00cf191a-c4bd-4788-99b2-9a27fd97fbef · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr     Civilinė byla Nr. 2A-1012-623/2010                            Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.;30.4.1.;121.; (S)                                                                                                                                                                                                                           VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2011 m. sausio 5 d.     Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Marijono Greičiaus, teisėjų Dalios Kačinskienės, Dalios Višinskienės, sekretoriaujant Inesai Ulevičiūtei,dalyvaujant apeliantei Z.

K., jos atstovui advokatui Kęstučiui Žičkui, atsakovei J. B., atsakovės Nacionalinei žemės tarnybos atstovei Irenai Zaliauskienei,atsakovų N. P. ir H. P. atstovui advokatui Valdui VyÅ¡niauskui, prokurorui Rolandui Kruopiui,trečiojo asmens Aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, vertėjai Oksanai JakÅ¡to, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės Z. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, Z.

K., J. B., N. P. ir H. P., tretiesiems asmenims LR aplinkos ministerijai ir Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notarei Vidutei ZubavičiÅ«tei dėl Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimo panaikinimo ir pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė: ieÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004-06-22 sprendimÄ Nr. 2.4-01-2500 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei Z.

K." ir 2.4-01-2501 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei J. B." dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra į 0,1 ha žemės sklypÄ , priskirtÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui; pripažinti niekine 2005-05-18 pirkimo pardavimo sutartį kurios pagrindu N. P. ir H. P. nupirko iÅ¡ J. B. ir Z. K. ginčo žemės sklypÄ dalyje dėl 0,1 ha ploto žemės sklypo, priskirtino valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui; taikyti restitucijÄ natÅ«ra - įpareigoti N. P. ir H.

P. grÄ Å¾inti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuriÄ sudaro 0,1 ha plotas, priskiriamas valstybės miÅ¡kui, esančiÄ Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) k.; taikyti restitucijÄ natÅ«ra – įpareigoti J. B. ir Z. K. lygiomis dalimis (po 15 925 Lt) grÄ Å¾inti N. P. ir H. P. lygiomis dalimis dalį kainos (31 850 Lt), gautos 2005-05-18 ginčo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, proporcingÄ iÅ¡reikalaujamai iÅ¡ N. P. ir H.

P. žemės sklypo daliai; priteisti iÅ¡ atsakovų bylinėjimosi iÅ¡laidas į valstybės biudžetÄ .IeÅ¡kovas nurodė, kad 2004-06-22 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimais Nr. 2.4-01-2500 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei Z. K.“ ir 2.4-01-2501 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“ atkurtos nuosavybės teisės atsakovėms Z. K. J. B. grÄ Å¾inant natÅ«ra bendrÄ 1.64 ha ploto žemės sklypÄ , kiekvienai po 0,82 ha bendrosios nuosavybės teise.

Ginčijamų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimų pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) kaime J. B. ir Z. K. vardu suformuotas 1,57 ha ploto žemės Å«kio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m.k.v. 2005 m. gegužės 18 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovės Z. K. savo turimÄ 7800/15700 ha sklypo dalį, o J. B. - 7900/15700 ha sklypo dalį už 500 000 Lt pardavė lygiomis dalimis Å¡ios bylos atsakovams N. P. ir H.

P.. IeÅ¡kinyje nurodoma, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo buvo pažeistos tuo metu galiojusios MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio ir Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių imperatyvios nuostatos. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai.Atsakovė Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija atsiliepime su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti nurodydama, kad atsakovė, prieÅ¡ priimdama ginčijamus sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, Žemės  reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miÅ¡kų urėdija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atlieka miÅ¡kų valdymo ir tvarkymo funkcijas, derindama Žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , kuriuo suformuotas natÅ«ra grÄ Å¾intinas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė.

Atsakovės teigimu, ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo priėmimas yra tęstinio, iÅ¡ keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso rezultatas, ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į dar 2000-09-25 patvirtintÄ Å½emės reformos žemėtvarkos projektÄ , t. y. patvirtintÄ dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr.2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų patvirtinimo pakeitimo" įsigaliojimo.

Taip pat nurodė, kad ieÅ¡kovas, ginčydamas privatiems asmenims priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Atsakovas pažymi, jog Konstitucinio teismo priimti nutarimai atgal negalioja. Atsakovės Z. K. ir J. B. pateikė atsiliepimÄ , kuriame nurodė, kad su ieÅ¡kiniu nesutinka, prašė ieÅ¡kinį dalyje dėl reikalavimų, pareikÅ¡tų J.

B. ir Z. K., atmesti. Nurodė, kad pagal CK 109 straipsnį civilinių teisių objektu gali bÅ«ti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. IeÅ¡kovas reiÅ¡kia reikalavimÄ dėl 0,1 ha ploto žemės sklypo grÄ Å¾inimo natÅ«ra, tačiau tokio dydžio sklypas, nėra identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas, todėl atsakovių teigimu prokuroro reikalavimas yra pareikÅ¡tas dėl neegzistuojančio daikto. Taip pat nurodė, kad ginčo žemės sklypo suformavimo pagrindas yra 2000-09-25 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000-09-25 įsakymas Nr. 3262-41 „Dėl Kryžiokų, Birelės, Naujanerių, Pagubės, SakaliÅ¡kių, Ustronės kaimų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuris byloje nėra ginčijamas.

Atsakovių teigimu, Å¡is teisės aktas priimtas anksčiau, negu LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 pagrindu buvo patvirtinti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotai valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemose, todėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, patenkantis ginčo sklypÄ , dar nebuvo pažymėtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų schemose. Kadangi teisės aktai negalioja atgal, nėra pagrindo teigti, kad minėtas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko įsakymas, kurio pagrindu suformuotas ginčo žemės sklypas, yra netesėtas, be to, ir nėra reiÅ¡kiamas reikalavimas dėl jo nuginčijimo.

Atsakovės taip pat nurodė, kad CK 1.80 str. pagrindu tarp atsakovų sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis negali bÅ«ti pripažinta niekine, kadangi sandoris atitinka visus CK numatytus nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriui keliamus reikalavimus, todėl daro iÅ¡vadÄ , kad ginčijamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris neprieÅ¡tarauja tokių sandorių sudarymui keliamoms imperatyvioms įstatymo normoms, ir reikalavimas dėl sandorio pripažinimo niekiniu yra atmestinas.Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija atsiliepime į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį tenkinti nurodydama, kad pagal Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miÅ¡kų urėdijos 445 kvartalo taksacinis miÅ¡ko sklypas Nr. 37, kuris LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams ir dalis jo patenka į ginčo sklypÄ .

Ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-10-29 sprendimu Nr. 01-2226, t.y. po Vyriausybes nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, o žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.

Pirkdami žemės sklypÄ su miÅ¡ku (kai sklypai yra miesto teritorijoje), pirkėjai galėjo ir privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar miÅ¡kas nepriskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotams. Ä®statymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 3 d. ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimo Nr.2.4-01-2500 ir 2004 m. birželio 22 d. sprendimo Nr.2.4-01-2501, kuriais Z. K. ir J. B. bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,64 ha žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ dalies panaikino, kiek tai liečia nuosavybės teisės atkÅ«rimÄ Ä¯ Å¡iame sklype esantį 0,1 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ .

Z. K. ir J. B. 2005 m. gegužės 18 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dėl 1.5700 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus m. sav., kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo pripažino niekine iÅ¡ dalies, kiek tai liečia N. P. ir H. P. parduotÄ 0,1 ha ploto sklypÄ priskirtÄ valstybės miÅ¡kui. Taikė restitucijÄ natÅ«ra – sugrÄ Å¾ino Lietuvos Valstybei nuosavybės teisę į žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav. dalį, kuria 0,1 ha plotas priskirtas valstybės miÅ¡kui.

Priteisė iÅ¡ Z. K. ir J. B. po 15 925 Lt iÅ¡ kiekvienos, lygiomis dalimis N. P. ir H. P. naudai. Priteisė iÅ¡ Z. K. ir J. B. žyminio mokesčio iÅ¡ kiekvienos po 477 Lt 75 ct valstybės naudai. Teismas konstatavo, jog atkuriant nuosavybės teises į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ , buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., LR miÅ¡kų įstatymo 4 str. 4 dalies nuostata, kad miestų miÅ¡kai yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai ir iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

Tai pat buvo pažeisti LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 6 ir 13 str. reikalavimai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad apskrities virÅ¡ininko 2004-06-22 sprendimai Nr. 2.4-01-2500 ir Nr. 2.4-01-2501, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ yra neteisėti ir dėl to naikintini. Teismas konstatavo, kad atsakovai N. P. ir H. P., atlygintinai įsigiję ginčo sklypÄ , Å¡io sklypo dalį, priskirtÄ valstybės miÅ¡kui, įgijo neteisėtai, pažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, todėl sÄ Å¾iningo įgijėjo teisių apsaugos priemonės CK 4.96 str.2 d. numatyto restitucijos taikymo apribojimo netaikė.

Atsakovė Z. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-03 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lygino ir vertino 2004-06-22 VAVA sprendimus ir LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 priėmimo datas sprendžiant byloje kilusį ginÄÄ . Nuosavybės teisės atsakovėms buvo atkuriamos vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 4 str. ir 5 str. 6 d. nuostatomis, t.y. kaip kaimo vietovėje, pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas iki ginčo sklype esančio miÅ¡ko priskyrimo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja ir pažeidžia bendrÄ jį teisės principÄ , kad įstatymas atgal negalioja, teisinių santykių stabilumÄ ir teisinių santykių subjektų teisėtus lÅ«kesčius. IeÅ¡kovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų, todėl neįrodžius, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo juos panaikinti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restitucijÄ , nes ginčo žemės sklypas atsakovių nebuvo gautas per klaidÄ arba neteisėtai.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad vieÅ¡Ä jį interesÄ nagrinėjamoje byloje bÅ«tų galima apginti kitais bÅ«dais – nustatant specialias naudojimosi miÅ¡kais sÄ lygas, nes ieÅ¡kiniu siekiama iÅ¡laikyti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ . Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovų argumento, jog ieÅ¡kovo reikalavimas, neginčijant teritorijų planavimo dokumento, kuriuo suformuotas ginčo sklypas bei neginčijant bÅ«tent tokių sklypo ribų įregistravimo vieÅ¡ame registre, yra nepagrįstas ir atmestinas.

IeÅ¡kovas nesuformulavo konkretaus reikalavimo ir nenurodė tikslių ginčo objekto ribų, taip pažeisdamas imperatyvias teisės normas, ginančias nuosavybės teises. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė valstybės naudai iÅ¡ atsakovių Z. K. ir J. B. iÅ¡ kiekvienos po 477, 75 Lt žyminio mokesčio, nes byloje nenustatyta, kad atsakovės Z. K. ir J. B. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Jokie teisės aktai nesuteikia atsakovėms teisės bei nepriskiria jų kompetencijai vykdyti žemės reformos.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir nurodo, kad kreipiantis į teismÄ dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į j am suformuotÄ ir perduotÄ Å¾emės sklypÄ .

Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria Vilniaus apskrities virÅ¡ininkui pareigos priimti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, jeigu tai prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Atsakovo argumentas, jog nuosavybės teisių atkÅ«rimas į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtÄ Å¾emę buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais negali sudaryti pagrindo panaikinti sprendimÄ , nes jis nenaikina teismo sprendime nurodytose teisės normose įtvirtinto draudimo bet kokiu bÅ«du, tarp jų nuosavybės teisių atkÅ«rimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miÅ¡kus, kurie visais atvejais pagal Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymÄ laikomi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi.

IeÅ¡kovas nurodo, kad nuo atitinkamo žemės reformos žemėtvarkos projekto ir ginčo sklypo derinimo bei tvirtinimo iki ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo praėjo pakankamai ilgas laikas, faktiÅ¡kai sukÅ«ręs VAVA, kaip už nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimÄ atsakingos institucijos, pareigÄ papildomai įsitikinti priimamų sprendimų atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. IeÅ¡kovo teigimu, valstybė, kaip iÅ¡imtine teise jai priklausančios nuosavybės savininkė, turi teisę iÅ¡reikalauti daiktÄ visais atvejais, net ir iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo.

IeÅ¡kovas nurodo, kad tikslios grÄ Å¾inamo miÅ¡ko ploto ribos natÅ«roje gali bÅ«ti nustatomos grÄ Å¾inimo metu. Tuo tarpu teismo sprendime nustatytas miÅ¡ko plotas yra pagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir pažymi, kad nuosavybės teisų atkÅ«rimas turi bÅ«ti vykdomas, pagal Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus.

Be to, atsižvelgiant į teismų praktikÄ Å¾emėtvarkos projektas turėjo bÅ«ti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus. Aplinkos ministerija 2003-02-18 raÅ¡tu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai pateikė Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų sÄ raÅ¡us, bei schemas. Tretysis asmuo pažymi, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 projektas, taip pat jam buvo žinoma, kokie patikslinti miÅ¡kų plotai patenka į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus pagal schemÄ , nes apskrities virÅ¡ininkas 2002-09-27 suderino Nutarimo 2013 projektÄ .

Pažymi, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės Z. K. ir J. B., prieÅ¡tarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Tretysis asmuo nurodo, kad, pirkdami žemės sklypÄ su miÅ¡ku (kai sklypai yra miesto teritorijoje), pirkėjai galėjo ir privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar miÅ¡kas nepriskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotams, tuo labiau kad Vyriausybės nutarimas, nustatantis žemės (miÅ¡ko) priklausomybę iÅ¡imtinai valstybei, skelbiamas vieÅ¡ai.

Pardavėjas nuosavybės teises įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujančius administracinius aktus, todėl jis neturėjo teisės perleisti tokiu bÅ«du įgyto nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims. Pažymi, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti ir ieÅ¡kinį atmesti ir nurodo, kad neįrodžius, jog ginčijami Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti.

Žemės reformos žemėtvarkos projektas pagal planuojamos teritorijos dydį ir spren­dinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo doku­mentas. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas pro­cesas, susidedantis iÅ¡ etapų (darbų, stadijų), todėl sutinka su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad sprendimai dėl nuosavy­bės teisių atkÅ«rimo yra tęstinio, iÅ¡ keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso rezultatas.Atsakovai N. P. ir H.

P. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ .              Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Antra vertus, pagal CPK 328 str., iÅ¡ esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali bÅ«ti panaikintas vien formaliais pagrindais.Byloje nustatyta, kad pagal Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miÅ¡kų urėdijos 445 kvartalo taksacinis miÅ¡ko sklypas Nr. 37, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams ir dalis jo patenka į ginčo sklypÄ kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos 2008-09-04 pažyma Nr. 16576, Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro valstybinės reikÅ¡mės schemos fragmentas 2008-09-04 Nr. P0809-0026 ir Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008-08-22 aktas Nr. 231 patvirtina, kad į minėtÄ Å¾emės sklypÄ patenka 0,1 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko. Nuosavybės teisės atkÅ«rimas į šį žemės sklypÄ apskrities virÅ¡ininko 2004-06-22 sprendimais Nr. 2.4-01-2500 ir 2.4-01-2501, buvo įteisintas po priėmimo minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 2013, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotams.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso:

žemės gelmės, taip pat valstybinės reikÅ¡mės vidaus vandenys, miÅ¡kai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultÅ«ros objektai. AnalogiÅ¡ka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, o pagal Å¡io straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatÄ , valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų kategorijai yra priskiriami miestų miÅ¡kai.Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯statymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, valstybinės reikÅ¡mės ir miestų miÅ¡kams priskirti miÅ¡kai natÅ«ra negrÄ Å¾inami, jie yra iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį.

Taigi, tiek aukščiausiÄ teisinę galiÄ turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kuriÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai yra priskirti iÅ¡imtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , tokie miÅ¡kai negali bÅ«ti perduodami privačion nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, pagrįstai nustatė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir į kurį Å¡ioje byloje ginčijamais atsakovo Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2500 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei Z.

K.“ ir Nr. 2.4-01-2501 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės, grÄ Å¾inant natÅ«ra bendrÄ 1,64 ha ploto žemės sklypÄ Å¾emės Å«kio veiklai, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, yra 0,1 ha ploto valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko žemės. Dėl Å¡ių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo nėra. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas iÅ¡ esmės kilo dėl to, kada ginčo sklypas įgijo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ .

Apeliantė nurodo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas žemės sklypas buvo patvirtintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško žemės plotai, į kuriuos pateko ir ginčo žemės sklypas, įsigaliojimo. Iš tiesų, teritorijos, kurioje yra ir šios bylos ginčo objektu esantis sklypas, Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d.

įsakymu Nr. 3262-41 ,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Kryžiokų, Birelės, Naujanerių, Pagubės, SakaliÅ¡kių, Ustronės, KrakiÅ¡kių, (d.) kaimų teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui“. Nei Å¡is įsakymas, nei kiti administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, Å¡ioje byloje iÅ¡ tiesų nėra ginčijami. Pagal Å¡ioje nutartyje jau minėtÄ MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatÄ , valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų kategorijai yra priskiriami miestų miÅ¡kai.

Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui (Å¡io įstatymo 1 straipsnio 3 punktas). Taigi, tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotÄ Å¾emės sklypÄ , į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčo žemės sklypas turėjo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ .

Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miÅ¡kus, tarp jų ir miÅ¡kÄ , į kurį patenka ginčo miÅ¡ko plotas, formaliai priskyrė valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams po Å¡io įsakymo priėmimo, Å¡iuo atveju teisinės reikÅ¡mės neturi, nes miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, t.y. tokį statusÄ miestų miÅ¡kai, tarp jų ir ginčo miÅ¡kas, įgijo pagal įstatymÄ . Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, ar ne, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai.Nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypÄ atsirado ginčijamų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimų pagrindu, kai miÅ¡kas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotÄ , turėjo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ .

Dėl tos pačios priežasties reikÅ¡mės ginčijamo spendimo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo teisėtumui neturi ir aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes Å¡ių administracinių aktų pagrindu tik buvo suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sÄ lygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypÄ , tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado ir Å¡ie aktai nesudarė pagrindo, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemės sklypÄ , pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į miÅ¡ko, turinčio valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ , plotÄ .

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikrino minėtų VAVA sprendimų atitiktį jo priėmimo metu galiojantiems įstatymams, o apeliantės argumentai, jog iki sprendimo atkurti nuosavybės teises atliktos administracinės procedÅ«ros neginčytos, nepripažintos neteisėtomis, yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi.             Atsakovė teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo (toliau tekste Nuosavybės teisių atkÅ«rimo) įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatÄ , nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtÄ Å¾emę atkÅ«rimas pretendentams turėjo bÅ«ti vykdomas kaip kaimo vietovėje, pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektÄ , kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas iki ginčo sklype esančio miÅ¡ko priskyrimo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

IÅ¡ tiesų, Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Å iaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir BirÅ¡tono miestų savivaldybių teritorijose esančiÄ Å¾emę, Å¡ių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtÄ po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Å¡io įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d.

Taigi, pagrįstas yra apeliantės teiginys, kad į šį žemės sklypÄ nuosavybės teisės turėjo bÅ«ti atkuriamos ta tvarka, kuri yra nustatyta Å¡io įstatymo 4 straipsnyje ir pagal kuriÄ atkuriamos nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančiÄ Å¾emę. Tačiau Å¡i įstatymo nuostata nereiÅ¡kia, kad tokiu atveju gali bÅ«ti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ , kurį Å¡iai kategorijai priskyrė įstatymas. BÅ«tina pažymėti, kad pagal Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, o taip pat ir 5 straipsnio 6 dalies nuostatÄ , už žemę, pagal Å¡io įstatymo 12 straipsnį priskirtÄ valstybės iÅ¡perkamai žemei, valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės iÅ¡perkamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ sÄ lygas ir tvarkÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad pagal Å¡ias Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natÅ«ra negali bÅ«ti grÄ Å¾inama, jeigu ji yra priskirta valstybės iÅ¡perkamos žemės kategorijai. Nors Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo 12 straipsnyje, apibrėžiančiame, kokia žemė yra priskiriama valstybės iÅ¡perkamai, ir nėra nurodyta, kokie miÅ¡kai yra valstybės iÅ¡perkami, tačiau valstybės iÅ¡perkami miÅ¡kai yra apibrėžti Å¡io įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miÅ¡kai, priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams ir miestų miÅ¡kams, yra iÅ¡perkami valstybės. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , už valstybės iÅ¡perkamÄ iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ piliečiams atlygina valstybė.

Sisteminis Å¡ių Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo nuostatų aiÅ¡kinimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad turtas, kurį Å¡is įstatymas priskiria valstybės iÅ¡perkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės iÅ¡perkami miÅ¡kai, nėra grÄ Å¾inami natÅ«ra, o už tokį turtÄ atlygina valstybė. Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiÅ¡kia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtÄ Å¾emę nuosavybės teisės turi bÅ«ti atkuriamos laikantis tų pačių procedÅ«rų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančiÄ Å¾emę.

         Atsakovė Z. K. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti restitucijÄ , nes turtas nebuvo gautas per klaidÄ arba neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl restitucijos taikymo analogiÅ¡kose bylose yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų nukrypęs nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktÄ dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi bÅ«ti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Administracinio akto panaikinimas dėl prieÅ¡taravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi iÅ¡spręsti restitucijos klausimÄ Pirmosios instancijos teismas nenustatė iÅ¡imtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo bÅ«ti taikoma, tokių nenurodo ir apeliantės. Todėl atsakovių apeliacinio skundo teiginiai, kad, taikant restitucijÄ natÅ«ra, vienos iÅ¡ Å¡alių padėtis nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, atmestini kaip nepagrįsti.

             Vadovaudamasi Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, pagrįstai nustatė, jog ginčijamais atsakovo Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2500 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei Z. K.“ ir 2.4-01-2501 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste pilietei J.

B.“, atkuriant bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis nuosavybės teisės į 1,64 ha žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, kuriame yra 0,1 h valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatos ir dėl Å¡ių pažeidimų ginčijami sprendimai negali bÅ«ti laikomi pagrįstais ir teisėtais.

Todėl teismas pagrįstai panaikino ginčijamų sprendimų dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotÄ , o taip pat pripažino niekine ir 2005-05-18 pirkimo – pardavimo sutartį dalyje dėl 0,1 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, kaip prieÅ¡taraujančius imperatyvioms įstatymo normoms ir tinkamai taikė pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo pasekmes - restitucijÄ natÅ«ra, grÄ Å¾inant žemės miÅ¡ko sklypÄ valstybei. Dėl Å¡ios priežasties atsakovės Z.

K. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.              Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė valstybės naudai iš atsakovių Z. K. ir J. B. po 477 Lt 75 ct žyminio mokesčio, nes byloje nenustatyta, kad atsakovės Z. K. ir J. B. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas šioje byloje nuo žyminio mokesčio yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pagrindu. Tuo tarpu atsakovai nuo žyminio mokesčio nėra atleisti.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatÄ , nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas siekiant apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , valstybės ar savivaldybės interesus, - toje dalyje, kurioje siekiama apginti vieÅ¡Ä jį, valstybės ar savivaldybės interesÄ . Å ioje byloje, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė prokuroras. Atsakovė Z. K. su ieÅ¡kiniu nesutiko ir padavė apeliacinį skundÄ dėl teismo sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys patenkintas.

Nuo žyminio mokesčio atsakovai, nėra atleisti ir jis iÅ¡ atsakovų turi bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡komas į valstybės biudžetÄ (CPK 96 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartis byloje Nr. 2A-314/2010). Dėl Å¡ios priežasties, ieÅ¡kinį patenkinus, iÅ¡ atsakovų, neatleistų nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų, lygiomis dalimis turėjo bÅ«ti priteistas žyminis mokestis už Å¡ioje byloje paduotÄ ieÅ¡kinį. Žyminio mokesčio priteisimas tik iÅ¡ atsakovių Z.

K. ir J. B. prieÅ¡tarauja aukščiau minėtoms CPK normoms, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas priteisiant žyminį mokestį iÅ¡ visų atsakovų lygiomis dalimis. Visas žyminis mokestis sudaro 955 Lt 50 ct, taigi iÅ¡ kiekvieno atsakovo priteistina po 191 Lt 10 ct. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r ė: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos, Z.

K., J. B., N. P., H. P. po 191 Lt 10 ct žyminio mokesčio už ieškinį. Priteisti iš apeliantės Z. K. 40 Lt 60 ct išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės pajamas. Kolegijos pirmininkas                                                                                      Marijonas Greičius Teisėjos                                                                               Dalia Kačinskienė                                                               Dalia Višinskienė