÄ , kad bausmė turi bÅ«ti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

IÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas S. J. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės paskirtimi (LR BK 41 straipsnis), į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio metu buvo negrįžtamai atimta pati didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė dviems asmenims, kaltės formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai) ir atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, turėjusiÄ Ä¯takÄ nusikaltimo padarymui (LR BK 60 straipsnio 1 dalies          9 punktas).

Taip pat buvo įvertinti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys: anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, iki nusikaltimo vienas rÅ«pinosi penkiais mažamečiais vaikais, jo Å¡eima apibÅ«dinta kaip probleminė dėl dažnų Å¡eimyninių konfliktų. Ä®vertinęs iÅ¡vardintus duomenis, teismas paskyrė S. J. bausmę, kuri yra griežtesnė už straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmės vidurkį. Tokia bausmė yra tinkama ir ne per griežta. Kaip matyti, apeliantas savo praÅ¡ymÄ dėl bausmės suÅ¡velninimo iÅ¡ dalies grindžia tomis aplinkybėmis, į kurias pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė (į atsakomybę lengvinančias aplinkybes) skirdamas bausmę.

Kiti apelianto teiginiai kolegijos atmesti kaip nepasitvirtinę (dėl kaltės rÅ«Å¡ies, bÅ«tinosios ginties ribų peržengimo, provokuojančio kitų asmenų elgesio). PrieÅ¡ingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas tÄ aplinkybę, jog nuteistasis nužudė du asmenis, vertino ne iÅ¡skirtinai, o kartu su kitomis bausmės skyrimui reikÅ¡mingomis aplinkybėmis. Tas faktas, jog teismas nuosprendyje pažymėjo, kad S. J. veika, kuria buvo atimtos dvi gyvybės, yra pavojingesnė, nereiÅ¡kia, jog Å¡i aplinkybė buvo netinkamai įvertinta.

Kolegija mano, jog nuteistajam S. J. paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra kiek didesnė už straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmės vidurkį (vidurkis yra      14 metų), yra teisinga, ji atitinka LR BK 61 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimo taisykles.  Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog LR BK 61 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė skiriama tik tuo atveju, kuomet kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimÄ , nuoÅ¡irdžiai gailisi, aktyviai padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti nusikaltimÄ ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Tuo tarpu nuteistojo S. J. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis nusikalto, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Å ios aplinkybės buvimas nekelia jokių abejonių, jos neginčija ir pats nuteistasis. Tai reiÅ¡kia, jog jau vien dėl to nėra galimybės skirti apeliantui straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmės vidurkį atitinkančiÄ bausmę.              Dėl nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo Nuteistojo gynėjas skundu praÅ¡o iÅ¡teisinti R.

J. dėl R. B. nužudymo. Toks praÅ¡ymas grindžiamas tuo, jog R. J. viso proceso metu – ikiteisminiame tyrime ir teisme – parodė jokių smÅ«gių nukentėjusiajam nesudavęs, tuo tarpu S. J. teisme patvirtino nužudęs R. B. ir pripažino ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apkalbėjęs jo ginamÄ jį. Kaip nekaltumo įrodymus gynėjas aptaria ir specialistų iÅ¡vadas, kurios, prieÅ¡ingai nei   S. J. atveju, nenustatė jokių galimai buvusio kontakto tarp jo ginamojo ir nukentėjusiojo pėdsakų (nerasti tapatÅ«s drabužių pluoÅ¡tai, batų mikrodalelės, nagų nuokarpose nerasti nukentėjusiojo drabužių pluoÅ¡tai, taip pat ant R.

J. drabužių nerasta jokių nukentėjusiojo kraujo pėdsakų).Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, iÅ¡samiai aptarė įrodymus, kuriais grindė R. J. kaltę. Kolegija iÅ¡ naujo Å¡ių įrodymų nevardins, o pasisakys tik tiek, kiek tai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais. Pastarųjų turinys rodo, jog kaltė ginčijama, nurodant tris esminius momentus - R. J. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, S. J. parodymus teisme ir specialistų iÅ¡vadas dėl įvairios kilmės pėdsakų.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas aiÅ¡kiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl remiasi R. J. pirminiais parodymais bei S. J. parodymais ikiteisminiame tyrime. Gynėjas skunde apdairiai nutyli Å¡ias aplinkybes ir nepateikia jokių argumentų, kodėl pirminiai parodymai negali bÅ«ti laikytini kaltės įrodymu. Apklausiamas kitÄ dienÄ po įvykio, dalyvaujant gynėjui, R. J. patvirtino sudavęs R. B. vienÄ ar kelis smÅ«gius, po ko nukentėjusysis nugriuvo („ < ... > gali bÅ«ti, kad aÅ¡ irgi sudaviau stovinčiam Kristinos dėdei smÅ«gius, kiek galėjau suduoti smÅ«gių – negaliu pasakyti, bet įsitikinęs, kad smÅ«gius sudaviau tik kumščiu ar delnu, spardyti tikrai nespardžiau, ir, kiek pamenu, tai po mano suduoto smÅ«gio ar smÅ«gių tas Kristinos dėdė nugriuvo ant žemės“) (t. 2, b. l. 133-134).

Tuo metu dar įtariamasis R. J. savo ranka ir paraÅ¡u patvirtino apklausoje duotų parodymų teisingumÄ , protokolÄ pasirašė ir jo gynėjas advokatas. Kita įtariamojo apklausa buvo atlikta praėjus pusmečiui nuo pirmosios ir jos metu R. J. jau paneigė sudavęs bent vienÄ smÅ«gį R. B., tvirtino buvęs kambaryje ir, tik išėjęs į kiemÄ , pamatė jame gulinčius du žmones, nepagalvojo, kad jie gali bÅ«ti negyvi, nematė, kas juos sumušė (t. 2, b. l.146-147). Teisme nuteistasis laikėsi tos pačios neigimo pozicijos, kategoriÅ¡kai tvirtindamas jokio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį nenaudojęs (t. 3, b. l. 67).

PapraÅ¡ytas paaiÅ¡kinti, kodėl pakeitė parodymus, R. J. teigė neva taip pasielgti jam patarė kartu su juo kameroje buvę sulaikytieji, paskatinę prisipažinti muÅ¡us dviese, kadangi tokiu bÅ«du jis tegaus „kokius 3 metus lygtinai“ (t. 3, b. l. 67, 141). IÅ¡kėlęs tokiÄ versijÄ , nuteistasis painiojosi, nurodydamas, kada gavo tokį „patarimÄ â€œ. IÅ¡ pradžių teigė, jog po to, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė (suėmimas paskirtas 2012-07-10 nutartimi, tuo tarpu kaip įtariamasis apklaustas 2011-07-09), čia pat pasitaisė, jog „gal tas patarimas buvo prieÅ¡ sankcijos davimÄ â€œ (t. 3, b. l. 141).

Analizuojant pirminę R. J. pozicijÄ , kurios jis laikėsi iÅ¡kart po įvykio, svarbiomis aplinkybėmis laikytina, kaip jis savo veiksmus dėl įvykio apibÅ«dino kitiems asmenims. Antai kitÄ dienÄ po įvykio apklausiamas liudytojas R. P. parodė, jog grįžęs į maÅ¡inÄ â€žRamÅ«nas minėjo, kad sudavė du smÅ«gius iÅ¡ rankos vyriÅ¡kiui, lyg ir vyresniam, ir jis atsigulė“ (t. 1, b. l. 160-161). Teisme liudytojas bandė kiek suÅ¡velninti savo parodymus ir teigė, jog R. J. iÅ¡ties kalbėjo apie 2-3 smÅ«gius delnu, tačiau jis     (R.

P.) neva nežino, kas konkrečiai tuos smÅ«gius sudavė, tačiau tame posėdyje tuo pačiu pripažino, jog ikiteisminiame tyrime tyrėjai sakė „grynÄ teisybę“ ir vėlgi paliudijo girdėjęs, kaip R. J. sakė delnu sudavęs du kartus (t. 64-65). Policijos pareigÅ«nai L. B. ir V. S. apklausiami taip pat patvirtino, jog R. J. pasakojo vienam sudavęs kumščiu, gyrėsi, kad „jo kumÅ¡tis dar kietas, tai vienam davė iÅ¡ kumščio ir tÄ atjungė“ (t. 3, b. l. 146-147). Taip pat svarbÅ«s ir eksperto                 R.

Laurinavičiaus, kuris apžiÅ«rėjo R. J., parodymai. Pastarajam nuteistasis taip pat minėjo kumščiu smogęs R. B. į veidÄ (t. 2, b. l. 139-140; t. 3, 67-68). Pažymėtina, jog R. J. eksperto buvo apžiÅ«rimas 2011-07-12, t. y. praėjus keletui dienų nuo įvykio, tačiau taip pat nurodė tokias pat aplinkybes, kaip ir įtariamojo apklausoje ar minėtiems liudytojams. Akivaizdu, kad nuteistojo versijÄ apie tai, kad jis pirminius parodymus davė, pamokintas kitų, neatitinka tikrovės ir yra laikytina tik jo gynybine pozicija.

Apie tai, kad jis sudavė               R. B., R. J. parodė iÅ¡kart po įvykio maÅ¡inoje laukusiam R. P., tÄ patį sakė ir atvykusiems pareigÅ«nams, t. y. iki jo sulaikymo. Vadinasi, niekas negalėjo ir neturėjo galimybės nurodyti jam, kokias aplinkybes pasakoti dėl įvykio.Kita svarbi aplinkybė, rodanti, kad bÅ«tent pirminių parodymų metu R. J. sakė teisybę, yra ikiteisminiame tyrime duoti nuteistojo S. J. parodymai. Apklausiamas po įvykio pastarasis patvirtino matęs, kaip R.

J. kumščiu smogė nukentėjusiajam R. B., kuris po paskutinio smÅ«gio nugriuvo ant žemės, po to dar porÄ kartų įspyrė („spirdamas Aurimui aÅ¡ mačiau, kad netoli manęs (apie 2-3 metrų atstumu nuo manęs buvo RamÅ«nas) buvęs RamÅ«nas smogė kumščiu kieme buvusiam R. B. į veidÄ . Mačiau, kad RamÅ«nas R. B. sudavė 2-3 smÅ«gius, R. B. tuo metu stovėjo ir po RamÅ«no paskutinio smÅ«gio jis nugriuvo ant žemės. R. B., gulinčiam ant žemės, RamÅ«nas keletÄ kartų – kiek kartų – negaliu pasakyti – spyrė, kur pataikė - nepastebėjau“ (t. 1, b. 2. 16-17).

AnalogiÅ¡kas aplinkybes jis nurodė atliekant parodymų patikrinimÄ vietoje (t. 2, b. l. 19-40), taip pat apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (t. 2, b. l. 48-52), tÄ pačiÄ pozicijÄ iÅ¡sakė ir praėjus pusmečiui nuo įvykio atliktoje įtariamojo apklausoje (t. 2, b. l. 67-68). Atkreiptinas dėmesys, kad visų procesinių veiksmų metu dalyvavo nuteistojo teisėms ir teisėtiems interesams atstovavęs gynėjas, parodymų teisingumas yra patvirtintas tiek paties S. J., tiek ir jo gynėjo paraÅ¡ais.

Tad kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tent Å¡ioje baudžiamojo proceso stadijoje S. J. duoti parodymai yra teisingi, o pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai laikė vienu iÅ¡ įrodymų, pagrindžiančių R. J. kaltę dėl R. B. nužudymo. Teisme S. J. pakeitė parodymus dėl R. J. veiksmų pastarojo naudai, tvirtindamas, jog Å¡is jokių smurtinių veiksmų prieÅ¡ R. B. neatliko. Tačiau nuteistasis taip ir nesugebėjo logiÅ¡kai ir įtikinamai paaiÅ¡kinti, kodėl, duodamas daugkartinius parodymus, visÄ laik nurodė analogiÅ¡kas aplinkybes dėl R.

J. veiksmų prieÅ¡ R. B., o teisme pateikė jau kitÄ versijÄ . Neįtikinamas nuteistojo aiÅ¡kinimas neva jis pirminius parodymus davė areÅ¡tinėje, buvo susinervinęs, kriminalistai darė spaudimÄ . Kaip jau anksčiau minėta, visų apklausų metu, kuriomis buvo fiksuojami S. J. parodymai, dalyvavo jo gynėjas. Byloje nėra jokių duomenų apie bet kokio pobÅ«džio neteisėtÄ poveikį prieÅ¡ S. J.. Pastarasis tokių aplinkybių nenurodė viso ikiteisminio tyrimo, kuris tęsėsi daugiau nei pusmetį, metu, neužsiminė apie tai 2012-01-23 apklausoje, be to, teisme minėtÄ versijÄ iÅ¡sakė tik atsakydamas į prokuroro klausimÄ .

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, kaip nepagrįstas atmetamas gynėjo prašymas nesivadovauti pirminiais R. J. ir ikiteisminiame tyrime S. J. duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminiame tyrime duotais S. J. parodymais bei pirminiais R. J. parodymais, kadangi jie sutampa tiek tarpusavyje, tiek ir su liudytojų R. P., L. B., V. S., eksperto P. Laurinavičiaus parodymais, taip pat atitinka specialisto išvadas dėl R. B. kūno sužalojimo. Kiti R. J. kaltės pagrįstumui svarbūs įrodymai yra išdėstyti nuosprendžio dalyje „Dėl R.

J. veiksmų prieš R. B.“ (9-11 nuosprendžio lapai arba t. 3, b. l. 160-161), tačiau dėl jų apeliantas argumentų nepateikia. Apeliaciniame skunde gynėjas cituoja konkrečias specialistų išvadas, tačiau nenurodo, kokiu būdu jos paneigia nuteistojo kaltę. Šiuo atveju kolegija pažymi tik tiek, kad atliktos specialistų išvados buvo įvertintos visumoje kartu su kitais įrodymais, o jų turinys patvirtino, jog                    R. J. kontaktavo su R. B..

Tai matyti iš specialisto išvadų Nr. 11-944 (11), 11-2171 (11) 11-2223 (11): ant tirti pateiktų R. J. batų bei R. B. sportinių kelnių nustatytos vienodų rudos spalvos dažų (emalio) mikrodalelės; ant R. B. marškinių ir sportinių kelnių rasti raudonos spalvos medvilnės pluoštai, vienodi su R. J. marškinėlių pluoštais; tikėtina, jog R. B. marškiniai, sportinės kelnės kontaktavo su R. J. marškinėliais ir batais (t. 1, b. l. 90-100).Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, taip pat kitus skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, laikytina, jog R.

J. kaltė dėl nukentėjusiojo R. B. nužudymo yra įrodyta ir nekelia jokių abejonių. Nuteistasis pirmasis sudavė smÅ«gius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvÄ , po ko Å¡is nugriuvo ir neteko sÄ monės. Vėliau gulintį ir nebesiprieÅ¡inantį R. B. mušė nuteistasis S. J.. Tokiu bÅ«du nukentėjusiajam buvo padaryti galvos sužalojimai, kurie sukėlė sÄ monės netekimÄ , kraujo patekimÄ Ä¯ kvėpavimo takus bei sunkų kvėpavimo sutrikimÄ , dėl ko R. B. mirė. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam R.

J. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 straipsnyje, į tai, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybių nebuvimÄ , įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas pakankamai gerai), ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytÄ bausmės vidurkį.

Atsižvelgęs į Å¡ias aplinkybes bei įvertinęs, jog nuteistajam buvo paskirta už straipsnio sankcijos vidurkį mažesnė bausmė, aukÅ¡tesnės instancijos teismas mano, jog nuteistajam R. J. paskirta bausmė yra tinkama bei pagrįsta ir nėra jokio teisinio pagrindo jÄ dar labiau Å¡velninti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies              1 punktu, n u t a r i a : Nuteistojo S. J. ir nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                           Rūta Mickevičienė Teisėjai                                                                                                        Regina Gaudutienė                                                                                                                      Viktoras Kažys