A-556-2540-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2540/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02056-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 35.3; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. N.,

atsakovo atstovei Gabrielei Brazauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Varėnos rajono savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 9-10), į teismą prašydamas: 1) panaikinti Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. T-VII-116 dėl atleidimo nuo mokesčių; 2) įpareigoti Varėnos rajono savivaldybės tarybą iš naujo svarstyti jo prašymą dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad, gavęs Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 15 d. priminimą Nr. 17.7-69.45(V)-276, sužinojo, jog pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą nuo 2007 m. privalo deklaruoti savo nekilnojamąjį turtą ir mokėti už jį nustatytus mokesčius. A. N. 2011 m. liepos 30 d. kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės tarybą ir prašė atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Išnagrinėjusi šį prašymą, Varėnos rajono savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-VII-116 nusprendė jo netenkinti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Varėnos rajono savivaldybės darbuotojai nepasinaudojo Valstybinės mokesčių inspekcijos turimais duomenimis apie jo šeimos gaunamas pajamas, jo ir žmonos darboviečių buhalterijų pažymomis apie darbo užmokestį, o informaciją pavedė surinkti Varėnos seniūnijos socialinei darbuotojai. Varėnos rajono savivaldybės tarybai buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie A. N. šeimos pajamas. Savivaldybės darbuotojai nustatė, kad jo šeimos pajamas sudaro 5 421,72 Lt (vienam šeimos nariui – 1 084,34 Lt) per mėnesį, tačiau iš tikrųjų jos 2011 m. sudarė apie 3 300 Lt (vienam šeimos nariui – 700 Lt) per mėnesį.

Nurodė, kad nekilnojamojo turto mokesčio suma, nuo kurios jis nori būti atleistas, yra ne 8 492 Lt, kaip teigia savivaldybės darbuotojai, bet 10 714,78 Lt. Tvirtino, kad jo šeima negali sumokėti tokios sumos, nes pajamos yra žymiai mažesnės. Varėnos rajono savivaldybės tarybos sprendimas nekilnojamojo turto mokestį nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto 0,1 procentų rinkos vertės padidinti trigubai – iki 0,3 procentų rinkos vertės, nėra pagrįstas. Tokiu būdu pareiškėjui nekilnojamojo turto mokestis nuo apie 700 Lt padidėjo iki 2 000 Lt per metus.

Pažymėjo, kad Varėnos rajono savivaldybės darbuotojai neatkreipė dėmesio ir į tai, kad jo 5 asmenų šeima, kurioje yra 3 nepilnamečiai, neturi kito tinkamo gyventi būsto, ir gyvena deklaruotinuose pastatuose. Nurodė, kad posėdžio metu balsuojant dėl jo prašymo, iš 24 tarybos narių už balsavo 2, prieš – 6, susilaikė – 16. Pareiškėjo nuomone, daugumai tarybos narių nuo sprendimo susilaikius, jo prašymo svarstymas turėjo būti atidėtas. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių taryba gali ar negali atleisti nuo šio mokesčio.

Varėnos rajono savivaldybės taryba nekilnojamojo turto mokesčio klausimu nėra priėmusi jokio sprendimo ar nutarimo už ką atleidžiami ar neatleidžiami fiziniai asmenys nuo šio mokesčio. Varėnos rajono savivaldybės tarybos priimti sprendimai dėl atleidimo ar neatleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio yra visiškai nepagrįsti, nemotyvuoti, korupciniai.

Atsakovas Varėnos rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į skundą (b. l. 20-23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, jog nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Minėto straipsnio nuostata galiojo iki 2007 m. liepos 1 d., kada įsigaliojo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6, 8, 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo pakeistas bei papildytas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis. Naujos redakcijos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamo nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nuo 0,3 procento iki 1 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu savivaldybės taryba iki birželio 1 dalies nenustato konkrečių mokesčio tarifų, kitą mokestinį laikotarpį taikomi praėjusio mokestinio laikotarpio mokesčio tarifai. Taigi minėtu įstatymo pakeitimu kompetencija nuspręsti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, kuris bus taikomas savivaldybės teritorijoje esančiam apmokestinamam nekilnojamajam turtui, buvo perduota savivaldybėms. Remiantis nurodyta įstatymo pataisa, Varėnos rajono savivaldybės taryba 2006 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą Nr. T-V-893, kuriuo buvo nustatytas 2007 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas – 1 procentas nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks pats nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo patvirtintas ir vėlesniu 2008 m. balandžio 30 d. tarybos sprendimu Nr. T-VI-317.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, įgyvendina savivaldybės taryba posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma savivaldybės bendruomenės interesais. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją sudaro sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Taigi įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, tai yra suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti. Kokiais kriterijais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nurodyta nėra, vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas paliko šiuos kriterijus nustatyti pačioms savivaldybėms.

Pabrėžė, kad vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis teisę laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas. Savivaldybės įgyvendina įvairias funkcijas inter alia savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įstatymų leidėjas yra nustatęs tokias savarankiškąsias funkcijas, kaip savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas, ikimokyklinis vaikų ugdymas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas, socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis, dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį ir kitos išvardintos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje.

Šių funkcijų įgyvendinimui reikalingos lėšos naudojamos iš savivaldybės biudžeto. Vienas iš biudžetinių lėšų gavimo būdų – nekilnojamojo turto mokestis, todėl savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl pastarojo mokesčio sumažinimo ar atleidimo nuo jo, turi pasverti, kiek tai turės įtakos savivaldybės biudžetui, ar bus galima užtikrinti savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą. Pažymėjo, kad 2011 m. liepos 29 d. A. N. kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės tarybą ir prašė atleisti jį nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2007, 2008, 2009 ir 2010 m. už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone.

Remiantis pareiškėjo pateiktomis nekilnojamojo turto deklaracijomis, nekilnojamojo turto mokestis už prašomą atleisti laikotarpį sudaro 8 492 Lt. Objektyviam pareiškėjo buities, turtinės padėties, t. y. galimybės susimokėti nekilnojamojo turto mokestį, įvertinimui, buvo kreiptasi į Varėnos rajono savivaldybės administracijos Varėnos seniūniją. Pagal Varėnos seniūnijos socialiniam darbuotojui pareiškėjo pateiktas pažymas apie jo bei jo žmonos V. N. gaunamas pajamas bei pareiškėjo vardu registruotą turimą turtą, taip pat nuvykus ir įvertinus N. buities sąlygas, 2011 m. rugpjūčio 5 d. buvo surašytas buities tyrimo aktas Nr. 748, jame nurodyti duomenys buvo pateikti Varėnos rajono savivaldybės tarybai.

A. N. prašymas dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio buvo apsvarstytas Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje, kuriame nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo mokestinės prievolės savivaldybės biudžetui. Atkreipė dėmesį, kad prieš teikiant sprendimą tvirtinti Varėnos rajono savivaldybės tarybai, jis buvo apsvarstytas Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje, vykusiame 2011 m. rugpjūčio 24 d. Įvertinus aplinkybes, susijusias su pareiškėjo turtine padėtimi, savivaldybės finansine padėtimi, buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio.

Taigi savivaldybės taryba, atsižvelgdama į savo išimtinę kompetenciją ir vadovaudamasi diskrecijos teise, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą – neatleisti A. N. nuo 2007–2010 m. nekilnojamojo turto mokesčio. Pabrėžė, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba vienbalsiai, savo kompetencijos ribose, balsavo už sprendimo „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ projektą, kurio 7 punktu buvo siūloma neatleisti A. N. nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-743/2010, kurioje pasisakyta, jog savivaldybė sprendžia nekilnojamojo turto mokesčio (atleidimo ar mažinimo) klausimą jį analizuodama įvairiais pjūviais.

Galutinį sprendimą priima įvertinus visetą aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju turi teisę rinktis, tai yra atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, jį sumažinti ar priimti priešingą sprendimą. Pažymėjo, kad prašomas panaikinti sprendimas neprieštarauja galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams, priimtas neviršijus nustatytos kompetencijos, taip pat skundžiamo sprendimo panaikinimas neatkurs iki jo priėmimu buvusios padėties, tai yra tariamai pažeistų pareiškėjo teisių bei interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į skundą (b. l. 17) nurodė, kad priimtas sprendimas padarys įtakos šios institucijos materialiosioms teisėms ir pareigoms tik tiek, kiek tai bus susijęs su priimto sprendimo vykdymu. Priimant sprendimą prašė vadovautis byloje esančiais įrodymais, faktinėmis bylos aplinkybėmis bei šalių paaiškinimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 61-66) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčio“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo panaikinti šį sprendimą, tačiau išanalizavus jo turinį matyti, kad teisines pasekmes A. N. sukelia ne visas Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčio“, o tik jo 7 punktas, kuriuo nuspręsta neatleisti A. N. nuo 2007–2010 m. nekilnojamojo turto mokesčio.

Todėl teismas pasisakė tik dėl prašomo panaikinti sprendimo 7 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės tarybą ir prašė atleisti jį nuo nekilnojamojo turto mokesčio už 2007– 2010 m. už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone. Prašymas iš esmės buvo grindžiamas sunkia finansine pareiškėjo šeimos padėtimi bei aplinkybe, kad A. N. šeima gyvena minėtame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, ir jokios gamybinės veiklos nevykdo.

Varėnos rajono savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ 7 punktu, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 2007–2010 m. 8 492 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti.

Kokiais kriterijais vadovaujantis tai būtų galima padaryti, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nebuvo nurodyta. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas paliko šiuos kriterijus nusistatyti pačioms savivaldybėms. Byloje nėra duomenų, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba yra patvirtinusi atleidimo nuo mokesčio taisykles ar kitą šiuo klausimu priimtą administracinį aktą. Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad 2011 m. lapkričio mėnesį buvo patvirtinta atleidimo nuo mokesčių tvarka, o iki tol buvo vadovaujamasi nerašyta tvarka – išsamiai nagrinėjamos besikreipiančio asmens galimybės sumokėti mokestį.

Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo skundo motyvų matyti, jog A. N. atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio klausimą iš dalies siejo su aplinkybe, jog minėtas pastatas yra gyvenamosios patalpos, kad jame jokia gamybinė veikla nevykdoma. Tačiau, net ir esant šioms aplinkybėms, dar nereiškia, kad mokesčio administratorius privalo tenkinti fizinio asmens prašymą atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Savivaldybės tarybos turi teisę rinktis ir priimamą sprendimą suponuoja aplinkybių daugetas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prieš priimant prašomą panaikinti sprendimą buvo vertintos A.

N. galimybės sumokėti nekilnojamojo turto mokestį. Buvo kreiptasi į Varėnos rajono savivaldybės administracijos Varėnos seniūniją ir pagal Varėnos seniūnijos socialiniam darbuotojui pareiškėjo pateiktas pažymas apie jo bei žmonos gaunamas pajamas, A. N. vardu registruotą turtą, taip pat nuvykus ir įvertinus pareiškėjo buities sąlygas, 2011 m. rugpjūčio 5 d. buvo surašytas buities tyrimo aktas Nr. 748. Gauti duomenys buvo pateikti Varėnos rajono savivaldybės tarybai. Iš Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ aiškinamojo rašto priedo matyti, kad priimant sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio įvertintos gaunamos pajamos (nors pareiškėjas ir tvirtino, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybai buvo pateikti neatitinkantys duomenys apie šeimos pajamas, tačiau tai įrodančių, įstatymų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų A.

N. teismui nepateikė), turimas turtas, buities sąlygos. Be to, prieš teikiant sprendimą tvirtinti Varėnos rajono savivaldybės tarybai, jis 2011 m. rugpjūčio 24 d. buvo apsvarstytas Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje, kuriame nuspręsta neatleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio penkių piliečių, tarp jų ir pareiškėjo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad buvo įvertintos visos sprendimo priėmimui svarbios aplinkybės – savivaldybės finansinė padėtis, pareiškėjo šeimos turtinė padėtis, vietos bendruomenės interesai.

Iš Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolo išrašo matyti, kad už sprendimo „Dėl atleidimo nuo mokesčio“ projektą, kurio 7 punktu buvo siūloma neatleisti A. N. nuo nekilnojamojo turto mokesčio, Varėnos rajono savivaldybės taryba balsavo vienbalsiai. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad nekilnojamojo turto mokesčio, nuo kurio jis siekia būti atleistas, suma yra ne 8 492 Lt, o 10 714,78 Lt, tačiau šie jo teiginiai nėra niekuo pagrįsti. Pagal byloje esančias 2007–2010 m. Nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas, A.

N. už nurodytą laikotarpį turi sumokėti 8 492 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, apmokestinamo nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nuo 0,3 procento iki 1 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Kompetencija nuspręsti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, kuris taikomas savivaldybės teritorijoje esančiam apmokestinamam nekilnojamam turtui, buvo perduota savivaldybėms (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 str. 2 d.). Varėnos rajono savivaldybės taryba 2006 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. T-V-893 ir 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. T-VI-317 patvirtino 1 procento nekilnojamojo turto vertės nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.

Teismas pažymėjo, kad vienas biudžetinių lėšų gavimo būdų – nekilnojamojo turto mokestis, todėl savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl pastarojo mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo, turi įvertinti, kiek tai turės įtakos savivaldybės biudžetui ir ar bus galima užtikrinti savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą. Savivaldybės sprendžia nekilnojamojo turto mokesčio (atleidimo ar mažinimo) klausimą jį analizuodama įvairiais aspektais. Galutinį sprendimą priima įvertinusi visetą aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju turi teisę rinktis, t. y. atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio (jį sumažinti) ar priimti priešingą sprendimą.

Tai yra konstatavęs ir LVAT (2010 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-743/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegijos vertinimu, Varėnos rajono savivaldybės tarybos nustatytos aplinkybės, turint omenyje savivaldybei keliamus uždavinius bei pavestas funkcijas, teisę apsispręsti, buvo pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde ir jo teisminio nagrinėjimo metu išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Varėnos rajono savivaldybės tarybą iš naujo svarstyti A. N. prašymą dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas visiškai nenagrinėjo aplinkybių, kad remiantis, nors ir teisėtu Varėnos savivaldybės tarybos sprendimu, pareiškėjo šeima patiria didelį materialinį smūgį. Pareiškėjui nepavyko įrodyti teismui, kad jo pareiga pirma aprūpinti savo tris nepilnamečius vaikus gyvenimo sąlygomis ir tinkamu maistu. Pareiškėjui nepavyko įrodyti, kad jis ir be nekilnojamojo turto mokesčio turi įvairių kitų mokestinių įpareigojimų ir jo šeimos pajamos per mažos, jog galėtų susimokėti mokesčių inspekcijos norimus 10 714,78 Lt. Atsakovo ir teismo sprendimai žlugdo pareiškėjo šeimą, pažeidžia jo ir šeimos konstitucinę teisę gyventi Lietuvoje.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų, tinkamai ir visapusiškai ištyrus faktines bylos aplinkybes, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, todėl jį panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Trečiasis suintegruotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87) prašo sprendimą priimti atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes bei šalių argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas 2011 m. liepos 29 d. kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės tarybą prašydamas atleisti jį nuo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, mokesčio už 2007–2010 m. Prašymas, sprendžiant pagal dokumento turinį, iš esmės buvo grindžiamas sunkia finansine pareiškėjo šeimos padėtimi bei aplinkybe, kad A. N. šeima gyvena minėtame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, ir jokios gamybinės veiklos nevykdo.

Varėnos rajono savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ 7 dalimi, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, Paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 2007–2010 m. 8 492 Lt nekilnojamojo turto mokesčio.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Nagrinėjamu atveju Varėnos rajono savivaldybės taryba sprendimą priėmė remdamasi teisės aktais, tačiau visiškai neanalizavo faktinių aplinkybių, sprendime nenurodė savo argumentų. Iš byloje esančio sprendimo turinio matyti, kad Varėnos rajono savivaldybės tarybos sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio pagrįstas ne objektyviais duomenimis, o konstatavimu, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba išnagrinėjusi prašymą nusprendžia neatleisti pareiškėjo nuo 2007–2010 m. 8 492 Lt nekilnojamojo turto mokesčio anksčiau nurodytomis teisės normomis.

Tai, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti, nereiškia, jog savivaldybės taryba bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginius apmastymus, grindžiančių jo sprendimą.

Byloje esantys Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ aiškinamojo rašto priedas, Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolo išrašas, kitos papildomos dokumentacijos buvimas taip pat neduoda pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Šių dokumentų pagrindu negalima konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra argumentuotas. Neaišku, kokiais motyvais savivaldybės taryba priėmė galutinį sprendimą neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo 2007–2010 m. nekilnojamojo turto mokesčio yra nemotyvuotas ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Minimi trūkumai akivaizdžiai trukdantys asmeniui apsiginti, o teismui patikrinti, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimas turi būti panaikintas ir prašymas dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio turi būti išsamiai bei argumentuotai išnagrinėtas iš naujo. Todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo Varėnos rajono savivaldybės tarybai.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-VII-116 „Dėl atleidimo nuo mokesčių“ dalį, kuria nuspręsta neatleisti pareiškėjo A. N. nuo 2007–2010 m. 8 492 Lt nekilnojamojo turto mokesčio, ir perduoti bylą Varėnos rajono savivaldybės tarybai nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius