2021-07-28 Nr. AB-15154-3-62-3-02729-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1798-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02729-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geras poilsis“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geras poilsis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Geras poilsis“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. R2-2354-(39.8) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti UAB „Geras poilsis“ atstovo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą duoti leidimą neatlygintinai žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų servitutų ribose kirsti mišką.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė yra pastato (sanatorijos), esančiame (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. Šis žemės sklypas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurį patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), o nuomos teisė priklauso pareiškėjui. Į šį žemės sklypą su tam tikromis išlygomis buvo patenkama per (duomenys neskelbtini) gatvę, kurioje draudžiamas mechanizuotas transportas. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. ĮV-309 buvo patvirtintas Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), pagal kurį į (duomenys neskelbtini) žemės sklypą numatyta patekti iš (duomenys neskelbtini) gatvės servitutiniu keliu per gretimą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas). Šis žemės sklypas taip pat yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurį patikėjimo teise valdo NŽT. Vadovaujantis Specialiuoju planu, Lietuvos Respublika, atstovaujama NŽT, sudarė su pareiškėju 2016 m. sausio 26 d. servituto sutartį Nr. JD-226 (toliau – ir Servituto sutartis), kurią įregistravo Nekilnojamojo turto registre, ir taip valstybinėje žemėje buvo nustatyti tarnaujantys kelio servitutas ir servitutas su teise tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas. Servituto davėjas yra Lietuvos Respublika, o gavėjas – UAB „Geras pilsis“. Minėta sutartimi servitutų davėjas su gavėju susitarė, jog servitutų davėjas neatlygintinai suteikia teisę gavėjui tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas ir teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, o to tikslas buvo tai, kad pareiškėjas į žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). nevažinėtų iš (duomenys neskelbtini) gatvės (Lietuvos valstybės interesas, siekiant išsaugoti vertingas teritorijas).

3. Pareiškėjas teigė, kad nustatyto kelio servituto vietoje auga medžiai, kuriuos reikia pašalinti, norint patekti į pareiškėjo naudojamą žemės sklypą, tačiau tam reikalingas leidimas medžių kirtimui. Vadovaujantis Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pareiškėjas 2016 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu leisti neatlygintinai nustatytų servitutų ribose kirsti medžius, tačiau atsakovas atsisakė tai daryti. Dėl šio atsisakymo vyko teisminiai ginčai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2019 panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1714-342/2017 bei įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą leisti neatlygintinai ginčo sklype nustatytų servitutų ribose kirsti mišką. Vykdydamas LVAT sprendimą, atsakovas 2019 m. lapkričio 14 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. R2-2354-(39.8) (toliau – ir Sprendimas), kuriame nurodė, kad pareiškėjas privalo atsakovei pateikti reikiamus dokumentus, t. y. parengtą bei suderintą ir patvirtintą vidinės miškotvarkos projektą, kuriame būtų suprojektuotas kelias, nustatytų servitutų ribose, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintas miškų kirtimo normas valstybinių miškų valdytojams ar servituto turėtojams, taip pat, pagal biržių atrėžimo ir įvertinimo taisykles, paruoštus biržių atrėžimo dokumentus. Nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė diskrecijos teisę ir nesivadovavo Aprašo 6 punktu, t. y. turėdama visus reikiamus dokumentus (Specialųjį planą ir servituto sutartį su NŽT), ji neturėjo kito pasirinkimo teisės kaip išduoti pareiškėjui prašomą leidimą.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad ginčo sklype nustatytas kelio servitutas patenka į Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą (0,70 ha ploto). Ši teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (su vėlesniais pakeitimais) priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams ir yra registruota Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 30 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą leisti neatlygintinai ginčo sklype nustatytų servitutų ribose kirsti mišką ir nustačiusi, kad pareiškėjas prie savo prašymo nėra pridėjęs prašymui nagrinėti reikalingų, teisės aktų reikalaujamų, dokumentų, kurių pagrindu būtų galima išduoti leidimą kirsti mišką, vadovaudamasi Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 27 punktu, kreipėsi į pareiškėją raštu, t. y. šioje byloje pareiškėjo skundžiamu atsakovo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. R2-2354-(39.8), kad pareiškėjas atsakovui pateiktų teisės aktuose nurodytus dokumentus (vidinės miškotvarkos projektą ir biržių atrėžimo dokumentus) galutiniam sprendimui priimti.

6. Atsakovas teigė, kad LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime nedetalizavo ir nepasisakė kokiais teisės aktais, kokiomis teisės aktų nuostatomis ar kokiais dokumentais vadovaujantis turi būti išduodami leidimai servitutų turėtojams kirsti mišką. Minėtame sprendime LVAT pasisakė tik dėl vienos nuostatos, t. y. kad kelio servituto turėtojui, norint tiesti miško kelią, nereikia miško žemės versti kitomis naudmenomis, t. y. kad žemės naudojimo paskirties keitimas nėra reikalingas, nes prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai. Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V, 1 priedo 1.34. p. nustatyta, jog pavieniai medžiai – medžiai jaunuolynuose ir pusamžiuose medynuose (vidutinis aukštis – ne mažesnis kaip 15 m, viršija vidutinį medynų aukštį ne mažiau kaip 35 %) bei neapaugusioje medynų žemėje (skalsumas – mažesnis kaip 0,2, vidutinis aukštis – ne mažesnis kaip 5 m). Pažymėjo, kad pavieniai medžiai yra inventorizuojami bei įrašomi į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą (pavienių medžių ardo kodas – 9). Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, į kurį patenka ginčo sklypas, nėra inventorizuoto nei vieno pavienio medžio, todėl pareiškėjo argumentas, kad ginčo atveju turėtų būti taikomas Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. Dl-577, 8.3 p. neturi jokio pagrindo, o kaip tik priešingai, šio ginčo atveju nėra nei vieno, Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių 8 p. nurodyto pagrindo, kad būtų neprivaloma biržių atriboti ir jų apmatuoti. Biržės atrėžiamos vadovaujantis galiojančiu miškotvarkos projektu. Atsižvelgiant į tai, kad miško kelias priskiriamas vietinės reikšmės vidaus keliams, pareiškėjo prašymas leisti kirsti mišką tiesiogiai yra susijęs su planuojama ūkine veikla, t. y. su inžinerinio statinio, vietinės reikšmės vidaus kelio, statyba, o miško kelių tiesimas yra valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekto projektinės dalies privaloma sudedamoji dalis.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas, išsamiai aprašęs bylos aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą kirsti mišką, privalėjo atsakovui pateikti vidinės miškotvarkos projektą, kuriame būtų suprojektuotas kelias, nustatytų servitutų ribose, taip pat pagal biržių atrėžimo ir įvertinimo taisykles paruoštus biržių atrėžimo dokumentus. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentus, jog atsakovas nepagrįstai prašo dokumentų, numatytų Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. Dl-1055 (toliau – ir Aprašas) 8 punkte, nes LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime konstatavo, jog Aprašo 8 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime iš esmės pasisakė tik dėl to, jog Aprašo 8 punkto nuostatos, kuriomis reglamentuojamas valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimas bei leidimų kirsti mišką išdavimas tais atvejais, kai miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis, netaikytinos, t. y. kad kelio servituto turėtojui, norint tiesti miško kelią, nereikia miško žemės versti kitomis naudmenomis (žemės naudojimo paskirties keitimas nėra reikalingas). Dėl kitų dokumentų, kurie būtini servituto turėtojams, norintiems gauti leidimus kirsti mišką, LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime nepasisakė.

9. Teismas, vertino pareiškėjo teiginį, kad vidinės miškotvarkos projektas bei paruošti biržių atrėžimo dokumentai yra nereikalingi, nes UAB „Geras poilsis“ tikslas yra ne įsigyti miško dalį kirtimui, o tik pašalinti kelis pavienius medžius, trukdančius nustatyto kelio servituto vietoje įrengti miško kelią patekimui į (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V, 1 priedo 1.34 punkte nurodyta, kad pavieniai medžiai – medžiai jaunuolynuose ir pusamžiuose medynuose (vidutinis aukštis – ne mažesnis kaip 15 m, viršija vidutinį medynų aukštį ne mažiau kaip 35 %) bei neapaugusioje medynų žemėje (skalsumas – mažesnis kaip 0,2, vidutinis aukštis – ne mažesnis kaip 5 m). Teismas pažymėjo, kad pavieniai medžiai yra inventorizuojami bei įrašomi į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą (pavienių medžių ardo kodas – 9). Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog norimi kirsti medžiai yra pavieniai, o atsakovo pateiktais duomenimis, kad Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, į kurį patenka žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra inventorizuoto nei vieno pavienio medžio, abejoti neturi pagrindo. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad ginčo atveju turėtų būti taikomas Biržių atrėžimo taisyklių 8.3 punktas (Biržes atriboti ir apmatuoti neprivaloma sėklinių ir kitų pavienių medžių iškirtimui), kaip niekuo nepagrįstą. Kitų Biržių atrėžimo taisyklių 8 punkte išvardintų pagrindų, kada biržes atriboti ir apmatuoti neprivaloma, nenustatė.

10. Teismas konstatavo, kad iš ginčijamo atsakovo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjui iš esmės ir laiku atsakyta į jo keltus klausimus dėl leidimo kirsti mišką išdavimo. Ginčijamame Sprendime neabejotinai nurodomas faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, todėl tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti skundžiamą administracinį aktą, nėra jokio pagrindo.

III. 11. Pareiškėjas UAB „Geras poilsis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – panaikinti atsakovo Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. R2-2354-(39.8) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą duoti leidimą neatlygintinai žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų servitutų ribose kirsti mišką.

12. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2019 nepasisakė, jog nagrinėjamu atveju reikalingas miškotvarkos projektas. LVAT aiškiai nurodė, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai, nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikė Aprašo 8 punkto nuostatas. Administracinėje byloje Nr. 1-819-342/2017 buvo prašoma panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo ji atsisakė duoti leidimą medžiams kirsti ir tuo pagrindu, kad nepateikti visi reikalingi biržės atrėžimo dokumentai – nepateikta medžių matavimo lapas ir biržės taksavimo lapas. Kaip matyti iš šių bylų medžiagos, atsakovas duoti leidimą atsisako tuo pačiu pagrindu, t. y. reikalaudamas pateikti tuos pačius dokumentus, tačiau LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2019 jau pripažino, kad toks reikalavimas yra neteisėtas. Kitaip aiškinant LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1021-438/2019, suponuotų prielaidą, kad LVAT sprendimas yra ginčijamas, abejojama jo pagrįstumu, nes jis pasisakė ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Net jei teisinis reglamentavimas yra toks, koks nurodytas skundžiame teismo sprendime ir iš tikrųjų pareiškėjui reikia rengti tą miškotvarkos projektą, tai tokia aplinkos ministro bei Tarnybos direktoriaus įsakymu nustatyta leidimo išdavimo tvarka nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta protinga ir proporcinga tam, kad prašoma iškirsti tik kelis medžius, kelio servituto, suplanuoto teritorijų planavimo dokumentais, vietoje, kai pareiškėjas ir taip nukentėjo nuo valdžios institucijų. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam yra perkeliamos tokios pareigos, kai ne dėl jo kaltės buvo panaikintas patekimas prie jai priklausančių pastatų, be to, nustatytas teisinis reglamentavimas yra skirtas miškų plotams iškirsti, o ne keliems atskiriems medžiams kelio servituto vietoje. Neteisinga, kad kelių medžių iškirtimui reikia rengti miškotvarkos projektus.

13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Konstitucijoje yra teigiama, jog „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Teismas, siekdamas priimti byloje teisingą sprendimą, privalo laikytis procedūrinio teisingumo taisyklių. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose konstatuojama, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teismai ne kartą akcentavo, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas.

14. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT 2014 m. rugpjūčio 29 d nutartimi administracinėje byloje taip pat pastebėjo, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Teismas šiuo atveju turėjo teikti pirmumą bendražmogiškiems dalykams, bendrajai teisės sampratai, nes nustatytas teisinis reglamentavimas žemesnio lygmens nei Vyriausybės nutarimai teisės aktuose yra labai formalus, neapima tokių smulkių atvejų, kai reikia kelio servitutui iškirsti kelis medžius, todėl nustatyti reikalavimai rengti miškotvarkos projektą yra neadekvatūs esamai situacijai. Taigi teismo sprendimas yra formalus teisės aktų taikymas, tačiau ne teisingumo vykdymas, todėl toks teismo sprendimas negali būti pripažintas teisingumo teisėtumu, t. y. teisingu ginčo išsprendimu, tuo labiau, kad tai susiję su apeliantės negalėjimu naudotis savo nuosavybe, kurią saugo Konstitucija.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su skundžiamame sprendime nurodytais motyvais bei pačio ginčo pagrindo teisiniu kvalifikavimu. Apelianto argumentas, kad Tarnyba nepagrįstai prašo dokumentų, numatytų Aprašo 8 punkte, nes LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime konstatavo, jog Aprašo 8 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, yra nepagrįstas ir atmestinas. LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime iš esmės pasisakė tik dėl to, jog Aprašo 8 punkto nuostatos, kuriomis reglamentuojamas valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimas bei leidimų kirsti mišką išdavimas tais atvejais, kai miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis, netaikytinos, t. y. kad kelio servituto turėtojui, norint tiesti miško kelią, nereikia miško žemės versti kitomis naudmenomis (žemės naudojimo paskirties keitimas nėra reikalingas). Dėl kitų dokumentų, kurie būtini servituto turėtojams, norintiems gauti leidimus kirsti mišką, LVAT 2019 m. spalio 30 d. sprendime nepasisakė.

17. Atsakovas teigia, kad apelianto argumentai, jog Aprašas ir Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-577, negali būti pripažintos protingomis ir proporcingomis, yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Nei pats apeliantas, nei jos atstovas neteikė teismui nei raštu, nei žodžiu bylos nagrinėjimo metu, prašymo pradėti tyrimą, ar Aprašas (ar jo dalis) bei Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklės (ar jų dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.

18. Atsakovas nurodo, kad apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo pirmumą teikti bendražmogiškiems dalykams, nes nustatytas teisinis reglamentavimas teisės aktuose yra labai formalus, yra nepagrįstas ir atmestinas. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad Valstybinė miškų tarnyba Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoda leidimus kirsti mišką miško valdytojams ir naudotojams, įskaitant servituto turėtojus tais atvejais, kai miško kirtimas yra būtinas įgyvendinant servituto suteikiamas teises pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą leisti neatlygintinai ginčo sklype, nustatytų servitutų ribose, kirsti mišką, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad buvo nepaisyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priimto toje pačioje administracinėje byloje (žr. nutarties 12 p.), pirmosios instancijos teismas turėjo teikti pirmumą bendražmogiškiems dalykams, bendrajai teisės sampratai (žr. nutarties 14 p.) ir būti ne formalus (žr. nutarties 13 p.).

21. Tarp šalių nėra disputo dėl to, kad nustatytų servitutų ribose, yra siekiama kirsti mišką. Šiuos santykius, visų pirma, apibrėžia Miškų įstatymas, kurio paskirtis – reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą ir siekiant aprūpinti šalies pramonę žaliava, suteikti šaliai didžiausią socialinę ir ekonominę naudą, užtikrinant biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms (Miškų įstatymo 1 str., redakcija, galiojusi Tarnybai priimant Sprendimą).

22. Įstatymų leidėjas nurodo, jog atrankinis pagrindinis miško kirtimas – pagrindinis miško kirtimas, kai iškertama dalis tam tikro amžiaus, kokybės, matmenų ar būklės medyno medžių, siekiant išlaikyti arba sukurti įvairiaamžį medyną (Miškų įstatymo 2 str. 1 d.).

23. Miškotvarkos projektas – tai dokumentas, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai, o miškotvarkos projektus rengia ir miškų inventorizaciją atlieka fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybių narių kitos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, ar jų padaliniai Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Laikantis šios tvarkos, centralizuotai kaupiami ir tvarkomi miškotvarkos duomenys (Miškų įstatymo 14 str.).

24. Vienas iš Tarnybos neigiamo Sprendimo argumentų – nepateiktas miškotvarkos projektas, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo visiškai pakankamas bei teisiškai pagrįstas (žr. nutarties 21–23 p.) netenkinant pareiškėjo (apelianto) 2016 m. gruodžio 8 d. prašymo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis).

26. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

27. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog valstybei nuosavybės teise priklausantys miškai yra valstybės turtas. Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimas).

28. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai); įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas (1996 m. spalio 22 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

29. Taigi įstatymų leidėjas nustatęs reikalavimą dėl miškotvarkos projekto veikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytose ribose ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kitokio pobūdžio sprendimui. Pastarasis jokiu būdu nebuvo formalus. Siekiant realizuoti teisę turi būti atlikta ir pareiga – šiuo konkrečiu atveju paruoštas suderintas ir patvirtintas miškotvarkos projektas, bei, jei tai numato teisinis reguliavimas, ir kiti reikalingi dokumentai, kad valdomoje teritorijoje būtų galima kirsti mišką, t. y. privalu paisyti teisių ir pareigų vienovės, kaip pačios teisės esmės, kuriai pavaldi ir viešoji teisė. Nepaneigiant teisės į miško kirtimą, yra kartu pasisakoma, kad ta teisė asmeniui priklauso tik tiek, kiek jis vykdys su ja susijusias pareigas.

30. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo kirsti mišką, neįvykdė vienos iš nustatytų pareigų – pateikti miškotvarkos projektą, kurios neįvykdymas buvo visiškai pakankamas priimti Sprendimą ir pirmosios instancijos teismui palikti jį galioti.

31. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geras poilsis“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė