2020-09-09 Nr. AB-16098-3-64-3-01442-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-4643-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01442-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. nežmoniškomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, sanitariniai įrenginiai neatitverti nuo likusios patalpos, nebuvo net užuolaidų, todėl kiti nuteistieji matydavo, kaip pareiškėjas atlieka gamtinius reikalus, taip pat ir prižiūrėtojai per durų akutę. Kameroje nebuvo dirbtinio vėdinimo sistemos, trūko natūralios ir dirbtinės šviesos, kameros buvo perpildytos, trūko vietos, nebuvo kur pasivaikščioti, buvo karšta, tvanku, jautėsi dvokas, ant sienų ir lubų matėsi pelėsis. Langai neatsidarinėdavo, nes iš vidaus buvo grotos. Pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, mėtėsi šiukšlės, jautėsi stiprus dvokas, nes kiemelių nuotekų vamzdynas jungėsi su sanitariniu mazgu. Nebuvo jokio užimtumo, sportinių renginių ar kitų užsiėmimų. Kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo signalas, norint iškviesti prižiūrėtoją reikėdavo daužyti į duris.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais žmonėmis, neatsižvelgus į jo sveikatos būklę buvo paguldytas miegoti į antrą lovos aukštą, buvo sunku užlipti, nebuvo kopėtėlių.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. kamerose Nr. 41 ir 27 su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,85 iki 7,97 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelių aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negalėjo matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrino pakankamą kalinčių asmenų privatumą.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas buvo taikytos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, natūralaus apšvietimo koeficientas susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų nustatyta, kad kameroje Nr. 27 nustatytas pelėsis, o kameroje Nr. 41 per žema dirbtinė apšvieta, galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta, įrenginiai tvarkingi. Atsakovo atstovas reagavo į nustatytus pažeidimus ir nuolat juos šalino, o kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

6. Atsakovo atstovas akcentavo, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Jokių prašymų ar skundų, susijusių su pagalbos mygtuko įrengimu, pareiškėjas neteikė.

7. Šiaulių TI nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, o 2017 m. lapkričio 22 d. ir 2018 m. balandžio 18 d. įsakymais – 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems, o nuteistiesiems – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m, o nei Šiaulių TI įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų, taip pat pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, buvo valomi kasdien Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

9. Šiaulių TI nurodė, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 4 d. pildydamas Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, pažymėjo sutinkantis būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, vėliau prašymų pakeisti šį jo sprendimą nebuvo gauta. Duomenų, kad pareiškėjas būtų negalėjęs išvėdinti patalpų, nebuvo, to nenurodė ir pats pareiškėjas. Be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Jokie teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI laikomiems asmenims nurodyti, kuriame gulte suimtasis (nuteistasis) turi miegoti bei fiksuoti, kuriame gulto aukšte jis miega, todėl atsakovė negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pareiškėjas miegojo antrame aukšte. Jokie teisės aktai neįtvirtino ir to, jog dviaukščiai gultai turi būti su kopėtėlėmis. Pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją su skundais ir prašymais, kuriuose būtų nurodyta, kad negali gauti pirmame lovos aukšte esančio gulto bei užlipti į antrą lovos aukštą, nesikreipė.

10. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą buvo nepagrįsti.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo G. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų higienos normos reikalavimų, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teko miegoti antrame lovos aukšte, o kopėtėlių užlipti nebuvo.

13. Teismas iš byloje esančios 2018 m. liepos 5 d. pažymos Nr. 60/09-24239 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 11 d., viso 9 dienas, kamerose Nr. 41 ir 27 su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,85 iki 7,96 kv. m, todėl visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

14. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų Nr. 41 ir 27 dydį – 23,1 ir 15,93 kv. m, sanitarinių mazgo užimamą plotą – atitinkamai 1,617 ir 1,118 kv. m ir kamerose buvusių asmenų skaičių – 5–6 kameroje Nr. 41 ir 2–4 kameroje Nr. 27 nustatė, kad tuo atveju, kai kameroje Nr. 41 buvo laikomi 6 asmenys, iš kameros ploto (23,1 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,617 kv. m), pareiškėjui teko 3,58 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, taip pat kameroje Nr. 27, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis teismas konstatavo, kad perteklinių gultų šiose kamerose nebuvo, todėl nebuvo pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

15. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo dirbtinio vėdinimo sistemos, trūko natūralios ir dirbtinės šviesos, buvo karšta, tvanku, jautėsi dvokas, ant sienų ir lubų matėsi pelėsis, langai neatsidarinėdavo, nes iš vidaus buvo grotos, pažymėjo, jog Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu 0,05–0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

16. Teismas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 3 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akte patikrinimo metu kameroje Nr. 41 pelėsio nebuvo, mikroklimato parametrų atitiktis higienos normos reikalavimams nevertinta, nes patikrinimo metu kamera buvo vėdinama per langus, pažymėta, kad sąlygos patalpų vėdinimui per langus sudarytos, tačiau dirbtinė apšvieta kameroje sudarė tik 119 lx. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2016 m. atliktus remonto darbus teismas nustatė, kad kameros Nr. 27 ir 41 nebuvo remontuojamos. Pelėsis kameroje Nr. 27 nustatytas 2016 m. balandžio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. gegužės mėn., atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kad pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas dar iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl teismas konstatavo, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 41 nustatytas 2016 m. lapkričio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. gegužės mėn., todėl nebuvo pagrindo laikyti, kad toks pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu.

17. Teismas patikrinimo duomenimis paneigė pareiškėjo teiginį apie pelėsio buvimą kameroje Nr. 41, taip pat nustatė, kad patalpų vėdinimas per langus kamerose galimas, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 27 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, reikalavimus, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme buvo pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

18. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad galimybė išvėdinti kameras per langus buvo sudaryta, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad kamerose buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Nors pareiškėjas nurodė, kad kamerose langai neatsidarinėdavo, nes buvo grotos, tačiau jis nesukonkretino, kurioje kameroje tai buvo, nenurodė, jog dėl to kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, o ši nesiėmė jokių priemonių, todėl tokius pareiškėjo teiginius atmetė, kaip nepagrįstus.

19. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturėjo pagrindo.

20. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas, sanitariniai įrenginiai neatitverti nuo likusios patalpos, nebuvo net užuolaidų, todėl kiti nuteistieji matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, taip pat ir prižiūrėtojai per durų akutę, kamerose jautėsi dvokas, akcentavo, jog sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.) tardymo izoliatorių kamerų sanitariniuose mazguose turėjo būti klozetas arba unitazas, praustuvė. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

21. Teismas iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės nustatė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės, sienelės aukštis abejose kamerose – 2,32 m, tačiau lentelėje nebuvo nurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinio mazgo zonas šiose kameroje atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų Nr. 27 ir 41 fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus abejose kamerose atitverti užuolaidomis, todėl pateikti duomenys paneigė pareiškėjo teiginį, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo visai neatitverti, tačiau byloje nebuvo duomenų, kada darytos į bylą pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos užuolaidos, o pareiškėjas nurodo, kad užuolaidų nebuvo.

22. Teismas akcentavo, jog nors iš pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad tualetas abejose kamerose įrengtas taip, jog per stebėjimo akutę tualetu besinaudojančio asmens matyti nebuvo įmanoma, tačiau užuolaidą bet kada gali praskleisti kiti kameroje laikomi asmenys ar į kamerą užėję pareigūnai, be to, pareiškėjo teiginys, kad užuolaidų nebuvo, atsakovo atstovo nebuvo paneigtas, todėl teismas konstatavo, kad privatumas, pareiškėjui naudojantis tualetu abejose kamerose nebuvo tinkamai užtikrintas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikomi ir 4–6 asmenys, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

23. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo signalas, norint iškviesti prižiūrėtoją reikėdavo daužyti į duris, pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Šių taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

24. Iškvietimo mygtuko įrengimas tardymo izoliatorių kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys, susijęs su kalinių saugumo užtikrinimu. Atsakovo atstovas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose reikalinga atlikti tokius darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas darė išvadą, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga šio reikalavimo nesilaikė.

25. Teismas akcentavo, kad vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponavo pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo.

26. Teismas vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kokia žala jam galėjo kilti dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo, todėl jo teiginius atmetė, kaip nepagrįstus.

27. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, neatsižvelgus į jo sveikatos būklę buvo paguldytas miegoti į antrą lovos aukštą, buvo sunku užlipti, nebuvo kopetėlių, pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6–9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba.

28. Teismas iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatė, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI direktoriui nesiskundė. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl sveikatos būklės negalėdamas miegoti antrame lovos aukšte kreipėsi su prašymu į Šiaulių TI administraciją, o ši atsisakė pakeisti jo miegojimo vietą, kopėtėlių įrengimas prie lovų teisės aktuose nėra numatytas, todėl teismas laikė, kad dėl lovų įrengimo kamerose nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, o nesant neteisėtiems veiksmams negalima ir neturtinė žala.

29. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, mėtėsi šiukšlės, jautėsi stiprus dvokas, nes kiemelių nuotekų vamzdynas jungėsi su sanitariniu mazgu, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.

30. Teismas iš byloje esančių dokumentų nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmė. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas – nuo 17,31 iki 22,44 kv. m, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

31. Teismas pažymėjo, jog patikrinimo akto duomenys paneigė pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, kitokių įrodymų byloje nebuvo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir naudojami nesilaikant higienos normų.

32. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo jokio užimtumo, sportinių renginių ar kitų užsiėmimų. Teismas remdamasis Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtintu Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafiku laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 6 d., nustatė, kad suimtieji (nuteistieji) buvo vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį), tame tarpe ir iš tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

33. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas su rūkančiais žmonėmis, pažymėjo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

34. Teismas iš asmens sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo, užpildyto 2016 m. gegužės 4 d., nustatė, kad pareiškėjas prie žalingų įpročių rūkymo nenurodė. Tačiau atsakovo atstovas į bylą pateikė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurią pareiškėjas užpildė 2016 m. gegužės 4 d., ir kurioje į klausimą „Ar sutinkate būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis?“ atsakė „Taip“. Pareiškėjas pats sutiko būti laikomas su rūkančiais asmenimis, vėliau dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą nesikreipė, todėl jo teiginius atmetė, kaip nepagrįstus.

35. Teismas likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

36. Teismas pažymėjo, kad nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu.

37. Teismas atsižvelgęs į šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir nuolat sklido nemalonus kvapas, nustatyti higienos normos pažeidimai dėl pelėsio, buvo laikomas tik 9 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

38. Teismas atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 39. Pareiškėjas G. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo jo skundą tenkinti ir priteisti prašomą neturtinės kompensacijos sumą.

40. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui, lygiateisiškumui, ir neatitinkantis EŽTT praktikos. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo tiek LVAT, tiek EŽTT suformuota praktika dėl įrodymų pateikimo ir vertinimo aplinkybių.

41. G. R. nurodo, jog teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad aukštas nusikalstamumo lygis, lėšų stoka, ar kitos struktūrinės problemos neatleidžia valstybės nuo atsakomybės už nežmoniškas ar orumą žeminančias kalinimo sąlygas, valstybei tenka pareiga organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad nepriklausomai nuo finansinių ar logistinių sunkumų būtų užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

42. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, jo prašomas neturtinės žalos dydis yra logiškas, proporcingas ir pagrįstas.

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

44. Atsakovo atstovas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, trukmę bei intensyvumą ir konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais. Be to, nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

45. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 46. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. R. kildina iš Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų 2016 m. gegužės 3–11 d. laikotarpiu, atlyginimo.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą ir higienos normų laikymąsi, o pareiškėjo reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

48. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas dėl privatumo pažeidimo, blogo kvapo ir pelėsio kamerose galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, tačiau pareiškėjo teisių pažeidimas buvo trumpalaikis, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų sąlygų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, jam turi būti priteista piniginė kompensacija, o pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir neišnagrinėjo visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

50. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

52. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų ir padarytų išvadų nebekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo metu, bent jau 2017 m. įrengti sanitariniai mazgai iš trijų pusių atitverti kur kas aukštesne nei 1,50 m mūrine sienele, įėjimas į kuriuos užtraukiamas nepermatoma plėvele (užuolaida). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kilusias abejones dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo laiko vertino pareiškėjo naudai ir pripažino pažeidimą. Nors pripažintina, kad dėl pelėsio kameroje ir nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo sklidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų neigiamų pojūčių, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo jam priteisti neturtinę žalą pinigine išraiška.

53. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių ir nusiskundimų padarytų išvadų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų iš esmės net ir neginčija, su jais sutinka, tačiau jo netenkina jam taikytas neturtinės žalos atlyginimo būdas. Pareiškėjas prašo už kiekvieną nežmoniškomis sąlygomis Šiaulių TI praleistą dieną jam iš atsakovo priteisti po 80–100 Eur, tokią sumą laiko adekvačia patirtai žalai.

55. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, pelėsio ir nemalonaus kvapo kamerose) atsirado tokio masto pasekmės, kurias galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjas aiškiai nedetalizavo, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė šie pažeidimai. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde taip pat nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent jo prašomas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

57. Pirmosios instancijos teismo konstatuoti pažeidimai pareiškėjui galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui pagrįstai nepriteistas.

58. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius