2013-11-11 Nr. AB-8292-3-64-3-01055-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2690/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01055-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl iš išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą (b. l. 2-4) Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašydamas iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Komisariatas) priteisti jam iš priklausiusios išeitinės pašalpos 2 492,82 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 86-TE-152, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2011 m. birželio 21 d.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas) 57 straipsnyje reglamentuoti keturi atvejai, kai atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos išmokama išeitinė kompensacija, t. y. pirma, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai; antra, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų; trečia, jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas; ketvirta, jeigu jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų, kai į jo einamas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau šias pareigas ėjęs pareigūnas (Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 53 str. 1 d. 4, 11, 15, 16 p.).

Pareiškėjas nurodė, kad iš 2011 m. birželio mėnesio atsiskaitymo lapelio matyti, jog jam buvo apskaičiuota išeitinė pašalpa 16 618,80 Lt ir atsakovas iš šios sumos išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį, todėl sumažėjo jam išmokamos kompensacijos dydis ir jis patyrė turtinius praradimus. Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos su atleidžiamu pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau su pareiškėju nėra visiškai atsiskaityta iki šio laiko, t. y. jį atleidžiant iš tarnybos jam nebuvo išmokėta dalis išeitinės pašalpos. Pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti jam iš priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos (kompensacijos), mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Be to, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos taip pat yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjo nuomone, šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teismų praktiką (žr. Nr. A10-1831/2006, Nr. A525-1873/2008, Nr. A556-346/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008, Nr. A39-1831/2006, Nr. A438-414/2009, Nr. A756-670/2008, Nr. A502-374/2008, Nr. A146-1261/2009).

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo V. B. skundą (b. l. 19-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei praleidus skundo pateikimo terminą.

Nurodė, kad atsakovas, išmokėdamas V. B. priklausančią išeitinę kompensaciją ir išskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, pasielgė teisėtai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 27-29) pareiškėjo V. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Komisariato viršininko 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 86-TE-152 pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsniu, pareiškėjui buvo paskaičiuota ir išmokėta išeitinė išmoka ir išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis – 2 492,82 Lt. Teismas nurodė, jog pareiškėjas neginčija atsakovo įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir išeitinės išmokos dydžio. Ginčas yra kilęs dėl išeitinės išmokos, išmokėtos pareiškėją atleidžiant iš vidaus tarnybos, apmokestinimo.

Teismas pažymėjo, jog 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 buvo pakeistas ir papildytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymas. Minėtu pakeitimu įstatymų leidėjas pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui pareiškėjui buvo išskaičiuoti mokesčiai nuo visos priskaičiuotos sumos.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktui, visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės (pvz., atleidžiami pagal Vidaus tarnybos statuto 1 dalies 4 punktą), priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Nurodė, jog toks įstatymo aiškinimas pagrįstas, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas iš neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pajamų aiškiai išskiria kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, ar jos esmę atitinkanti sutartis ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Be to, minėta teisės norma nenumato išimčių vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai).

Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas remiasi suformuota teismų praktika ir nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas nutartis, tačiau minėtose bylose pareiškėjų atleidimo metu galiojo kitoks teisinis reguliavimas, t. y. ankstesnė Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija.

Remdamasis nurodytais argumentais pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 34-37) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi nauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija, tačiau neatsižvelgė į kitus galiojančius teisės aktus, ir į tai, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl pareiškėjo ar darbdavio kaltės, t. y. nereorganizavus, nelikvidavus darbdavio, o dėl ligos.

Pareiškėjas remiasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais ir nurodo, jog dėl neapmokestinamųjų pajamų, t. y. išeitinių pašalpų, kai pareigūnas iš tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą išmokėjimo, yra susiformavusi teismų praktika ir pripažinta, kad iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu atleistam asmeniui išmokėta išeitinė pašalpa yra neapmokestinamosios pajamos, kadangi šiuo atveju darbo sutarties nutraukimas yra sąlygojamas objektyvių priežasčių, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso, nes pareigūnas negali eiti tarnybos dėl sveikatos būklės, o darbdavys privalo tokį pareigūną atleisti iš tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A525-1873/2008, Nr. A556-346/2008, Nr. A39-1831/2006, Nr. A438-414/2009, Nr. A756-670/2008, Nr. A502-374/2008, Nr. A146-1261/2009).

Nurodo, jog Vidaus tarnybos statuto, analogiškų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) teisės normų, reglamentuojančių atleidimo pagrindus, nesant darbuotojo kaltės, ryšium su tuo taikomus apribojimus, garantijas, draudimus, siekiant apsaugoti darbuotojo interesus, teisinio turinio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną dėl sveikatos būklės, neturi galimybės pareikšti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiškai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius tokiam pareigūnui ar ne. Tuo pačiu ir atleidžiamo pareigūno valia visiškai nedaro įtakos tokiam sprendimui dėl atleidimo priėmimo. Taigi atleidimui iš tarnybos tokiu pagrindu nedaro įtakos nei vienos iš šalių valia. Teisės teorijoje atleidimas tokiu pagrindu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, taip pat priskiriamas prie teisinių pagrindų, nepriklausančių nuo šalių valios. Esant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Darbdavys, atleisdamas pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra saistomas tik medicinos ekspertizės komisijos išvados ir negali išreikšti savo valios, todėl išeitinė kompensacija, išmokama atleidžiant pareigūną pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (dėl sveikatos būklės), yra neapmokestinamosios pajamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006). Atitinkamai, pareiškėjas pažymi, jog Komisariatas, išskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį iš jam išmokėtos išeitinės pašalpos, pasielgė neteisėtai, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos tokią išeitinę pašalpą (kompensaciją) priskiria neapmokestinamoms pajamoms.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 7 straipsniu ir nurodo, jog elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Pareiškėjui iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio nepriteisimas diskriminuotų jį kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tarpe.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 46-48) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas taikė netinkamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju yra aktuali Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo l7 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata. Atsakovas remiasi nauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija ir nurodo, jog visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės esant atitinkamai centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 87 straipsnio 5 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos grąžinamos mokesčių mokėtojų prašymu. Mokesčių mokėtoju pagal Mokesčių administravimo įstatymą laikomas asmuo, kuriam pagal įstatymus yra nustatyta prievolė mokėti mokestį ir mokestį išskaičiuojantis asmuo. Atitinkamai, atsakovas pažymi, jog pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl, jo manymu, permokėtų mokesčių į mokesčių administratorių tiesiogiai Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymą grąžinti mokesčių permoką ir nustatyta tvarka priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo. Mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovui Mokesčių administravimo įstatymas tokios pareigos nenustatė. Be to, mokesčio sumos mokesčių mokėtojui grąžinamos iš tų biudžetų, į kuriuos atitinkamos mokesčio sumos buvo sumokėtos.

Atsakovas nurodo, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį mokestiniams ginčams nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjamo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas privalėjo atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus prieš paduodant skundą į teismą dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo spręsti šį klausimą ikiteismine tvarka ne tik per jį, bet ir per Valstybinę mokesčių inspekciją, kuriai buvo pervesta nuo pareiškėjo kompensacijos išskaičiuota suma.

Nurodo, jog išeitinės kompensacijos pagal DK priskiriamos prie garantinių išmokų kaip darbuotojų socialinės garantijos. Išeitinių kompensacijų dydis nustatomas pagal pareigūno gautą darbo užmokestį ir tarnybos stažą. Tuo tarpu kompensacija yra suprantama kaip atlyginimas, kuriuo siekiama kompensuoti nuolatinių Lietuvos gyventojų patirtas išlaidas, susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta (pvz., komandiruotės išlaidos). Pabrėžia, jog mokant išeitines kompensacijas turi būti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, todėl jos pagrįstai apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

Pažymi, jog pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse asmenų atleidimo metu galiojo ankstesnė Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. B. pateikto reikalavimo iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam iš priklausiusios išeitinės pašalpos 2 492,82 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytą reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, kad ginčui aktuali Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) redakcija numatė atsakovui pareigą išskaičiuoti sumą, atitinkančią gyventojų pajamų mokestį, iš jam priklausiusios išeitinės kompensacijos.

Teisėjų kolegija iš esmės tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui pritaria.

Pažymėtina, jog tarp šalių nagrinėjamas ginčas kilo dėl skirtingo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo, t. y. ar pagrįstai atsakovas iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės kompensacijos išskaičiavo sumą, atitinkančią gyventojų pajamų mokestį.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog žvelgiant į istorinę sumų, išskaičiuojamų kaip gyventojų pajamų mokestis, reglamentuojančių teisės aktų raidą matyti, kad iki 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio, reglamentavusio neapmokestinamąsias pajamas, 1 dalies 5 punktas numatė, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

2008 m. gruodžio 23 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymu Nr. XI-111 buvo pakeistas ir papildytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Minėtu pakeitimu įstatymų leidėjas inter alia pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį. Pakeisto Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pažymėtina, jog tokia nuostata galiojo ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną (atsiskaitymo su juo dieną).

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš ginčui taikytinos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos matyti, kad, skirtingai nuo jos redakcijos, galiojusios iki 2008 m. gruodžio 30 d., aptariama lengvata dėl kompensacinės išmokos neapmokestinimo pajamų mokesčiu netaikytina tuo atveju, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis (pagal anksčiau galiojusią šios teisės normos redakciją, tokia lengvata nebuvo taikoma, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis buvo nutraukiama darbdavio valia). Taigi iš nurodytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos matyti, kad pakeistoje nuostatoje inter alia neliko nuostatos, kad neapmokestinamomis pajamomis laikomos kompensacijos, mokamos gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia. Naujai išdėstytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas tokio išskyrimo nenumatė. Taigi visais atvejais atleidžiant asmenį, nepaisant to, ar darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, iš išeitinės kompensacijos yra išskaičiuojamos sumos, atitinkančios gyventojų pajamų mokestį. Tokia išvada seka iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio, 5 straipsnio 1, 2 dalių, 16 straipsnio sisteminio aiškinimo. Be to, pažymėtina, jog tokį Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimą pagrindžia ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo aiškinamasis raštas Nr. XP-3245, kuriame nurodyta, kad vienas iš įstatymo leidėjo tikslų nustatant tokį reguliavimą buvo numatyti, kad visos kompensacijos mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, būtų laikomos apmokestinamomis pajamomis, neatsižvelgiant į sutarties nutraukimo aplinkybes.

Taigi atsižvelgus į bylai taikytiną teisinį reguliavimą pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo atleidimo iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigų (b. l. 25) metu galiojusios (ir nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos) Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos neapmokestinamoms pajamoms nepriskyrė kompensacijų, kurios išmokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, ar jos esmę atitinkanti sutartis, nepriklausomai nuo to, kieno valia ir kokiu pagrindu ta darbo (ar kita, jos esmę atitinkanti) sutartis nutraukiama. Atitinkamai, atsakovas pagrįstai iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės kompensacijos išskaičiavo sumą, atitinkančią gyventojų pajamų mokestį, nepaisant to, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Nurodytų išvadų nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A525-1873/2008, Nr. A556-346/2008, Nr. A39-1831/2006, Nr. A438-414/2009, Nr. A756-670/2008, Nr. A502-374/2008, Nr. A146-1261/2009. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismams sprendžiant bylas ankstesne teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. ne tik kad sprendžiant ginčą yra identiškos ginčo faktinės aplinkybės, bet ir pritaikyta ta pati teisės norma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1499/2013, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-254/2012, 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-332/2012). Taigi remiantis suformuota teismų praktika turi būti atsižvelgiama į teisinio reguliavimo pokyčius, į tai, ar suformuota teismų praktika atitinkamam nagrinėjamam ginčui yra aktuali atsižvelgus į ginčui taikytiną teisinį reguliavimą. Šiuo atveju pabrėžtina, jog pareiškėjo įvardintose administracinėse bylose buvo taikytos ginčui neaktualios redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio nuostatos, t. y. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija, galiojusi iki nurodyto Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo. Atitinkamai, nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos teisės normos aiškinimo taisyklės nagrinėjamu atveju laikytinos neaktualiomis ir netaikytinomis.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su jo nurodoma diskriminacija, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, yra Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas). Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (žr. 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

Be to, pabrėžtina, jog lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Diskriminacija – tai lygiateisiškumo pažeidimas, susijęs su paminimu, niekinimu, teisių ribojimu ar privilegijų teikimu.

Teisėjų kolegija apibendrindama nurodytus argumentus pažymi, jog iš nurodytų nuostatų matyti, kad valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato bendrą pareigą įgyvendinti lygias teises. Remdamosi savo kompetencija šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įteisintos lygios asmenų teisės, nebent tokiam išskyrimui būtų objektyvus pateisinimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, pateiktus išaiškinimus, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jam iš priklausiusios išeitinės kompensacijos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio nepriteisimas diskriminuotų jį kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atžvilgiu. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiuo atveju grįsdamas diskriminacijos buvimą save lygina su asmenims, kuriems buvo taikytinas anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas (t. y. iki 2008 m. gruodžio 30 d. pakeitimų galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija). Tuo tarpu pareiškėjas turėtų savo padėtį lyginti su asmenims, kurie yra atleidžiami iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą esant ginčui taikytinam teisiniam reguliavimui. Tačiau pareiškėjas šiuo aspektu diskriminacijos nenurodo ir jos negrindžia. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju yra pažeidžiama Konstitucijos laiduojama pareiškėjo teisė būti traktuojamam vienodai su kitais asmenimis.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvoje įstatymų leidybos teisė priklauso Lietuvos Respublikos Seimui (Konstitucijos 67 str. 2 d.) ir vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios faktines bylos aplinkybes, pažymi, jog šiuo atveju taip pat negalima teigti, kad šioje teismo nutartyje aptarta teisinio reguliavimo raida buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teisėti interesai ar lūkesčiai.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) reikalavimus būtinai privalėjo prieš paduodamas skundą teismui dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo spręsti šį klausimą ikiteismine tvarka ne tik per jį, bet ir per Valstybinę mokesčių inspekciją, kuriai buvo pervesta nuo pareiškėjo kompensacijos išskaičiuota suma. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas iš esmės administracinėje byloje pateiktą reikalavimą kildina iš tarnybinių santykių, t. y. iš to, kad atsakovas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos su atleidžiamu pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną ir su šio reikalavimo pažeidimu sieja teisių pažeidimą. Pastebėtina, jog šiuo atveju būtent nuo pareiškėjo valios priklausė, kokiu būdu jis gins galimai pažeistas teises, teisėtus interesus, t. y. kreipsis į teismą dėl atsakovo visiško neatsiskaitymo ar į mokesčių administratorių Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys