2016-06-28 Nr. AB-13567-3-61-3-03052-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1331-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03052-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K nuo 2010 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. sausio 5 d. buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Kamerose nebuvo pakankamai baldų, kuriuose galėtų laikyti daiktus, apšvietimas patalpose prastas, nebuvo sąlygų tinkamam vėdinimui, kamerose drėgna. Maitinimas Lukiškių TI-K nepakankamas ir nekokybiškas, patalpose buvo įsiveisę graužikai, buitiniai parazitai. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje. Pažymėjo, kad anksčiau į teismą negalėjo kreiptis, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nėra išversti į lietuvių kalbą. Todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo jo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 52–54) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. sausio 10 d. Atsakovas atsiliepimu pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. lapkričio 26 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. birželio 1 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388/2014; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013; 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015 m. birželio 1 d., pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2012 m. birželio 1 d.

Nuo šio momento pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, pritaikius ieškinio senaties terminą, skundas dėl žalos, patirtos seniau negu 3 metus iki skundo padavimo, atmetamas kaip nepagrįstas (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-492/2015, 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1695/2014). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. sausio 10 d., kreipėsi į teismą 2015 m. birželio 1 d., praleidęs ieškinio senaties terminą, ir teismas nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisėtai pritaikė ieškinio senaties terminą. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

2. Pareiškėjas anksčiau negalėjo kreiptis, nes EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

3. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Tas laikotarpis buvo daug ilgesnis.

4. Teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo J. S. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. sausio 10 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, taip pat tuo, jog pareiškėjas anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 1 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį (šis laikotarpis nustatytas teismo teisingai, remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais (pvz., CK 6.271 str., 6.272 str., 6.250 str.). Pareiškėjas pateiktame skunde remiasi tik vienu EŽTT nutarimu ir jame priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu tuo aspektu, jog jam padaryta žala didesnė. Tačiau priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus.

EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

Papildomai pažymėtina, jog kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su EŽTT praktika, jis negalėjo kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu. Apibendrindama, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau nei trejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. sausio 10 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė