2017-02-09 Nr. AB-3664-3-61-3-00782-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-38-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00782-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 12.6.5; 12.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2014 m. birželio 5 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) suformavo raginimą Nr. (23.31-08) 464-475, kuriuo nurodė pareiškėjui V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI sąskaitą viso 145 655,55 Lt (39 930 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 11 979 Lt GPM baudos, 33 116 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 9 935 Lt PVM baudos, 24 821,89 Lt PVM delspinigių pagal 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaracijas bei 25 873,66 Lt GPM delspinigių pagal 2010 m. rugsėjo 7 d. ir 2011 m. birželio 1 d. deklaracijas).

VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-53748 buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) į biudžetą 9 535,95 Lt mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų. Pagal šį sprendimą iš pareiškėjo sąskaitos, esančios AB „SEB bankas“, 2014 m. spalio 30 d. buvo nurašyta 1 880,65 Lt, o likusi išieškotinos mokestinės nepriemokos dalis buvo rezervuota bei nurašoma dalimis.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748.

Nesutiko su šiuo sprendimu, kadangi pagal iš VMI gautą raginimą visą nepriemokos sumą 2014 m. liepos 2 d. visiškai sumokėjo, nurodyto 20 dienų termino nepažeidė. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnyje nustatyti pagrindai, kada mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, šis sąrašas yra baigtinis, tačiau šiuo atveju ginčijamas VMI sprendimas priimtas nesant MAĮ 105 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas VMI apskaitos informacinės sistemos 2014 m. spalio 29 d. duomenimis valstybės biudžetui buvo skolingas 9 535,95 Lt (2 761,80 Eur), todėl VMI 2014 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-53748 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nors ginčijamame sprendime nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus. Kita vertus, teismas akcentavo, kad minėti ginčijamo sprendimo trūkumai savaime neleidžia pripažinti jį visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo, nes yra nurodytas tam tikras teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Kartu su skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo įteiktas VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-53748 priedas Nr. 1 „Prievolių ataskaita“, kurioje yra išskaidyta pareiškėjo mokestinė nepriemoka ir nurodyta, jog 9 535,95 Lt mokestinę nepriemoką sudaro 579,05 Lt GPM delspinigių ir 8 956,90 Lt PVM delspinigių, taip pat nurodyti dokumentai, kuriais remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka (2010 m. rugsėjo 7 d. deklaracija už 2010 m. birželio 14 d. – 2010 m. rugsėjo 7 d. mokestinį laikotarpį).

Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad prieš atsakovui priimant sprendimą išieškoti iš pareiškėjo minėto dydžio mokestinę nepriemoką, pastarajam buvo įteiktas 2014 m. birželio 5 d. raginimas Nr. (23.31-08)464-475, kuriuo pareiškėjas buvo raginamas geruoju sumokėti į valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 145 655,55 Lt. Minėtame raginime buvo aiškiai įvardintas mokestinės nepriemokos apskaičiavimo pagrindas, įtvirtintos ir į grupes išskaidytos apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos bei eksplicitiškai nurodyta, kad raginimo neįvykdžius, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju delspinigių skaičiavimas priklausė nuo paties mokesčių mokėtojo, nes jam buvo žinoma apie 2014 m. kovo 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą išnagrinėjus mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, tai yra jam buvo žinoma, jog jam priskaičiuotas sumas jis privalės sumokėti į biudžetą, tačiau iki raginimo įteikimo šių veiksmų neatliko.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad minėtas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas vertintinas kaip neesminis, nesudarantis savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai apskaičiavo 9 535,95 Lt delspinigių, mano, kad tokia išvada prieštarauja MAĮ 98 straipsnio 2 daliai, 89 straipsnio 1 daliai, 105 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius neįgijo teisės išieškoti delspinigių iš pareiškėjo. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra neesminis. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepateikė argumentų dėl atsakovo atlikto aritmetinio delspinigių paskaičiavimo už nurodytą laikotarpį teisingumo, yra neteisinga, kadangi pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, jog delspinigių suma yra nepagrįsta tiek dėl skaičiavimo pagrindo, tiek dėl jos dydžio ir skaičiavimo trukmės.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-53748, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo V. Č. į biudžetą išieškoti 9 535,95 Lt (GPM ir PVM delspinigiai).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendime konstatavo, kad, nepaisant tos aplinkybės, jog ginčijamas atsakovo sprendimas pats savaime nėra pakankamai išsamus ir aiškus, iš šio sprendimo priedu esančios prievolių ataskaitos pareiškėjui turėjo būti suprantamas susidariusios mokestinės nepriemokos pagrindas, be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, apie susidariusią mokestinę nepriemoką pareiškėjas žinojo iš vykusio mokestinio ginčo bei VMI 2014 m. birželio 5 d. raginimo Nr. (23.31-08)464-475.

Pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad jam nėra aiškus apskaičiuotos išieškomos mokestinės nepriemokos kilimo pagrindas, kartu tvirtindamas, jog VMI 2014 m. birželio 5 d. raginimą Nr. (23.31-08)464-475 įvykdė nepažeidęs jame nustatyto termino – 20 dienų, t. y. 2014 m. liepos 2 d., todėl valstybės biudžetui nebėra skolingas.

Kilusio ginčo aspektu teisėjų kolegija nustatė šias svarbias aplinkybes.

2014 m. birželio 5 d. raginime mokesčių administratorius nurodė pareiškėjui per 20 dienų sumokėti 145 655,55 Lt mokestinę nepriemoką (pagal 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaraciją), kuria sudarė GPM – 39 930 Lt, GPM bauda – 11 979 Lt, GPM delspinigiai – 25 873,66 Lt, PVM – 33 116 Lt, PVM bauda – 9 935 Lt, PVM delspinigiai – 24 821,89 Lt (b. l. 86–87).

Pagal byloje esančius duomenis, kurių teisingumo atsakovas neginčija, nustatyta, kad visą mokestinės nepriemokos sumą, nurodytą VMI 2014 m. birželio 5 d. raginime, pareiškėjas sumokėjo iki 2014 m. liepos 2 d. Pareiškėjas raginimą gavo 2014 m. birželio 17 d., taigi, su valstybės biudžetu atsiskaitė nepraleidęs raginime nustatyto 20 dienų termino.

Ginčijamu VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimu nuspręsta iš pareiškėjo į biudžetą išieškoti 9 535,95 Lt ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų mokesčių mokėtojo sąskaitų. Šio sprendimo priedu esančioje prievolių ataskaitoje nurodyta, kad išieškomos tokios sumos: GPM delspinigiai pagal 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaraciją (579,05 Lt) ir PVM delspinigiai pagal 2010 rugsėjo 7 d. deklaraciją (8 956,90 Lt) (b. l. 10–11).

Jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti VMI ginčijamame sprendime apskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių kilmę ir pagrįstumą, pareiškėjui pateikta nebuvo. Kaip matyti, 2014 m. birželio 5 d. VMI raginime ginčijamame sprendime nurodytos GPM ir PVM delspinigių sumos iš esmės skyrėsi, be to, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas jau buvo atsiskaitęs su valstybės biudžetu.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistavo atsakovo teisė vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto, pirmiausia akcentuoja, kad pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo normoje nustatytų pagrindų.

Pirmas iš aptariamų pagrindų – jei mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Antras pagrindas – mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu, trečias – mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 105 str. 1 d. 2 ir 3 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamame atsakovo sprendime dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nėra nurodyta, kokiu pagrindu yra apskaičiuotos pareiškėjo mokestinės prievolės, t. y. mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, nenurodė nei vieno pagrindo, išdėstyto MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, kuriuo vadovaudamasis priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką.

Remiantis mokesčių administratoriaus pareiškėjui pateikta informacija, neįmanoma spręsti apie šio sprendimo pagrįstumą, t. y. vien iš pateikto ginčijamo sprendimo nėra aiški mokestinės nepriemokos išieškojimo faktinė ir teisinė kilmė, juo labiau kad VMI sprendimo neaiškumą mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui, komplikuoja aplinkybė, jog su valstybės biudžetu, pasibaigus mokesniam ginčui ir mokesčių administratoriui atsiuntus raginimą, pareiškėjas atsiskaitė visiškai. Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie ginčijamo VMI sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką prieštaravimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms (8 str. 1 d.: „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis“) ir konstatuoti šio sprendimo neteisėtumą.

Vis dėlto iš bylos nagrinėjimo metu atsakovo pateiktų duomenų ir išdėstytos pozicijos matyti, kad ginčo sprendimu nustatyti GPM ir PVM delspinigiai susidarė nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. liepos 2 d., t. y. kol pareiškėjas mokėjo susidariusios nepriemokos sumą – 145 655,55 Lt, nurodytą 2014 m. birželio 5 d. mokesčių administratoriaus raginime Nr. (23.31-08)464-475 (b. l. 74).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo (pvz., žr. 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-944/2011).

Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šiuo pagrindu delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

Antras delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Šiuo atveju delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011).

Konkretizuojant, delspinigiai už laiku neįvykdytas mokestines prievoles skaičiuojami dvejopai: pirmasis delspinigių skaičiavimo etapas prasideda, kai tam tikras mokestis pagal teisės aktus turėjo būti sumokėtas, ir baigiasi, kai mokesčių administratoriaus sprendimu patvirtinamas patikrinimo aktas.

Antrasis delspinigių skaičiavimo etapas prasideda praėjus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytam terminui (20 dienų, MAĮ 81 str. 2 d.) ir baigiasi praėjus 180 dienų nuo šio termino pabaigos (MAĮ 98 str. 2 d., 105 str. 1 d. 3 p.).

Taigi, kaip matyti, paprastai šiuos du delspinigių skaičiavimo etapus skiria 20 dienų terminas, kurio metu delspinigiai nėra skaičiuojami ir asmeniui suteikiama teisė geruoju įvykdyti nustatytas prievoles arba skųsti mokesčių administratoriaus sprendimą.

Pažymėtina, kad sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (t. y. kilus mokestiniam ginčui, kas aktualu nagrinėjamu atveju), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas (MAĮ 98 str. 2 d.). Taigi, sustabdymo laikotarpis į MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje numatytą bendrąjį išieškojimo trukmės (180 dienų) terminą nėra įskaitomas (2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-731/2007).

Kitaip tariant, mokestinis ginčas sustabdo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įsigaliojimą, todėl laikoma, kad pirmasis delspinigių skaičiavimo etapas baigiasi įsiteisėjus pareiškėjui nepalankiam teismo (ar kitos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimui.

Tokiu atveju, t. y. sprendimui dėl mokestinės prievolės tapus galutiniam, svarbu nustatyti antrojo delspinigių skaičiavimo etapo pradžią. Kaip jau buvo minėta šis momentas yra siejamas su mokesčių administratoriaus teisės į priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą atsiradimu (MAĮ 98 str. 2 d.). Vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.).

Pagal MAĮ 89 straipsnio 1 dalį, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, be kita ko, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, t. y. apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis.

Atsižvelgus į išdėstytas teisines nuostatas, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus pareiga siųsti raginimą mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę įvykdyti geruoju, kai yra priimtas galutinis sprendimas mokestinėje byloje, yra siejama su sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, konkrečiau – su MAĮ 81 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtina 20 dienų terminą mokesčių mokėtojui geruoju įvykdyti mokestinę nepriemoką. Tokiu būdu, išnagrinėjus mokestinį ginčą, asmeniui suteikiama galimybė geruoju įvykdyti mokestinę prievolę, dėl kurios ginčas kilti jau nebegali. Akcentuotina ir tai, kad aptariamas terminas kartu yra kertinis laiko tarpas, atskiriantis pirmąjį ir antrąjį delspinigių skaičiavimo etapus, per kurį, pabrėžtina, delspinigiai nėra skaičiuojami (MAĮ 97 str. 2 d.). Būtent pasibaigus mokesčių administratoriaus raginime nurodytam terminui, prasideda antrasis delspinigių skaičiavimo etapas.

Nagrinėjamu atveju atsakovui patvirtinus, kad delspinigiai buvo skaičiuojami per laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo raginamas geruoju sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks mokesčių administratoriaus veiksmas buvo neteisėtas, iš esmės prieštaraujantis mokesčių mokėtojui įstatymu garantuojamai teisei geruoju įvykdyti mokestinę prievolę.

Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta, jog delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti pagrįstai, negali būti laikomas teisėtu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas – panaikinti VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748, kaip priimtą ne tik pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir MAĮ teisės normas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimo tvarką (81 str., 89 str., 96 str., 97 str., 98 str., 105 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. Č. skundą tenkinti ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas