2023-11-22 Nr. AB-20424-3-61-3-07262-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2371-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07262-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. N. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. N. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas B. N. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 23S83750 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Irano Islamo Respublikos pilietis, skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2023 m. sausio 29 d. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760220387, galiojantį nuo 2023 m. sausio 24 d. iki 2025 m. sausio 24 d., išduotą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, nes pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Monotinklo sprendimai“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas. Atsakovas Sprendimu panaikino leidimą Nr. 760220387, nustatęs, kad Bendrovė nuo 2023 m. vasario 25 d. nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų – joje dirba tik 1 Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis.

2.2. Pareiškėjas apgailestauja dėl to, kad Bendrovė nebeatitinka Įstatymo reikalavimų, bet tokia situacija susiklostė dėl nuo jo nepriklausiusių objektyvių priežasčių. Kai pareiškėjas pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, Bendrovėje dirbo 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, bet 2023 m. kovo mėn. vienas iš jų išėjo iš darbo savo noru. Pareiškėjas ieškojo kito darbuotojo (per skelbimus, per pažįstamus), bet jam nepavyko greiti rasti naują darbuotoją.

2.3. Pareiškėjas visą laiką tinkamai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, o Bendrovė teikė paslaugas, gavo nemažai pajamų, turi interneto svetainę. Pareiškėjas visą laiką dėjo visas įmanomas pastangas tam, kad atitiktų Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas jau 5 metus vykdo teisėtą veiklą Lietuvoje, sąžiningai moka mokesčius, steigia laisvas darbo vietas, turi prisiėmęs daug įsipareigojimų ir kt. Pareiškėjas, negalėdamas gyventi Lietuvoje, negalės tinkamai valdyti Bendrovės, todėl Bendrovė susidurs su didelėmis problemomis ir galbūt bankrutuos. Nėra asmens, kuris išmanytų kaip tinkamai ir pelningai vykdyti veiklą, todėl niekas negalės už pareiškėją organizuoti ir kontroliuoti Bendrovės veiklos ir, atitinkamai, pareiškėjas patirs didelių nuostolių.

2.4. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nesuteikė galimybės pareiškėjui pasiaiškinti ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas yra formalus ir nepriklausantis nuo pareiškėjo. Atsakovas Sprendimą priėmė skubotai, tinkamai neišnagrinėjęs visų reikšmingų aplinkybių. Atsakovas nesuteikė pareiškėjui protingo termino pažeidimui pašalinti. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų, taip pat nesuderinamas su proporcingumo ir objektyvumo principais bei reikalavimu kiekvieno asmens situaciją įvertinti individualiai.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas neginčija, kad Bendrovėje nuo 2023 m. vasario 25 d. dirbo tik 1 darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, kad toks pažeidimas yra formalus, nepagrįsti, nes Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir Įstatyme nėra jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo (tai patvirtina teismų praktika).

3.2. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas Sprendimą priėmė skubotai, neišnagrinėjęs visų aplinkybių ir nesudaręs galimybių pareiškėjui pasiaiškinti, yra atmestini. Teisės aktai nenumatė pareigos Departamentui ginčo situacijoje apklausti pareiškėją (tai patvirtina teismų praktika).

3.3. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jis dėjo visas įmanomas pastangas, siekdamas atitikti Įstatymo reikalavimus. Nuo 2023 m. vasario 25 d. iki Sprendimo priėmimo dienos praėjo 3 mėnesiai, bet pareiškėjas neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes ir, žinodamas, kad Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas siekė išsaugoti turimą leidimą, nevykdydamas Įstatyme įtvirtintų pareigų.

3.4. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendimas atitinka reikalavimus, kylančius tiek iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek iš teismų praktikos, o motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 9 d., tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Monotinklo sprendimai“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – ir paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.2. Departamentas 2023 m. vasario 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760220387, galiojantį iki 2025 m. sausio 24 d.

5.3. Departamentas, 2023 m. gegužės 31 d. vykdydamas užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie Bendrovę ir nustatė, kad joje nuo 2023 m. vasario 25 d. dirbo tik 1 darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. vasario 25 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

5.4. Departamentas 2023 m. birželio 7 d. sprendime Nr. 23S83750 konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

6. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką bei išanalizavęs byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. vasario 25 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Pareiškėjas skunde neginčijo atsakovo nustatytų faktų dėl padaryto pažeidimo.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika patvirtina atsakovo poziciją, jog pastarasis, nustatęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, nevertinant atitinkamų priežasčių, dėl kurių Bendrovė neatitinka Įstatyme keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

8. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog, prieš priimant Sprendimą, pareiškėjas nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, akcentavo, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją.

9. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo teiginys, jog jis visą laiką dėjo visas įmanomas pastangas, kad atitiktų Įstatyme keliamus reikalavimus, yra nepagrįstas, kadangi nuo 2023 m. vasario 25 d. iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas 3 mėnesius neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, nors jis žinojo apie Bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi, nevykdydamas Įstatyme numatytų pareigų.

10. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl jis atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:

12.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, neobjektyviai ir paviršutiniškai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, todėl priėmė sprendimą, neatitinkantį proporcingumo ir teisingumo principų.

12.2. Pareiškėjas pažeidė formalų Įstatymo keliamą reikalavimą, pažeidimas truko gan trumpą laiką ir buvo padarytas dėl ypatingų aplinkybių, kurios laikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo jo valios, nes pareiškėjas negalėjo užkirsti kelio Bendrovės darbuotojui, nusprendusiam išeiti iš darbo, ir priversti jį likti darbe. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad tokios aplinkybės negali būti pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, taip pat neįvertino to fakto, kad pareiškėjas darbuotojų trūkumo problemą bandė spręsti visais įmanomais būdais (per draugus ir pažįstamus), bet jam nepavyko greitai rasti nė vieno naujo darbuotojo.

12.3. Departamentas, esant tokiai ypatingai situacijai, kai Bendrovės darbuotojas išėjo iš darbo savo noru ir pareiškėjas buvo priverstas ieškoti naujo darbuotojo, bet jam nepavyko rasti kito kandidato, privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo pareigą apklausti pareiškėją bei leisti jam ištaisyti trūkumus, kurie atsirado dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kurios šioje situacijoje turi būti pripažįstamos force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybėmis.

12.4. Priešingai nei nustatė teismas, Sprendimas yra formalus, neobjektyvus, neteisingas ir nesąžiningas, o atsakovas pažeidė objektyvumo principą (VAĮ 3 str. 2 p.). Atsakovas taip pat pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam ir teisę į gerą administravimą.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus. Atsakovas papildomai pažymi, kad iš pareiškėjo skundo nematyti, jog jis iš tiesų dėjo maksimalias pastangas, siekdamas surasti darbuotoją, o Bendrovės situacija nepasikeitė iki šiol. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, šis prašymas yra nagrinėjamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 23S83750 panaikinti pareiškėjui 2023 m. sausio 29 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760220387, galiojantį iki 2025 m. sausio 24 d., nes asmuo neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. vasario 25 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – Bendrovėje dirba tik 1 Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, ir tai yra pakankamas pagrindas priimti Sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, buvo panaikintas pareiškėjui 2023 m. sausio 29 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760220387; Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus; pareiškėjo argumentai, kad, prieš priimant Sprendimą, jis privalėjo būti išklausytas ir jam turėjo būti sudaryta galimybė pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, yra nepagrįsti.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, paviršutiniškai įvertino individualią jo situaciją ir neatsižvelgė į ypatingas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas negali priversti darbuotojų likti dirbti Bendrovėje ir kad jis visais įmanomais būdais siekė rasti naujų darbuotojų), kurios laikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios bei dėl kurių pareiškėjo leidimas laikinai gyventi negalėjo būti panaikintas.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įskaitant numatytąjį šios straipsnio dalies 7 punkte – jeigu, nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

19. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjui pateikiant prašymą išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsakovui priimant Sprendimą) įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

20. LVAT, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi išduoti, kurie su laiku keitėsi, bet savo esme išliko panašūs, yra akcentavęs, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4703-575/2020). Priežastys, dėl kurių įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjas turėtų teisę išlaikyti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovui priimant Sprendimą, Bendrovė neatitiko aptariamų reikalavimų, taigi vien tai buvo pakankamas pagrindas Sprendimui priimti. Vadovaujantis anksčiau aptarta teismų praktika, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti priežastis, dėl kurių atsirado aptariamas Įstatymo reikalavimų pažeidimas, ir pažeidimo trukmę, todėl pareiškėjo pozicija apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir neįsigilino į svarbias faktines bylos aplinkybes (pareiškėjas negali užkirsti kelio darbuotojams išeiti iš darbo, jis visais įmanomais būdais ieškojo naujų darbuotojų, Bendrovė jau 5 metus vykdo teisėtą veiklą Lietuvoje ir pan.), yra atmestina. Pareiškėjo subjektyvi ir konkrečiais įrodymais nepagrįsta nuomonė, kad šiuo atveju susiklostė išimtinės (ypatingos, force majeure) aplinkybės, nes Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte minėtus reikalavimus atitinkantis darbuotojas išėjo iš darbo Bendrovėje ir pareiškėjui, nepaisant jo pastangų, nepavyko rasti naujų darbuotojų, bei kad pažeidimas truko gan trumpą laiką (tik 3 mėnesius), nesudaro pagrindo kitaip vertinti individualią jo situaciją.

22. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4656-662/2019).

23. Iš nurodyto teisinio reguliavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių tarp proceso šalių nėra ginčo, seka, kad atsakovas, nustatęs, jog Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas Sprendime pateiktoms atsakovo išvadoms, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, taip pat pažeidė proporcingumo ir teisingumo principus, yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini.

24. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C‑349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C‑287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).

25. LVAT savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

26. Kaip minėta, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

27. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 25 d. iki 2023 m. birželio 7 d. (Sprendimo priėmimo) Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjas teisės būti išklausytam pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui neapklausus pareiškėjo prieš priimant Sprendimą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, kad Įstatymo pažeidimas yra formalus, trumpalaikis ir atsiradęs dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, taip pat galimybė ištaisyti nustatytą Įstatymo pažeidimą. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neįvardija, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas atskirai neapklausti pareiškėjo, pareiškėjas prie skundo pirmosios instancijos teismui pridėjo tik žyminio mokesčio kvitą, Sprendimo kopiją ir leidimo laikinai gyventi kopiją, o pareiškėjo procesiniuose dokumentuose tik abstrakčiai užsiminta apie tai, kad jis dėjo visas pastangas, siekdamas surasti naują darbuotoją. Pareiškėjo pozicija, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo sudaryti galimybę pareiškėjui ištaisyti nustatytą Įstatymo reikalavimų pažeidimą, yra nepagrįsta ir nepatvirtinta teisės aktų nuostatomis (šiame kontekste papildomai pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog po Sprendimo priėmimo Bendrovės situacija pasikeitė ir šiuo metu ji vėl atitinka Įstatymo reikalavimus).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo pagrindinės administravimo procedūros nebuvo pažeistos (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos pareiškėjo argumentus, pagrįstai atkreipė dėmesį į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, kurioje pažymėta, jog sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi priimti užtenka turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į jį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4616-1062/2018).

30. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Beata Martišienė